- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-12
- Bylos Nr.
- 1A-635-495-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-3-00087-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Daiva Kazlauskienė
- Kaltinamasis
- S. B.
- Nukentėjusysis
- A. B.
Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-635/2012
Teisėjas Antanas Virbalas Teisminio proceso Nr. 1-01-3-00087-2011-4
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. liepos 12 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. išteisinta:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. B. buvo kaltinama tuo, kad ji nežymiai sutrikdė A. B. sveikatą ir ją įžeidė, o būtent:
2011-06-05, apie 19 val., A. B. nuvykus į sūnaus D. B. gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), S. B. necenzūriniais žodžiais kreipėsi į A. B., kuriai stengiantis nuraminti marčią, t. y. S. B., išsiaiškinti, kodėl ji taip elgiasi, S. B. be jokios priežasties jai, t. y. A. B., trenkė į veidą, rankomis griebė už plaukų, įžeidinėjo ir vadino necenzūriniais žodžiais.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant, kad S. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 dalyje ir 155 str. 2 dalyje, ir paskirti jai bausmę; priteisti iš S. B. jai 5000,- litų neturtinės žalos.
Apeliantė skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas nepilnai ir neobjektyviai fiksavo parodymus, duotus teismo posėdžio metu, ir dėl to neobjektyviai bei nepilnai ištyrė bylos aplinkybes. Apeliantė skunde nurodo, jog po sūnaus skambučio ji kartu su sutuoktiniu A. B. nuvyko į sūnaus D. B. butą, adresu (duomenys neskelbtini). Atvykus į sūnaus butą, jiems buvo akivaizdu, kad S. B. įsiaudrinusi, nesiorientavo situacijoje, jų akivaizdoje necenzūriniais žodžiais plūdo savo vyrą - jų sūnų D. B.. Jiems su vyru atvykus į sūnaus šeimos butą, be jokios priežasties necenzūriniais žodžiais pradėjo plūsti ir juos. Esant tokioms aplinkybėms, ji stengėsi marčią nuraminti, išsiaiškinti dėl kokių priežasčių ji taip agresyviai elgiasi ir siekia iš buto išnešti mažamečius, tik ką išmaudytus vaikus. Šioje situacijoje, jai bandant nuraminti įsiaudrinusią atmosferą, S. B. be jokios priežasties ir be jokių jos provokuojančių veiksmų ar žodžių, rankomis sudavė smūgį į veidą, griebė jai už plaukų ir tampė, tuo pačiu metu plūsdama ją necenzūriniais žodžiais. Nukentėjusioji nurodo, jog ji teisme aiškino, kad šioje situacijoje jokios prievartos ar smurtinių veiksmų ji nedarė ir tai nebuvo įrodyta. S. B., grįsdama savo poziciją, nepateikė jokių įrodymų, kad jai būtų reikėję gintis nuo jos agresyvių veiksmų. Priešingai, tą faktą, kad po jos vizito sūnaus šeimos bute 2011-06-05 jos kūne buvo suduotų smūgių požymiai, patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmos instancijos teismas nevertino ir netyrė tos aplinkybės, kad Tarnyba patvirtino, jog dėl savo užimtumo jie negali atlikti besikreipiančio asmens apžiūros tuo metu, kada jis kreipiasi. Kreipimosi dėl smurto išdavoje padarytų sužalojimų metu besikreipiančiam asmeniui nurodoma, kada atvykti apžiūrai ir padaryto poveikio (sužalojimų) sveikatai įvertinimo. Įmoka už Tarnybos eksperto paslaugą dėl jai padarytų kūno sužalojimų nustatymo padaryta anksčiau negu atlikta apžiūra. Apeliantė skunde nurodo, jog ji į Tarnybą kreipėsi 2011-06-06 rytą, kadangi įvykis, t.y. S. B. jai padaryti sužalojimai, buvo nedarbo dieną - sekmadienį. Pirmos instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, o priėmė S. B. gynybinę poziciją, kad jos kūne nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti vėliau, o ne jos susitikimo su S. B. metu. Apeliantės vertinimu, teismas netgi šališkai ignoravo jos parodymus dėl faktinių aplinkybių.
