- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-19
- Bylos Nr.
- eI2-769-426/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02524-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- M. L. G., J. P. G.
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- Vidaus reikalų ministerija
- Advokatai
- Aistė Žemaitienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. L. G. (M. L. G.) ir J. P. G. (J. P. G.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai M. L. G. ir J. P. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 1V-599 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti jų bylą iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas).
Paaiškina, kad 2017 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjai Migracijos departamentui pateikė prašymus atkurti jiems Lietuvos Respublikos (toliau – ir LR) pilietybę, kadangi jie yra LR pilietybę turėjusio P. G. palikuonys, t. y. J. P. G. yra jo anūkas, o M. L. G. – proanūkė.
Tačiau vidaus reikalų ministrė 2020 m. birželio 17 d. priėmė įsakymą, kuriuo nusprendė neatkurti LR pilietybės M. L. G. ir jos tėvui J. P. G., nes jiedu neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.
Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 29 d. teikime nurodė, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, pagrindžiančių P. G. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, o pateikta P. G. 1928 m. Ketinimų deklaracija priimti Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) pilietybę yra netinkamas dokumentas, nes neparemtas jokiais papildomais įrodymais.
Pažymi, kad P. G. JAV 1928 m. Ketinimų deklaracijoje nurodyta, jog „P. G. <...> gimęs (duomenys neskelbtini). Nuoširdžiai ketinu visam laikui atsižadėti priklausomybės ir ištikimybės visiems užsienio kunigaikščiams, monarchams, valstybėms ir suverenioms valdžioms, o ypač – Lietuvos Respublikai, kurios pavaldinys šiuo metu esu“.
Pareiškėjai aiškina, kad 1928 m. Ketinimų deklaracijos tekstas buvo formalus, dokumento forma buvo patvirtinta oficialių JAV institucijų ir kiekvienas pareiškėjas turėdavo pateikti duomenis apie save. Be to, dokumentas surašytas prieš beveik 100 metų, todėl jo kalba skiriasi nuo dabar vartojamos, tačiau pareiškėjai neabejoja, kad žodžiai „Lietuvos Respublikai, kurios pavaldinys šiuo metu esu“ reiškia P. G. Lietuvos Respublikos pilietybės įvardijimą.
Teigia, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve neišlikę P. G. vidaus ar užsienio pasai ir kiti dokumentai. Pareiškėjų nuomone, tokia situacija atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje nurodytą atvejį, kai asmens Lietuvos Respublikos pilietybei įrodyti galima remtis kitais dokumentais. Todėl toks dokumentas ir gali būti Ketinimų deklaracija, užpildyta ir pasirašyta 1928 m. gruodžio 6 d. JAV Darbo departamento Natūralizacijos tarnyboje, kurioje P. G. asmeniškai nurodė, jog gimė (duomenys neskelbtini), ir šiuo metu gyvena Naujajame Džersyje (JAV). Be to, nurodė, kad iš Hamburgo (Vokietija) emigravo į JAV ir 1920 m. rugpjūčio 6 d. atvyko į Niujorko uostą, o jo paskutinė gyvenamoji vieta užsienyje buvo Raseiniai (Lietuva).
Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Apygardos sekretoriaus biuro Monmuto apygardoje oficialiame atsakyme apie P. G. yra tiesiogiai nurodyta jo turėta LR pilietybė.
Mano, kad įstatymų leidėjas, numatydamas, jog beveik 100 metų senumo dokumentai gali būti neišlikę, sąmoningai įstatyme įrašė galimybę remtis kitais dokumentais. Šiuo atveju pateikti dokumentai yra galiojantys, nenuginčyti, todėl pareiškėjams neaišku, kodėl Migracijos departamentas jų tinkamai nevertino. Be to, nėra pagrindo manyti, jog P. G., teikdamas duomenis apie save, melavo apie turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Jis gyveno Lietuvoje tuo metu, kai 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, o 1919 m. priimtas Laikinasis įstatymas apie Lietuvos Respublikos pilietybę.
Atsiliepimas
Atsakovė Vidaus reikalų ministerija su skundu nesutinka.
