- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-22
- Bylos Nr.
- eI2-1626-426/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04182-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- "Laisvas ir nepriklausomas kanalas"
- Atsakovas
- Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ (toliau – UAB, LNK, pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – atsakovė, Tarnyba) Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos (toliau – Komisija) 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimą Nr. 12R-41 dėl UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) pažeidimo (toliau – ir Nutarimas). Už šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskirta 300 Eur bauda.
Pareiškėjos įsitikinimu, Nutarimas yra neteisėtas, jame netinkamai taikyta ir aiškinta Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostata.
Atsakovė taikė Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir konstatavo jo pažeidimą, nors šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūra, pasak pareiškėjos, nepriskirta Tarnybos kompetencijai.
Skundžiamame Nutarime konstatuotas pažeidimas nustačius, kad energinio gėrimo „HELL ENERGY“ televizijos reklama buvo transliuota televizijos programoje „BTV“ televizijos serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų turimų skyrius“ transliavimo metu, kuris buvo pažymėtas indeksu „N-7“ ir dėl to transliuojamas atitinkamu paros metu pagal Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas.
Pareiškėja aiškina, kad tiek tyrimo metu, tiek skundžiamame Nutarime netinkamai aiškinama sąvoka „visuomenės informavimo priemonės, skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“. Ši sąvoka iš esmės aiškinama ją išimtinai siejant su indeksais, kuriais pažymėtos programos, skleidžiamos visuomenei pagal Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas, ir dėl to transliuojamos atitinkamu paros metu.
Pareiškėjos įsitikinimu, toks įstatymo aiškinimas neatitinka taikytino teisinio reguliavimo normų, logikos ir kitų institucijų formuojamos praktikos ir pateiktų rekomendacijų.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog pagal atsakovo pasirinktą įstatymo interpretavimo logiką, tiktai programos, skirtos suaugusiems ir pažymėtos indeksu „S“ bei atitinkamai transliuojamos po 23 val., nepatektų į sąvokas „programos, skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“ ir (arba) programos „skirtos vaikams“. Toks įstatymo aiškinimas, pasak LNK, yra netinkamas ir neatitinka kitų institucijų praktikos. Sąvoka „visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje“ yra naudojama ne tik Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje, bet ir kituose teisės aktuose.
Pareiškėjos nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinama televizijos programą apibūdinančių veiksnių visuma. Įstatymuose įtvirtintas draudimas turėtų būti taikomas tik televizijos programoms, paženklintoms žymėjimais „Visai šeimai“ arba „N-7“, iš kurių paskirties ir turinio galima būtų aiškiai numanyti, kad programų tikslinė auditorija – asmenys iki 18 metų. Atitinkamai, televizijoje transliuojamiems sporto renginiams, laidoms apie gamtą, keliones, politiką ir kitoms panašioms programoms, kurios pagal turinį arba paskirtį skirtos įvairaus amžiaus žiūrovams, įstatymuose įtvirtintas reklamos draudimas netaikomas.
Šalies argumentai
Skunde LNK nurodo, kad šiuo atveju pats įstatymas numato, pagal kokius kriterijus turėtų būti sprendžiama, kas yra jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirtos interneto svetainės. Pareiškėjai akivaizdu, kad šiuo atveju nesivadovaujama Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatomis dėl informacijos.
Pareiškėja nurodo, kad televizijos serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ nėra skirtas tikslinei auditorijai – asmenims iki 18 metų. Aiškina, kad tai nėra net televizijos produktas, skirtas „visai šeimai“. Nutarime nurodoma, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta ne tik į filmo ženklinimo indeksą, bet ir į patį filmo žanrą. Vienintelis nutarimo argumentas ir motyvas – „nepilnamečiai yra atvira, smalsi auditorija bei detektyvo žanras gali būti įdomus ir patrauklus 13 – 17 metų amžiaus vaikams“.
Nutarime pateiktas įstatymo aiškinimas, pareiškėjos nuomone, neatitinka ir kituose taikytinuose teisės aktuose įtvirtintos teisinio reguliavimo logikos, sąvokų apibrėžimų. Nagrinėjamas atvejis – programa, transliuota televizijos eteryje.
