Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos Z. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. vasario 21 d. nutarties, kuria Z. M. skundas dėl 2018 m. lapkričio 13 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus (toliau – ir Institucija) vedėjo A. M. nutarimo atmestas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Z. M. 2018 m. lapkričio 13 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus vedėjo A. M. nutarimu nubausta pagal ANK 261 straipsnio 1 dalį 220 Eur bauda už tai, kad ji 2018 m. rugpjūčio 23 d. 11.19 val., nebūdama žemės sklypo savininke ar naudotoja, neturėdama jokio teisinio ar faktinio pagrindo naudotis žemės sklypu, trukdė žemės sklypo naudotojui A. B., naudojančiam 0,4772 ha žemės ūkio paskirties kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai būdo žemės sklypo (kadastro Nr.(duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini)., pagal 2017 m. kovo 15 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 27SŽN-5-(14.27.2.), naudoti minėtą žemės sklypą pagal nustatytą žemės ūkio naudojimo paskirtį, pasėdama savo bulves dalyje žemės sklypo, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktus.

2. Skundžiama 2019 m. vasario 21 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi Z. M. skundas dėl nutarimo buvo atmestas bei patikslintas administracinio nusižengimo padarymo laikas, nurodant, jog pažeidimas padarytas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. 11.19 val. Apylinkės teismas padarė išvadą, jog byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių Z. M. kaltę padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 261 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Šiaulių apygardos teismui pateiktu skundu Z. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

3.1. Skunde apeliantė nurodo, kad 2017 m. bulvės buvo nukastos rugpjūčio pabaigoje, pasodintos 2018 m. gegužės pradžioje, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. A. B. turėjo visas technines ir teisines galimybes naudotis valstybės jam išnuomotu žemės sklypu, tačiau jis tyčia savo pareigos nevykdė. Skunde teigiama, jog ji (apeliantė) nežinojo ir nesuprato, jog žemės sklypas, priklausantis B. J., yra nacionalizuotas bei perleistas A. B., tyčia pastarajam žalos savo veiksmais nesiekė padaryti. Pažymima ir tai, jog ji (apeliantė) daug kartų vyko į (duomenys neskelbtini) žemės tarnybą, rašė prašymus, klausinėjo, kaip galima būtų įteisinti šį žemės sklypą, tačiau pareigūnai nurodė, kad, kai įteisins sklypą B. J., tada ir apeliantė galės jį įsiteisinti. Skunde taip pat nurodoma, jog 2000 m. B. J. išsikraustė iš (duomenys neskelbtini) bei paskutinius 10–15 metų gyveno Lietuvoje nuolat keisdama gyvenamąsias vietas, policijos pareigūnai, migracijos tarnybos pareigūnai užklausus, kur būtų galima rasti B. J., vadovaujantis įstatymais apie asmenį jokios informacijos neteikė, padėti negalėjo ir tuometinė (duomenys neskelbtini) seniūnė J. K., o giminių B. J. (duomenys neskelbtini) rajone neturi.

3.2. Be to, skunde nurodoma, kad teismas nesigilino, kokiu teisiniu pagrindu B. J. priklausantis žemės sklypas buvo nacionalizuotas, nes, kiek apeliantei jau šiuo metu yra žinoma, B. J. turi vaikų, kurie yra pirmos eilės paveldėtojai. Apeliantės teigimu, žemėtvarkos pareigūnai nurodė, jog B. J. žemės sklypo atsisakė, tačiau negalėjo pateikti jokių tai patvirtinančių dokumentų. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad: ji (apeliantė) nežinojo, jog B. J. priklausęs sklypas yra nacionalizuotas; 2000 m. apeliantė su B. J. sudarė žodinę sutartį dėl sklypo naudojimo iki tol, kol B. J. susitvarkys žemės dokumentus bei pardavusi sklypą grąžins skolą, tais pačiai metais apeliantė buvo įgaliota B. J. minėtą sklypą parduoti; apeliantė naudos nesiekė, nes pasėlių nebuvo deklaravę; apeliantė nežinojo, kad B. J. yra mirusi, apie tai sužinojo tik 2018 m. rugpjūčio mėn., kai kilo konfliktas; sklypas nebuvo aptvertas ar užstatytas statiniais, todėl A. B. turėjo visas teisines ir technines galimybes naudotis sklypu.

3.3. Be to, skunde nurodoma, kad pagal teismų praktiką apeliantė negali būti pripažinta savavališkai užėmusi žemės sklypą, nes sklypas nebuvo aptvertas tvora ar apstatytas statiniais, todėl nebuvo apribota galimybė patekti į minimą sklypą.

