- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-21
- Bylos Nr.
- II-430-932/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02568-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė
dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam ir skundą padavusiam asmeniui J. G. (J. G.),
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus eismo departamento Administracinės veiklos skyriaus Administracinių bylų nagrinėjimo poskyrio vyriausiajai specialistei J. I. (įgaliotai atstovei),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi J. G. (J. G.), a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. SAVAD-13-ANR_N-4859-2019, kuriuo J. G. 150 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta 700 Eur bauda, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos poskyrio vedėjas Ž. J. 2019 m. kovo 9 d. surašė J. G. administracinio nusižengimo protokolą Nr. SAVAD-13-ANR_P-11041-2019 dėl ANK 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo, t. y. dėl to, jog J. G. 2019 m. kovo 8 d., apie 23.50 val. Kalvarijų g. 37, Vilniuje, užsiiminėjo komercine ūkine veikla – teikė taksi paslaugas, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto galiojančio leidimo vežti keleivius lengvuoju automobiliu „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant automobilio buvo pritvirtinti bendrojo naudojimo valstybinio numerio ženklai ir ant stogo uždėtas taksi atpažinimo ženklas – plafonas, kurį galima naudoti tik ant lengvųjų automobilių, turinčių taksi valstybinio numerio atpažinimo ženklus, t. y. nesilaikydamas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7, 18 straipsnio 12 dalies, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr.3-80 patvirtintų Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 6 ir 45.5 punktų, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 55 patvirtintų Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos aprašo 23 punkto, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punkto.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė V. B. 2019 m. balandžio 29 d. nutarimu pripažino J. G. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 150 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė 700 Eur baudą.
Šalies argumentai
Skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas J. G. prašo panaikinti 2019 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. SAVAD-13-ANR-N-4859-2019, nurodydamas, jog su tokiu nutarimu nesutinka. Tvirtina pavėžėjimo veiklą vykdęs legaliai, turėdamas individualios veiklos pažymą bei Vilniaus savivaldybės išduotą deklaraciją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo J. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą bei nurodo, kad Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių (toliau - Taisyklės) 6 punkte numatyta, kad vežėjai teikti taksi paslaugas gali tik turėdami Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi. Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklėse (toliau - Leidimų išdavimo taisyklės) reglamentuota, kad leidimus išduoda, jų galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ir leidimo galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje bus vežami keleiviai taksi, vykdomosios institucijos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakingas padalinys, išduodamas taksi leidimus, vadovaujasi būtent minėtų teisės aktų nuostatomis. Vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą. Leidimas išduodamas vežėjui. Jei vežėjas yra fizinis asmuo, jis turi būti deklaravęs gyvenamąją vietą savivaldybės teritorijoje, turėti nuosavybės teise priklausantį ar kitais teisėtais pagrindais valdomą, turintį ne daugiau kaip 7 sėdimas vietas, įskaitant vairuotojo vietą, lengvąjį automobilį, atitinkantį Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus ir turėti savo vardu išduotą leidimą teikti taksi paslaugas.
Remiantis Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 7.4. punktu, ženklas-plafonas yra skiriamasis lengvojo automobilio taksi bruožas, kuris lemia keleivių apsisprendimą, ar bandyti naudotis tokio automobilio vairuotojo teikiama paslauga, ir šis ženklas, kai taksi paslaugos neteikiamos, turi būti nuimtas. J. G. automobiliu „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant kurio pritvirtinti bendrojo naudojimo valstybinio numerio ženklai, o ant stogo uždėtas taksi atpažinimo ženklas - plafonas, akivaizdžiai demonstravo teikiantis būtent keleivių vežimo taksi paslaugas. Pabrėžiama, kad dalyvaudamas Institucijoje vykusiame bylos nagrinėjime, J. G. nurodė plafoną naudojantis, kad būtų pastebėtas klientų. Taigi, anot atsiliepimą pateikusios Institucijos, darytina išvada, kad važiuodamas su ant stogu uždėtu taksi atpažinimo ženklu - plafonu, neturėdamas nustatyta tvarka galiojančio leidimo, jis suvokė, kad taip pažeidžia Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso, Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių, Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių reikalavimus ir nusižengimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia. J. G. pažeidimas kvalifikuotas tinkamai, nuobauda paskirta sankcijos ribose, todėl Institucijos nutarimas - teisėtas ir pagrįstas.
Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patrauktas J. G. pateiktą skundą palaikė. Pareiškėjas tvirtino legaliai vykdantis pavežėjimo veiklą, kuriai joks leidimas nereikalingas. Nurodė turintis individualios veiklos pažymą ir deklaraciją apie ketinimą vykdyti keleivių vežimą už atlygį, kurių pilnai pakanka jo vykdomai veiklai. Nurodė su plafonu važinėjantis daug metų, tačiau iki šiol dėl to jokių pretenzijų iš teisėsaugos nesulaukė. Pareiškėjo teigimu, įstatymai nereglamentuoja plafono išmatavimų bei išvaizdos, o daiktą, panašų į plafoną, jis naudoja, siekdamas būti greičiau pastebėtas klientų, kas ypač aktualu masinėse susibūrimų vietose. Pažymi, kad jo naudojamas į plafoną panašus daiktas yra ryškus, padeda žmogui greičiau surasti pavežėtojo automobilį ir tokiu būdu pritraukia daugiau klientų. Paaiškino, jog taksi plafonas privalo būti su apšvietimu, o jo naudojamas daiktas neturi jokio apšvietimo, todėl negali būti laikomas plafonu. Taksi plafonai įprastai būna su įmonių pavadinimais, numeriais bei firminiais logotipais, o jis tokios atributikos nenaudoja, todėl savo veiklos ir neregistruoja kaip taksi veiklos.
Teisminio nagrinėjimo metu įgaliota atstovė J. I. prašė pareiškėjo skundą atmesti ir Institucijos nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundas netenkintinas
Pagal ANK 617 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti: ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar nėra šio kodekso 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 641 straipsnyje nustatyta, jog teismas, nagrinėdamas skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
ANK 150 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą. Šio administracinio nusižengimo dispozicija yra blanketinė, t. y. nukreipia į kitus teisės aktus, reglamentuojančius konkrečios komercinės ar ūkinės veiklos tvarką. Nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualūs teisės aktai, reglamentuojantys keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą. Pirmiausia pažymėtina, kad keleivių, bagažo ir krovinių vežimų organizavimą ir vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas, kurio 7 straipsnyje apibrėžta vežimų organizavimo sąvoka, o 18 straipsnio 12 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintos „Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklės“, kurių 3 punkte nustatyta, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą. Be to, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80, patvirtintų Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 6 punkte nustatyta, kad vežėjai teikti taksi paslaugas gali tik turėdami Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi, o 45.5 punkte nustatyta, kad vairuotojas darbo metu privalo turėti ir kontrolę vykdantiems pareigūnams reikalaujant pateikti leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi (kai tikrinamas taksi vairuotojas).
Šioje byloje priimtu nutarimu J. G. nubaustas pagal ANK 150 straipsnio 1 dalį dėl to, kad teikė taksi paslaugas, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto galiojančio leidimo vežti keleivius lengvuoju automobiliu „Toyota“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant automobilio buvo pritvirtinti bendrojo naudojimo valstybinio numerio ženklai ir ant stogo uždėtas taksi atpažinimo ženklas – plafonas, naudojamas tik ant lengvųjų automobilių, turinčių taksi valstybinio numerio atpažinimo ženklus.
Kaip matyti iš J. G. skundo turinio bei jo teiginių, išdėstytų teismo posėdžio metu, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neneigia 2019 m. kovo 8 d., apie 23.50 val. Kalvarijų g. 37, Vilniuje, teikęs keleivių vežimo už atlygį paslaugas, tačiau įrodinėja teisėtai vykdęs būtent pavežėjimo, o ne taksi veiklą. Pareiškėjo teigimu, ant automobilio stogo buvęs daiktas yra visai ne plafonas, o tik panašus į plafoną (akcentuoja, kad šis į plafoną panašus daiktas nešvietė, neturėjo firminių logotipų, numerio), todėl jo vykdoma veikla nepagrįstai įvertinta kaip taksi paslaugos. J. G. teigimu, daiktą, panašų į plafoną, jis naudojo, tik siekdamas greičiau pritraukti klientus, nes taip apipavidalintą automobilį ženkliai labiau pastebėdavo keleiviai.
Teismas tokius administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginius vertina kritiškai. Iš į bylą pateiktų keturių automobilio „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) fotonuotraukų matyti ant minimo automobilio stogo pritvirtintas plastmasinis iškilus daiktas, kuris vizualiai iš esmės niekuo nesiskiria nuo taksi automobilių oficialiai naudojamų plafonų. Pareiškėjo naudotas automobilio apipavidalinimo objektas yra geltonos spalvos, stačiakampio formos, užapvalintais kraštais, pritvirtintas ant automobilio stogo priekinės dešinės pusės - ten pat, kur tvirtinami taksi plafonai (minėtą plafoną, kurį tikino esant visgi tik daiktą, panašų į plafoną, pareiškėjas buvo atnešęs į teismo posėdį). Nors J. G. naudotas plafonas neturi užrašo „taksi“ ir, kaip nurodė pareiškėjas, galimai nėra šviečiantis, tačiau vizualiai yra iš esmės identiškas taksi plafonui, o ir naudojamas buvo tuo pačiu tikslu, kokiu naudojami plafonai taksi automobiliuose.
