Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-05-26 · Administracinė byla Nr. A-62-684-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-26
Bylos Nr.
A-62-684-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-644-2009-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Antanas Ablingis (pran.)
Pareiškėjas
M. R.
Atsakovas
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Advokatai
Valerijus Karpovas
Administracinė byla Nr. A62–684/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-644-2009-9Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjai M. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo ir rašto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2009 m. spalio 20 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) buvo gautas pareiškėjos M. R. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo ir sveikatos sutrikdymo (b. l. 66-67).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2009 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 0-2-(1.5)-2407 kreipėsi į advokatą V. K., prašydama susipažinti su pareiškėjos prašymu ir pateikti išvadą, ar nėra pagrindų, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir VGTPĮ), kai antrinė teisinė pagalba neteikiama (b. l. 80).

2009 m. lapkričio 19 d. advokatas V. K. pateikė išvadą Nr. 0-1-(16)-2242 ir konstatavo, kad pareiškėjos M. R. reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir antrinės teisinės pagalbos teikimas baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka būtų neperspektyvus (b. l. 81).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-2703-3766, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1-3 punktais, atsisakė teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai M. R., nes nustatė, kad pareiškėja nepatyrė turtinės žalos (b. l. 82-83).

II.

Pareiškėja M. R. skundu (b. l. 5-7) kreipėsi į teismą, kuriuo prašė panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-2703-3766 ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. 0-2-(1.5)-2407, skirti kitą advokatą.

Pareiškėja nurodė, kad paskirtas advokatas V. K. savo pareigų neatliko, o vilkino ir nieko nedarė. Paaiškino, kad T. P. neaiškiomis aplinkybėmis privatizavo vieno kambario butą, esantį Pramonės g. 8-2, Kaune, priklausiusį E. K.. Pažymėjo, kad kartu su minėtu asmeniu turėjo bendrą nuosavybės teisę į tam tikras patalpas, o butas parduotas, jai nežinant. VĮ „Registrų centras“ be jos žinios padarė pakeitimus dokumentuose, o notarė G. S. neteisėtai patvirtintino pirkimo-pardavimo sutartį, jos apie sandorio sudarymą neinformavo. Teigė, kad VĮ „Registrų centras“ nepagrįstai jai neišduoda pažymos apie 1952 m. atliktus gyvenamojo namo, esančio Pramonės g. 8, Marijampolėje, matavimus. Manė, kad byla yra perspektyvi, todėl teismo prašė skundą tenkinti ir skirti kitą advokatą, nes pati yra II grupės invalidė ir nepajėgia apsiginti. Pažymėjo, kad Tauras ir L. P. pastoviai meluoja, gniuždo ją, kaltina užgrobus jų turtą, dėl to 10 procentų sutriko jos sveikata.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos M. R. skundą (b. l. 64-65) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2009 m. spalio 20 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Nurodė, kad gretimo buto savininkai ją šmeižia bei siekia visais būdais jai pakenkti, kreipiasi į teisėsaugos institucijas dėl nebūtų nusikaltimų ir teisės pažeidimų, jai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, todėl ji patiria didelį spaudimą, sutriko sveikata, patyrė tiek neturtinę, tiek turtinę žalą. Pareiškėja tokiu būdu siekė privataus kaltinimo tvarka iškelti baudžiamąją bylą. Tarnyba, siekdama išsiaiškinti prašymo pagrįstumą, raštu paprašė pareiškėjos pateikti dokumentus, pagrindžiančius pareiškėjos patirtą turtinę žalą bei jos dydį. Gavusi dokumentus, 2009 m. lapkričio 4 d. raštu Tarnyba kreipėsi į advokatą V. K., prašydama susipažinti su pareiškėjos prašymu ir pateikti išvadą, ar nėra pagrindų, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama. 2009 m. lapkričio 19 d. advokatas pateikė išvadą ir konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir antrinės teisinės pagalbos teikimas baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka būtų neperspektyvus. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, papildomai pateiktus dokumentus ir advokato pateiktą išvadą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo perspektyvumo, tačiau iš pateiktų dokumentų nenustatė priežastinio ryšio tarp pareiškėjos nurodytų asmenų veiksmų ir darbingumo praradimo, kuriam patvirtinti ji pateikė medicininius dokumentus. Akcentavo, kad tokiu būdu darytina išvada, jog pareiškėja nepatyrė turtinės žalos, kas lemia VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 3 punkto taikymą. Pažymėjo, kad pareiškėjos teiginiai, susiję su tariamai neteisėtai T. P. atliktu buto privatizavimu, notarės G. S. ir VĮ „Registrų centras“ veiksmai, forminant buto, esančio Pramonės g. 8-2, Marijampolėje, pirkimo-pardavimo sandorį, yra nesusiję su pareiškėjos reikalavimu suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka dėl šmeižimo ir sveikatos sutrikdymo.