Atsiliepime teigia, kad pareiškėjų protėvio P. G. Ketinimų deklaracija nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog jis turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kaip reikalauja Pilietybės įstatymo 9 straipsnis. Pabrėžia, kad ši deklaracija buvo tik pareiškėjų protėvio teiginys, o ne patikimai patvirtintas faktas.
Paaiškina, kad P. G. Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. faktą pareiškėjai gali nustatyti civilinio proceso tvarka. Taip pat atkreipia dėmesį, jog, jei deklaracijoje nurodytas Lietuvos pilietybės faktas atitiko tikrovę, tai jos pagrindu kaip tik atsisakyta sąryšio su Lietuva, t. y. Lietuvos pilietybės.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui J. P. G. 2015 m. gruodžio 10 d., o M. L. G. 2017 m. gegužės 12 d. buvo išduoti JAV pasai. Departamentas nustatė, kad pareiškėjai iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nebuvo įgiję LR pilietybės.
Paaiškina, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje numatyta, kokie dokumentai patvirtina, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, o to paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta galimybė pateikti ir kitus dokumentus, tačiau šiuo atveju Migracijos departamentui pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtino P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės.
Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, patvirtinančių, jog pareiškėjų senelis ir prosenelis P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, pareiškėjai negali būti laikomi jo palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad 2020 m. gegužės 29 d. teikimu Nr. 13P-233 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ pateikė siūlymą vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjų prašymų dėl LR pilietybės atkūrimo, kadangi jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.
Taip pat Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad P. G. 1928 m. Ketinimų deklaracija laikytina dokumentu, įrodančiu jo iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą LR pilietybę. Trečiojo suinteresuotojo asmens vertinimu, P. G. 1928 m. Ketinimų deklaracija yra tik jo paties pareiškimas, tačiau ne dokumentas, kurį įstatymo leidėjas numatė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje.
Be to, atkreipia dėmesį, kad P. G. 1928 m. Ketinimų deklaracija paneigia faktą, jog jis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Kadangi P. G. Ketinimų deklaracijoje aiškino, kad „nuoširdžiai ketina visam laikui atsižadėti priklausomybės ir ištikimybės visiems kunigaikščiams, monarchams, valstybėms ir suverenioms valdžioms, o ypač Lietuvos Respublikai, kurios pavaldinys yra“, tokiais veiksmais jis iš esmės deklaravo, jog atsisako LR pilietybės, todėl laikoma, kad 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės jis neturėjo.
Šalies argumentai
Pareiškėjai pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, nurodydami, kad Migracijos departamentas nesilaikė Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Mano, kad pagal Aprašo 20.5 punktą Departamentas turėjo nutraukti pareiškėjų prašymo nagrinėjimą ir suteikti jiems galimybę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo.
Pažymėjo, kad P. G. savo Ketinime nurodė tik siekį atsisakyti LR pilietybės, tačiau jame nenurodytas jos atsisakymas. Be to, akcentuoja, kad P. G. neprarado LR pilietybės, nes tuo metu galioję teisės aktai nedraudė turėti ir JAV, ir LR pilietybių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė palaikė skundo reikalavimus bei prašė juos tenkinti.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 1V-599 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo pareiškėjams nuspręsta neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2017 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydami atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi jie yra LR pilietybę turėjusio P. G. palikuonys, t. y. J. P. G. yra jo anūkas, o M. L. G. – proanūkė.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjų senelio (prosenelio) P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai LR pilietybei patvirtinti pateikti šie dokumentai: 1) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2017 m. liepos 25 d. pažyma apie gimimą Nr. (P1-4998) P2-7870, kurioje nurodyta, jog Raseinių Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštytas J. ir K. iki santuokos (duomenys neskelbtini) sūnus, vardu P., gimęs (duomenys neskelbtini); 2) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. R4-2370 „Dėl duomenų apie P. G. pateikimo“, kuriame nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog P. (P.) G., J. ir K. s., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jo asmens dokumentų vidaus ir užsienio pasams gauti, pačių pasų, jų registracijos kortelių, dokumentų apie jo mokymąsi ir darbą bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktą archyve saugomuose fonduose nerasta; 3) Ketinimų deklaracija, užpildyta ir pasirašyta 1928 m. gruodžio 6 d. JAV Darbo departamento Natūralizacijos tarnybai, kurioje P. G. asmeniškai nurodė, jog gimė (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu gyvena Naujajame Džersyje (Jungtinėse Valstijose), taip pat, jog iš Hamburgo Vokietijoje emigravo į JAV ir 1920 m. rugpjūčio 6 d. atvyko į Niujorko uostą, o jo paskutinė gyvenamoji vieta užsienyje buvo Raseiniai, Lietuva, taip pat, jog nuoširdžiai ketina visam laikui atsižadėti priklausomybės ir ištikimybės visiems kunigaikščiams, monarchams, valstybėms ir suverenioms valdžioms, o ypač – Lietuvos Respublikai, kurios pavaldinys šiuo metu yra.
