Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-642/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-12-20
Bylos Nr.: 2A-642/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė, Vytas Milius
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Apsaga“
Atsakovas: A. J., B. J., R. A.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-642/2012Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSprendimasLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Apsaga“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-99-154/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Apsaga“ ieškinį atsakovams A. J., B. J., R. A. (L.) dėl pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys bankrutavusi A. J. individuali įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“, Šiaulių rajono 2-jo notarų biuro notarė B. Š..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Apsaga“ 2009 m. balandžio 15 d. pareiškė ieškinį prašydamas pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 21 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė B. J. pardavė R. L. (A.) gyvenamąjį namą, šiltnamį, garažą, kitus kiemo statinius ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją natūra. Taip pat ieškovas prašė solidariai priteisti iš atsakovų visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas UAB „Apsaga“ ieškinyje nurodė, kad 2000-10-11 tarp ieškovo UAB „Apsaga“ ir atsakovo A. J. įmonės buvo sudaryta „Sutartis Nr. 1011-0036/K“, kurios pagrindu ieškovas iš UAB „Apsaga“ degalinių atsakovui parduodavo kurą, o atsakovas minėtos sutarties 3 dalyje aptartomis sąlygomis privalėjo atsiskaityti už nupirktą kurą, t. y. pagal UAB „Apsaga“ pateiktą sąskaitą už praėjusį mėnesį įgytą kurą atsakovas turėjo atsiskaityti iki einamojo mėnesio 15 dienos, ir taip atsiskaitydavo. Tačiau 2008 m. rugsėjo mėnesį A. J. įmonė nebeapmokėjo ieškovo UAB „Apsaga“ pateiktos 2008-08-31 PVM sąskaitos faktūros už 2008 m. rugpjūčio mėnesį parduotą kurą, o po to neapmokėjo ir už rugsėjo bei spalio mėnesiais nupirktą kurą. Atsižvelgdamas į ilgalaikius įmonių bendradarbiavimo santykius ir į A. J. pažadus greitu laiku apmokėti skolas, ieškovas UAB „Apsaga“ nestabdė kuro pardavimo atsakovui ir laukė skolų apmokėjimo iki tol, kol atsakovo A. J. įmonės skola už 2008 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio ir 2009 m. sausio ir vasario mėnesius pagal atsakovui pateiktas PVM sąskaitas faktūras išaugo iki 109 897,12 Lt, nes iš bendros 110 581,52 Lt skolos įmonė sumokėjo tik 648,40 Lt.

2009 m. kovo 25 d. ieškovas UAB „Apsaga“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo A. J. įmonės ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 132 067 Lt sumai, tačiau antstolis nurodė, kad atsakovo įmonės turto akivaizdžiai nepakanka būsimo sprendimo užtikrinimui. Tada ieškovas išsiaiškino, kad 2004 ir 2005 metais A. J. įmonė ir A. J. perleido nuosavybės teise priklausiusį vertingą ir niekam neįkeistą turtą tretiesiems asmenims, o 2008 m spalio 21 d. notarine sutartimi, A. J. sutuoktinė ir įmonės bendrasavininkė B. J. pardavė savo dukteriai R. L. paskutinį sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį turtą, t. y. gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) mieste, tokiu būdu žymiai pablogindami savo kreditorių padėtį, t. y. pažeisdami kreditorių teisę gauti tinkamą piniginių prievolių įvykdymą, kas sudaro pagrindą reikšti teismui actio Pauliana ieškinį dėl sandorio panaikinimo.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. spalio 21 d. sutartimi parduotas nekilnojamasis turtas, nors ir buvo registruotas B. J. vardu, tačiau atsakovų santuoka įregistruota iki įmonės įsteigimo, turtas yra įgytas santuokoje ir yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kaip ir individuali A. J. įmonė; individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl kreditorių reikalavimai gali būti nukreipti į įmonės dalyvių, t. y. A. ir B. J. turtą.

Ieškovas mano, kad atsakovai A. J. ir B. J. neprivalėjo sudaryti turto pardavimo sutarties, nes preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, o tuo pačiu negalėjo sukurti atsakovams prievolę 2008 m. spalio 21 d. sudaryti pirkimo- pardavimo sutartį.

Ieškovas teigė, kad atsakovai A. J. ir B. J., parduodami paskutinį vertingą ir laisvą nuo įkeitimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, negalėjo nesuvokti, kad tuo pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus teises, nes apie finansinę įmonės padėtį ir kreditorių skolas žinojo abu sutuoktiniai, kadangi abu atitinkamais periodais vadovavo įmonei. Mano, kad atsakovai A. J. ir B. J. nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio sąmoningai nebeatsiskaitinėjo su ieškovu UAB „Apsaga“, žinodami, kad pardavus jų pagrindinį ir neįkeistą turtą nebus iš ko išieškoti skolų. Mano, kad 2008 m. spalio 21 d. sutartimi atsakovams A. ir B. J. priklausantis turtas jų dukrai R. L. (J.) buvo tik perrašytas ir faktiškai padovanotas ir jokių mokėjimų R. L. (J.) atsakovams neatliko. Kadangi R. L. (J.) yra atsakovų A. J. ir B. J. dukra, tai ieškovas vadovavosi CK 6.66 str. nustatyta prezumpcija, kad turtą įgijęs asmuo yra nesąžiningas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovai su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2008 m. spalio 21 d. B. J., sudarant namo su priklausiniais ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) mieste, pirkimo - pardavimo sutartį su R. L., nė vienam iš atsakovų dar nebuvo žinoma, kad A. J. įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais, be to, šią sutartį B. J. privalėjo sudaryti su R. L. dar ir todėl, kad 2006 m. gegužės 4 d. A. J. ir B. J. su R. L. jau buvo sudarę preliminariąją šio nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, kuria A. J. ir B. J. įsipareigojo R. L. iki 2008 m. gruodžio 31 d. parduoti minėtą turtą už 350 000 Lt ir R. L. šią sumą iki 2008 m. spalio 21 d. jau buvo dalimis sumokėjusi B. J., o A. J. tuos pinigus jau buvo investavęs į A. J. įmonę. Pažeidę preliminariąją sutartį, A.ir B. J. nebebūtų turėję iš ko grąžinti R. L. pinigus. Atsakovai nurodė, kad turtas buvo parduotas realia kaina, t. y. už 350 000 Lt.

