- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-30
- Bylos Nr.
- P-525-109-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00448-2009-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Trečiasis asmuo
- S. K., P. T.
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens S. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1770/2010 pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. T., S. K. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Alytaus AVA) išbraukti iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 „Dėl asmenų sąrašo tvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje Varėnos rajone“ patvirtinto sąrašo S. K. pavardę ir įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją nutraukti S. K. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pagal E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą.
Nurodė, kad ji 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė atsakovui prašymą atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę, esančią Alytaus apskrities, Varėnos rajono, (duomenys neskelbtini) kaime. Prašyme kaip žinomą pretendentą įrašė brolį P. T. Vėliau sužinojo, jog į jos prašymą pretendentu įrašytas trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. 2009 m. gegužės 11 d. pareiškėja padavė skundą Alytaus apskrities viršininkui ir prašė nutraukti S. K. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo pagal jos prašymą procedūrą bei išbraukti jį iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 patvirtinto sąrašo, tačiau atsakovas 2009 m. birželio 22 d. raštu Nr. 4-495-(1.28) atsisakė nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras S. K. atžvilgiu. Šį atsakovo atsakymą pareiškėja apskundė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), kuri 2009 m. liepos 23 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-K-419-708 rekomendavo Alytaus AVA laikinai išbraukti trečiąjį suinteresuotą asmenį iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 patvirtinto sąrašo bei siūlyti jam įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises atnaujinimo. Atsakovas į tokias rekomendacijas neatsižvelgė ir toliau vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras trečiojo suinteresuoto asmens žvilgiu. Tokia atsakovo pozicija neteisėta, nes pagal nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra asmeninė. S. K. prašymo atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos seniūnijoje, Alytaus apskrityje, nepateikė. Pareiškėja savo 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme tarp pretendentų S. K. nebuvo įrašiusi, be to prašymo padavimo metu S. K. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, pats S. K. pareiškėjos prašymo nepildė bei neprašė jį papildyti, savarankiškai valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra išreiškęs, todėl jis negali būti laikomas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių aktų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos prasme, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jo atžvilgiu turi būti nutraukta.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino – įpareigojo Alytaus AVA išbraukti iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 „Dėl asmenų sąrašo tvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje Varėnos rajone“ patvirtinto Asmenų, pageidaujančių žemę, mišką ir vandens telkinius susigrąžinti natūra, įsigyti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašo S. K. pavardę (eilės Nr. 28) ir įpareigojo Alytaus AVA nutraukti S. K. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą.
Teismas nustatė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą 1991 m. gruodžio 30 d. padavė tik pareiškėja. Pareiškėja nustatytu terminu pateikė nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Kadangi pareiškėja pateko į Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų “ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 straipsnyje nurodytų asmenų ratą, be to, ji tinkamai ir įstatymų nustatytu terminu įgyvendino savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, konstatavo, jog pareiškėja yra teisėta pretendentė atkurti nuosavybės teise į P. T. nuosavybės teise valdytą žemę. S. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, tačiau įrodymų, patvirtinančių S. K. tvirtinimą, jog prašymą atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą žemę jis pateikė 1992 – 1994 metais, teismui pateikta nebuvo. Padarė išvadą, jog S. K. savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę nėra pateikęs, ir dėl to jis negali būti laikomas tinkamu bei teisėtu pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą aukščiau nurodytų teisės aktų prasme. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis – Administracinių teismų praktika Nr. 8, psl. 434-438), padarė išvadą, jog tam, kad asmuo būtų pripažintas tinkamu pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą yra būtinos dvi sąlygos: jis turi būti įrašytas į kito piliečio prašymą, kaip pastarajam žinomas asmuo, turintis teisę atkurti nuosavybės teises, taip pat aiškiai išreiškęs savo valią atkurti nuosavybės teises kompetentingoms institucijoms kitais būdais. Nustatė, kad S. K. įrašytas į pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą kaip pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismui pateikti įrodymai taip pat duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad S. K. į pareiškėjos prašymą įrašytas ne pačios E. K. valia, o tik Varėnos rajono žemės ūkio valdybos Varėnos agrarinės tarnybos vyr. žemėtvarkininko V. G. asmenine iniciatyva. Pažymėjo, kad prašymo atkurti nuosavybės teises turinį bei jo formą reglamentavo Atstatymo įstatymo (1991-06-18 Nr. 1-1454) 11 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka. Vėliau – 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 11 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 7 ir 9 punktai. Tokiuose teisės aktuose buvo įtvirtintas reikalavimas pasirašyti prašymą jį padavusiam piliečiui. Įvertinęs pareiškėjos prašymo turinį, teismas padarė išvadą, jog jis atitiko Atstatymo įstatymo 11 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos prašymo formai ir turiniui nustatytus reikalavimus. Nurodė, kad prašymo padavimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 11 straipsnis numatė, kad prašyme turėjo būti nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331, buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą. Tačiau nei šis Vyriausybės nutarimas, nei kiti norminiai teisės aktai, reglamentavę bei šiuo metu reglamentuojantys nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė teisės institucijoms, nagrinėjančioms piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo (atkūrimo), spręsti dėl kitų pretendentų įtraukimo į piliečių paduodamus prašymus, t. y. teisės papildyti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat už šių institucijų darbuotojų įrašytus pretendentus išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Padarė išvadą, kad S. K. įrašymas į E. K. prašymą laikytinas neteisėtu, nesukuriančiu jam jokių teisinių pasekmių, nes tai nėra E. K. valios išraiška, todėl S. K. negali būti laikomas teisėtai įrašytu pretendentu į pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.,). Be to, V. G. S. K. į 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą įrašė savo iniciatyva, šiam net neprašius, todėl šiuo įrašymu S. K. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo išreikšta. Pats trečiasis suinteresuotas asmuo tiek ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje metu, tiek teismo posėdžio metu nuosekliai parodė, kad jis neprašė, jog būtų įrašytas kaip pretendentas į pareiškėjos prašymą. Nurodė, kad prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu S. K. net neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str. – 1991-06-18 d. Nr. I-1454)). Šią teisę S. K. įgijo tik nuo 1992 m. sausio 17 d. (1992-01-14 Atkūrimo įstatymo redakcija Nr. I-2200). Konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog S. K. savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai išreiškė kitais būdais, t. y. Atkūrimo įstatyme nustatytu terminu pateikdamas giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, 2007 m. spalio 14 d. ir 2007 m. spalio 23 d. prašymais reikšdamas valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos, tačiau jam nesant pačios pareiškėjos įrašytam pretendentu į jos 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą, jis negalėjo būti laikomas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą (ABTĮ 13 str., 20 str., 57 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-101/2009 ir kt.).
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pateikė tokius pagrindinius apeliacinio skundo argumentus:
1. Remiantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS15-150/2005, pareiškėja turėjo teisės aktų nustatyta tvarka ginčyti ne atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos veiksmus, bet konkrečius atsakovo administracinius aktus. Siekdama apginti savo interesus, pareiškėja turėjo prašyti Kauno apygardos administracinio teismo pripažinti iš dalies negaliojančiu Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. 38-Ž-3727, 1999 m. kovo 16 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 7226, Alytaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą Nr. 38-Ž-2399. Nenuginčijus visų administracinių aktų, kurių pagrindu buvo vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra S. K. atžvilgiu, pareiškėjos skundo reikalavimas negalėjo būti tenkintinas.
2. Skundo padavimo metu buvo suėjęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas skundui dėl Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 38-Ž-3727 paduoti ir šis terminas nebuvo atnaujintas. Tuo tarpu Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria pripažinta, kad terminas nėra praleistas, yra nepagrįsta, neatitinka privalomų nutarties struktūrai keliamų reikalavimų.
3. Teigė, jog jo prašymas atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą žemę nebuvo įregistruotas ir nebuvo išsaugotas. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Alytaus AVA buvo žinomi visi apelianto asmens duomenys, kurių nėra tarp apelianto pateiktų ir žemėtvarkos skyriaus išsaugotų dokumentų. Tokie duomenys, kaip apelianto adresas, asmens kodas, galėjo būti žinomi tik iš prašymo, kurio žemėtvarkos skyrius neišsaugojo.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme V. G. įrašyta S. K. išreikšta valia „gauti kompensaciją“ galėjo būti žinoma tik iš apelianto prašymo atkurti nuosavybės teises, nes pagal tuo metu galiojusius įstatymus turėjo būti nurodytas pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Teismas nevertino priežasties, dėl kurios žemėtvarkos darbuotojas V. G. įrašė jo pavardę į pareiškėjos prašymą prie jos nurodytų pretendentų. Toks V. G. veiksmas buvo atliktas, gavus apelianto prašymą ir siekiant, kad visi savo valią išreiškę pretendentai būtų nurodyti pirminiame prašyme.