4. Atsiliepimu į Z. M. apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. B. atstovė advokatė J. G. prašo 2019 m. vasario 21 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą ir Z. M. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš apeliantės Z. M. nukentėjusiojo A. B. naudai 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl apeliacinio proceso.

4.1. Atsiliepime nurodoma, jog byloje nėra ginčo, jog žemės sklypas, kuriuo naudojosi Z. M., priklauso valstybei, o jo naudotojas (nuomininkas) – A. B.. Pažymima, kad administracinio nusižengimo teisena Z. M. atžvilgiu pradėta gavus A. B. prašymą-pareiškimą, po to 2018 m. birželio 27 d. buvo atlikta žemės sklypo apžiūra, jos metu buvo nustatyta, kad dalis sklypo yra apsėta grūdinėmis kultūromis, o kita dalis – bulvėmis, žemės ūkio kultūrų savininkas nenustatytas, po šios apžiūros A. B. buvo informuotas, kad jo nuomojamas žemės sklypas yra piktžolėtas, ūkininkaujama netinkamai, ir iš jo buvo pareikalauta, kad jis užtikrintų racionalų ir tinkamą žemės sklypo naudojimą, t. y. jam buvo nurodyta piktžolėtus javus nupjauti, tą A. B. ir padarė. Dėl šių A. B. veiksmų Z. M. kreipėsi į policiją, vėliau į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administraciją ir tai patvirtina, kad Z. M. žinojo (galėjo ir privalėjo žinoti), jog šį žemės sklypą naudoja nukentėjusysis A. B.. Paminėtas aplinkybes patvirtina ir byloje esantis 2018 m. birželio 30 d. Z. M. pareiškimas-protokolas, kuriame Z. M. nurodo, kad derlių sunaikino A. B.. Atsiliepime pabrėžiame, kad byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, jog žemės sklypą visą nuomos laikotarpį naudojo ne teisėtas nuomininkas A. B., o Z. M., taip trukdydama naudotis A. B. žeme pagal pagrindinę paskirtį.

4.2. Be to, atsiliepime pažymima, kad iš byloje esančių duomenų visumos galima daryti išvadą, kad Z. M. inkriminuojamą pažeidimą padarė tyčia, nes ji žinojo ir gerai suvokė, jog žemės sklypas priklauso valstybei (ne B. J.), suvokė, jog valstybė (ją atstovauja Institucija) jokiais veiksmais, sprendimais, aktais, sutartimis (nei žodiniais, nei rašytiniais) nėra suteikusi teisės Z. M. naudoti ginčo žemės sklypą (čia pažymėtina, jog Z. M. nuosekliai tą patvirtina ir kaltina tuo Instituciją, kuri esą privalėjusi sudaryti su Z. M. ar su B. J. tam tikrus sandorius, tačiau nesudarė). Be to, atsiliepime teigiama, kad apeliantė privalėjo suvokti, jog dėl tokio jos neteisėto veikimo, t. y. dėl neteisėto žemės sklypo naudojimo, žemės sklypu negalės naudotis niekas kitas, įskaitant ir nukentėjusįjį. Įstatymas nereikalauja, kad būtų nustatyta ir įrodyta, jog neteisėtai naudojantis žemės sklypą asmuo žinotų, kam konkrečiai jis trukdo naudotis žemės sklypu. Įstatymas reikalauja, kad būtų nustatytos kitokios nusižengimo pasekmės: pakanka nustatyti, jog teisėtas žemės naudotojas negalėjo naudoti žemės sklypo arba kad naudojimas buvo apsunkintas dėl pažeidėjo neteisėtų veiksmų. Atkreipiamas dėmesys, jog 2016 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo įsakymu susirinkime, apie kurį buvo skelbiama viešai ir kuriame dalyvavo ne tik nukentėjusysis, bet ir kiti asmenys (bet nedalyvavo Z. M.), pretendentams paskirti žemės sklypai, tokiu būdu kiekvienas asmuo, įskaitant ir apeliantę, turėjo galimybę gauti viešą informaciją apie tai, kad ginčo žemės sklypas yra laisvas ir kad jis nuomojamas.

4.3. Atsiliepime pažymima, jog savavališkos žemės užėmimo klausimas šioje byloje nėra sprendžiamas, nors apeliantė akcentuoja būtent savavališko žemės užėmimo nebuvimą. Be to, nurodoma, jog Z. M. bylos nagrinėjimo metu parodė, kad ji neužgrobė žemės, neužėmė jos savavališkai, kad ji esą turėjusi teisėtą pagrindą naudotis ginčo žemės sklypu, nes tai jai neva žodžiu leido B. J., ir kad ginčo žemės sklypu Z. M. naudojosi nuo 2000 metų, jog pati Z. M. patvirtino, kad B. J. minėtu žemės sklypu daug metų nebesinaudojo, o 2014 metais mirė. Nors apeliantė teigia, kad apie B. J. mirtį sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu, tačiau ši aplinkybė nedaro žemės naudojimo teisėtu, o faktas, jog apeliantei iki 2017 m. niekas nereiškė pretenzijų dėl neteisėto valstybinės žemės naudojimo, nešalina Z. M. atsakomybės, nes iš neteisėto, neturint teisėto pagrindo naudojimo negali atsirasti teisėtas pagrindas. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad jai yra žinoma, jog ginčo žemės sklypas niekuomet B. J. nebuvo įteisintas, taigi ir anksčiau, t. y. iki ginčo su A. B. kilimo, Z. M. ginčo žemės sklypu naudojosi neteisėtai, nors Z. M. teigia priešingai, byloje esantys institucijos pateikti įrodymai patvirtina, jog Z. M. niekuomet nėra kreipusis dėl ginčo žemės sklypo naudojimo bet kokio įteisinimo. Atsiliepime paminima ir tai, kad nukentėjusysis A. B., dalyvaujant Z. M., netgi buvo sužalotas dėl to, kad bandė dirbti savo nuomojamą iš valstybės žemės sklypą, kaltinimai dėl sužalojimo pareikšti Z. M. sutuoktiniui A. M., šiuo metu byla nagrinėjama teisme.

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus vyriausioji specialistė prašo 2019 m. vasario 21 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą ir Z. M. skundo netenkinti, kadangi Z. M. veiksmuose yra požymiai administracinio nusižengimo, numatyto ANK 261 straipsnio 1 dalyje.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išdėstytu įrodymų vertinimu ir dėl to, apeliantės nuomone, padarytomis nepagrįstomis išvadomis dėl ANK 261 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymių buvimo apeliantės veikoje, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir nepagrįstų išvadų dėl apeliantės kaltės yra nepagrįsti, todėl atmetami.

7.1. ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma

7.2. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas šioje byloje nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad Z. M. pagrįstai pripažinta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 261 straipsnio 1 dalyje, ir pagrįstai nubausta pinigine bauda.

7.3. ANK 261 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už žemės sklypų naudojimą ne pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, taip pat trukdymą žemės naudotojui naudoti žemę pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą.

7.4. Z. M. nubausta už tai, kad ji, nebūdama žemės sklypo savininke ar naudotoja, neturėdama jokio teisinio ar faktinio pagrindo naudotis žemės sklypu, trukdė žemės sklypo naudotojui A. B., naudojančiam 0,4772 ha žemės ūkio paskirties kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai būdo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudoti minėtą žemės sklypą pagal nustatytą žemės ūkio naudojimo paskirtį, pasėdama savo bulves dalyje žemės sklypo.

7.5. Z. M. neneigė, kad ji minimame žemės sklype buvo užsodinusi bulves bei vykdžiusi kitą ūkinę veiklą, tačiau nemano, jog taip trukdė A. B. naudotis žemės sklypu pagal paskirtį. Apeliantė teigia, kad jos veikoje nėra ANK 261 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių, tačiau apylinkės teismas išsamiai išanalizavo skundo argumentus, ištyrė įrodymus ir nustatė, kad byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, kad Z. M. žinojo, jog sklypas priklauso ne jai, žinojo, kad ir B. J. nuosavybės teisės į žemę nebuvo įregistravusi, nesiėmė jokių priemonių, siekdama įteisinti naudojimąsi žemės sklypu, tačiau vis vien toliau naudojosi žemės sklypu, taip trukdydama minėtu sklypu naudotis pagal paskirtį teisėtam jos naudotojui A. B.. Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs skundo argumentus ir išnagrinėję pateiktą medžiagą, konstatuoja, jog šios teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos išsamia byloje esančių duomenų analize, todėl pagrindo jomis abejoti nėra.

7.6. Iš bylos duomenų matyti, kad žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio pagrindinė tikslinė paskirtis – žemės ūkio paskirties (kiti žemės ūkio paskirties sklypai), 2017 m. kovo 15 d. iš valstybės išsinuomojo A. B. (1 t., b. l. 37–39), valstybės nuosavybėn minėtas sklypas perėjo pagal 2017 m. sausio 2 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimą Nr. 27SK-4-(14.27.110.) (1 t., b. l. 40–41). Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, jog žemės sklypu nuo 2017 m. kovo 15 d. turėjo teisę naudotis A. B., o ne Z. M.. Iš 2018 m. birželio 29 d. žemės naudojimo patikrinimo akto ir 2018 m. rugpjūčio 23 d. žemės sklypo apžiūros akto matyti, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra auginamos daržovės, grūdinės kultūros (1 t., b. l. 7, 25–27). Apylinkės teisme apklausta Z. M. patvirtino, jog tai ji minėtame sklype vykdo ūkinę veiklą, jog nesidomėjo, kam minėtas sklypas priklauso. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Z. M. minėtu sklypu naudojosi teisėtai, pati Z. M. taip pat nei Institucijai, nei teismams nepateikė minėto sklypo naudojimosi teisėtumą patvirtinančių duomenų. Apylinkės teisme nukentėjusiojo A. B. atstovė paaiškino, kad Z. M. vykdyta ūkinė veikla ginčo sklype trukdo nukentėjusiajam juo naudotis pagal paskirtį ir tokiu būdu vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš minėto sklypo nuomos sutarties. Apygardos teismo vertinimu, iš minėtų duomenų akivaizdu, jog Z. M. savo veiksmais trukdė A. B. naudoti žemę pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį.

7.7. Skunde apeliantė teigia, kad, jos manymu, pats A. B., išsinuomojęs sklypą iš valstybės, nevykdė savo pareigų, tačiau apygardos teismas atkreipia Z. M. dėmesį, kad šiuo atveju yra sprendžiamas ne A. B. atsakomybės klausimas, todėl teismas minėtus argumentus, sprendžiant apeliantės atsakomybės klausimą, atmeta kaip nepagrįstus. Be to, atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad, jei A. B. ir negalėjo tinkamai vykdyti pareigų pagal žemės nuomos sutartį, tai tik dėl to, kad ji (Z. M.) trukdė A. B. sklypu naudotis pagal paskirtį. Nors skunde apeliantė remiasi teismų praktikos pavyzdžiais ir teigia, jog savavališkai žemės neužėmė, tačiau šie skundo argumentai yra nenagrinėtini, o pateikta teismų praktika nagrinėjamu atveju yra visiškai neaktuali, nes apeliantė buvo nubausta pagal ANK 261 straipsnio 1 dalį dėl trukdymo žemės naudotojui naudoti žemę pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, o ne pagal ANK 110 straipsnį, t. y. savavališką žemės užėmimą. Apygardos teismas pažymi, kad valstybinės institucijos negali savavališkai išnuomoti, parduoti, įteisinti ar kitaip disponuoti žemės sklypu, kuris priklauso kitam privačiam asmeniui, todėl visiškai nelogiški apeliantės teiginiai, kuriais ji bando pateisinti savo padarytą nusižengimą, neva ji kreipėsi į įvairias institucijas dėl žemės sklypo įteisinimo, o institucijos nepadėdavo, nes žemė tuo metu priklausė B. J.. Skunde apeliantė nurodo, kad žemėtvarkos pareigūnai nurodė, jog B. J. žemės sklypo atsisakė, tačiau negalėjo pateikti jokių tai patvirtinančių dokumentų. Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog valstybinės institucijos (taip pat ir žemėtvarkos pareigūnai) neturi teisės ir/ar pareigos teikti minėtus dokumentus asmenims, kurie nėra nei sandorio šalys, nei giminaičiai, neturintys jokio įgaliojimo veikti kito asmens vardu, be to, šiuo atveju neturi reikšmės, ar B. J. atsisakė minimo sklypo, nes pastaroji 2014 m. rugsėjo 2 d. yra mirusi (1 t., b. l. 57), todėl minimi skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Nesutiktina, kad apeliantė negavo naudos iš savo vykdytos veiklos, nes ji naudojosi svetimu žemės sklypu neatlygintinai, gavo derlių, todėl tai šiuo atveju laikytina apeliantės nauda, be to, skundo teiginys, jog žemės apeliantė nedeklaravo, yra visiškai nelogiškas, nes apeliantė, neturėdama teisėto naudojimosi, valdymo minėtu žemės sklypu įrodymų, ir nebūtų galėjusi minėtos žemės deklaruoti.

7.8. Nors apeliantė teigia, kad nežinojo, jog žemės sklypas yra nacionalizuotas, kad B. J. yra mirusi, tačiau iš pačios apeliantės nurodytų aplinkybių tiek apylinkės teisme, tiek apeliaciniame skunde matyti, jog Z. M., žinodama, kad žemės sklypas priklauso ne jai, žinodama, kad B. J. nebuvo susitvarkiusi visų reikiamų dokumentų dėl minimo žemės sklypo, be to, žinodama, jog B. J. dar 2000 m. išsikraustė gyventi kitur bei vis keitė savo gyvenamąsias vietas, tyčia nesidomėjo žemės sklypo statusu, nesidomėjo, ar toliau gali juo naudotis, ir toliau sąmoningai vengdama išsiaiškinti esamą situaciją minimu žemės sklypu naudojosi, taip veikdama savo rizika ir prisiimdama kilsiančias neigiamas teisines pasekmes dėl svetimo sklypo naudojimosi. Pažymėtina ir tai, jog šiuo atveju Z. M. negalint gauti reikiamos informacijos apie tai, kur yra žemės sklypo savininkas, reikėjo nutraukti naudojimąsi minėtu žemės sklypu, nes Z. M. nepateikė jokių duomenų, kad minėtu sklypu ji apskritai turėjo teisę naudotis. Taigi, apeliantės teiginiai, jog ji nieko iš esmės nei apie sklypo statusą, nei apie jo savininką nežinojusi, nešalina jos atsakomybės pagal ANK 261 straipsnio 1 dalį, nes šiuo atveju tyčinis nesidomėjimas minėtomis aplinkybės nelaikytinas aplinkybe, šalinančia apeliantės atsakomybę.

7.9. Apibendrinant konstatuojama, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje ištirtus įrodymus, motyvuotai bei argumentuotai atsakė į apeliantės skundo argumentus ir pagrįstai juos atmetė. Teismo išvados paremtos išsamia surinktų duomenų analize, yra pagrįstos, motyvuotos ir apeliantės skundo argumentai nesuteikia pagrindo surinktus duomenis vertinti kitaip, apylinkės teismo išvadų jie nepaneigia, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apylinkės teismo nutartis paliekama galioti nepakeista.

Dėl atstovavimo išlaidų

8. Nukentėjusiojo A. B. atstovė atsiliepime pateikė prašymą iš apeliantės Z. M. priteisti 363 Eur proceso išlaidų, susijusių su išlaidomis, kurios patirtos dėl apeliacinio proceso.

8.1. Pažymėtina, jog ANK 666 straipsnyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra procese pakvietė dalyvauti ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

8.2. Nukentėjusiojo A. B. atstovė advokatė J. G. prašo priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo surašymą. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas sprendžia, jog nukentėjusiajam, siekiant apginti savo interesus, buvo suteikta teisinė pagalba, dėl kurios jis patyrė išlaidų. Patirtos atstovavimo išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis, todėl spręstinas klausimas dėl jų priteisimo iš apeliantės Z. M., dėl kurios buvo pradėta administracinė byla ir dėl kurios pateikto apeliacinio skundo byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka.

8.3. Vertinant atstovavimo išlaidų pagrįstumo klausimą būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą, sprendžiamų klausimų naujumą bei kitas svarbias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo savo kaltės dėl jai inkriminuojamo administracinio nusižengimo nepripažino, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad administracinio teisės pažeidimo byla ir byloje esantis Z. M. skundas yra nepagrįstas, apeliacinis skundas taip pat nepagrįstas. Taigi, nukentėjusysis, norėdamas tinkamai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, kreipėsi teisinės pagalbos į advokatę. Bylos apimtis nėra didelė ir byla nėra itin sudėtinga, turėtas proceso išlaidas nukentėjusiojo atstovė pagrindė prie bylos pridėtais rašytiniais dokumentais, t. y. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota, kad nukentėjusysis užsakė teisines paslaugas iš advokatės J. G. dėl atstovavimo administracinio nusižengimo byloje už 363 Eur, ir pridėtas pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nukentėjusysis atstovei sumokėjo minėtą sumą. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad yra pagrindas priteisti patirtas atstovavimo išlaidas, kurios, apygardos teismo vertinimu, buvo reikalingos ir nėra per didelės bei atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus. Esant išdėstytiems argumentams iš apeliantės Z. M. nukentėjusiajam A. B. priteistina 363 Eur proceso išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu, 666 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. vasario 21 d. nutartį nepakeistą ir Z. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Priteisti iš Z. M. nukentėjusiajam A. B. 363 (tris šimtus šešiasdešimt tris) Eur proceso išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.