Dublike ieškovas nurodė, kad atsakovai 2006 metais atsakovai A. ir B. J. neturėjo jokios būtinybės sudaryti preliminariąją sutartį, kadangi neturėjo tokio mąsto skolų, kiek buvo vertas namas.

Triplike atsakovai A. J., B. J. ir R. A. nurodė, kad 2006 metais A. J. įmonė trūko apyvartinių lėšų, todėl buvo nutarta už 350 000 Lt parduoti A. J. ir B. J. jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą savo dukrai R. A., o gautus pinigus įnešti į įmonę, kaip įmonės savininko įnašus. Kadangi buvo sutarta, kad R. A. pinigus mokės dalimis ir dėl užtikrintinumo su ja buvo sudaryta preliminarioji namo pirkimo-pardavimo sutartis, kuri nebuvo užregistruota registrų įstaigoje, nes šalys viena kita pasitikėjo. Kai 2008 m. spalio mėnesį R. A. sumokėjo visą sutartą sumą už namą, 2008 m. spalio 21 d. su ja buvo sudaryta notarinė pirkimo – pardavimo sutartis. Visus iš R. A. už namą gautus pinigus A. J. įnešė į įmonės kasą, tuo pačiu padengdamas ir ieškovui UAB „Apsaga“ skolų dalį. Laiko nepagrįstais ieškovo argumentus, kad R. A. neturėjo tokios sumos pinigų ir negalėjo jos sumokėti savo tėvams už namą, nes R. A. jau buvo suaugęs žmogus, turėjo savo verslą, todėl buvo pajėgi įsigyti atitinkamą turtą, be to, tokiu būdu norėjo padėti tėvams išlaikyti įmonę. Mano, kad visi atsakovai, parduodami namą ir gautus pinigus investuodami į įmonę, buvo sąžiningi, juolab, kad namas parduotas realia kaina, t. y. už 350 000 Lt, pinigai sumokėti iki 2008 m. spalio 21 dienos, o bankroto byla A. J. įmonei iškelta tik 2009 m. gegužės 20 d.

Tretieji asmenys Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarė B. Š. ir bankrutavusios A. J. IĮ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ įgaliotas atstovas R. B. ir advokatas T. K. teismui nurodė, kad ieškinio patenkinimo arba atmetimo klausimą palieka spręsti teismui, tačiau advokatas T. K. į bylą pateikė raštu išdėstytą trečiojo asmens poziciją, kuri iš esmės sutampa su atsakovų pozicija teisme.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovui A. J. 3 000 Lt advokato pagalbos išlaidų, o valstybei 165,95 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ, pagal kurio 11 str. 3 d. 8 p. bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų ir CK 6.66 str. pagrindu, tačiau A. J. individualios įmonės administratoriaus atstovai teisme aiškiai išreiškė savo poziciją, kad bankroto administratorius, gindamas kreditorių interesus, neturi pagrindo ginčyti A. J. ir B. J. 2008 m. spalio 21 d. su R. L. (A.) sudaryto sandorio, nes, pirma, šis sandoris buvo sudarytas ne su A. J. įmone, o tarp savarankiškų fizinių asmenų, ir antra, sudarytas sandoris buvo atlygintinis (pirkimo-pardavimo), parduodamo turto vertė iš esmės atitiko rinkos vertę, o už parduotą turtą gauti pinigai buvo įnvestuoti į A. J. įmonės veiklą, o kartu ir į skolų grąžinimą kreditoriams.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.66 str. nuostatas kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas ne skolininko (A. J. individualios įmonės) sudarytas sandoris, o įmonės savininko, jo sutuoktinės ir jų pilnametės dukters, kurie 2008 m. spalio 21 d. (ginčo sandorio sudarymo metu) neturėjo bendraskolių prievolės įmonės kreditoriams, sudarytas nekilnojamojo turto perleidimo sandoris. Nustatė, kad iš ieškovo į bylą pateikto A. J. įmonės 2008 m. rugsėjo 30 d. balanso matyti, jog šios įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė sudarė 1 586 585 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 921 060 Lt. Šios aplinkybės teismui leido spręsti, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu užteko neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, t. y. A. J. individualios įmonės, turto įmonės prievolėms įvykdyti, todėl juridinio asmens dalyvis (įmonės savininkas) tuo metu nebuvo atsakingas už įmonės prievoles savo asmeniniu turtu. Dėl šios priežasties konstatavo, kad ginčo sandorio sudarymo metu (2008 m. spalio 21 d.) įmonės savininkas A. J. negali būti įvardijamas kaip skolininkas, o tuo pačiu jo sudarytas turto perleidimo sandoris negali būti ginčijamas CK 6.66 str. nustatytu pagrindu.

Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas UAB „Apsaga” byloje neįrodė ir kitų būtinųjų (actio Pauliana) sąlygų taikymo.

Nurodė, kad viena iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – kreditoriaus reikalavimo nukreipimas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Vertino, kad jau pareikšdamas ieškinį reikalavimo mąsto prasme, t. y. reikalaudamas pripažinti negaliojančiu 350 000 Lt vertės pirkimo-pardavimo sandorį ir prašydamas taikyti abipusę restituciją, t.y. sutarties šalis grąžinti į pradinę padėtį, kreditorius UAB „Apsaga” pareiškė akivaizdžiai neproporcingą reikalavimą, juolab, kad pareikšdamas ieškinį kreditorius gynė tik savo, o ne kitų kreditorių interesus, nes bankroto byla A. J. įmonei buvo iškelta tik 2009 m. gegužės 20 dieną.

Pažymėjo, kad A. J. įmonei iškėlus bankroto bylą, šioje byloje buvo patvirtinti UAB „Apsaga” kreditoriniai reikalavimai ir visų kreditorinių reikalavimų patenkinimo tvarką jau reglamentavo ĮBĮ nuostatos, kurios draudžia patenkinti kreditorių reikalavimus kitaip, nei numatyta minėtame įstatyme. Dėl šios priežasties teismas pripažino, kad po bankroto bylos iškėlimo į civilinę bylą neįstojus kitam ieškovui, t. y. bankroto administratoriui, ieškovo UAB „Apsaga“ reikalavimo dėl 2008 m. spalio 21 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu įgyvendinimas tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (CK 6.66 str. 4 dalis), tapo teisiškai neįmanomas.

