Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-02-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-112-719-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-27
Bylos Nr.
1A-112-719-2014
Teisminio proceso Nr.
1-50-1-00007-2013-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Valdas Petras Meidus
Nuteistasis
A. K.
Kategorijos

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-112-719/2014

Teisėja Rita Bilevičienė Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00007-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 27 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant: prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei,gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

viešame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. K.: nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams; išteisintas iš kaltinimų pagal BK 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. sausio 5 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. E., pagrobė bendros 825 litų vertės nukentėjusiojo A. E. turtą, dokumentus (A. E. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą), AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kortelę „Omnitel ID“ bei nuolaidų korteles („Maxima“, „Iki“, „Rimi“, „Senukai“, „Prono“ ir „Neste Oil“).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. Jis cituoja skundžiamą nuosprendį ir mano, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Jis pateikia savąjį įrodymų vertinimą ir teigia, kad remtis liudytojų V. L. bei L. L. parodymais negalima. Nurodo, kad nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną jis įsigijo bare iš liudytojos V. L., todėl vengdami atsakomybės dėl nukentėjusiojo telefono įgijimo šie liudytojai neteisingai apkalbėjo jį. Be to, minėti liudytojai įvykio metu buvo neblaivūs ir jų parodymai yra netikslūs bei melagingi. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis neneigė to, kad jis pats galėjo parduoti savo mobiliojo ryšio telefoną. Kartu nuteistasis atkreipia dėmesį į byloje esančių duomenų apie nukentėjusiojo sužalojimus prieštaringumą – tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja J. L. iškart po įvykio nukentėjusiojo sužalojimų nematė, praėjus dvejoms dienoms po įvykio nukentėjusysis taip pat nepastebėjo savo sužalojimų, tačiau po penkių dienų nukentėjusiojo sužalojimus pastebėjo ekspertė. Be to, nė vienas liudytojas nenurodė, kad būtent jis panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir pagrobė jo turtą. Taip pat apeliantas mano, kad nebuvo atlikti visi galimi procesiniai veiksmai, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktos jo akistatos su nukentėjusiuoju ir liudytojais. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes A. K. mano, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas spėjimasis ir prielaidomis, o tai neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų. Kartu nuteistasis teigia, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 13 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. jis buvo sulaikytas ir laikomas Lenkijoje, todėl, jo manymu, šis laikotarpis turėjo būti įskaitytas į skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės laiką.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas skundu ginčija tik teismo nuosprendžio dalį, kurioje jis buvo nuteistas pagal BK 180 str. 1 d., todėl neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo kitoje dalyje netikrina.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

BK 180 str. 1 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Svetimas turtas suprantamas kaip daiktai, turintys vertę bei atitinkamus fizinius parametrus, kurie jų pagrobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Šių daiktų pagrobimas yra tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas jų užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę disponuoti jam priklausančiu turtu. Teismų praktikoje plėšimo atveju panaudotas fizinis smurtas suprantamas kaip kaltininko veiksmai, kurie visada yra nukreipti į turto turėtoją. Fizinis smurtas gali būti išreikštas tiek sužalojant nukentėjusįjį (pvz., tiesiogiai suduodant nukentėjusiajam smūgius rankomis, spiriant kojomis ir pan.), tiek nepadarant jokių kūno sužalojimų (pvz., apribojant nukentėjusiojo laisvę nevaržomai judėti surišus jam rankas, kojas, užrišus jam burną ir pan.). Dėl fizinio smurto grobiamo turto turėtojas dėl jo reakcijos į prieš jį panaudotą fizinį smurtą (pvz. dėl išgąsčio būti sužalotam, dėl skausmo, dėl galimybės nevaržomai judėti neturėjimo ir pan.) netenka galimybės tinkamai pasipriešinti kaltininkui.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Pripažindamas A. K. kaltu apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