III.

Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2010 m. balandžio 13 d sprendimu (b. l. 94-96) nusprendė administracinę bylą dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. lapkričio 4 d. rašto Nr. 0-2-(1.5)-2407 panaikinimo nutraukti, o kitoje dalyje pareiškėjos M. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja ginčija Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-2703-3766 ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. 0-2-(1.5)-2407 bei prašo skirti kitą advokatą. Dėl pirmojo reikalavimo teismas nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, siekė iškelti baudžiamąją bylą jos nurodytiems asmenims privataus kaltinimo tvarka. Pažymėjo, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo perkvalifikuotas į administracinių teisės pažeidimų kategoriją ir administracinė byla pareiškėjos atžvilgiu buvo nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nurodė, kad pagal pareiškėjos pateiktą darbingumo lygio nustatymo pažymą, išduotą 2009 m. sausio 6 d., laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. nurodomas 25 procentų darbingumas (netektas darbingumas 75 procentai), o išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, išduotoje 2008 m. gruodžio 10 d., darbingumo lygis buvo nustatytas 35 procentai. Įvertino, kad pranešimas apie įtarimą, kuris buvo perkvalifikuotas į administracinių teisės pažeidimų kategoriją, pareiškėjai įteiktas 2009 m. kovo 4 d., t. y. žymiai vėliau negu nustatytas didesnis darbingumo dalies praradimas. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad pagal pareiškėjos pateiktus medicininius dokumentus dėl bendro darbingumo nedidelės dalies praradimo nėra priežastinio ryšio tarp darbingumo praradimo ir pareiškėjos nurodytų asmenų veiksmų. Anot teismo, esant šioms aplinkybėms, pareiškėjai pagrįstai buvo nesuteikta antrinė teisinė pagalba pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 3 punktą, kuriame numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau nepatyrė turtinės žalos. Teismas nematė jokio teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Tarnybos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-2703-3766. Dėl antrojo pareiškėjos reikalavimo teismas sprendė, kad ginčijamas Tarnybos 2009 m. lapkričio 4 d. raštas Nr. 0-2-(1.5)-2407 nelaikytinas administraciniu aktu, nes juo pareiškėjai nebuvo suteiktos konkrečios teisės ar pareigos. Be to, teismo nuomone, minėtas raštas nelaikytinas ir veikimu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo prasme. Akcentavo, kad skundžiamas raštas pats savaime pareiškėjai nesukėlė jokių teisinių pasekmių, kadangi juo buvo tik nuspręsta kreiptis į advokatą dėl išvados pateikimo. Teisines pasekmes, teismo nuomone, pareiškėjai sukėlė skundžiamas Tarnybos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-N-2703-3766. Netenkinus pirmų dviejų reikalavimų, anot teismo, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ir reikalavimą skirti pareiškėjai kitą advokatą.

IV.