Teismas sprendė, kad ieškovas UAB „Apsaga“ ne tik neturėjo teisės ginčyti tarp atsakovų 2008 m. spalio 21 d. sudaryto sandorio, tačiau ir neįrodė, kad atsakovai neprivalėjo sudaryti šio ginčijamo sandorio ir kad šiuo sandoriu šalys siekė pažeisti ieškovo, kaip individualios įmonės kreditoriaus, teises, t.y. buvo nesąžiningos.

Nurodė, kad atsakovai A. J., B. J. byloje paaiškino, kad jau nuo 2006 metų A. J. įmonėje pradėjo trūkti apyvartinių lėšų, todėl buvo susitarta, kad jie parduos savo suaugusiai dukrai R. L. (A.) savo gyvenamąjį namą su priklausiniais, o dukters dalimis už turtą sumokėta suma bus investuota į įmonę. Atkreipė dėmesį, kad B. J. nurodė, jog jie su A. J. apskritai planavo išvykti gyventi į Vilnių ir verslą palikti vaikams. Nustatė, kad tam, jog R. L. (A.) būtų užtikrinta dalimis mokėdama pinigus, šalys 2006 m. gegužės 4 d. sudarė „Preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį“, kuria A. J. ir B. J. įsipareigojo R. L. parduoti už 350 000 Lt jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius namą su priklausiniais ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) mieste, o R. L. (A.) įsipareigojo minėtą sumą dalimis sumokėti iki 2008 m. gruodžio 31 d. Teismas nustatė, kad šalys sutartyje numatė atitinkamas sankcijas už šios sutarties nevykdymą. Pažymėjo, jog atsakovai teisme nurodė, kad sutarties neįregistravo viešame registre, nes nemanė esant tai reikalinga. Pažymėjo, kad, nors, kaip nurodė ieškovas, šios sutarties neįregistravus viešame registre, ji negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, tačiau tos sutarties šalims ji galioja ir gali būti pritaikytos joje numatytos sankcijos. Be to, teismas vertino, jog turi pareigą šią sutartį vertinti kaip atsakovų pateiktą mokėjimo dokumentą, nes ant sutarties yra pažymėta apie gautą avansą, t.y. kad B. J. 2006 m. gegužės 4 d. gavo 100 000 Lt, 2006 m. rugpjūčio 1 d. gavo 80 000 Lt, 2007 m. vasario 23 d. gavo 90 000 Lt. Nurodė, jog A. J., B. J. ir R. L. (A.) teismo posėdžio metu patvirtino, kad šias sumas R. L. (A.) sumokėjo A. J. ir B. J. už namą ir žemės sklypą, kuriuos 2008 m. spalio 21 d. nupirko iš jų notarine sutartimi. Taip pat visi patvirtino, kad likusi nesumokėta suma buvo sumokėta prieš pasirašant minėtą sutartį. Pažymėjo, jog atsakovų byloje pateiktų įrodymų, kad už perkamą turtą buvo sumokėta 350 000 Lt, ieškovas objektyviais įrodymais nepaneigė. Teismas vertino, kad ieškovo argumentai, kad R. L. (A.) neturėjo pinigų sumokėti tokias sumas ir jos apskritai nebuvo mokamos, tėra prielaidos, todėl jais nesivadovavo. Atitinkamai teismas laikė, kad ginčo sutartimi turtas buvo parduotas realia kaina, kurią iš esmės patvirtino atlikta turto vertės ekspertizė.

Taip pat teismas nustatė, kad atsakovai A. J., B. J. ir R. L. (A.) teisme patvirtino, kad pinigai, R. L. (A.) nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2008 m. spalio mėnesio sumokėti A. J. ir B. J., buvo įnešti į A. J. įmonės kasą arba iš jų atlikti įvairūs įmonės mokėjimai - buvo grąžinamos skolos kreditoriams, o kartu ir didelė skolos dalis grąžinta ieškovui UAB „Apsaga“, ką patvirtina į bylą pateiktas neoficialus skolų suderinimo aktas. Pažymėjo, kad šiuos atsakovų parodymus byloje patvirtino pateikti buhalteriniai dokumentai (kasos pajamų kvitai, išrašai iš banko sąskaitų, 2009 m. gegužės 12 d. pažyma), o taip pat byloje apklaustos liudytojos R. V., B. K. ir B. R., kurios patvirtino, kad A. J. nuo 2006 metu iki 2008 metų įnešdamas atskiras pinigų sumas į įmonės kasą nurodydavo, kad tai yra R. L. sumokėti pinigai ir jos tuos orderius pasižymėdavo atitinkamu ženklu, pvz., raide „R“.

Remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, teismas sprendė, kad nors A. J. ir B. J. savo asmeninį turtą 2008 m. spalio 21 d. pardavė savo dukrai R. L. (A.), tačiau turtas buvo parduotas realia kaina, o pinigai, gauti už šį turtą, buvo investuoti į A. J. individualią įmonę, todėl kreditorių, o kartu ir ieškovo UAB „Apsaga“, interesai nebuvo pažeisti ir sandorio naikinti, vadovaujantis CK 6.66 str. nuostatomis, nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas UAB „Apsaga” pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Apsaga“ ieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neatkreipė dėmesio į ieškovo motyvą, jog prievolėms įvykdyti neužtenkant neribotos civilinė atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyviai, šiuo atveju atsakovai (CK 2.50 str. 4 d.), t.y. teismas nevertino fakto, jog nepaisant subsidiarios civilinės atsakomybės, neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviai visada laikomi atsakingais už tinkamą juridinio asmens prievolių įvykdymą kreditoriams. Apelianto įsitikinimu, CK 2.50 str. 4 d. nustatyta juridinio asmens dalyvių civilinė atsakomybė (CK 6.245 str. 1 d.) juridinio asmens kreditoriams yra tapati skolininko ir kreditoriaus santykiams. Dėl šios priežasties bet kokie teismo samprotavimai apie tai, jog atsakovai Sutarties sudarymo metu nebuvo ieškovo skolininkai, o pastarasis nebuvo jų kreditoriumi, yra nepagrįsti.