Departamentas, įvertinęs turimus duomenis, nusprendė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos LR pilietybės, taip pat, jie nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, todėl 2020 m. gegužės 29 d. teikimu Nr. 13P-233 konstatavo, jog pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, tad neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas teikime vidaus reikalų ministrui siūlė netenkinti J. P. G. ir M. L. G. prašymų dėl LR pilietybės atkūrimo.
Vidaus reikalų ministrė, atsižvelgdama į Departamento teikimą, 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 1V-599 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos atkūrimo.
Pareiškėjai su Įsakymu nesutinka ir prašo teismo jį panaikinti.
Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).
Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).
Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
Byloje nustatyta, kad M. L. G. ir J. P. G. yra Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai, o iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo jie nebuvo įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėjai siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tuo pagrindu, kad M. L. G. prosenelis, o J. P. G. senelis P. G., jų teigimu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo tikslu jie kreipėsi į Departamentą, tačiau Departamentas atsakovei teikime siūlė netenkinti pareiškėjų prašymo, todėl Vidaus reikalų ministerija priėmė neigiamą atsakymą.
Nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiškėjų senelis / prosenelis P. G. gali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
Tam svarbu apskritai išsiaiškinti, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiškindamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie būtent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas). Be to, LVAT šią savo praktiką nuosekliai palaiko ir vėlesnėse nutartyse (žr., pvz., 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1505-442/2020).
Taigi, pagal paminėtą teismų praktiką akivaizdu, kad asmuo turi būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus šiai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės jau buvo netekęs, tai jis negali būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
Žemesnės instancijos teismas
Todėl šioje byloje svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjų giminaitis P. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.
Pareiškėjai akcentuoja, kad P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo išsaugojęs Lietuvos Respublikos pilietybę, o net ir įgijęs kitos valstybės pilietybę neprarado LR pilietybės.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai iš esmės remiasi P. G. 1928 m. gruodžio 6 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirašyta Ketinimų deklaracija, kurioje jis teigė, kad gimė (duomenys neskelbtini), o į JAV emigravo iš Vokietijos, atplaukdamas laivu; paskutinė jo gyvenamoji vieta buvo Raseiniai, Lietuva. Be to, nurodė, kad „nuoširdžiai ketina visam laikui atsižadėti priklausomybės ir ištikimybės visiems užsienio kunigaikščiams, monarchams, valstybėms ir suverenioms valdžioms, o ypač Lietuvos Respublikai, kurios pavaldinys šiuo metu yra“. Pažymėtina, kad minėtoje Ketinimų deklaracijoje P. G. taip pat nurodė ketinantis sąžiningai tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat jose gyventi.
Teismas pažymi, kad pareiškėjų pateikti dokumentai iš esmės patvirtina, jog P. G. gimė ir tam tikru laikotarpiu galimai gyveno Lietuvoje, tačiau nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog jis turėjo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, tuo labiau, nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis turėjo LR pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas tiek 2017 m. liepos 12 d. rašte Nr. R4-1081 „Dėl duomenų pateikimo“, tiek 2018 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. R4-2370 „Dėl duomenų apie P. G. pateikimo“ pažymėjo, jog dokumentų, patvirtinančių, kad P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, archyve saugomuose fonduose nerasta.
