Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešeriems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Nuteistasis V. N. nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 31 d. apie 3.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, H. P. gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamečiu E. P., gim. (duomenys neskelbtini), prieš pastarojo valią, apsinuogino ir, prikišęs savo lytinį organą vaikui prie burnos, pareikalavo jo lytinį organą imti į burną. E. P. atsisakius tai daryti, nuteistasis panaudojo prieš jį smurtą – sudavė mažamečiui ranka į sprando sritį bei, grasindamas toliau naudoti smurtinius veiksmus – mušti metaline kėdės koja, reikalavo, kad nukentėjusysis tenkintų jį oraliniu būdu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes E. P. pabėgo ir iškvietė policiją.

Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas mano, jog Apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 301 ir 305 straipsnių nuostatas. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog nuteistasis abejoja nuosprendyje aprašytų įrodymų teisingumu, kadangi jie nesutampa su liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, aprašytais kaltinamajame akte. Nuteistojo manymu, liudytojai D. T., S. P., V. K. bei nukentėjusiojo įstatyminė atstovė D. M. davė melagingus parodymus. S. P. ir D. T. išsigalvojo, jog nuteistasis siūlė S. P. už pinigus atlikti su juo lytinį aktą. Be to, D. T., norėdama apginti savo brolį E. P., buvo šališka. Liudytojas V. K. nėra teisus teigdamas, jog nuteistasis bėgiojo iš kambario į kambarį bei dar ir dėlto, jog nukentėjusysis E. P. iš namų buvo išbėgęs basas, buvo išsigandęs. Taip pat įstatyminė atstovė D. M. sakė neteisybę, jog nukentėjusysis nemeluoja ir nevagia.

Be to, nuteistasis teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo E. P. parodymais. Nukentėjusiojo parodymai negali būti pripažinti įrodymais, leidžiančiais priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą byloje, kadangi teisme buvo nustatyta, kad mažametis šioje byloje linkęs meluoti ir vogti. V. N. skunde nurodo, jog nukentėjusysis sprukdamas su pinigais pakeliui sutiko policininkus, kurie pasiteiravo, kodėl šis vaikšto naktį vienas. E. P., išsigandęs, jog policininkai jį atveš atgal pas močiutę ir paaiškės pinigų vagystės faktas, apkaltino nuteistąjį seksualiniu prievartavimu. Be to, anot nuteistojo, nukentėjusysis bijojo, kad apie pinigų vagystę nesužinotų internate. Byloje nėra iš nukentėjusiojo mokyklos gautos charakteristikos, iš kurios matyti, kad nukentėjusysis meluoja, praleidinėja užsiėmimus, nesimoko. Mokykloje neturėjo nei vieno draugo, kadangi vogė jis iš visų, netgi mokytojų. Nuteistasis mano, jog nukentėjusiajam E. P. yra daromas spaudimas, dėl ko jo parodymai nuolat keičiasi, jis painiojasi ir meluoja.

Teismas, anot nuteistojo, rėmėsi liudytojų parodymais, kuriuos laikė neginčytinais įrodymais. Bet nuosprendyje esantys liudytojų parodymai yra neišanalizuoti. Teismas, nepateikdamas jokių motyvų, vienais parodymais besąlygiškai rėmėsi, tuo tarpu priežasčių, kodėl atmetė kitus parodymus, nuosprendyje neišdėstė. Taip pat V. N. mano, jog liudytojo V. K. parodymai yra neteisingi. Iš skundo matyti, jog apeliantas, cituodamas liudytojo V. Č. parodymus, nori pabrėžti liudytojų D. T. bei V. K. parodymų prieštaringumą kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms dėl nukentėjusiojo berniuko elgesio 2005-10-31 naktį metu bei tai, jog nukentėjusiojo E. P. parodymai yra melagingi. Be to, nuteistasis skunde tikina, jog minėto liudytojo V. Č. parodymai paneigia liudytojos D. T. žodžius, jog nuteistasis norėjo iš anksto patenkinti savo seksualinius norus.

Nuteistasis skunde teigia, kad proceso metu nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į gynybą. Ikiteisminio tyrimo metu jį ginanti advokatė neužtikrino jo teisės į gynybą, dėl ko jis norėjo ją pakeisti kitu gynėju. Tačiau vėliau jo gynybai buvo paskirta ta pati advokatė, kuri gynė jį iki tol. Be to, nuteistasis taip pat mano, jog teismas buvo šališkas ir suvaržė jo teisę į gynybą, kadangi neteisėtai atmetė nuteistojo prašymą pakeisti jį ginančią advokatę.