2. 2009 m. kovo 31 d. įmonės skola ieškovui sudarė 109 897,12 Lt. Dėl šios priežasties teismo išvada, jog reikšdamas ieškinį CK 6.66 str. pagrindu ieškovas akivaizdžiai neadekvačiu būdu gynė savo teises bei pažeidė CK 6.66 str. 4 d. nuostatas, yra visiškai nepagrįsta. Pažymėtina ir tai, jog nei ieškinio pateikimo dienai, nei kada nors vėliau, ieškovui nebuvo žinoma apie įmonės ar atsakovų sudarytus ir CK 6.66 str. pagrindu galimus ginčyti sandorius, kurių suma būtų buvusi artimesnė ieškovo kreditorinio reikalavimo dydžiui. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, jog reikšdamas ieškinį ieškovas pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.), dėl ko galėtų nukentėti sąžiningi turto pirkėjai.

3. Analizuodamas įmonės finansinę būklę Sutarties sudarymui artimu laikotarpiu teismas rėmėsi 2008 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis, kur nurodoma, jog įmonės trumpalaikis turtas sudaro 1 586 585 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos 921 060 Lt, bei atitinkamai padarė išvadą, jog įmonės finansinė padėtis buvo gera, t.y. įmonė turėjo pakankamai turto atsiskaityti su visais savo kreditoriais, o atsakovai, atsižvelgiant į įmonės galėjimą savarankiškai, t.y. nesinaudojant juridinio asmens dalyvių subsidiaria civiline atsakomybe, Sutarties sudarymo dienai negalėjo būti laikomi ieškovo skolininkais. Apelianto manymu, visos aukščiau išvardintos teismo išvados yra neteisingos dėl šių priežasčių. Pirma, įmonės finansinė padėtis 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo bloga, nes teismo nurodyti skaičiai tik paviršutiniškai atspindi įmonės finansus. Teismas neatkreipė dėmesio į atsakovų duotus paaiškinimus dėl analizuojamojo balanso turinio, t. y. bylos nagrinėjimo metu atsakovas A. J. nurodė, jog balanso III.4. eilutėje nurodytą pinigų sumą sudaro ne nuosavybės teise įmonės turimos, bet lizingo bendrovių nuosavybe esančios transporto priemonės. Dėl šios priežasties galima teigti, jog į balansą buvo įtrauktas įmonei nepriklausantis turtas, dėl ko įmonės turimas trumpalaikis turtas sumažėja nuo teismo minėtų 1 586 585 Lt iki 669 637 Lt, o įmonės mokėtinos sumos per vienerius metus taip ir lieka 921 060 Lt, kas, apelianto manymu, yra ženkliai daugiau nei įmonės turimas turtas (669 637 Lt). Antra, iš analizuojamojo balanso matyti, jog bendrą įmonės skolų masę sudaro ne tik per vienerius metus mokėtinos sumos (921 060 Lt), bet ir mokėtinos po vienerių metų (570 691 Lt), kas bendrai būtų 1 491 750 Lt. Dėl šios priežasties vertinant įmonės finansinę būklę protingo ir atsakingo asmens akimis, įmonė jau senai buvo nebemoki.

4. Teismo motyvas, kad ieškovo reikalavimas panaikinti Sutartį po bankroto bylos iškėlimo įmonei tapo teisiškai neįmanomas, yra nepagrįstas, nes teismas actio Pauliana sukeliamas pasekmes vertino tik pagal CK 6.66 str. 4 d. nuostatas, tačiau visiškai neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, kuri numato, jog bankroto byloje pripažinus sandorį negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu, iš gautos naudos yra tenkinami absoliučiai visų kreditorių reikalavimai, laikantis ĮBĮ nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos.

5. CK 1.75 str. 2 d. nuostatos gana aiškiai nurodo, jog neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio sudarymo fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių kitais įrodymais. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma. Todėl teismo pozicija, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai neprivalėjo sudarinėti Sutarties, laikytina nepagrįsta ir nemotyvuota. Dėstydamas savo argumentus dėl atsakovų pareigos sudarinėti Sutartį su R. A. teismas pasisako, jog preliminariosios sutarties sąlygos galiojo jos šalims, jog ant jos esančios atžymos patvirtina pinigų išmokėjimą atsakovui, jog nesudarius Sutarties atsakovai būtų turėję neigiamų pasekmių. Tačiau šios aplinkybės neturi nieko bendra su CK 6.66 str. 1 d. minima „pareiga“ sudaryti sandorį. Minimos faktinės aplinkybės tik patvirtina, jog R. A. galimai perdavė pinigus atsakovams, o tai yra pagrindas susiformuoti paskoliniams santykiams, bet ne pareigai parduoti turtą. Pagal teismų suformuotą praktiką privalėjimas sudaryti sandorį - tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu nustatyti prievolę. Todėl šioje byloje atsakovams ir R. A. nepateikus jokių įrodymų apie tai, jog egzistavo atsakovų pareiga sudaryti Sutartį, o ne pareiga grąžinti iš R. A. gautus pinigus, aptariamoji CK 6.66 str. 1 d. sąlyga turėjo būti laikoma įrodyta.

6. Teismas yra neteisus teigdamas, jog ginčijama Sutartimi nebuvo pažeisti ieškovo interesai, o Sutarties šalys buvo sąžiningos, neva už turtą gautos lėšos buvo paskirtos kreditorių reikalavimų tenkinimui, nes, pirma, jokių pinigų R. A. atsakovams nemokėjo, antra, į įmonės sąskaitą atsakovas įnešdavo tas pačias lėšas, kurias nusiimdavo nuo įmonės sąskaitų, t. y. ieškovas įrodė, jog Sutartimi atsakovams priklausęs turtas buvo perleistas R. A. neatlygintinai ir su tikslu paslėpti jį nuo kreditorių.