Skunde LNK aiškina, kad „programos vaikams“ atskiriamos pagal žanrą, turinį, paskirtį. Pagal indeksus nustatomas ir leistinas transliavimo laikas. Toks aiškinimas, pasak pareiškėjos, visiškai nesuderinamas su kitomis įstatymo nuostatomis, draudimais.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad atsakovė taikė Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir konstatavo jo pažeidimą, nors šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūra nėra priskirta atsakovės kompetencijai.
Skunde atkreipia dėmesį, kad Tarnyba Nutarime konstatavo, jog pareiškėja nesilaikė Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, jog minėta įstatymo norma reikalauja pažymėti programas indeksu „N-7“, ką šiuo atveju LNK ir padarė. Atkreipia dėmesį, kad Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 9 straipsnyje išvardytos institucijos, kurios pagal savo kompetenciją yra atsakingos už šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą, o Tarnybos šiame sąraše nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo prašo panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimą Nr. 12R-41.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundo reikalavimą. Prašė jį patenkinti.
Atsiliepimas
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nesutinka su skundu. Atsiliepime nurodo, jog Nutarimu pareiškėjai už Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą skyrė 300 Eur baudą.
Tarnybos nuomone, Nutarimas yra pagrįstas bei teisėtas, pareiškėjos argumentai ir prašymai teisiškai nepagrįsti.
Pažymi, kad Reklamos įstatymo 14 straipsnyje 5 dalyje įtvirtinamas draudimas nurodyti energinius gėrimus kaip rėmėjų gaminius ar kitaip juos reklamuoti, tame tarpe ir visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje. Atkreipia dėmesį, kad minimas draudimas Reklamos įstatyme buvo įtvirtintas atsižvelgiant į tai, kad energinių gėrimų reklama jaunesniems kaip 18 metų asmenims traktuojama kaip neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti informacija.
Pasisakydama dėl visuomenės informavimo priemonės klasifikavimo Tarnyba pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Visuomenės informavimo įstatymas) 2 straipsnio 87 dalimi, visuomenės informavimo priemone, be kita ko, laikytina televizijos programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pažymi, kad pareiškėja energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamą skleidė televizijos programoje, televizijos serialo transliavimo metu. Atsižvelgiant į tai, atsakovė priėjo prie išvados, kad Tarnybos Komisijos priimtame Nutarime vertinta pareiškėjos skleista energinio gėrimo reklama buvo skleista visuomenės informavimo priemonės reklamoje.
Vertinant, ar visuomenės informavimo priemonė, nagrinėjamu atveju – programa, skirta asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, pasak atsakovės, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad programų klasifikavimas pagal amžiaus cenzą, be kita ko, yra skirtas siekiant apsaugoti ypatingai jautrios visuomenės dalies, t. y. nepilnamečių asmenų interesus visuomenės informavimo srityje, ypač nuo informacijos, skatinančios žalingus įpročius. Atkreipia dėmesį, kad vertinant, ar programa skirta asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, atsižvelgiama būtent į programos žymėjimą. Pareiškėjos argumentai, kad įstatymuose įtvirtintas draudimas turėtų būti taikomas tik televizijos programoms, kurios paženklintos žymėjimais „Visai šeimai“ arba „N-7“, iš kurių paskirties ir turinio galima būtų aiškiai numanyti, kad programų tikslinė auditorija – asmenys iki 18 metų, pasak atsakovės, nėra pagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovė akcentuoja, kad pareiškėjos nurodomoje Lietuvos banko Priežiūros tarnybos nuomonėje aiškiai pažymėta, jog Lietuvos bankui teisės aktais nesuteikta teisė oficialiai aiškinti Lietuvos Respublikos teisės aktų, o atitinkamus sprendimus Lietuvos bankas priima atsižvelgdamas į konkrečių faktinių aplinkybių visumą, todėl Lietuvos banko pateikta nuomonė yra tik dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių keliamų klausimų ir ji negali būti laikoma oficialiu teisės aktų aiškinimu ar konkrečiu atveju priimamu sprendimu. Tarnyba pabrėžia, kad teisėtai ir pagrįstai Nutarime nurodė, jog vartojimo kredito ir energinių gėrimų reklama savo esme negali būti tapatinama. Tokiu būdu, minimas pareiškėjos argumentas nėra pagrįstas.