V. N. skunde be to teigia, kad teismas, palaikydamas E. P. parodymus, nepagrįstai atmetė jo parodymus. Anot nuteistojo, BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais. Teismas turi patikrinti ir įvertinti kiekvieną versiją, visus prieštaravimus. Teismas neįvertinęs atmetė visus nuteistojo parodymus, neišnagrinėjo kitų prieštaringų parodymų.

Apeliacinio teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo pagrindai, numatyti BPK 329 straipsnio 1 punkte (neįrodyta, jog nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), šiuo atveju nenustatomi, nes byloje įrodyta, kad nuteistasis V. N. apygardos teismo nustatytu laiku ir aplinkybėms atliko baudžiamojo įstatymo draudžiamus veiksmus, t.y. pasikėsino seksualiai prievartauti mažametį E. P.

Iš apeliacine tvarka revizuojamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog teismas visas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, ištirtus įrodymus įvertino tinkamai ir nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. V. N. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, kurį kvalifikuodamas teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kad nuteistasis pasikėsino patenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamečiu nukentėjusiuoju E. P. prieš pastarojo valią, patvirtina ne tik šio mažamečio nukentėjusiojo, bet ir byloje esančių bei nuosprendyje nurodytų liudytojų, nukentėjusiojo įstatyminės atstovės parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės aktas, kiti nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys, o taip pat ir apeliacinės instancijos teismo metu patikrinti duomenys.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog liudytojai D. T., V. K. bei įstatyminė atstovė D. M. proceso metu davė melagingus parodymus. Šių asmenų parodymai dėl esminių nusikaltimo aplinkybių yra nuoseklūs, jie patvirtina mažamečio nukentėjusiojo E. P. ikiteisminio tyrimo bei teismo metu byloje duotus parodymus. V. N. skundo teiginiai, jog teismas nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo E. P. parodymais, jog šio nukentėjusiojo parodymai negali būti pripažinti įrodymais, leidžiančiais priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, pastarasis linkęs meluoti, atmetami kaip nepagrįsti. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, kodėl teismas atmetė nuteistojo parodymus, o patikėjo būtent nukentėjusiuoju. Matyti, jog nukentėjusiojo E. P. parodymai dėl esminių patirto įvykio aplinkybių yra nuoseklūs bei atitinka kitų liudytojų parodymus. Tiek įstatyminė atstovė D. M., nukentėjusiojo motina L. P., tiek ir liudytojas V. K. savo parodymais teisme patvirtino, kad nukentėjusysis jiems apie patirto seksualinio prievartavimo aplinkybes pasakojo taip pat, kaip yra užfiksuota jo parodymuose byloje: jis nurodė, kad V. N. jam grasino, sudavė smūgį ne dėl to, kad pasigedo pinigų, o dėl to, kad reikalavo čiulpti jo lytinį organą, o nukentėjusysis tam prieštaravo. Be to, nukentėjusiojo parodymų dalį apie nuteistojo grasinimus panaudoti konkretų smurtą (mušti metaline kėdės koja) patvirtina ir 2005-10-31 įvykio vietos apžiūros metu kambaryje prie stalo rastas ir paimtas metalinis vamzdelis, panašus į kėdės koją (1 t. b. l. 4-5). Nukentėjusiojo parodymus, jog jam pabėgus nuo V. N., pastarasis grasindamas šaukė „užmušiu“ patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklausta nukentėjusiojo močiutė liudytoja H. P., kuri teigė, jog 2005-10-31 naktį ji užmigo ir po kurio laiko išgirdo nuteistojo V. N. balsą, kuomet šis šaukė, jog kažką užmuš.

Tai, kad E. P. tik mūvėdamas kojines naktį pabėgo nuo V. N. vengdamas čiulpti pastarojo lytinio organo, o ne dėl kokių nors kitų priežasčių ir būtent dėl to nukentėjusysis kreipėsi pagalbos telefonu į policiją, be to buvo išsigandęs ir drebėjo, patvirtino ir liudytojas V. K. Būtent šis liudytojas su liudytoju D. U. pagal berniuko telefoninį pranešimą Vilniaus rajono PK budinčiojo nurodymu 2005-10-31 vyko į įvykio vietą. Įvykio vietoje pagal nukentėjusiojo pasakojimą apie nuteistojo veiksmus darė apžiūrą ieškojo ir atrado grasinimo įrankį – metalinį vamzdelį, panašų į kėdės koją, sulaikė nuteistąjį.

Apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo metu apklaustas policijos darbuotojas D. U. patvirtino, kad kryžkelėje, pakeliui į įvykio vietą jų laukė vaikas, nurodė kur vyko įvykis. Vaikas buvo be batų su juo daugiau bendravo V. K.

Kaip matyti iš Vilniaus rajono PK pateiktų duomenų, pranešimas apie byloje tiriamą nusikaltimą Vilniaus rajono PK budėtojo buvo gautas 2005-10-31 3.30 val., į įvykio vieta išsiųsti tyrėjas V. K. ir patrulis D. U. ( 2 t. b. l. 91).

Nors įrašyto į laikmeną E. P. konkretaus 2005-10-31 pranešimo apie nusikaltimą Bendrajam pagalbos centrui telefonu Nr. 112, kuris buvo peradresuotas Vilniaus rajono PK, įrašas nėra išlikęs (2 t., b.l. 98), tačiau ši aplinkybė nesukelia abejonių, kad mažamečio E. P. pranešimas policijai apie nuteistojo veiksmus yra melagingas. Abu policijos darbuotojai paliudijo, jog vyko į susitikimą su nukentėjusiuoju gavę budėtojo nurodymą, jog susijaudinęs vaikas pranešė apie tai, kad jį norėjo išprievartauti girtas kaimynas (V. K. parodymai -1 t., b.l. 37, 2 t. b. l. 33 bei D. U. parodymai 2006-08-31 teismo posėdžio metu).

Nukentėjusiojo parodymus tvirtina ir jo sesers D. T. parodymai teisme apie tai, jog grįžus į namus apie 3 val. nakties, po 15 min. į namus kartu su broliu E. P. atvyko ir policijos pareigūnai. E. P. tuo metu buvo basas, be striukės, iš jo būsenos atrodė, kad jis yra tarsi „kitame pasaulyje“. Tuo metu nukentėjusysis nebuvo iškalbus ir paaiškino tik tai, jog nuteistasis liepė jam rengtis, grasino jam suduoti geležiniu strypu.

Svarbią reikšmę šioje byloje turi ir nukentėjusiajam E. P. paskirtos teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktas, kurio išvados taip pat netvirtina nuteistojo versijos, jog nukentėjusysis melavo, išsigalvojo apie nebūtus dalykus. Iš šio akto turinio matyti, jog mažamečiui nukentėjusiajam nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Apie įvykį nukentėjusysis psichologei pasakojo faktus kaip ir apklausos protokoluose, jo mąstymas konkretus, nuoseklus. Ryškių atminties ir dėmesio sutrikimų nėra (1 t., b.l. 86-87). Tikslinant įvykio detales mažametis į klausimus atsakinėjo išsamiai ir aiškiai, iš esmės pakartojo apklausų metu duotus parodymus. Nors iš byloje esančios E. P. charakteristikos iš Vilniaus raj. Paberžės šv. Stanislavo Kostkos vidurinės mokyklos matyti, jog mokykloje jis praleidinėja pamokas, nesimoko bei linkęs meluoti, tačiau šiuo konkrečiu atveju iš psichologinio tyrimo duomenų matyti, kad dėl patirto seksualinės prievartos fakto, net nesuprasdamas, kas tai iš esmės yra (iš teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto matyti, kad jis negalėjo pilnai ir visapusiškai teisingai suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės, nukentėjusiojo žinios apie intymius santykius yra labai skurdžios ir primityvios. E. P. nesugeba paaiškinti tvirkinamųjų veiksmų ar panašaus pobūdžio seksualinės prievartos pasekmių, jų pavojingumo ir pan.) E. P. davė nuoseklius parodymus ir mažai tikėtina, kad jis galėjo tikslingai ir sąmoningai sugalvoti pasakojimą apie tokią prievartą.

Aukščiau minimų duomenų visuma paneigia nuteistojo skunde dėstomą versiją, jog E. P. būdamas išsigandęs, kad policininkai jį atveš atgal pas močiutę ir paaiškės pinigų vagystės faktas, melagingai apkaltino nuteistąjį seksualiniu prievartavimu.

Atkreiptinas dėmesys ir į paties apelianto V. N. byloje esančių parodymų nenuoseklumą. Jeigu atvykus policijos pareigūnams kartu su nukentėjusiuoju, nuteistasis parodė, jog E. P. iš namų pabėgo, kadangi V. N. jį pabarė dėl rūkymo (1 t., b.l. 37), tai vėlesnių apklausų (1 t., b.l. 109, 114, 147) metu nuteistasis parodė, kad nukentėjusysis pavogė iš jo pinigus ir po barnio dėl vagystės dingo iš namų. Atvykus į įvykio vietą policijos darbuotojams, nuteistasis apie jokius iš jo pavogtus pinigus ir tai, jog nukentėjusysis jį apkalba iš keršto, nepranešė. Apie 150 Lt pinigų vagystę V. N. nieko neparodė ir pirmosios apklausos metu (1 t. b. l. 104-105). Tokią versiją iškėlė tik tada, kai buvo sprendžiamas jo suėmimo klausimas.

Nėra pagrįstas V. N. skundo teiginys, jog teismas, nepateikdamas jokių motyvų, vienais parodymais besąlygiškai rėmėsi, tuo tarpu nepagrindė, kodėl atmetė kitus parodymus. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas tinkamai išdėstė ištirtus įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvus, kuriais teismas vadovavosi atmesdamas kitus įrodymus. Teismas pasirėmė nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo E. P., įstatyminės atstovės D. M., liudytojų V. K., D. T. parodymais, tuo tarpu nuteistojo V. N. parodymus atmetė kaip nenuoseklius, nes jie yra grynai gynybiško pobūdžio bei prieštarauja aukščiau paminėtų kaltinančių jį įrodymų visumai. Kolegija neįžvelgia, kad teismo nuosprendyje nėra pakankamai motyvų, kodėl vienais įrodymais vadovaujamasi, o kiti yra atmetami.

Teismas pagrįstai pasirėmė nuosekliais liudytojų V. K. bei D. T. parodymais ir dėl to, jog su policijos pareigūnais 2005-10-31 naktį į namus atėjęs nukentėjusysis E. P. buvo basas ir išsigandęs. Liudytojo V. Č parodymais teisme dėl to, kad nukentėjusysis nebuvo basas bei nebuvo matyti jo susijaudinimo pagrįstai suabejota. V. Č. įvykio metu buvo neblaivus, be to, jis jau miegojo ir buvo pažadintas, kai į namą kartu su nukentėjusiuoju atėjo policijos pareigūnai. Priešingai nei skunde teigia pats nuteistasis, liudytojo V. Č. parodymai nepaneigia ir D. T. parodymų apie tai, jog nuteistasis įvykio dieną iš anksto norėjo patenkinti savo lytinius poreikius. Bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis įvykio dieną siekė lytinio pasitenkinimo, siūlė už pinigus santykiauti nukentėjusiojo E. P. seseriai S. P., jos draugei Margaritai, galiausiai stengėsi uždėti ranką ant liudytojos D. T. kojų. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir paties liudytojo V.Č. teiginys, jog nuteistasis siūlė Svetai 50 Lt, tačiau už ką nežino (1 t., b.l. 118). Byloje nukentėjusiojo E. P. (1 t., b.l. 69-71; 2 t., b.l. 22-23) ir liudytojos D. T. (2 t., b.l. 31) parodymais nustatyta, jog nuteistasis išties siūlė 50 Lt S. P., kad ši su juo lytiškai santykiautų.

V. N. apeliacinio skundo teiginys, jog melagingai buvo nustatyta ir net išgalvota versija su televizoriumi, kad nukentėjusysis su nuteistuoju žiūrėjo televizorių, tačiau iš tikrųjų televizoriaus įvykio metu namuose nebuvo ir daroma išvada, jog tai parodo nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų prieštaringumą, atsakytina, jog nors iš tiesų byloje esantys duomenys rodo, jog vieni proceso dalyviai, o būtent E. P. ir V. Č. teigia, kad namuose įvykio metu buvo televizorius, tuo tarpu D. T. tai neigia (2 t., b.l. 30), šių duomenų apie televizorių prieštaringumas neturi esminės įtakos faktinių V. N. padaryto nusikaltimo aplinkybių nustatymui. Dėl to teigtina, jog nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų apie televizoriaus buvimo ar nebuvimo faktą prieštaringumai nepaneigia teismo nuosprendžiu nustatytų pasikėsinimo seksualiai prievartauti nukentėjusįjį E. P. faktinių aplinkybių.