Pareiškėja M. R. apeliaciniu skundu (b. l. 116) nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą dėl advokato paskyrimo, kuris gintų jos pažeistas teises.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje kaip nepagrįstas atmestas jos reikalavimas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarybos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-2703, yra neteisėtas, nes teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes bei klaidingai nustatė teisės pažeidimo buvimo faktą. Anot pareiškėjos, teismas neatsižvelgė į jos asmenybę, kad neturi teisinių žinių ir nesupranta teisės, ko pasėkoje negali pati savęs ginti tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje byloje ar dėl administracinio teisės pažeidimo panaikinimo. Padarė netinkamą išvadą, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas V. K. nevilkino atstovavimo baudžiamojoje byloje. Pažymi, kad advokatas V. K. net nesuteikė teisinės konsultacijos, netinkamai paaiškino kitas gynybos priemones, taip pat vengė su ja bendrauti, siuntinėjo iš vienos vietos į kitą, taip vilkindamas gynybos procesą ir neatlikdamas savo, kaip antrinės teisinės pagalbos, funkcijų. Neištirtos tos faktinės aplinkybės, kad nei vienas paskirtas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas jai nesurašė jokio teisinio procesinio dokumento, neatstovavo teisme ir nesuteikė tinkamos, greitos teisių gynybos, kuri nors, pasak advokato Valerijaus Karpovo, yra neperspektyvi, tačiau yra būtina ir reikalinga. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais, pareiškėja teigia, kad jei atstovavimas baudžiamojoje byloje yra neperspektyvus, tai nereiškia, kad jos teisės ir laisvės nebuvo pažeistos ir jų nereikia ginti, pasirenkant kitas gynybos priemones, o ne surašant privataus kaltinimo skundą. Pažymi, kad pažeistas VGTPĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos principais. Taip pat mano, kad Kauno apygardos administracinio teismo išvada dėl advokato neskyrimo yra nepagrįsta, nes aiškiai faktinės aplinkybės atskleidžia būtinumą skirti advokatą, kuris gintų jos teises, nes pati to padaryti nesugeba, piniginių lėšų neturi. 2010 m. gegužės 25 d. pareiškėja pateikė dokumentą, pavadintą atsiliepimu (b. l. 165-167), kuriame atkartojo pirmosios instancijos teismui adresuotame skunde nurodytas aplinkybes apie tariamai neteisėtą buto, esančio Pramonės g. 8-2, Marijampolėje, privatizavimą bei T. P. ir L. P. neteisėtus veiksmus.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (b. l. 162-163) su pareiškėjos M. R. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, palaiko poziciją bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, adresuotame pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-2703-3766, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai M. R. pagal jos 2009 m. spalio 20 d. gautą prašymą Nr. TP-1-(2.1)-2703.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Nagrinėjamoje byloje aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nuostatos, kurios įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 punktas), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 punktas), pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos (3 punktas).

Pažymėtina, kad pareiškėja M. R., 2009 m. spalio 20 d. pareiškimu kreipdamasi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, savo prašymą grindė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis – gretimo buto savininkai ją šmeižia ir siekia visais būdais pakenkti, kaltina nebūtais dalykais, kreipiasi dėl nebūtų nusikaltimų ar administracinių teisės pažeidimų, todėl jai dėl šių asmenų veiksmų sutriko sveikata, t. y. patyrė tiek turtinę (išlaidoms vaistams, kompensacijoms), tiek neturtinę žalą. Dėl šios priežasties prašė iškelti minėtiems asmenims baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka (b. l. 66). Tokiu būdu buvo išreikšta pareiškėjos pozicija dėl siekiamo teisinio rezultato ir apibrėžtos antrinės teisinės pagalbos teikimo ribos.

Privataus kaltinimo bylų procesas reglamentuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) XXX skyriuje. Nurodyta, kad baudžiamasis procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Taigi privataus kaltinimo bylose teisę paduoti skundą ar pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme turi nukentėjusysis (fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 18 str.) arba jo teisėtas atstovas (BPK 408 str.). BPK 412 straipsnyje apibrėžti nukentėjusiojo skundo ar teisėto atstovo pareiškimo, paduodamo privataus kaltinimo tvarka, turinio reikalavimai. Inter alia įtvirtinta, kad skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog siekiant iškelti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka, nukentėjusio skunde ar teisėto atstovo pareiškime asmeniui reiškiamas kaltinimas turi būti pakankamai konkretizuotas, nurodyta nusikalstamos veikos aplinkybės ir ją patvirtinantys įrodymai. Tik esant šių duomenų visumai, gali būti surašytas BPK 412 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus atitinkantis procesinis dokumentas, kuriuo inicijuojamas baudžiamasis procesas privataus kaltinimo tvarka, tokiu būdu siekiant apginti nukentėjusiojo pažeistus interesus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalį, asmuo, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą, atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai kartu su prašymu be dokumentų, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat turi pateikti jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (VGTPĮ 4 str. 1 d. 1 p.), teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją (VGTPĮ 4 str. 1 d. 1 p.).