Atsiliepime pažymi, kad pareiškėja energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamą skleidė „BTV“ televizijos serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ transliavimo metu, kuris buvo pažymėtas indeksu „N-7“, kai serialas yra skirtas žiūrovams nuo 7 metų. Tokiu būdu, padarė išvadą, kad energinio gėrimo reklama buvo skleidžiama programos, skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, metu, kuri neatitinka Reklamos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintų reikalavimų bei pažeidžia Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje, reklamuoti energinius gėrimus.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad Tarnyba taikė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir konstatavo jo pažeidimą, nors šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūra nėra priskirta Tarnybos kompetencijai. Pažymi, kad Nutarimo nutariamojoje dalyje aiškiai nurodė, kad pareiškėjai skiriama 300 Eur sankcija už Reklamos įstatymo pažeidimą.
Atsiliepime atsakovė nurodo, jog Tarnybos komisija, vertindama energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamą, pareiškėjos skleistą televizijos programoje, tinkamai taikė ir aiškino Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatą, Nutarime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja pažeidė Reklamos įstatymo reikalavimus, Tarnybos Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Tarnyba teismo prašo atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovės teismo posėdyje prašė atmesti skundą. M. D. akcentavo, kad LNK energinį gėrimą reklamavo ir 12 val. ir savaitgaliais, filmą demonstravo tokiu metu, kada galėjo žiūrėti ir vaikai. I. M. atkreipė dėmesį, kad serialas, kurio perklausose buvo reklamuojamas energinis gėrimas, pasiekiamas vaikams, nes transliuojamas ne vėlai vakare.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilęs dėl Tarnybos Nutarimo, kuriuo pareiškėjai už Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pažeidimą paskirta 300 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – LRT komisija) 2018 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. S-609 „Dėl paskelbtos viešosios informacijos įvertinimo pagal kompetenciją“ informavo Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – VMVT), kad LRT komisijos ūkio subjektų veiklos priežiūros skyrius, vykdydamas ūkio subjekto LNK planinį patikrinimą užfiksavo, kad šio ūkio subjekto transliuojamoje televizijos programoje „BTV“ 2018 m. spalio 24 d. nuo 19:47:55 val. iki 19:48:26 val. transliuota energinio gėrimo „HELL ENERGY“ televizijos reklama. Pažymėjo, kad minėta televizijos reklama buvo transliuota televizijos programoje, skirtoje jaunesniems negu 7 metų nepilnamečiams (serialo „ Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“, kuris transliuotas pažymėtas indeksu „N-7“ transliavimo metu). LRT komisija prašė pagal kompetenciją įvertinti ar transliuojant energinio gėrimo „HELL ENERGY“ televizijos reklamą televizijos programoje, skirtoje jaunesniems negu 7 metų nepilnamečiams buvo laikomasi Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatų.
VMVT 2018 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. B6-(1.9)-3150 „Dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos“, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjos prašė iki 2018 m. lapkričio 26 d. pateikti informaciją apie televizijos programoje „BTV“ transliuotos energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos užsakovus, kurių iniciatyva ir interesais buvo skleidžiama reklama, nurodyti reklamos sklaidos laikotarpį, informuoti, kaip bus sprendžiama problema dėl reklamos rodymo laiko.
LNK 2018 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 18/272S „Dėl energinio gėrimo „ HELL ENERGY“ informavo VMVT, kad prekių ženklo „HELL ENERGY“ ir juo pažymėtų produktų reklamos užsakymus teikia reklamos tarpininkas (reklamos agentūra) uždaroji akcinė bendrovė „Omnicom Media Group“, reklama buvo transliuojama nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki šio rašto surašymo dienos išimtinai tik televizijos programoje „BTV“. Aiškino, kad televizijos serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ nėra orientuotas, skirtas tikslinei auditorijai asmenims iki 18 metų. Teigė, kad nurodytu atveju nebuvo pažeistos Reklamos įstatymo nuostatos.