Iš R. A. 2003, 2004, 2005, 2006, 2007 ir 2008 m. deklaracijų turinio matyti, jog per tuos metus ji uždirbo 326 800 Lt, tačiau, 2006 m. gruodžio 21 d. dienos santuokoje įgyto turto padalijimo sutartyje nurodoma, jog visą bendrą turtą sutuoktiniai pasidalina, o santuokoje įgytos lėšos (200 000 Lt) atitenka buvusiam R. A. sutuoktiniui A. L.. Be to, 2007 m. sausio 18 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendime nustatyta, jog nutraukdami santuoką sutuoktiniai patvirtino visą turtą pasidalinę notarine sutartimi. Dėl šios priežasties galima pagrįstai teigti, jog iki 2007 m. sausio 18 d. R. A. nemokėjo atsakovams jokių pinigų, nes priešingu atveju atsakovams perduotos lėšos turėjo būti dalinamos dalijantis bendrą sutuoktinių turtą. Faktą, kad R. A. nieko nemokėjo atsakovams patvirtina ir tai, jog B. J. nėra deklaravusi nei vieno lito pajamų, nepriklausomai nuo jų rūšies, o A. J. pajamų deklaracijoje už 2006 metus pajamų nenurodoma (nors tvirtina gavęs iš dukros 180 000 Lt), už 2007 metus nurodoma pajamų suma 7 800 Lt (nors tvirtina gavęs iš dukros 90 000 Lt). Apelianto įsitikinimu, visos išvardintos aplinkybės, kurios yra užfiksuotos oficialiuose dokumentuose, neabejotinai patvirtina, jog R. A. atsakovams neperdavė jokių pinigų, o ginčijamoji Sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, t. y. siekiant paslėpti vienintelį atsakovams likusį neįkeistą turtą nuo kreditorių. Taigi teismas turėjo visas sąlygas pripažinti, kad Sutarties šalys buvo akivaizdžiai nesąžiningos, veikė turėdamos tikslą pakenkti ieškovo interesams, o įmonės kreditoriai iš ginčijamojo sandorio neturėjo jokios naudos.

Tai, kad atsakovas A. J. negavo iš R. A. jokių pinigų, o jo įnašai į įmonės kasą buvo atliekami tais pačiais pinigais, kurie buvo jam pervedami iš įmonės sąskaitų, patvirtina šie faktai. Iš AB „Swedbank“ esančios sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) A. J. pervesta 172 100 Lt (Datos: 2007.05.15, 2007.10.09, 2007.11.21, 2008.05.14, 2008.11.27, 2008.12.16, 2009.02.17, 2009.02.18). Iš UAB „Medicinos bankas“ esančios sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) A. J. pervesta 177 920 Lt. (Datos: 2005.12.09, 2005.12.13, 2005.12.14, 2006.04.13).

Atsiliepimas

Atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo palikti nepakeistą skundžiamą sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai atsiliepime pakartoja argumentus, pirmosios instancijos teismo nurodytus skundžiamame sprendime. Papildomai nurodo šiuos argumentus:

1. CK 2.50 str. 4 d. įstatymų leidėjas nustatė iš esmės subsidiarią neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybę. 2009 m. gegužės 20 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-673-40/2009 A. J. individualiai įmonei iškelta bankroto byla. Iki šiol A. J. IĮ bankroto byla nėra baigta, įmonė nėra likviduota, todėl manytina, jog tik baigus A. J. IĮ bankroto bylą ir paaiškėjus kokia apimtimi bankrutuojanti įmonė neatsiskaitė su ieškovu, ieškovas įgis atitinkamo dydžio reikalavimo teisę į atsakovus A. J. ir B. J.. Dėl šios priežasties ieškinys CK 6.66 str. nustatytu pagrindu galėjo būti reiškiamas tik dėl A. J. individualios įmonės sudarytų sandorių nuginčijimo, o ne dėl kito savarankiško teisinių santykių subjekto - įmonės savininko bei jo žmonos sudarytų sandorių nuginčijimo.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalgoje nurodoma, jog minimalaus kreditoriaus reikalavimo dydžio, kuris ribotų teisę pareikšti actio Pauliana, CK 6.66 straipsnyje nenustatyta, tačiau vadovaujantis protingumo kriterijumi kreditoriaus reikalavimo dydis sietinas su prašomo pripažinti negaliojančiu sandorio verte, t. y. kreditoriaus reikalavimo skolininkui dydis neturėtų neprotingai skirtis nuo ginčijamo sandorio vertės. Pažymėtina, jog konkrečiu atveju ginčo sandorio vertė yra 350 000 Lt, tuo tarpu ieškovo ieškinyje nurodoma reikalavimo suma yra lygi 109 897,12 Lt, t. y. ieškovo nurodoma reikalavimo suma yra daugiau nei 3 kartus mažesnė už sandorio vertę, todėl šis skirtumas negali būti laikomas protingu ir paneigia pirmosios actio Pauliana ieškinio sąlygos „Kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę” egzistavimą bei paneigia, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Be to, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovo reikalavimo dydis buvo 19,75 kartus mažesnis nei ginčijamo sandorio suma, kas dar labiau paneigia pirmosios actio Pauliana ieškinio sąlygos „Kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę” egzistavimą bei dar labiau paneigia, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės.

3. Bankrutuojanti A. J. individuali įmonė ieškovui 212 224,04 Lt skolą per devynis mėnesius sumažino iki 102 326,92 Lt. Įmonės skolos buvo sumažintos ne tik ieškovui, bet ir kitiems kreditoriams, taip pat įmonė dirbo, mokėjo už paslaugas, mokėjo atlyginimus, dienpinigius, komandiruočių išlaidas darbuotojams. Visi gauti pinigai už parduotą nekilnojamąjį turtą buvo panaudoti įmonės reikmėms, atsiskaitymams su kreditoriais, dėl ko įmonė kurį laiką dar galėjo veikti bei atsiskaityti su kreditoriais, todėl ieškovo teiginių, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditoriaus teisės, nepatvirtina byloje ištirti įrodymai.

4. 2006 m. gegužės 4 d. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis. Ji nebuvo įregistruota, nes šalys pasitikėjo viena kita. Preliminarioji sutartis buvo sudaryta tam, kad atsakovei R. A., mokant pinigus dalimis, ji turėtų dokumentus apie sumokėtus pinigus už nekilnojamąjį turtą, taip pat ir tam, kad, jei atsitiktų koks nenumatytas įvykis, ji galėtų įrodyti, kad yra sumokėjusi dalį kainos už nekilnojamąjį turtą. Ieškovas nurodo, kad preliminarios sutarties neįregistravus viešame registre, ji negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, tačiau tos sutarties šalims ji galioja ir gali būti pritaikytos joje numatytos sankcijos. Dėl šios priežasties nesutiktina su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytu motyvu, kad atsakovai sutarties neprivalėjo sudaryti, t.y. parduoti preliminarioje sutartyje sutartą parduoti nekilnojamąjį turtą. Atsisakius A. J. ir B. J. parduoti nekilnojamąjį turtą, atsakovai būtų turėję sugrąžinti gautus pinigus, kurie jau buvo panaudoti įmonės veiklai, todėl būtų nukentėjusi įmonė bei įmonės kreditoriai, todėl ieškovas neteisus, kad nebuvo būtina sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

Šalies argumentai

5. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovai buvo nesąžiningi.