Be to, teismas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad vien Ketinimų deklaracija patvirtina faktą, jog jų senelis / prosenelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d., kadangi joje aiškiai pasisakoma, kad ketinama visam laikui išsižadėti priklausomybės nuo kitų šalių, įskaitant Lietuvos Respubliką, ir tapti JAV piliečiu. Bylos duomenys patvirtina, kad P. G. JAV pilietybė buvo suteikta 1931 m. liepos 6 d. natūralizacijos būdu. Be to, nėra jokių kitų rašytinių duomenų, leidžiančių teigti, jog P. G. apskritai kada nors turėjo LR pilietybę, o, netgi ir pripažįstant, kad P. G. kažkuriuo momentu ją turėjo, laikytina, kad jis, sąmoningai siekdamas JAV pilietybės, atliko aktyvius ir nuo jo valios priklausančius veiksmus, kuriais atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės.
Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad, nors byloje ir nėra tiesioginių dokumentų, pavyzdžiui, oficialių Lietuvos Respublikos institucijų raštų dėl LR pilietybės įgijimo ar netekimo, kurie patvirtintų, jog P. G. tiek turėjo, tiek neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad P. G. faktiškai jau buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės dar iki 1940 m. birželio 15 d., o tai paneigiančių duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nėra. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad P. G. nuo 1928 m. pabaigos iki 1940 m. birželio 15 d. buvo ar vėl tapo Lietuvos piliečiu.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.
Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą. Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus. Tad, įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos pilietybė. Konstitucines nuostatas detalizuojančiame 1919 m. Laikinajame įstatyme dėl Lietuvos pilietybės (1922 m. birželio 9 d. papildymas) 6 paragrafe buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais nebuvo laikomi Lietuvos pilietybę atitinkantys, bet kitoje valstybėje natūralizavęsi asmenys, o šio įstatymo (1937 m. lapkričio 30 d. pakeitimas) 7 paragrafe buvo įtvirtinta, kad Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskyrus atvejus, kai Vidaus reikalų ministerija pripažįsta pateisinamus atvejus. 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatyme buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, išskyrus numatytas išimtis, o šio įstatymo 22 straipsnyje buvo nurodyti atvejai, kuomet laikoma, jog nutrūksta asmens ryšys su Lietuvos valstybe („gyvenimu“).
Todėl nustačius, kad P. G. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis 1940 m. birželio 15 d., kadangi jau buvo įgijęs JAV pilietybę, pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. jie neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėjų teigimu, pagal Aprašo 20.5 punktą Departamentas turėjo apskritai nutraukti jų prašymo nagrinėjimą, kadangi jie nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis arba kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Pažymėtina, kad pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktą sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras. Pagal Įstatymo 33 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju Departamentas) nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu, taip pat raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkinami, ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus (Įstatymo 33 straipsnio 6 punktas).
Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento kompetenciją ir atliktus procedūrinius veiksmus, laikytina, kad jis teisėtai išnagrinėjo ir įvertino pareiškėjų kartu su prašymais pateiktus dokumentus, kuriais jie įrodinėjo, kad jų senelis (prosenelis) P. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., padarė atitinkamas išvadas dėl pareiškėjų prašymų pagrįstumo (ar nepagrįstumo), kadangi pareiškėjai laikėsi (ir tebesilaiko) pozicijos, kad jie pateikė dokumentus, pagrindžiančius, jog P. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Todėl darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai ne nutraukė prašymo nagrinėjimą, o perdavė klausimą dėl šio prašymo tenkinimo / netenkinimo spręsti vidaus reikalų ministrui. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020).
Apibendrinant darytina išvada, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl netenkinus skundo (pagrindinio reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo), netenkinamas ir išvestinis pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Taigi, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi pareiškėjų skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, todėl pareiškėjams bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų M. L. G. (M. L. G.) ir J. P. G. (J. P. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.