Tarnyba 2019 m. sausio 24 d. raštu Nr. B6-(1.9)-233 „Dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos“ vadovaudamasi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, uždarosios akcinės bendrovės „Omnicom Media Group“ prašė iki 2019 m. sausio 31 d. pateikti informaciją apie televizijos programoje „BTV“ transliuotos energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos užsakovus, kurių iniciatyva ir interesais buvo skleidžiama reklama.
Uždaroji akcinė bendrovė „Omnicom Media Group“ 2019 m. sausio 28 d. raštu informavo, kad minėtą reiklamą užsakė ir pirko uždaroji akcinė bendrovė „VRS WPI Vilnius.
Atsakovė 2019 m. vasario 6 d. raštu Nr. B6-(1.9)-428 „Dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos vadovaudamasi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, uždarosios akcinės bendrovės „VRS WPI Vilnius“ prašė iki 2019 m. vasario 7 d. pateikti informaciją apie televizijos programoje „BTV“ transliuotos energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos užsakovus, kurių iniciatyva ir interesais buvo skleidžiama reklama.
Uždaroji akcinė bendrovė „VRS WPI Vilnius“ 2019 m. vasario 7 d. raštu informavo, kad minėtą reklamą užsakė ir pirko SIA „MAGNET MEDIA“. Paaiškino, kad pastaroji nežinojo ir negalėjo kontroliuoti, kuriose TV programose televizijos kanalas uždės „N-7“ indeksą.
Atsakovė 2019 m. vasario 19 d. raštu Nr. B6-(1.11.)-539 „Dėl galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“ VMTV Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau –
Vilniaus VMVT) paprašė pagal kompetenciją atlikti Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimą LNK atžvilgiu ir informuoti LRT komisiją, ir Tarnybą apie priimtą nutarimą dėl Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros.
Vilniaus VMVT 2019 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 69RĮP-10 nutarė pradėti Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūrą.
Vilniaus VMVT 2019 m. liepos 18 d. raštu Nr. 69 (68.5.)-2401 „Dėl galimo reklamos įstatymo pažeidimo ir informacijos pateikimo“, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, LNK prašė raštu pateikti iki 2019 m. liepos 31 d. motyvuotą paaiškinimą dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ skleistos reklamos televizijos programoje „BTV“.
LNK 2019 m. liepos 31 d. raštu „Dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos“ informavo, kad televizijos serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ nėra orientuotas, skirtas tikslinei auditorijai asmenims iki 18 metų. Teigė, kad nurodytu atveju nebuvo pažeistos Reklamos įstatymo nuostatos. Aiškino, kad įstatymuose įtvirtintas draudimas turėtų būti taikomas tik toms televizijos programoms, paženklintoms žymėjimais „visai šeimai“ arba „N-7“, iš kurių paskirties ir turinio galima aiškiai numanyti, kad programų tikslinė auditorija yra asmenys iki 18 metų. Atitinkamai, televizijoje transliuojamiems sporto renginiams, laidoms apie gamtą, keliones, politiką ir kitoms panašioms programoms, kurios pagal turinį arba paskirtį yra skirtos įvairaus amžiaus žiūrovams, įstatymuose įtvirtintas reklamos draudimas netaikomas. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus VMVT vertinimas neatitinka kitų valstybinių institucijų aiškinimo (t. y. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos nuomonės dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių pateiktų klausimų, susijusių su vartojimo kredito įstatymo, vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų pakeitimų aiškinimu ir taikymu, kur išaiškinta, kad televizijos programų žymėjimas N-7 neturėtų būti vertinamas kaip esminis kriterijus, sprendžiant, ar tokioje programoje galima skleisti vartojimo kredito reklamą, nes jie ne visada atskleidžia televizijos programos tikrąją paskirtį ir tikslinę auditoriją).