Analizuojant konkrečioje byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, matyti, kad pareiškėja M. R., kreipdamasi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, jai siekiant iškelti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka ir tokiu būdu apginti tariamai pažeistas turtines ir neturtines teises, savo 2009 m. spalio 20 d. pareiškimą (b. l. 66-67) grindė abstrakčiais argumentais – suformuluoti bendro pobūdžio kaltinimai šmeižtu ir sveikatos sutrikdymu, nurodyti nekonkretūs asmenų, kuriems reiškė kaltinimus, nusikalstami veiksmai, neįvardinta tiksli jų padarymo vieta, laikas, nedetalizuoti dėl šių veiksmų kilę padariniai, nenurodyta, kokio pobūdžio, dydžio turtinę ir neturtinę žalą patyrė, kitos įvykio aplinkybės, nepateikti duomenys, kurie patvirtintų pareiškime išdėstytas aplinkybes, liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, siekdama išsiaiškinti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą, 2009 m. spalio 22 d. raštu Nr. 0-2-(1.5)-2317 paprašė pareiškėjos M. R. pateikti papildomus dokumentus, pagrindžiančius jos reikalavimus (b. l. 80). Pareiškėja 2009 m. spalio 28 d., atsakydama į minėtą Tarnybos raštą, nurodė, kad 2008 m. spalio mėn. buvo melagingai apkaltinta, jog išgriovė T. P. priklausančio buto sieną, nurodė, kad šios asmens ir jo mamos L. P. nuolatos yra įžeidinėjama, todėl pablogėjo jos sveikata, daug kainavo gydymas. Šioms aplinkybėms patvirtinti pateikė įsigytų vaistų kvitus, medicininių dokumentų išrašus, duomenis, kad nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki 2009 m. sausio 6 d. jos darbingumas sumažėjo 10 procentų (b. l. 72-79, 87-90). Pažymėtina, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi visus dokumentus ir spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai M. R., pasinaudojo VGTPĮ 11 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta galimybe ir paprašė advokato Valerijaus Karpovo išvados, ar nėra VGTPĮ 6 ir 7 dalyse nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų (b. l. 80). 2009 m. lapkričio 19 d. advokatas V. K. pateikė išvadą Nr. 0-1-(16)-2242, kurioje išsamiai tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu pagrindė, kodėl pareiškėjos M. R. reikalavimai, susiję su siekiu iškelti T. ir L. P. baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka dėl šmeišimo ir sveikatos sutrikdymo, taip norint apginti savo turtines ir neturtines teises, yra akivaizdžiai nepagrįsti ir antrinės teisinės pagalbos teikimas tokio pobūdžio byloje būtų neperspektyvus (b. l. 81). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti advokato pateiktu situacijos vertinimu. Pati pareiškėja jokių konkrečių argumentų, paneigiančių advokato Valerijaus Karpovo išvadas, išskyrus abstrakčius samprotavimus, kad antrinė teisinė pagalba jai būtina, nepateikė. Be to, iš skundžiamo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo turinio matyti, kad Tarnyba vadovavosi ne tik minėta advokato išvada, bet ir pati išanalizavo pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą, įvertino pateiktus dokumentus ir nurodė papildomus argumentus, kodėl sprendžia, kad antrinė teisinės pagalba pareiškėjai M. R. pagal jos pateiktą prašymą yra neteiktina, t. y. nustatė, kad nėra jokių duomenų apie patirtą pareiškėjos turtinę žalą dėl tariamai neteisėtų T. ir L. P. veiksmų (b. l. 82-83). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja, siekdama apginti, jos manymu, pažeistas turtines ir neturtines teises, iškeliant T. ir L. P. baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka, nurodė iš esmės vienintelį konkretų faktą dėl minėtų asmenų galimai atliktų neteisėtų veiksmų, t. y. kad jos atžvilgiu buvo nepagrįstai iškelta baudžiamoji byla, kuri vėliau perėjo į administracinio teisės pažeidimo teiseną ir buvo nutraukta, tačiau nustatyta, kad apie iškeltą jos atžvilgiu bylą pareiškėja sužinojo tik 2009 m. kovo 4 d., t. y. daug vėliau nei pareiškėjai buvo nustatytas mažesnis darbingumas (b. l. 32, 72-73). Kiti pareiškėjos pateikti įrodymai, patvirtinantys vaistų vartojimą, kaip teisingai konstatavo Tarnyba, taip pat akivaizdžiai yra nepakankami pareiškėjai padarytos turtinės žalos faktui konstatuoti. Nepateikta duomenų, kad gydymas skirtas ir vaistas išrašyti būtent dėl pareiškėjo nurodytų T. ir L. P. neteisėtų veiksmų. Nors pareiškėja teigė, kad T. ir L. P. nusikalstamus, baudžiamąją atsakomybę užtraukiančius veiksmus jos atžvilgiu atliko dar anksčiau, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė nei antrinės teisinės pagalbos sprendimo priėmimo procese, nei bylą nagrinėjant pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išvada, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad buvo teisinis pagrindas atsisakyti teikti pareiškėjai M. R. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą – pareiškėjos M. R. reikalavimas inicijuoti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka, tokiu būdu siekiant apginti tariamai pažeistas turtines ir neturtines teises, pagal jos nurodytas aplinkybes ir pateiktus dokumentus yra akivaizdžiai nepagrįstas (VGTPĮ 11 str. 6 d. 1 p.) ir tokio pobūdžio antrinės teisinės pagalbos teikimas toje byloje yra neperspektyvus (VGTPĮ 11 str. 6 d. 2 p.). Nesurinkta duomenų, kad pareiškėja patyrė turtinę žalą, todėl, kaip minėta, tai yra savarankiškas įstatyme įtvirtintas pagrindas, kuriam esant antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai kreipiamasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu (VGTPĮ 11 str. 6 d. 3 p.).