5. Nurodė, kad įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-18 nutartis Nr. A1-203/2005). Teismas privalėjo siūlyti šalims teikti naujus įrodymus, jei jų nepakako reikšmingoms ginčui aplinkybėms nustatyti, o esant reikalui tokius įrodymus išreikalauti (byla Nr. A5-1120/2006).
6. Pažymėjo, jog teismas netinkamai aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-101/2009 suformuluotą taisyklę. Šioje byloje asmens buvimas įrašytu į kito asmens užpildytą prašymą tebuvo paminėtas kaip viena iš aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad be pareiškėjo yra ir kitų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą bei pripažino juos pretendentais.
7. Pabrėžė, jog pareiškėjai buvo numatyta teisė ir pareiga savo teiktame prašyme nurodyti ir kitus pretendentus, tačiau jokiu būdu nelaikytina, kad jai buvo suteikta teisė sutikti ar prieštarauti, kad apeliantas būtų pripažintas pretendentu į savo senelio nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, P. T. taip pat nėra pasirašęs pareiškėjos pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises.
8. Teigė, jog tuo atveju, jeigu vykdant nuosavybės teisių atkūrimą S. K. buvo faktiškai remiamasi prašymu, tai buvo remiamasi ne pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme padarytu žemėtvarkos darbuotojo įrašu, bet paties apelianto pateiktu, tačiau žemėtvarkos skyriaus neišsaugotu prašymu arba šį neišsaugotą prašymą atstojančiu papildomu apelianto valios išreiškimu kitais būdais.
9. Teismas nepagrįstai atsisakė prie bylos prijungti Varėnos rajono žemėtvarkos skyriuje projekto autoriaus Z. K. ranka surašytą ir visų pretendentų pasirašytą susitarimą, patvirtinantį aplinkybę, kad pati pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo P. T. iki pat 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino S. K. pretendentu atkurti nuosavybės teises. Be to, pareiškėja, paduodama 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jame įrašydama savo brolį P. T. , bei už jį pasirašydama 2007 m. spalio 17 d. ir 2007 m. spalio 23 d. prašymus, neturėjo ir nepateikė įgaliojimo išreikšti jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Atsakovas Alytaus AVA (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nurodė, kad S. K. savarankiško prašymo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikęs, tačiau jo neabejotiną pretendavimą bei siekį atgauti dalį seneliams priklausiusios žemės patvirtina kiti objektyvūs duomenys: giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimas, 2007 m. spalio 14 d. ir 23 d. rašyti prašymai, kuriuose jis reiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos.
2. Teigė, jog agrarinės reformos tarnybos darbuotojas į pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą įrašydamas S. K. patvirtino jo pareikštą valią į nuosavybės teisių atkūrimą.
3. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, pritarta praktikai, pagal kurią asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, joks teisės aktas nenumatė imperatyvaus reikalavimo pretendentui pasirašyti prašymą. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad įstatymais nenustačius konkrečios formos, pareiškimas laikytinas paduotu, jei iš asmens elgesio matyti jo valia tai padaryti (konkliudentiniai veiksmai) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.8 str., 1.71 str. 1 d.).