Vilniaus VMVT, įvertinusi LNK reklamą, kurioje transliuota energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklama, indeksu „N-7“ pažymėto televizijos serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ metu, kuri buvo skleidžiama: televizijos programoje „BTV“ nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. nuo 19:47:55 iki 19:48:26 val., nustatė, kad transliuota energinio gėrimo televizijos reklama neatitinka nustatytų teisės aktų reikalavimų, ir 2019 m. rugsėjo 3 d. surašė Reklamos įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 69RĮP-22. Protokole nurodė, kad LNK Reklamos įstatymą pažeidė pirmą kartą. Protokole nustatytos kitos būtinos aplinkybės: LNK tyrimo metu laiku teikė paaiškinimus, pašalino teisės aktų reikalavimų neatitinkančios reklamos turinį. Taip pat, kad LNK atsakomybę sunkinančių aplinkybių tyrimo metu nebuvo nustatyta.
Vilniaus VMVT 2019 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 69Dl-(69.5)-2773 „Dėl reklamos įstatymo pažeidimo protokolo perdavimo tolimesniam nagrinėjimui“ persiuntė Vilniaus VMVT Protokolą kartu su tyrimo dokumentais dėl LNK reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymo.
Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus VMVT tyrimą dėl LNK galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo pradėjo 2019 m. balandžio 16 d., o VMVT 2019 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 69Dl-(69.5.)-2773 gavo persiųstą Protokolą kartu su tyrimo dokumentais, tam, kad būtų išlaikyta įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros tvarka, 2019 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 12R-36 pratęsė nagrinėjimo procedūros dėl LNK veiksmų, galimai pažeidžiančių Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatas, terminą iki 2019 m. lapkričio 26 d.
Atsakovė 2019 m. lapkričio 4 d. gavo LNK raštą, kuriame bendrovė, pateikdama papildomus paaiškinimus nurodė, Vilniaus VMVT netinkamai aiškino „visuomenės informavimo priemones, skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų sąvoką, nes siejo ją išimtinai su indeksais, kuriais pažymėtos programos pagal Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą. Bendrovė nurodė, kad toks šio įstatymo aiškinimas yra netinkamas, nes neatitinka taikytino teisinio reguliavimo ir kitų institucijų formuojamos praktikos rekomendacijų. LNK nurodė, kad televizijos programų žymėjimas indeksais ir skirstymas pagal kategorijas pagal Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą nėra tiesiogiai lemiantis, kad tam tikros programos yra „skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų ar vaikams. Bendrovė taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos visuomenes informavimo įstatymas skirsto televizijos programas į grupes, nesiedamas jų su Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme nustatytais indeksais kadangi programos vaikams yra atskiriamos pagal žanrą, turini ir paskirtį.
Tarnybos komisija, ištyrusi bylos aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, 2019 m. lapkričio 7 d. Nutarimu pareiškėjai už Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą skyrė 300 Eur baudą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas (toliau – Reklamos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (toliau – Visuomenės informavimo įstatymas).
Reklamos sąvoka pateikiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.
Iš pateikto reklamos apibrėžimo matyti, kad pagrindinis reklamos požymis – skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Įstatymo leidėjas Reklamos įstatymo ketvirtame skirsnyje įtvirtino tam tikrus reikalavimus atskiroms prekėms ir paslaugoms. Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktas reglamentuoja draudimą nurodyti energinius gėrimus kaip rėmėjų gaminius ar kitaip juos reklamuoti visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje.
Pagal to paties įstatymo 7 straipsnio, kuriame sureguliuotas reklamos poveikis vaikams, 1 dalį neigiamą poveikį vaikams darančios reklamos naudojimo draudimai ir ribojimai nustatyti šio straipsnio 2 dalyje ir Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme, o 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad reklamoje draudžiama daryti žalingą moralinį ir fizinį poveikį vaikams ir nurodomas baigtinis sąrašas veikų, kuriomis toks poveikis gali pasireikšti, t. y. draudžiama: piktnaudžiauti vaikų pasitikėjimu tėvais, globėjais (rūpintojais), mokytojais ar kitais suaugusiais asmenimis (1 punktas); formuoti vaikų nuomonę, kad tam tikrų prekių ar paslaugų naudojimas suteiks jiems fizinį, psichologinį ar socialinį pranašumą prieš bendraamžius ar kitus asmenis (2 punktas); nepagrįstai rodyti vaikus, patekusius į situacijas, kurios kelia grėsmę jų sveikatai ir gyvybei (3 punktas).