Dėl atsakovės R. A. galimybės įsigyti turtą, t.y. turėjimo lėšų įsigijimui, byloje pateiktos atsakovės metinių pajamų mokesčio deklaracijos ir individualios veiklos pajamų deklaracijos už 2003, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008 m. Gautos pajamos atskaičius mokesčius nuo 2002 m. iki 2008 m. - 323252, 58 Lt. Nuo 2007-01-01 iki 2008-12-30 R. A. pagal UAB „Swedbank“ sąskaitos išrašą gavo lėšų 52 282,93 Lt. 2002 m. atsakovė dirbo pagal darbo sutartį ir gavo atlyginimą. Taip pat atsakovė iki 2002 metų vasario mėnesio dirbo pagal patentą, t.y. užsiėmė mezgimu, pardavinėjo produkciją mugėse, veždavo į Rusiją, iš šios veiklos taip pat turėjo pajamų, buvo sukaupusi santaupų. Namo įsigijimui pinigų skolino ir A. A., atsakovės sutuoktinis (40 000 Lt). R. A. gautų ir turėtų pajamų pakako namo įsigijimui, kas ir buvo padaryta sumokant už nekilnojamąjį turtą. Teismui pateikti dokumentai paneigia ieškovo daromas prielaidas, kad pinigai nemokėti.

Su ieškovo apeliaciniame skunde nurodomu faktu, kad į įmonės sąskaitą atsakovas A. J. įnešdavo tas pačias lėšas, kurias nusiimdavo nuo įmonės sąskaitų, nesutiktina, nes ieškovas turėdamas sąskaitos išrašą pasirinko ir pakomentavo tik kai kurias pozicijas visiškai neanalizuodamas visų duomenų. Teigiama, kad iš UAB „Medicinos banko“ asmeniškai A. J. pervesta 177920 Lt, pagal datas 2005-12-09 - 61000 Lt, 2005-12-13 - 8670 Lt, 2005-12-14 -7250 Lt, 2006-04-13 -101000 Lt, tačiau iš UAB „Swedbanko“ sąskaitos aiškiai matyti, kad tos sumos į UAB „Medicinos bankas“ sąskaitą yra pervestos, o ne išimtos, kaip teigia ieškovas, tokiu būdu bandoma klaidinti teismą. Pagal tą patį UAB „Swedbank“ sąskaitos išrašą nuo 2007-05-15 iki 2009-02-18 gauta 172000 Lt, tačiau į tą pačią sąskaitą buvo A. J. įnešta 2007-08-07 - 26500 Lt, 2007- 09-03 - 4500 Lt, 2007-09-19 -1712 Lt, 2007-12-06 - 300 Lt, 2007-12-21 - 5000 Lt, 2007- 12-31 - 5000 Lt, 2007-12-31 -5500 Lt, 2008-01-30 - 30000 Lt, 2008-04-16 - 4000 Lt, 2008-06-02 - 9000 Lt, 2008-06-19 - 43000 Lt, 2008-10-01 - 500 Lt, 2008-11-22 - 5400 Lt, 2008-12-01 - 14500 Lt, 2008-12-05 - 2000 Lt, 2009-03-01 - 8500 Lt, 2009-03-16 - 50 Lt. Viso įnešta 165462 Lt, tai pat įnešti savininko įnašai į įmonės kasą pagal kasos pajamų orderius, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad A. J. įnešinėjo tuos pačius pinigus, tai paneigiama minėtais rašytiniais dokumentais.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo bankrutuojančios A. J. IĮ administratorius UAB „Tytus“ pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo apeliacinio skundo patenkinimo ar atmetimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, nors su apeliaciniu skundu nesutinka. Trečiasis asmuo iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime ir atsakovų atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodytus argumentus. Papildomai nurodo šiuos argumentus:

Šalies argumentai

1. Apeliantas tendencingai interpretuoja finansinius įmonės duomenis, t. y. teigdamas jog dalis turto buvo lizinguojamas, jis šio turto vertę eliminuoja iš bendros įmonės turimo turto vertės, tačiau neeliminuoja mokėtinų sumų ir taip teigia, jog įmonė turėjo ženkliai daugiau įsipareigojimų nei turto. Tačiau toks aiškinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, prieštarauja verslo apskaitos standartams. Atkreiptinas dėmesys, jog išminusavus įmonei nuosavybės teise nepriklausančio turto vertę, atitinkamai turėtų būti mažinamos ir mokėtinos sumos, kadangi jos tiesiogiai koreliuoja su į balansą įtraukto nuosavybės teise atsakovui nepriklausančio turto vertę. Atitinkamai turėtų būti tikslinamas (mažinamas) ir kreditorių sąrašas ir jame nurodytos skolos.

2. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apelianto nurodoma 177 920,00 Lt dydžio pinigų suma iš įmonės sąskaitos, esančios UAB „Medicinos bankas“, buvo išimta laikotarpiu nuo 2005-12-09 iki 2006-04-16, kai tuo tarpu preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2006-05-04, o ginčo sandoris 2008-10-21. Taigi minėtieji sandoriai nesutampa laike, dėl to, nemanytina, jog apelianto nurodomas pinigų išėmimas iš įmonės sąskaitos, esančios UAB „Medicinos bankas“, yra susijęs su ginčo dalyku, kadangi nei paneigia, nei patvirtina ginčo sandorio atlygintinumo fakto.

3. Apeliaciniame skunde interpretuodamas ginčijamo sprendimo motyvus apeliantas nurodo, jog nesutinka su teismo motyvu, kad įmonei iškėlus bankroto bylą panaikinti sandorį tapo teisiškai neįmanoma. Pastebėtina, jog teismas, motyvuodamas būtent reikalavimo neproporcingumą, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nurodė, kad apeliantas kitų kreditorių neatstovauja ir cituoja CK 6.66 str. 4 d., nustatančią, jog sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Be to, apeliantas nepagrįstai remiasi sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmėmis bankroto byloje, nes ieškovas ieškinį pareiškė dar iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, ieškovo reikalavimai nebuvo nagrinėjami bankroto byloje, be to, ieškinį dėl sandorio negaliojimo pareiškė ne bankrutuojanti įmonė, bet kreditorius, o ginčo sandoriu perleistas turtas bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise nepriklausė, taigi, šiuo atveju, sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės taikytinos tik taip, kaip nustatyta CK 6.66 str. 4 d.