4. S. K., A. K., E. K. ir P. T. 2007 m. spalio 23 d. pateikė Varėnos rajono žemėtvarkos skyriui bendrą prašymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei dokumentų, susijusių su žemėtvarkos projekto rengimu, kopijų išdavimo.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. 1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymo galiojimo laiku ir įsigaliojus jį pakeitusiam 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymui ne vieną kartą kreipėsi į Žemėtvarkos skyrių ir pateikė reikalingus dokumentus. Tokiu savo elgesiu aiškiai išreiškė savo siekį (valią) dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ta aplinkybė, kad ši valia nebuvo įforminta rašytinės formos atskiru pareiškimu, nesietina su S. K. kaltės buvimu.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 6 d. nutartimi apeliacinius skundu atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Nurodė, jog pagal formalų ginčo santykiams taikytinų teisės aktų aiškinimą asmuo, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises į žemę, privalo pateikti teisės aktais nustatyto turinio bei nustatytais terminais prašymą įgaliotai institucijai. Prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo turinys buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintoje Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkoje bei vėliau priimtuose teisės aktuose. Tuo tarpu Atkūrimo tvarkos 9 punktu buvo nustatyta, kad piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma: vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, turto rūšis, dydis ir buvimo vieta; nuosavybės teisių į turtą pagrindas; dabartinis turto valdytojas; nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas; pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra). Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus. Padarė išvadą, jog asmuo turi pateikti prašymą atkurti nuosavybės tesies, kuriame turi būti pagrindiniai duomenys, būtini pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, tai yra buvusio savininko asmens duomenis, nacionalizuoto žemės sklypo buvimo vieta ir plotas, pretendento asmens duomenis bei jo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nustatė, jog bylos įrodymai patvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. nebuvo pateikęs savarankiško prašymo atkurti nuosavybės tesies į žemę, o tik jo pavardė buvo nurodyta E. K. prašyme atkurti nuosavybes teises, skiltyje – pretendentai. Atsižvelgė į Atstatymo įstatymo 11 straipsnį, prašymo formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331, ir pažymėjo, jog teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais, gali būti pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Konstatavo, kad toks valios išraiškos būdas, suteikiantis teisę į nuosavybės atkūrimą, nepateikus savarankiško prašymo atkurti nuosavybes teises, gali būti pripažintas tinkamu, jei jis buvo išreikštas nepasibaigus terminui nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Tokią išvadą grindė tuo, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs tokio termino pabaigą ir jam pasibaigus pretendentas netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Nurodė, jog įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, jo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pabrėžė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. iki 2001 m. gruodžio 31 d. teikė savarankišką prašymą ar iki 2003 m. gruodžio 31 d. atitinkamus dokumentus nuosavybės teisų atkūrimui bei aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. nėra atlikęs veiksmų, kurie patvirtintų jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir todėl negali būti laikomas pretendentu atkurti nuosavybės teises į P. T. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo valią atkurti nuosavybes teises į žemę, pateikti pasibaigus terminui dokumentams teikti, nėra reikšmingi. Taip pat nėra reikšminga, kas įrašė S. K. pavardę į pretendentų sąrašą, nes toks įrašymas savaime nesuteikia teisės į nuosavybės atkūrimą. Pažymėjo, jog šio ginčo apimtyje nėra vertinama kitų pretendentų teisė į nuosavybės atkūrimą, o tik sprendžiama, ar trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. turi teisę į nuosavybės atkūrimą ir ar atsakovas pagrįstai pripažino S. K. pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą. Taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad pareiškėja nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje numatyto 20 dienų termino skundui paduoti, nes kreipėsi į teismą 2009 m. rugsėjo 17 d. po Alytaus AVA 2009 m. rugsėjo 10 d. atsisakymo įvykdyti Tarnybos 2009 m. liepos 29 d. rašte nurodytų rekomendacijų sustabdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir patikrino akto teisėtumą, dėl kurio buvo pateiktas skundas ir neprivalėjo nagrinėti aktų teisėtumo, kurių pareiškėja neskundė. Pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką.
V.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. pateikė prašymą, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1770/2010, sustabdyti skundžiamo sprendimo (nutarties) vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla, panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartį ir nutraukti bylą, o jeigu nėra pagrindo bylą nutraukti – priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašymas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Procesas atnaujintinas byloje, siekiant užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Teigia, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos administracinėse bylose Nr. A63-101/2009, A7-709/2003. Remiantis administracinių teismų praktika, valios išreiškimas turėjo būti laikomas esmine ir pakankama sąlyga pripažinti, jog S. K. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tuo tarpu šiuo atveju tokios teisės turėjimas buvo siejamas ne tik su valios išreiškimu, bet ir su pagal savo prigimtį išimtinai formaliu ir visiškai nereikšmingu aspektu – sąlyga, jog asmuo būtų nurodytas kito asmens prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
2. Procesas atnaujintinas dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio turėti įtakos, priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Teigia, jog buvo padarytas esminis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant. Tuo atveju, jeigu materialinės teisės normos būtų buvusios pritaikytos tinkamai, pareiškėjos skundas būtų buvęs atmestas.
