Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš R. V., R. V. ir R. V. solidariai priteisti 4900 Lt R. B. ir 4750 Lt A. Š. žalai atlyginti.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti R. V. ir R. V., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 6 d. apie 15 val. 35 min., padėdamas apgaule įgyti svetimą turtą, R. V. paskambinus mažametei L. Š. į telefoną, kurio abonento numeris Nr. (duomenys neskelbtini), ir prisistačius policijos pareigūnu bei paaiškinus, kad jos mama sužalojo moterį ir sužalotos moters gydymui pareikalavus sumokėti 40000 Lt, juos perduodant atvyksiančiai į jos namus merginai, vardu I., R. V. nuvyko į Raseiniuose (duomenys neskelbtini) esančius L. Š. namus, kur iš jos paėmė 9700 Lt ir 300 dolerių, tokiu būdu apgaule užvaldė L. Š. tėvui A. Š. priklausančius 4800 Lt ir 300 dolerių bei močiutei R. B. priklausančius 4900 Lt, o vėliau juos paėmė R. V., padarydamas nukentėjusiesiems A. Š. ir R. B. turtinę žalą.

Atsikirtimais nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. Š. ir R. B. prašo nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti, nes Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendis yra išsamus, pagrįstas ir teisingas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. V. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d.

Skunde apeliantas neginčija nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, tačiau neigia žinojęs, kad pinigai, kuriais disponavo, įgyti nusikalstamu būdu. Kitaip tariant, nuteistasis R. V. ginčija jam inkriminuoto nusikaltimo subjektyvinę pusę, dėl kurios apeliacinės instancijos teismas ir patikrina bylą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d.).

Savo skunde ir apeliacinės instancijos teisme apeliantas R. V. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (1 t., 146–148 b. l.; 2 t. 145 b. l.), įvardijo juos teisingais. Taigi, iš esmės, apeliantas neginčija to, kad jis 2011 m. gegužės 6 d. kito nuteisto bendrininko R. V. paprašytas iš nuteistosios R. V. paėmė 9700 Lt ir 300 JAV dolerių, minėtus pinigus perdavė kitiems asmenims ir atliko su jais visą eilę finansinių operacijų. Tačiau, kaip minėta, R. V. neigia suvokęs nusikalstamą savo elgesio pobūdį, nes, apelianto teigimu, R. V. jam nepasakė, kad pinigai įgyti nusikalstamu būdu.

Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad elementarią gyvenimišką patirtį turinčio žmogaus tam tikro sumanymo turinį galima atskleisti ne tik remiantis žodiniais situacijos apibūdinimais, bet ir vertinant konkretaus veikimo objektyviuosius požymius. Kolegijos nuomone, byloje nustatytos objektyviosios R. V. padaryto nusikaltimo aplinkybės aiškiai atskleidžia ir subjektyviąją nusikalstamo veikimo pusę.