Atsiliepimas

Atsakovas A. J. pateikė paaiškinimus dėl ieškovo apeliacinio skundo. Atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus atsakovų B. J., A. J., R. A. atsiliepime į apeliacinį skundą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, padarytoms skundžiamame sprendime, nurodo, kad apeliantas tendencingai, t. y. tik sau palankia kryptim, interpretuoja byloje esančius įrodymus ir taip klaidina teismą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Ieškovas, kaip kreditorius, prašo jo teises ginti, taikant CK 6.66 str. numatytą actio Pauliana institutą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas šių nurodytų sąlygų visetas. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nebus pagrindo sandoriui pripažinti negaliojančiu.

Sistemiškai aiškinant CK 6.66 straipsnio 1 dalį ir 2.50 straipsnio 4 dalį, pripažintina, kad kreditoriaus teisė reikalauti individualios įmonės savininkui atsiskaityti už įmonės prievoles atsiranda nuo to momento, kai įmonės turto neužtenka atsiskaityti su kreditoriais. Savininkui taikant objektyvųjį kriterijų, laikoma, kad jis apie tokią situaciją sužino vos jai susidarius ir prisiima dėl to riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-360/2012).

Byloje nustatyta, kad 2000 m. spalio 11 d. tarp ieškovo UAB „Apsaga“ ir A. J. įmonės buvo sudaryta „Sutartis Nr. 1011-0036/K“, kurios pagrindu ieškovas iš UAB „Apsaga“ degalinių A. J. IĮ parduodavo kurą, o A. J. IĮ minėtos sutarties 3 dalyje aptartomis sąlygomis privalėjo atsiskaityti už nupirktą kurą, t. y. pagal UAB „Apsaga“ pateiktą sąskaitą už praėjusį mėnesį įgytą kurą A. J. IĮ turėjo atsiskaityti iki einamojo mėnesio 15 dienos, ir taip atsiskaitydavo. Taip pat nustatyta, jog 2008 m. rugsėjo mėnesį A. J. įmonė nebeapmokėjo ieškovo UAB „Apsaga“ pateiktos 2008 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitos faktūros už 2008 m. rugpjūčio mėnesį parduotą kurą, o po to neapmokėjo ir už rugsėjo bei spalio mėnesiais nupirktą kurą. Iš 2009 m. gegužės 12 d. įmonės buhalterės pažymos, kurios neginčijo nei atsakovai, nei ieškovas, matyti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu (2008 m. spalio 31 d.) įmonė jau buvo skolinga ieškovui 153 891,56 Lt ir tik prieš ieškinio padavimą (2009 m. kovo 31 d.) skola sumažėjo iki 109 897,12 Lt. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. nutartimi A. J. IĮ buvo iškelta bankroto byla (b. l. 130-131, t. 2). Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo kreditorinis reikalavimas A. J. IĮ bankroto byloje. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. J. IĮ turto neužteko atsiskaityti su kreditoriais jau nuo 2008 m. rugpjūčio 31 d., kai buvo neapmokėta pirma PVM sąskaita faktūra už degalus pagal 2000 m. spalio 11 d. sutartį. Taip pat pripažintina, jog A. J. IĮ skola ieškovui taip pat pradėjo formuotis nuo minėto momento ir iki šios dienos su ieškovu nėra tinkamai atsiskaityta. Dėl šios priežasties ir atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad jau nuo 2008 m. rugpjūčio 31 d. ieškovas UAB „Apsaga“ įgijo galiojančią reikalavimo teisę į A. J. IĮ savininką.

CK 6.66 str. 3 d. yra nustatytas vienerių metų actio Pauliana ieškinio senaties terminas. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ginčijamas sandoris yra sudarytas 2008 m. spalio 21 d. Byloje nėra duomenų, kada ieškovas sužinojo apie minėtą sandorį. Ieškinį UAB „Apsaga“ pateikė 2009 m. balandžio 15 d. Taigi, net jei laikyti, jog ieškovas apie ginčijamą sandorį sužinojo jo sudarymo dieną, nėra pagrindo teigti, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, nes jis baigtųsi 2009 m. spalio 21 d., o, kaip minėta, ieškovas UAB „Apsaga“ ieškinį pateikė dar iki šios datos, t. y. 2009 m. balandžio 15 d. Be to, atsakovai byloje neginčija tos aplinkybės, kad minėtas ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškinio senaties termino ieškovas UAB „Apsaga“ nagrinėjamu atveju nepraleido.

CK 6.67 straipsnio 1 dalis numato, kad preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia situacija kaip numatyta CPK 6.67 straipsnio 1 dalyje, nes skolininkas A. J., B. J. sudarė ginčijamą pirkimo – pardavimo sandorį su savo dukra R. A.. Dėl šios priežasties preziumuotina, kad ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Šią prezumpciją paneigti pareiga kyla atsakovams. Atsakovai teigia, kad šią prezumpciją paneigia tai, jog ginčijamu sandoriu perleistas turtas buvo parduotas už realią to turto kainą, o gauti pinigai buvo įnešti į A. J. IĮ ir panaudoti atsiskaitymams su kreditoriais. Su šiuo atsakovų teiginiu nesutiktina ir pritartina apelianto pozicijai, jog pirkėja R. A. nemokėjo 350 000 Lt, nes šių pinigų ji neturėjo, bei jog į A. J. IĮ sąskaitą buvo įnešami pinigai iš kitų įmonės sąskaitų.

Iš R. A. 2003, 2004, 2005, 2006, 2007 ir 2008 m. deklaracijų (b. l. 50-66, t. 2) turinio matyti, jog per tuos metus ji uždirbo 326 800 Lt. 2006 m. gruodžio 21 d. santuokoje įgyto turto padalijimo sutartyje nurodoma, jog visą bendrą turtą sutuoktiniai pasidalina, o santuokoje įgytos lėšos (200 000 Lt) atitenka buvusiam R. A. sutuoktiniui A. L. (b. l. 79, t. 2). Pažymėtina, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendime nustatyta, jog nutraukdami santuoką sutuoktiniai patvirtino visą turtą pasidalinę notarine sutartimi. Šios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iki R. A. nemokėjo atsakovams jokių pinigų, nes jų neturėjo. Aplinkybę, kad R. A. nieko nemokėjo atsakovams patvirtina ir tai, jog B. J. nėra deklaravusi jokių pajamų, o ir A. J. pajamų deklaracijoje už 2006 metus pajamų nenurodoma, nors jis tvirtina iš dukros gavęs 180 000 Lt, už 2007 metus nurodoma pajamų suma 7 800 Lt, nors jis tvirtina iš dukros gavęs 90 000 Lt. Konstatuotina, jog visos šios aplinkybės patvirtina, jog R. A. atsakovams neperdavė jokių pinigų, kas suponuoja sutarties šalių nesąžiningumą.

Tai, kad atsakovas A. J. negavo iš R. A. jokių pinigų, o jo įnašai į įmonės kasą buvo atliekami tais pačiais pinigais kurie buvo jam pervedami iš įmonės sąskaitų, patvirtina šie faktai: iš AB „Swedbank“ esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) A. J. pervesta 172 100 Lt (datos: 2007-05-15, 2007-10-09, 2007-11-21, 2008-05-14, 2008-11-27, 2008-12-16, 2009-02-17, 2009-02-18); iš UAB „Medicinos bankas“ esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) A. J. pervesta 177 920 Lt (datos: 2005-12-09, 2005-12-13, 2005-12-14, 2006-04-13) ir kt. (b. l. 131-183, t. 3). Konstatuotina, jog šie faktai patvirtina, jog R. A. atsakovams neperdavė jokių pinigų, o atsakovai jų negalėjo įnešti ir jų neįnešė į A. J. IĮ, kas leidžia teigti, jog sutarties šalys buvo nesąžiningos.

Konstatavus šalių nesąžiningumą, yra akivaizdu, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas siekiant paslėpti turtą ir siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažintina, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti ieškovo, kaip A. J. IĮ kreditoriaus, ir kitų minėtos įmonės kreditorių interesai. Atitinkamai konstatuotina, kad egzistuoja actio Pauliana sąlyga - ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises.

Vertinant, ar egzistuoja actio Pauliana sąlyga, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti sandorio, reikalinga atsižvelgti, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 str.), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 str.), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004; kt.). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nė vienos iš šių aplinkybių, kuri galėjo lemti ginčo sandorio šalių pareigą sudaryti ginčijamą sandorį. Dėl šios priežasties vertintina, kad egzistuoja actio Pauliana instituto taikymo sąlyga, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Pažymėtina, kad atsakovai nesutinka, jog neprivalėjo sudaryti sandorio, nes, jų nuomone, tokią pareigą jiems suponavo jų tarpusavio preliminarioji sutartis dėl turto pardavimo. Teisėjų kolegija vertina, kad šis atsakovų teiginys yra nepagrįstas, ir sutinka su apelianto pozicija, jog atsakovai A. J. ir B. J. neprivalėjo sudaryti turto pardavimo sutarties, nes preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, o tuo pačiu negalėjo sukurti atsakovams prievolę 2008 m. spalio 21 d. sudaryti pirkimo- pardavimo sutartį. Be to, konstatavus ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą ir siekį minėtu sandoriu išvengti atsiskaitymo su kreditoriais taip pažeidžiant jų teisėtus interesus, vertintina, kad preliminari sutartis taip pat buvo sudaryta nesąžiningai ir todėl jokių realių teisinių pasekmių, o kartu ir prievolės sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, sukelti atsakovams negalėjo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, dėl šios priežasties yra pripažintina negaliojančia 2008 m. spalio 21 d. pirkimo - pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovų. Atitinkamai pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu yra taikytina restitucija natūra, t. y. ginčo sutartimi perleistas turtas yra grąžinamas jį perleidusio asmens nuosavybėn. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju restitucija yra neproporcinga ir neįmanoma. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad A. J. IĮ turi ir daugiau kreditorių, o ne tik ieškovą, kaip kreditorių, todėl, nors actio Pauliana ieškinį pareiškė tik vienas kreditorius, tačiau, akivaizdu, jog šis ieškinys gina ne tik ieškovo, bet ir kitų A. J. IĮ kreditorių interesus, kurie bus tenkinami ĮBĮ tvarka.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bylos rezultatas yra palankus ieškovui UAB „Apsaga“, kuris prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos šalių patirtos pirmosios instancijos teisme ir priteistinos bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovas UAB „Apsaga“ pirmosios instancijos teisme patyrė 2 420 Lt ekspertizės išlaidų (b. l. 63 t. 3) ir 9 156, 90 Lt advokato pagalbos išlaidų (b. l. 135-148 t. 2, b. l. 198-207 t. 3). Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2, 8.3, 8.16, 8.17, 8.18 punktais, ieškovui solidariai iš atsakovų yra priteistina 2 420 Lt ekspertizės išlaidų ir 9 156,90 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Pirmosios instancijos teisme buvo patirta 184,72 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (b. l. 56, t. 1, b. l. 4 t. 3, b. l. 204, t. 4). Šios išlaidos solidariai iš atsakovų yra priteistinos valstybės naudai.

Ieškovas UAB „Apsaga“ nenurodė, kokias bylinėjimosi išlaidas jis atskirai patyrė apeliacinės instancijos teisme, ir nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame teisme pagrindžiančių įrodymų. Dėl šios priežasties apelianto bylinėjimosi išlaidos jo patirtos apeliacinės instancijos teisme jam nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 21 d. pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr.10027), kurios pagrindu atsakovė B. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) pardavė atsakovei R. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) pastatą - gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - šiltnamį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus statinius - kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją – grąžinti atsakovės B. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybėn pastatą - gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - šiltnamį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą- garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus statinius - kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius(duomenys neskelbtini) .

Priteisti solidariai iš atsakovų A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini)), B. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini)), R. A. (L.) (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini)) ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Apsaga“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini)) naudai 2 420 Lt (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt litų) ekspertizės išlaidų ir 9 156,90 Lt (devynis tūkstančius šimtą penkiasdešimt šešis litus devyniasdešimt centų) advokato pagalbos išlaidų, ieškovo patirtų pirmosios instancijos teisme.

Teisėjai Audronė JarackaitėDanutė MilašienėVytas Milius