3. Procesas atnaujintinas, nes tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai motyvavo arba apskritai nemotyvavo savo priimamų sprendimų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo pateikta jokių motyvų dėl valios išraiškos klausimo kitokio vertinimo, nei buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendimu, taip pat nebuvo pateikti motyvai, kodėl pareiškėjos reikalavimai laikytini suformuluotais tinkamai, o terminas skundo pateikimui – nepraleistu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas netenkintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1770/2010, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12, 10 ir 8 punktais.
Procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia, atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (byla Nr. P261-40/2008).
Trečiasis suinteresuotas asmuo prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu grindžia aplinkybe, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas nesirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A63-101/2009, A7-709/2003 suformuota teisės aiškinimo taisykle, jog asmens valios, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, išreiškimas yra esminė ir pakankama sąlyga pripažinti, kad toks asmuo turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nurodė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. K. savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai išreiškė kitais būdais, t. y. Atkūrimo įstatyme nustatytu terminu pateikdamas giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, 2007 m. spalio 14 d. ir 2007 m. spalio 23 d. prašymais reikšdamas valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos.
Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais, gali būti pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Konstatavo, kad toks valios išraiškos būdas, suteikiantis teisę į nuosavybės atkūrimą, nepateikus savarankiško prašymo atkurti nuosavybes teises, gali būti pripažintas tinkamu, jei jis buvo išreikštas nepasibaigus terminui nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. iki 2001 m. gruodžio 31 d. teikė savarankišką prašymą ar iki 2003 m. gruodžio 31 d. atitinkamus dokumentus nuosavybės teisų atkūrimui bei aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, kad S. K. nėra atlikęs veiksmų, kurie patvirtintų jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir todėl negali būti laikomas pretendentu atkurti nuosavybės teises į P. T. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo valią atkurti nuosavybes teises į žemę, pateikti pasibaigus terminui dokumentams teikti, todėl nėra reikšmingi.
Kaip matyti iš nurodytų apeliacinės instancijos teismo argumentų, teismas atsižvelgė į trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodomoje administracinių teismų praktikoje suformuluotą taisyklę dėl teisės būti pripažintu pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą, jeigu asmuo savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais. Todėl nėra pagrindo sutikti su trečiojo suinteresuoto asmens prašymo teiginiu, kad šiuo atveju nebuvo laikomasi administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Pastebėtina, jog tokia praktika rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, jog S. K. Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais tokiu kitu būdu valios neišreiškė. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos. Tuo tarpu skirtingas įrodymų vertinimas ar nesutikimas su teismo atliktu byloje pateiktų įrodymų vertinimu negali būti pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje, kadangi ABTĮ tokio proceso atnaujinimo pagrindo nenumato.
Procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, bylos Nr. P756-153/2009, P502-119/2009), pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo, pagrįsdamas tokio pagrindo buvimą, nenurodė jokių materialinės teisės normų, taikant kurias, buvo padarytas esminis pažeidimas, turėjęs įtakos priimant neteisėtą nutartį. Šio proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pareiškėjas išimtinai siejo su argumentais, pagrindžiančiais jo teiginį, kad teismai, nagrinėdami administracinę bylą, nukrypo nuo formuojamos vienodos administracinių teismų praktikos. Tačiau šie teiginiai nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai spręsti, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Todėl atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, o šioje dalyje pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (pavyzdžiui, bylos Nr. P8-61/2005, P438-145/2009, P63-44/2009). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.).
Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarties turinio, tokia nutartis yra motyvuota, joje išdėstyti teismo argumentai, byloje pateiktų įrodymų ir taikytinų teisės aktų nuostatos ir nurodytų argumentų pagrindu padarytos atitinkamos išvados. Pabrėžtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai asmuo nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai, pateikdamas savo išvadoms pagrįsti atitinkamus argumentus, išnagrinėjo bylą ir priėmė motyvuotą teismo sprendimą. Todėl šioje dalyje trečiojo suinteresuoto asmens prašymas taip pat netenkintinas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog prašymas nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
trečiojo suinteresuoto asmens S. K. prašymo netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1770/2010.
Nutartis neskundžiama.