Nei nuteistojo motinos J. N. (2 t., b.l. 34-35), nei jo prašymu apklausto liudytojo V. V. (2 t., b.l. 36) parodymai nepaneigia byloje nustatyto nuteistojo pasikėsinimo prievarta tenkinti lytinę aistrą su mažamečiu nukentėjusiuoju. Šie asmenys nėra tiesioginiai įvykio liudytojai, jų parodymai savo pobūdžiu yra labiau charakterizuojantys nuteistąjį nei nustatantys ar detalizuojantys įrodinėtinas byloje aplinkybes. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teismas šiuos įrodymus tyrė, nuosprendyje nurodė. Apygardos teismo atlikto įrodymų tyrimo metu nukentėjusysis E. P. paneigė liudytojos J. N. tvirtinamas aplinkybes, kad pastarajai liudytojai po įvykio jis tvirtinęs, jog nuteistasis jam nieko nedarė (2 t. b. l. 35-36).

Nuteistasis neteisingai skunde aiškina ir BPK 301 straipsnio 2 dalyje esančius apkaltinamojo nuosprendžio įrodymų vertinimo reikalavimus. Šioje normoje yra numatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais, kuriems yra taikomas anonimiškumas. Šioje byloje tokių asmenų nėra. Nuteistojo kaltė nėra grindžiama vien tik mažamečio nukentėjusiojo parodymais ar asmenų parodymais, kuriems yra taikomas anonimiškumas.

Apelianto skundo teiginys dėl jo teisės į gynybą pažeidimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu yra nepagrįstas. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Taip užtikrinama asmens konstitucinė teisė į gynybą. Asmuo savo teisę į gynybą gali įgyvendinti tiek pasirinkdamas ir pasikviesdamas sau tinkamą gynėją (BPK 50 straipsnio 2 dalis), tiek prašydamas užtikrinti gynėjo dalyvavimą ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo (BPK 50 straipsnio 3 dalis). Be to, BPK 51 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose numatyti privalomi gynėjo dalyvavimo pagrindai.

V. N. gynėja buvo ikiteisminio tyrimo pareigūno paskirta 2005-10-31. Kaip matyti iš bylos medžiagos, gynėja A.Grinevič dalyvavo su nuteistuoju atliekamuose procesiniuose veiksmuose, t.y. apklausų ikiteisminiame tyrime metu, pateikdavo prašymus bei klausimus sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimą bei pratęsimą, pabaigus tyrimą susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, pateikė papildomus prašymus, teisiamojo posėdžio metu proceso dalyviams pateikdavo klausimus. Nuteistojo motinai pagal susitarimą (advokato orderio Nr. 757991, išduotas 2006 m. vasario 27 d.) pakvietus A. Grinevič būti vėl ta pačia V. N. advokate, kuri jau dalyvavo byloje prieš tai, nėra laikytina teisės į gynybą pažeidimu. Iš bylos duomenų nėra matyti, jog V. N. ikiteisminio tyrimo metu būtų atsisakęs gynėjos ar įstatymų nustatyta tvarka jai būtų pareikštas nušalinimas. Taip pat byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti kokiu būdu pasižymėjo netinkamas gynėjos pareigų vykdymas.

Vertindama V. N. skundo teiginį, jog apygardos teismas buvo neatidus, šališkas, teisminio proceso metu neteisėtai buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, kadangi neteisėtai buvo atmestas jo prašymas nušalinti jį ginančią gynėją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis prašymas buvo atmestas pagrįstai. Apygardos teismas teisingai konstatavo, jog V. N. nenurodė teismui jokių aplinkybių, numatytų BPK 61 straipsnyje, kurios paaiškėjo pradėjus įrodymų tyrimą teisme ir buvo pagrindas reikšti nušalinimą gynėjai. BPK 59 straipsnyje nustatyta, kad nušalinimas turi būti pareikštas ir motyvuotas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Vėliau pareikšti šį nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimą pareiškiantis asmuo nušalinimo pagrindą sužino pradėjus įrodymų tyrimą.

Už pasikėsinimą seksualiai prievartauti mažametį asmenį, t.y. nusikaltimą, kuris yra numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra nuo trejų iki trylikos metų. Apygardos teismas V. N. parinko laisvės atėmimo bausmę savo dydžiu šešeriais mėnesiais viršijančią, BK 150 str. 4 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą. Tokia bausmė už labai sunkų nusikaltimą, atsižvelgiant į pasikėsinimo seksualiai prievartauti nusikalstamos veikos stadiją, pavojingumo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, nustatytą tyčios rūšį, vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra aiškiai per griežta ir yra teisinga. Paskirtos nuteistajam bausmės dydis, kolegijos manymu, atitinka BK VIII skyriuje numatytus bausmių skyrimo bendruosius pagrindus, kitas skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles ir nešvelnintina.

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.