Pažymėtina, kad iš pareiškėjos M. R. skundų, rašytinio paaiškinimo, pateikto apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, administracinėje byloje esančių įrodymų matyti, jog tarp pareiškėjos M. R. ir T. P. yra kilęs civilinio pobūdžio ginčas, susijęs su buto, esančio Pramonės g. 8-2, Marijampolėje, įsigijimu. Pareiškėja, siekdama apginti galimai pažeistus interesus civilinės teisės gynybos būdais, yra kreipusis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo ir Tarnyba šiuo klausimu yra priėmusi atitinkamus sprendimus. Tačiau šių sprendimų bei jais paskirtų advokatų veiksmų (veikimo ar neveikimo) teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Konkrečiu atveju revizuojamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-N-2703-3766 atsisakyti teikti pareiškėjai M. R. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėja, gindama savo tariamai pažeistas turtines ir neturtines teises, siekė inicijuoti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka dėl šmeižimo ir sveikatos sutrikdymo jos nurodytiems asmenims. Atsižvelgiant į paminėtas priežastis, pareiškėjos M. R. išdėstyti argumentai dėl buto, esančio Pramonės g. 8-2, Marijampolėje, įsigijimo aplinkybių ir Tarnybos bei jos paskirtų advokatų veiksmų, atliktų, teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje, teisėtumo nespręstini kaip nesusiję su nagrinėjama administracine byla.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą dėl skundo reikalavimo panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. 0-2-(1.5)-2407, nustatęs, kad minėtas raštas nelaikytinas administraciniu aktu, sukuriančiu konkrečias teises ar pareigas, ar veikimu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo prasme. Teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėja M. R. jokių argumentų, kvestionuojančių pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje, nenurodė.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Keisti ar naikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius