Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui R. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2014 m. sausio 7 d. mėn. jam kalint Pravieniškių PN-AK 1 – o lokalinio sektoriaus 7 sekcijoje ir kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 7.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas gyveno Pravieniškių PN-AK 3 –ame lokaliniame sektoriuje: nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas gyveno 5 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. sausio 7 d. – 12 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje (b.l.33 ). Gavęs atsiliepimą į skundą pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų neginčijo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu 1 – ojo lokalinio sektoriaus 7 gyvenamojoje patalpoje negyveno, todėl jo kalinimo sąlygos šiame būryje neanalizuotinos.

Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. sausio 7 d. pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 7 (b.l. 34). Atsakovo atstovas tvirtino, kad kameros Nr. 7 gyvenamasis plotas yra 14.08 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos. Šį tvirtinimą atsakovo atstovas grindžia Nuteistųjų perkėlimo į kamerų tipo patalpas apskaitos žurnalo duomenimis, iš kurių matyti, kad ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju kalėjo dar trys nuteistieji (b.l. 78-84) bei į bylą pateiktomis kameros Nr. 7 fotonuotraukomis (b.l.92-94 ).

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 7 buvo keturi ant grandinių nuleidžiami gultai (b.l. 4), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 42) pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių kameroje Nr. 7 nesutiko, nurodė, kad šioje kameroje buvo šešios miegamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pozicija dėl kameroje Nr. 7 buvusių miegamųjų vietų skunde ir atsikirtime į atsakovo atstovo pateiktą atsiliepimą skiriasi, be to, jis nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad kameroje Nr. 7 jo buvimo metu buvo įrengtos šešios miegamosios vietos, teismo nuomone, nėra pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kameros Nr. 7 miegamųjų vietų skaičių.

Atlikus aritmetinius skaičiavimus, akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. sausio 7 d. pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 7, jam teko 3,52 kv.m. gyvenamojo ploto, t.y. jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje buvo pažeista, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kameroje Nr. 7 buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, didelė drėgmė, pelėsis, jam išduotas čiužinys buvo pilnas parazitų, minkštasis inventorius nebuvo keičiamas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto nuostatas mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Reikalavimai gyvenamųjų patalpų santykinei oro drėgmei nustatyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.). Higienos normos HN 76:2010 65 punkte nurodyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (Higienos normos HN 76:2010 66 p.).

Duomenų apie kameros Nr. 7 pareiškėjo kalinimo joje metu dirbtinę apšvietą, santykinę oro drėgmę, pareiškėjui išduoto čiužinio būklę į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos kamerų apšvietos, didelės drėgmės, pelėsio, nešvaraus (parazitais apkrėsto) čiužinio ar minkšto inventoriaus pakeitimo nesikreipė. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kameros Nr. 7 dirbtinės apšvietos, didelės drėgmės, pelėsio, nešvaraus čiužinio jo buvimo šioje kameroje laikotarpiu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl kameros Nr. 7 netinkamos apšvietos, drėgmės, pelėsio bei nešvaraus čiužinio atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais buitiniais parazitais ir graužikais gyvenamosiose patalpose, t.y. su Higienos normos 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b.l.). Baudos izoliatoriaus kamerose ginčo laikotarpiu buvo atliktas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (b.l. 85-86), tai patvirtina, kad sutartiniai įsipareigojimai yra vykdomi, todėl nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos 60 punkto pažeidimo. Be to, į bylą nepateikta pareiškėjo prašymų įkalinimo įstaigos administracijai, visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl buitinių parazitų ar graužikų jam keliamų nepatogumų, problemų, kuriuose būtų prašoma šias problemas spręsti, šių institucijų atsisakymų tai daryti, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas tvirtino, kad kameroje Nr. 7 jis, kaip nerūkantis asmuo, buvo laikomas su rūkančiais nuteistaisiais, be to, šie nuteistieji rūkydavo ir pasivaikščiojimų lauke metu.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 76:2010 14 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau aukščiau nurodytos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76:2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga, paskirstydama suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad pataisos būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pareiškėjas nepateikė ir nenurodė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis yra nerūkantis asmuo, be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, kad, uždarant pareiškėją į kamerą Nr. 7, jis būtų raštu ar žodžiu išreiškęs pageidavimą laikyti jį su nerūkančiais nuteistaisiais, kad dėl buvimo su rūkančiais sukeltų nepatogumų ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Pravieniškių PN-AK uždarosios zonos pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl, nesant tokių duomenų, Pravieniškių PN-AK negali būti laikomi pažeidę pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu (b.l. 45-55) patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybą yra kreipęsis dėl danties skausmo bei viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, tačiau šių sveikatos sutrikimų su netinkamomis kalinimo sąlygomis (galimai neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais (neveikimu)) pareiškėjas nesiejo, be to, tokiai sveikatos sutrikimais skundžiasi ir laisvėje esantys asmenys, todėl negalimas konstatavimas, kad nurodyti sveikatos sutikimai buvo sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN - AK. Darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. R. S. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas 125 paras. Nors gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai (jam trūko 0,08 kv.m.), tačiau pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino kameroje buvusių baldų užimamas plotas. Nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi (Įstatymo įgyvendinimas), teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti R. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.