- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-11
- Bylos Nr.
- 1S-925-491/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petras Meidus
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Kategorijos
Teisėja Jolanta Gasperavičienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. lapkričio 11 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus,
sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,
dalyvaujant :
skundą padavusiam nukentėjusiajam V. B.,
teismo posėdyje išnagrinėjęs nukentėjusiojo V. B. skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutarties, kuria buvo atmestas nukentėjusiojo skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2013 m. liepos 1 d. ir 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios V. D. kaltę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. Šį nutarimą nukentėjusysis V. B. apskundė aukštesniajam prokurorui, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarimu skundas buvo atmestas. 2013 m. rugsėjo 26 d. skundu nukentėjusysis kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės teismą, kuris skundžiama nutartimi jo skundą taip pat atmetė.
Šalies argumentai
Skundu V. B. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą. Jis dėsto apie atsakomybę už turtinės prievolės vengimą ir sukčiavimą, apie ikiteisminio tyrimo eigą, cituoja skundžiamą nutartį ir su ja nesutinka. Nurodo, kad jis buvo kreditorius, rūpinosi savo finansinių interesų saugumu ir ėmėsi priemonių prievolei užtikrinti – suėjus vekselio terminui ir neatgavęs paskolos jis kreipėsi į notarų biurą dėl vykdomųjų raštų išdavimo, juos gavo ir pateikė vykdyti antstolei. Sužinojęs iš kitų V. D. kreditorių apie jos skolas, supratęs, kad jų neatgaus ir išnaudojęs savo teisines priemones jis, kartu su kitais kreditoriais, kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Todėl V. B. nesutinka su skundžiamos nutarties motyvais, kad jis neišnaudojo teisinių galimybių atstatant pažeistas jo teises. Taip pat V. B. nurodo, kad V. D. pinigų skolinimosi metu nesivertė verslu ir klaidingai nurodė kreditoriams, kad ji verčiasi verslu, o pinigai reikalingi verslui plėtoti. Iš tiesų pagal medžiagoje esančius duomenis seka, kad skolintų pinigų ji neinvestavo į verslą, o juos realizavo dukros namo statybai bei elementarioms buities reikmėms tenkinti, taip pat davė jų savo sūnui. Būtent apgaulė lėmė kreditorių apsisprendimą skolinti pinigus V. D., todėl jos veikoje yra BK 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Kartu V. B. pažymi, kad V. D. ir toliau skolinasi pinigus iš žmonių ir jų negrąžina. Iki šiol ji negrąžino jam nė menkiausios dalies jo suteiktos paskolos. Byloje nebuvo apklausti visi galimi liudytojai, iš kurių V. D. skolinosi pinigus, nėra žinoma, kur ir kiek tiksliai ji investavo skolintų pinigų, taip pat nebuvo atlikti kiti procesiniai veiksmai. Atsižvelgdamas į tai V. B. mano, kad apylinkės teismas neįsigilino į visas bylos aplinkybes ir netinkamai motyvavo savo procesinį sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nukentėjusysis V. B. prašo jo skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminio tyrimo metu įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais pagal BPK 212 str. 1 p. ir 2 p., dėl duomenų pakankamumo kaltinamajam aktui surašyti (BPK 218 str.), yra išimtinė prokuroro kompetencija. Prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami BPK 63 str. numatyta tvarka. Prokurorui nėra privaloma nukentėjusiojo pozicija aptartais klausimais, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. Tačiau prokuroro priimtas sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis.
Iš skundą nagrinėjančiam teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas V. D. buvo nutrauktas BPK 212 str. 2 p. numatytu pagrindu, t. y. nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 1 d., padarymo. Tačiau pažymėtina, kad rinkti duomenis, pagrindžiančius arba paneigiančius asmens kaltę yra, visų pirmiausia, prokuroro ir ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų pareiga. Minėtu pagrindu nutraukti ikiteisminį tyrimą galima tik tuomet, kai nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių asmens kaltę, ir yra išnaudotos visos galimybės surinkti duomenis, patvirtinančius arba paneigiančius ją.
BK 182 str. 1 d. (sukčiavimas) numatyta atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo kaip nusikaltimo išdavoje turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininką, teisėtą valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas visiškai teisingai nurodė, kad paprastasis vekselis taip pat gali būti sukčiavimo priemonė, jeigu nustatoma, kad surašant jį vekselio gavėjo (šiuo atveju įtariamosios) tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o pats vekselis buvo panaudotas nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas – turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė paprastai reiškiasi asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pasinaudojant nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, objektyviai egzistuojančių faktų nutylėjimu ir pan. Viena iš apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kai kaltininkas BK 182 str. numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėjimui, įtikinėdamas, sudarydamas sutartis neturint tikslo jų vykdyti. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-387/2008, Nr. 2K-7-301/2011, Nr. 2K-642/2012, Nr. 2K-281/2012).
Kaip matyti iš bylos duomenų, pinigus V. D. iš nukentėjusiųjų V. Č., G. G., T. G., J. O., J. S., G. V. pasiskolino sakydama jiems, kad pinigai reikalingi jos verslui, susijusiam su gintaro gaminiais, vykdyti, o iš V. B. – kad pinigai reikalingi jos vaiko namo statybai. Visiems šiems asmenims pinigus V. D. grąžinti žadėjo neužilgo, t.y. labai trumpais terminais, po to kai parduos gintaro gaminius ar paims paskolą iš banko (1 t., 43, 58, 63, 68, 73, 84 b.l.). Iš esmės tokius parodymus davė ir pati V. D. (1 t., 127–129, 131–133 b.l.).
Tačiau susipažinus su šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiais duomenimis matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo kategoriškai paneigta V. B. skunde išdėstyta pozicija, jog pinigus V. D. iš pirmiau paminėtų asmenų pasiskolino turėdama išankstinį tikslą pinigų nebegrąžinti ir taip ji galimai padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Visų pirmiausia skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad V. D. paskolintus pinigus panaudojo būtent savo verslui ar vaiko namo statybai (byloje nėra jokių grynųjų pinigų įnešimo į jos įmonės kasą orderių, nėra jokių žaliavos jos verslui (gintaro) įsigijimo ar kitų atitinkamas finansines operacijas patvirtinančių dokumentų ar jų kopijų). Be to, iš bylos matyti, kad nebuvo surinkta pakankamai duomenų ir nebuvo atlikta išsamesnė ir detalesnė tiek V. D., tiek ir jos įmonės turtinės padėties analizė tuo momentu, kai ji skolinosi pinigus (nebuvo tikrinama, ar įmonė tuo metu dirbo pelningai ar nuostolingai), o tuo pačiu ir neginčijami atsakyta, ar skolindamasi nurodytas pinigų sumas įtariamoji turėjo bent mažiausią galimybę ir ketinimą grąžinti pasiskolintus pinigus, ar skolindamasi pinigus ji rizikavo pagrįstai. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus pačios V. D. parodymus, apie tai, kad V. D. ketinimai iš tiesų buvo tokie, kokius ji nurodė savo kreditoriams, ir kad ji turėjo realias galimybes per jos pačios nurodytą pakankamai trumpą laiko tarpą uždirbti ir grąžinti dar didesnes pinigų sumas, nei pasiskolino. Atvirkščiai, iš medžiagoje esančių duomenų matyti, kad pasiskolinusi pinigų ir negrąžindama jų sutartu laiku, neabejotinai suvokdama tai, V. D. toliau juos skolinosi, o tai leidžia pagrįstai įtarti, kad V. D. pinigus iš savo kreditorių skolinosi suvokdama, kad jų sugrąžinti nesugebės ir net neketindama realiai to daryti. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad V. D. dalį skolų savo kreditoriams grąžino savo vardu (1 t., 135–140, 145–152 b.l.), o tai leidžia manyti, kad V. D. kreditorių pinigus iš tiesų galėjo panaudoti ne verslui, o, kaip nurodyta V. B. skunde, dukros namo statyboms ir elementarioms buities reikmėms tenkinti. Negalima nepaminėti ir to, kad pagal medžiagoje esančią V. D. charakteristiką dabartinėje gyvenamojoje vietoje ji taip pat skolinasi pinigus ir jų negrąžina arba po ilgų prašymų grąžina juos tik iš dalies (1 t., 173 b.l.), kas leidžia manyti, jog pinigų skolinimasis ir jų negrąžinimas gali būti V. D. gyvenimo būdas, o tuo pačiu ir abejoti jos deklaruotų ketinimų, susijusių su kreditų grąžinimu kreditoriams, tikrumu.
Būtina pažymėti, kad aplinkybės, susijusios su V. D. verslu – tai, kad ji buvo apgauta ir nukentėjo nuo kito asmens, dėl ko šiuo metu teisme nagrinėjama byla, tai, kad jai paskutiniu metu nesisekė su gintaro gaminiais susijęs verslas, o taip pat ir kitos aplinkybės, negali eliminuoti jos atsakomybės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų.
Įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo metu dar nėra išnaudotos visos galimybės surinkti duomenis, neginčijamai patvirtinančius arba paneigiančius V. D. kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Esant pagrįstai abejonei dėl V. D. kaltės būtina tęsti ikiteisminį tyrimą ir tikslinti visas, taip pat ir šioje nutartyje nurodytas su V. D. ketinimais bei jos galimybėmis grąžinti kreditus susijusias, aplinkybes. Neišnaudojus visų galimybių surinkti duomenis ir patvirtinti arba paneigti įtariamosios kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, tiek skundžiama apylinkės teismo nutartis, tiek ir prokurorų nutarimai, kuriais iš esmės konstatuota, jog nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. D. kaltę, buvo priimti skubotai, neįsigilinus į pateiktą medžiagą, šie procesiniai sprendimai nėra pagrįsti byloje esančiomis aplinkybėmis ir pakankamai motyvuoti bei aiškūs. Tokie procesiniai sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, todėl jie naikinami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 2 p., teismas
NUTARĖ:
Panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2013 m. liepos 1 d. ir 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarimus panaikinti.
Ši nutartis neskundžiama.