Iš bylos medžiagos ir paties apelianto parodymų yra aišku, kad R. V. žinojo, jog jo brolis ir bendrininkas nusikaltimo padaryme R. V. atlieka ankstesniu nuosprendžiu teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose ir, kaip pats teigia, suprato, kad brolis skambino jam iš pataisos namų ir paprašė iš R. V. paimti pinigus. Iš apelianto parodymų yra aišku, kad jam R. V. nieko nesakė apie pinigų prigimtį, iš kur, kieno tie pinigai ir pan., o R. V. ir neklausė. Maža to, R. V. R. V. nepasakė ir kokią sumą pinigų šis turi paimti iš R. V. (2 t., 143­–146 b. l.), todėl prašė apelianto skaičiuoti pinigus ir pranešti sumą. Mažametė liudytoja L. Š. nurodė, kad jos buvo reikalaujama 40000 Lt už jos mamos tariamai sužalotos senutės operaciją, o pasakius, kad tokios sumos namuose nėra, R. V. liepė surinkti visus pinigus ir papuošalus, kurie yra namuose, ką liudytoja ir padarė (2 t., 147 b. l.). Jau vien paminėtos objektyvios aplinkybės leidžia teigti, kad jokio pagrindo nebuvo apeliantui manyti, kad jis disponuoja teisėtai įgytu brolio (R. V.) ar kito asmens turtu (pinigais), nes nei vienas iš nuteistųjų, tarp jų ir R. V., nežinojo, kiek pinigų turi būti ar bus jų dispozicijoje. Kad apeliantas visiškai suvokė nusikalstamą savo elgesio pobūdį patvirtina ir tai, kad nusikalstamu būdu įgytais pinigais jis disponavo ne tik pagal bendrininko R. V. valią, o naudojo juos ir savo reikmėms. R. V. ikiteisminio tyrimo metu davė detalesnius parodymus apie įvykį ir nurodė, kad girdėjo bendrininkų telefoninį pokalbį, kuomet R. V. siūlė R. V. ,,...už tą darbą...“ 1000 Lt, o pastaroji atsakė, kad tai jai per mažai, nes ,,...rizikavo savo veidu...“, prašė duoti daugiau (1 t., 146–148 b. l.). Šias aplinkybes teisiamajame posėdyje patvirtino ir R. V., todėl nėra pagrindo netikėti ankščiau aptartais apelianto parodymais. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad R. V., nepaisydamas bendrininko R. V. valios, iš neteisėtai įgytų pinigų padavė R. V. ne 1000 Lt, o 750 Lt. Pasak apelianto (2 t., 145 b. l.), jam už paslaugas R. V. leido pasiimti 200 Lt, tačiau ikiteisminio tyrimo metu R. V. pripažino, kad iš įgytos pinigų sumos sau jis pasiliko 307 Lt, o dar 300 Lt sumokėjo už automobilio stovėjimo aikštelę (1 t., 146–148 b. l.). Taigi, jei R. V., kaip pats tvirtina, būtų manęs, kad atitinkama pinigų suma teisėtai priklauso kažkuriam iš bendrininkų, toks aptartas jo elgesys prieštarautų elementariai logikai. Konkrečiu atveju byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad R. V. pagal savo valią naudojo nusikalstamu būdu įgytą turtą taip pat, kaip ir kiti bendrininkai, vadinasi, suvokė, kad bendros nusikalstamos veikos rezultatas taip pat yra bendras.

Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad apelianto veikoje yra visi sukčiavimo nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d., sudėčiai būtini tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios pusės požymiai (veikimas tiesiogine tyčia), todėl nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip skundu prašo apeliantas, ir priimti R. V. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Be to, apeliantas nesutinka ir su tuo, kad iš jo nukentėjusiesiems, kaip ir iš kitų bendrininkų, buvo priteista atlyginti padarytą žalą. Tokią poziciją R. V. grindžia tuo, kad jis iš nusikalstamos veikos gautų pinigų sau nepasiėmė, tačiau, kaip minėta šioje nutartyje ankščiau, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visetą vienareikšmiškai konstatuota, kad apgaulės būdu užvaldytais pinigais pagal savo valią disponavo visi bendrininkai, tarp jų ir apeliantas.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusieji A. Š. ir R. B. pasinaudojo šia teise ir pareiškė byloje civilinius ieškinius (1 t., 54–55, 59–60 b. l.). BPK 113 str. nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiųjų A. Š. ir R. B. turtas apgaulės būdu buvo užvaldytas bendrais R. V., R. V. ir apelianto nusikalstamais veiksmais. Taigi jie veikė kaip bendrininkai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 str. 1 d. nuostatas, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Taigi keli asmenys padarę turtinę žalą bendrais veiksmais ir pripažinti bendrininkais atsako už žalą solidariai, todėl apylinkės teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, priteisdamas atlyginti žalą solidariai visiems bendrininkams, tarp jų ir apeliantui. Todėl keisti nuosprendžio apeliacinio skundo motyvais šioje dalyje nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto baudžiamosios atsakomybės, vadovavosi bendrosiomis bausmių skyrimo nuostatomis, numatytomis BK VIII skyriuje. Naujų aplinkybių, į kurias apylinkės teismas būtų neatsižvelgęs skirdamas bausmę, apeliantas skunde nenurodė, todėl keisti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.