Kita vertus, teismo posėdžio metu skundą padavęs J. G. pats pripažino, kad jo naudojamas į plafoną panašus daiktas atkreipia klientų dėmesį ir „žmonėms suveikia kaip magnetas“, jį kaip vežėją greičiau suranda ir atpažįsta klientai, jam taip kur kas lengviau vykdyti savo veiklą ir pritraukti keleivius. Tokie teiginiai tik papildomai patvirtina, jog J. G. savo automobilį sąmoningai apipavidalino taip, kad jo valdoma transporto priemonė atrodytų kuo panašesnė į taksi paslaugas teikiantį automobilį, siekiant, jog jį, kaip taksi paslaugos teikėją, atpažintų kuo daugiau klientų ir tai paskatintų pasinaudoti jo teikiama paslauga.
Pažymėtina, jog plafonas yra vienas ryškiausių taksi paslaugas teikiančių automobilių skiriamųjų ženklų ir privalomas taksi automobilio atributas. Kaip pastebėjo pats pareiškėjas, šią apipavidalinimo priemonę itin gerai atpažįsta klientai, ji paskatina žmones pasirinkti teikiamą paslaugą, tačiau šio atributo naudojimas ant automobilio, neteikiančio taksi paslaugų, klaidina asmenis, leidžiant jiems manyti, jog, įsėsdami į tokį automobilį, jie naudosis taksi, o ne pavežėtojo paslaugomis.
Nors J. G. nurodė, kad jo naudotas plafonas jam visiškai nepanašus į taksi naudojamus plafonus, be to, nešviečia, tačiau tuo pačiu paaiškino, jog nenaudodamas plafono kartais netgi nesulaukia kliento, kuris kvietė taksi, nes klientas, nepamatęs plafono, neatpažįsta jo kaip vežėjo. J. G. pabrėžė, kad būtent taksi plafonas jam nereikalingas ir savo veiklos kaip taksi paslaugų teikimo jis forminti neketina, o, jo manymu, jo naudota automobilio apipavidalinimo priemonė nelaikytina plafonu ir nėra draudžiama vykdant pavežėjimo veiklą. Tokią pareiškėjo poziciją teismas laiko išimtinai gynybine, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas nori naudoti taksi automobilio atributiką, pats nurodydamas šios atributikos teikiamus pranašumus, tačiau tuo pačiu nenori vykdyti taksi veiklos (galimai dėl taksi veiklai keliamų didesnių reikalavimų), nesudaro pagrindo skundą padavusiam asmeniui netaikyti administracinės atsakomybės. Asmuo gali nevaržomai pasirinkti, kokias paslaugas (taksi ar pavežėjimo) jis pageidauja teikti, tačiau bet kuriuo iš pasirinktų atvejų privalo laikytis kiekvienos iš šių paslaugų teikimui keliamų reikalavimų ir vien pareiškėjo pageidavimas vykdyti vienokio pobūdžio veiklą, iš dalies pasinaudojant kitos paslaugos atributika dėl to, kad paslaugos teikėjui toks variantas yra patogus, nedaro tokios veiklos teisėta.
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 55 patvirtintų Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos aprašo 23 punkte imperatyviai nurodyta, jog lengvojo automobilio taksi atpažinimo ženklinimo juostos ir atpažinimo ženklas – plafonas gali būti naudojami tik ant lengvųjų automobilių, turinčių taksi valstybinio numerio ženklus. Taigi nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl to, kad J. G. naudojo lengvojo automobilio atpažinimo ženklą – plafoną, tiek neturėdamas taksi valstybinio numerio ženklų, tiek nustatytos formos leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi o, panaudodamas plafoną, pastarasis savo automobilį sąmoningai apipavidalino kaip taki automobilį, taip siekdamas būti atpažintas klientų. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas pilnai sutinka su išvada, jog J. G. vykdė būtent taksi veiklą, neturėdamas leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi.
Įvertinus J. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, skundžiamu nutarimu J. G. buvo paskirta ANK 150 straipsnio 1 dalyje numatyta bauda, kurios dydis nustatytas mažesnis už galimą skirti baudos vidurkį. Teismas neturi pagrindo laikyti, kad tokia administracinė nuobauda yra netinkama ar per griežta bei ją švelninti.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, J. G. skundas atmestinas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR_N-4859-2019, paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
J. G. (J. G.) skundą atmesti ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. SAVAD-13-ANR_N-4859-2019 palikti nepakeistą.
Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.