Apeliantė skunde nurodo ir tai, jog 2012-02-08 teismo posėdžio protokole yra užfiksuoti liudytojų - policijos patrulių, kurie buvo atvykę pagal iškvietimą į jos sūnaus šeimos butą, parodymai. Liudytoja A. K. parodė, jog nukentėjusioji pasakė, kad S. sudavė jai į veido sritį. Buvo matyti raudonas jos skruostas, taip pat nukentėjusioji skundėsi, kad jai ranką skauda. Atsimena paraudimą ant A. skruosto. Liudytojas H. K. parodė, jog A. žandas buvo raudonas (dešinys žandas) ir dešinė ranka aukščiau alkūnės buvo paraudusi. Bute jie buvo apie 20-30 min. S. jis paklausė, kodėl ji mušė A., S. pasakė „susinervinau, neiškenčiau”. Jis S. paklausė, gal ji išgėrusi, nes ji elgiasi agresyviai, lakstė, skambinėjo, elgėsi neadekvačiai, šūkavo, su telefonu bėgiojo po kambarį. Apeliantės nuomone, sistemiškai vertinant cituotus liudytojų parodymus ir jos nurodytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad Tarnyba tyrė ir įvertino jos sužalojimus, apie kuriuos kalba liudytojai, atitinka sužalojimų pobūdis ir išsidėstymo vietos. Teismas, vertindamas sužalojimų atsiradimo galimybę tariamai vėliau ir kitomis aplinkybėmis, o ne jos skunde nurodytomis aplinkybėmis, nevertino liudytojų parodymų. Vienam iš policininkų S. B. pati patvirtino apie tai, kad ji sudavė jai. Liudytojų parodymai patvirtina, kad policijos pareigūnams atvykus į jos sūnaus butą pagal iškvietimą, akivaizdžiai pastebėjo smurto žymes ant jos kūno. Tai, apeliantės nuomone, leidžia daryti išvadą, kad sužalojimai akivaizdžiai matėsi, juos matė ir S. B.. Sisteminis faktinių aplinkybių ir S. B. gynybinės pozicijos vertinimas leidžia daryti išvadą: S. B. teiginiai, kad jos kūno sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis ir vėliau, o ne S. B. suduotų jai smūgių išdavoje jos nurodytomis aplinkybėmis, yra netiesa, o tik gynybinė pozicija. S. B. neteigia teismui, kad ji (apeliantė) į sūnaus šeimos butą 2011-06-05 vakare atvyko jau su kūno sužalojimais. Ji teigia, kad sužalojimai galėjo atsirasti vėliau ir kitomis aplinkybėmis, tuo ji bando įrodyti, kad sužalojimai galėjo atsirasti 2011-06-06 ir 2011-06-08 laikotarpiu, t.y. iki Tarnybos 2011-06-09 atliktos apžiūros ir išvados dėl sužalojimo pobūdžio ir išsidėstymo kūne. Specialisto išvadoje aprašytų kūno sužalojimų pobūdis ir išsidėstymas jos kūne sutampa su liudytojų parodymais. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp šių faktų ir S. B. parodymų dėl sužalojimų atsiradimo prielaidų. Teismas, darydamas išvadą dėl jos sužalojimų atsiradimo aplinkybių, vadovavosi ne sisteminiu bylos medžiagos vertinimu, o S. B. prielaidomis tariamai grindžiamais parodymai. Teismas negali priimti nuosprendžio, grįsdamas jį prielaidomis.
Apeliantė skunde atkreipia dėmesį į tai, jog pirmos instancijos teismas nuosprendyje iškraipė liudytojo, jos sutuoktinio A. B. parodymus. Teismo posėdžio protokole užfiksuoti A. B. parodymai: „S. yra mano marti. Su S. kartu negyvename, anksčiau santykiai buvo vidutiniai, dabar blogi”. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatuoja, kad liudytojas teigia, jog „santykiai blogi”. Tuo teismas sudaro prielaidą liudytojo A. B. parodymus vertinti kritiškai. Liudytojas A. B. teigė, kad santykiai buvo vidutiniai, o po šio įvykio blogi. Netgi protokole neatspindėta tikroji liudytojo duotų parodymų esmė. Tikrąją A. B. parodymų esmę galima atskleisti tik perklausius teismo posėdžio garso įrašą. Teismas tendencingai ir kryptingai teisiamosios naudai ir fiksavo, ir vertino liudytojų parodymus.
Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje remiasi liudytojos V. D. parodymais, kurie yra išvestiniai iš S. B. pasakojimų. Pastaroji, pareiškusi, kad su S. B. yra draugės, t.y. geri santykiai, iš ko galima daryti prielaidą, jog suinteresuota S. B. sėkme šiame teismo procese. Iš protokolo galima suprasti, kad teisėjas uždavė V. D. klausimus dėl aplinkybių, kurias gali žinoti tik asmuo, konflikto metu buvęs jos sūnaus šeimos bute. V. D. atsakymai į teisėjo klausimą yra: „Bendrą vaizdą girdėjau, kad vyko barnis. Necenzūrinių žodžių negirdėjau. S. smūgio į A. galvą nemačiau”. Iš atsakymo galima daryti išvadą, kad teisėjas klausė, ar liudytoja girdėjo necenzūrinius žodžius, kuriuos sakė S. B., ar matė kaip S. B. sudavė jai, t.y. A. B. smūgį. Objektyviai vertinant, liudytoja V. D. negalėjo turėti jokių duomenų apie aplinkybes, apie kurias klausė teisėjas, liudytoja parodė, kad ji buvo laiptinėje su S. B. jau po konflikto. Liudytoja V. D. necenzūrinių žodžių, kuriuos S. B. vartojo jos atžvilgiu sūnaus šeimos bute negalėjo nei girdėti, nei negirdėti, kadangi konflikto metu nebuvo sūnaus šeimos bute. Skunde pastebima, jog liudytojos V. D. butas yra priešingoje laiptinės pusėje kaip jos sūnaus šeimos butas, kuriame vyko konfliktas, todėl ji neturėjo fizinės galimybės nei girdėti, nei negirdėti necenzūrinių žodžių. Esant tendencingai liudytojos apklausai, teismas nuosprendyje savo išvadas grindžia liudytojos V. D. parodymais, kad ji necenzūrinių žodžių negirdėjo, sukurdamas įvaizdį, kad liudytoja turėjo galimybę girdėti, tačiau negirdėjo, kadangi S. B. necenzūrinių žodžių nenaudojo.
Teismas nuosprendyje be pagrindo ir motyvų bylą dėl jos sužalojimų susiejo su jos sūnaus D. B. ir teisiamosios S. B. skyrybų bylos faktu.
Teismo posėdžio metu nukentėjusioji prašė skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, jas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, ko pasėkoje pagrįstai S. B. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje esančių įrodymų visuma nėra neginčijamai įrodyta, jog S. B. nežymiai sutrikdė A. B. sveikatą bei ją necenzūriniais žodžiais įžeidė, t.y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 155 str. 2 d.
S. B. tiek taikinamajame, tiek teisiamajame posėdyje neigė nukentėjusiosios A. B. atžvilgiu naudojusi fizinį smurtą bei pastarąją įžeidinėjusi necenzūriniais žodžiais. S. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jų su A. B. vienintelis sąlytis buvo kai iš jos atiminėjo vaikus. Ji išėjo iš vonios, aprengė vaikus ir ėjo link lauko durų, ji juos ruošėsi vesti pas kaimynę. Dvynės dukros buvo ant jos rankų, o berniukas šalia. Tarpduryje A., A. ir D. jai neleido išeiti, A. ir D. puolė ir traukė vaikus iš jos rankų, išplėšė telefoną. Už plaukų A. ji negriebė, jos neįžeidinėjo ir nevartojo jos atžvilgiu necenzūrinių žodžių. Ją įžeidinėjo A..
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pati nukentėjusioji A. B., nurodydama įvykio aplinkybes, nebuvo nuosekli. Teismui pateiktame privataus kaltinimo skunde A. B. nurodė, jog 2011-06-05 jai nuvykus į sūnaus D. B. gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), marti S. B. jai be jokios priežasties trenkė į veidą, rankomis griebė už plaukų, įžeidinėjo ir vadino necenzūriniais žodžiais. Sveikatos sutrikdymo mastą nustatinėjusiam teismo medicinos ekspertui, nurodydama įvykio aplinkybes, nukentėjusioji parodė, jog 2011-06-05 apie 21.45 val. (duomenys neskelbtini), sūnaus D. B. namuose marti S. B. stvėrė už plaukų, už rankos, kumščiu vieną kartą trenkė į veidą, medicinos pagalbos nesikreipė. Teisiamojo posėdžio metu A. B. nurodė, jog S. B. griebė ją už plaukų ir talžė kaip boksininkė.
Byloje liudytojais apklaustų A. ir D. B. parodymai apie S. B. A. B. atžvilgiu neva tai panaudotą fizinį smurtą, suduotus smūgius, jų lokalizaciją, taip pat apie pastarosios įžeidinėjimą taip pat buvo prieštaringi, nesutapo tarpusavyje. Liudytoju apklaustas A. B. parodė, jog kai jie atvyko, marti S. buvo vonioje, tada išėjo iš vonios ir pradėjo lakstyti. Ji vartojo necenzūrinius žodžius visų atžvilgiu. S. elgesys buvo nesutramdomas. S. pribėgo prie A., griebė už plaukų, stūmė ir sudavė smūgius. Ji sudavė A. į žando sritį, atrodo į dešinį. Iš liudytojo D. B. parodymų seka, jog atvykus jo tėvams, žmona S. maudė vaikus, tada griebė dukrą M. ir norėjo išnešti į laiptinę. Jis jos paklausė „kodėl neša šlapią vaiką”, S. pasakė „kol jie bus namie, vaikų nebus”. Jam teko vaiką iš S. rankų paimti, ji dar bandė jam suduoti, tačiau nepavyko. Tada S. puolė jo motiną, kuri stojo ginti jį nuo S.. S. jo motinai laiptinėje sudavė kelis smūgius į veidą, atrodo į kairę veido pusę, jeigu neklysta, puolė tampyti ją už plaukų. Liudytojas nenurodė, jog S. B. būtų įžeidinėjusi A. B., jos atžvilgiu vartojusi necenzūrinius žodžius.
Teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta V. D. patvirtino, jog girdėjo, kad pas B. vyko barnis. Necenzūrinių žodžių ji negirdėjo. S. smūgio į A. B. galvą ji nematė. Iš byloje liudytojais apklaustų, 2011-06-05 į butą (duomenys neskelbtini), nuvykusių, policijos pareigūnų A. K., H. K. parodymų seka, jog jiems atvykus, konfliktas jau buvo pasibaigęs. Liudytoja A. K. parodė, jog ji susistumdymo nematė, jie atvyko jau po konflikto. Necenzūrinių žodžių negirdėjo. S. sakė, kad ji nemušė nukentėjusiosios. Nukentėjusioji pasakė, kad S. sudavė jai į veido sritį. Buvo matyti raudonas skruostas, taip pat nukentėjusioji skundėsi, kad jai ranką skauda. Liudytojas H. K. parodė, jog jiems atvykus, A. B. pasakė, kad ją sumušė S.. A. dešinys žandas buvo raudonas ir dešinė ranka aukščiau alkūnės buvo paraudusi. Priešingai nei nurodė liudytoja A. K., liudytojas H. K. parodė, jog S. paklausus, kodėl ji mušė A., S. pasakė „susinervinau, neiškenčiau”.
Taip, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog A. B. padaryta: kraujosruvos dešinio peties ir dešinio žasto srityse, dešinio skruosto srities sumušimas, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2011-06-05) ir būdu. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kita vertus, vertinant minėta išvada A. B. nustatytus sužalojimus, jų lokalizaciją aukščiau išdėstytų įrodymų kontekste, nėra pagrindo išvadai, jog šiuos sužalojimus A. B. padarė, būtent, S. B.. A. B., A. B. ir D. B. parodymai apie S. B. neva tai A. B. suduotus smūgius, suduotų smūgių lokalizaciją nenuoseklūs, prieštaringi, nesutampa tarpusavyje, be to, nesutampa ir su minėtoje specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų lokalizacija, nei vienas iš minėtų asmenų nenurodė apie S. B. A. B. suduotus smūgius į dešinį petį bei dešinio žasto sritį. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, abejonių kelia ir ta aplinkybė, jog A. B. dėl sužalojimų į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyrių kreipėsi tik 2011-06-09 (ketvirtadienį), kai tuo tarpu aptariamas įvykis įvyko 2011-06-05 (sekmadienį), tuo tarpu specialisto išvadoje dėl sužalojimų laiko duota tik tikėtino pobūdžio išvada. Teismui kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyriaus 2012-02-28 raštas Nr. (duomenys neskelbtini), nepašalino aukščiau nurodytos abejonės, kadangi jame nurodoma tik tiek, kad A. B. teismo medicininei apžiūrai, sužalojimo nustatymui ir įvertinimui galėjo kreiptis anksčiau nei buvo priimta ir apžiūrėta, t.y. 2011-06-06. Rašte nurodyta, jog tarnyboje registruojama tik numatyta priėmimo diena ir valanda, kreipimosi laikas neregistruojamas. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš S. B. bei D. B. parodymų seka, jog D. B. paimant iš S. B. vaikus, tarp S., D. ir A. įvyko susistumdymas. Nors byloje liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. K., H. K. patvirtino, jog matė A. B. paraudusį dešinį skruostą, tačiau pareigūnai paties įvykio nematė, į įvykio vietą atvažiavo jau po konflikto.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes bei atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8. punkto nuostatas, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, konstatuoja, jog S. B. pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisinta pagal BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 2 d.
Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimo klaidą. Nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta, jog S. B. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 155 str. 2 d., būtent apie minėtuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose nurodytas nusikalstamas veikas dėstoma ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tuo tarpu rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodyta, jog S. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių. Kita vertus, pagal BPK 361 str. 2 d. nuostatas, nuosprendį priėmęs teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę priimti sprendimą dėl nuosprendyje padarytų rašymo apsirikimo klaidų ištaisymo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiosios A. B. apeliacinį skundą atmesti.