Teismas, įvertinęs aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad įstatymo leidėjas, aiškiai ir suprantamai įtvirtino pareigą reklamos skleidėjams vaikų atžvilgiu taikyti didesnius nei įprastai atidumo standartus, kadangi šiai vartotojų grupei yra emociškai sunkiau atsispirti siūlomoms reklaminėms prekėms ar paslaugoms. Pažymėtina, kad vaikai labiau linkę pasikliauti reklama nei suaugusieji ir yra mažiau atsparūs jos daromam poveikiui, todėl yra itin jautri vartotojų grupė, į kurią ir orentuoti atitinkami draudimai, apribojimai. Akcentuotina ir tai, kad vaikai negali suprasti reklaminio skleidžiamos informacijos pobūdžio, tikrojo jo tikslo, todėl tokio pobūdžio reklama, nors ir trumpa, tačiau žalinga.
Pareiškėjos teigimu, Nutarimas yra neteisėtas, jame netinkamai taikyta ir aiškinta Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostata, kas laikytina „visuomenės informavimo priemonėmis, skirtomis asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“.
Pažymėtina, kad aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė minėtos sąvokos apibrėžimo ar jo išsamaus išaiškinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalis aiškiai ir suprantamai apibrėžė, kad visuomenės informavimo priemonė yra laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Svarbu pažymėti ir tai, kad programa ir televizijos programa nėra tapatūs dalykai: programa – tai savarankiškų savo turiniu ir struktūra garsų arba vaizdų, perteikiančių judesį, lydimą arba nelydimą garso, visuma, paprastai sudaranti atskirą nustatyto programų tvarkaraščio arba katalogo vienetą ir atitinkanti radijo ir (ar) televizijos programų formą ir turinį (vaidybinis filmas, sporto ar kitoks renginys, situacijų komedija, dokumentinis filmas, programa vaikams, originalus dramos kūrinys, anonsas, komercinis audiovizualinis pranešimas, pokalbių programa, žinių programa ir kt.) (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 46 d.), o televizijos programa – tai televizijos programų transliuotojo transliuojamų programų, skleidžiamų visuomenei elektroninių ryšių tinklais, visuma (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 68 d.).
Taigi, šios bylos kontekste darytina išvada, kad įstatymų leidėjas energinių gėrimų reklamą bei rėmimo veiksmus, orientuotus į asmenis iki 18 metų, uždraudė visose visuomenės informavimo priemonėse. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad šiuo atveju visuomenės informavimo priemonė, t. y. televizijos programa, laikytina „BTV“ televizijos serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“. Teismas daro išvadą, kad atsakovas Nutarimu pagrįstai konstatavo Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pažeidimą, rėmėsi galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl pareiškėjos teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjos teigimu, atsakovė taikė Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir konstatavo jo pažeidimą, nors šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūra, pasak pareiškėjos, nepriskirta Tarnybos kompetencijai.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su Nutarimo turiniu, vertina, kad atsakovė skundžiamame Nutarime pateiktos informacijos nevertino Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimo aspektu. Kaip matyti, rezoliucinėje dalyje konstatuojama, kad pareiškėjai bauda skiriama būtent už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio, o ne kitų įstatymų pažeidimą. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad Nutarimo aprašomojoje dalyje Komisija rėmėsi Tarnybos protokolu, kuriame buvo pažymėtina, kad reklamos sklaida neatitinka ir Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, ad hoc (lot. k. tik šiuo atveju) įvertinęs nustatytus aprašomosios dalies trūkumus, teismas konstatuoja, kad jie nelaikytini esminiais ir nesudaro pagrindo vien todėl naikinti skundžiamą Nutarimą.
Teismo vertinimu, Tarnybos Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja pažeidė Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatą. Ta aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su pažeidimo vertinimu, negali būti vertinama kaip netinkamas jos pateiktų duomenų vertinimas ar ginčui reikšmingų aplinkybių nustatymas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Tarnybos Nutarimas, kuriuo pareiškėjai paskirta 300 Eur bauda, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ir grąžinti Tarnybai nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Taip pat pažymėtina, kad E. Ž. Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną asmens argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.