Nukentėjusysis A. E. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tądien buvo stipriai neblaivus, todėl visų įvykio aplinkybių detaliai nepamena, bet parodė, kad įvykio dieną alaus bare, esančiame (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vadinamame (duomenys neskelbtini), buvo du kartus. Pirmą kartą alaus bare buvo su savo draugu V. K., su kuriuo iš jo išėjo į V. K. namus. Antrąkart į alaus barą užėjo išėjęs iš V. K. namų, bare jis buvo be V. K.. Tąkart alaus bare buvo moteris, vardu V. ar V., kartu su ja buvo jos draugas, taip pat pamena kitą vyriškį, kurio ūgis buvo apie 190 cm. Kas ir kur jį sumušė ir atėmė jo daiktus, nepamena, tačiau tiksliai žino, kad antrą kartą alaus bare jis buvo su savo striuke ir daiktais, o atvykus policijai pasigedo striukės ir joje buvusių daiktų (1 t., 12–19 b. l.). Liudytoja E. F. parodė, kad 2013 m. sausio 6 d. į namus grįžęs jos sugyventinis A. E. buvo be striukės, jis buvo sumuštas – paakyje matėsi mėlynė. Prieš tai, išeidamas iš namų A. E. buvo su striuke ir nesužalotas (1 t., 49–50 b. l.). Liudytojas V. K. patvirtino, kad įvykio dieną buvo su A. E. minėtame alaus bare, tačiau tąkart jokių konfliktų nebuvo, su A. E. iš alaus baro išėjo kartu pas jį į namus, vėliau A. E. iš jo namų išėjo vienas. Tuo metu A. E. nebuvo sužalotas. Kitą dieną prie minėto baro, ant tvoros, rado A. E. striukę. Liudytojas V. K. nurodė jam iš matymo pažįstamus asmenis, tuo pačiu metu buvusius bare, jų tarpe ir asmenį, pravarde (duomenys neskelbtini), kurį vėliau jis atpažino kaip A. K. (1 t., 52–57 b. l.). Liudytoja V. L. parodė, kad įvykio dieną minėtame bare ji buvo su L. L.. Taip pat bare buvo A. E. ir asmuo, pravarde (duomenys neskelbtini), kurį vėliau ji atpažino kaip A. K.. Ji bendravo su A. E., šiam pasiūlius nueiti iki parduotuvės nusipirkti alkoholinių gėrimų, išėjo su juo kartu. Kartu su jais išėjo ir A. K.. A. E. ir A. K. ėjo priekyje, o ji iš paskos. Jai benueinant iš baro išėjo L. L. ir pakvietė ją grįžti atgal į barą. Ji sustojo, apsisuko, o po kurio laiko atsisukusi pamatė, kad (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje esančioje aikštelėje benueinantis A. E. buvo be striukės, nors prieš tai iš baro išėjo su striuke. Nukentėjusiojo striukė buvo A. K. rankose. Tuo metu netoli jos jau buvo priėjęs L. L.. A. K., prabėgdamas pro juos, numetė nukentėjusiojo striukę ant žemės. Tada L. L. pakėlė striukę nuo žemės ir parnešęs ją atgal prie baro permetė ją per tvorą. Liudytoja taip pat nurodė, kad jai A. E. bare nebuvo davęs savo telefono, ji nukentėjusiojo telefono neturėjo (1 t., 67–81 b. l.). Apie tai, kad prie savęs rado numestą nukentėjusiojo striukę, kad tąkart pro jį prabėgdamas A. K. buvo apsivilkęs kitą striukę, o taip pat kitas liudytojos V. L. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas L. L. (1 t., 84–89 b. l.). Netrukus po įvykio apklausta liudytoja J. L. parodė, kad ji, stovėdama (duomenys neskelbtini) gatvėje, netoli (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, matė dviejų vyriškių konfliktą, kurio metu aukštesnis vyriškis tampė už atlapų A. E., pargriovė jį ant žemės. Tuo metu A. E. striukė buvo prasegta, ji plevėsavo. Taip pat liudytoja matė, kaip po konflikto A. E. buvo jau be striukės ir ėjo link jos, o aukštesnis vyriškis laikė striukę rankose ir tikrino vidines ir išorines jos kišenes. Sužinojusi iš A. E., kad jį apiplėšė, ji iškvietė policiją. Vėliau prie A. E. priėjo moteriškė ir už jį smulkesnis vyriškis, jie bendravo, todėl suprato, kad visi jie pažįstami (1 t., 38–48 b. l.). Iš esmės tokius savo parodymus visi pirmiau paminėti proceso dalyviai patvirtino teisiamojo posėdžio metu (3 t., 70–80 b.l., 89–95 b.l.). Vertinant šių proceso dalyvių parodymus pažymėtina, kad iki įvykio jie, išskyrus V. K., nepažinojo nuteistojo. V. K. nuteistąjį pažinojo gerai. Liudytojai V. K., V. L. ir L. L. lankėsi tame pačiame bare, kur ir nuteistasis. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų duomenų, kad minėti proceso dalyviai iki įvykio būtų buvę susipykę su nuteistuoju ir būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti apeliantą, kaltinant jį nusikaltimo padarymu. Paminėtų proceso dalyvių parodymai iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti tokiais nukentėjusiojo A. E. ir liudytojų E. F., V. K., V. L., L. L. ir J. L. parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

Šioje byloje nuteistasis A. K. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nurodė, kad jo pravardė yra (duomenys neskelbtini). Įvykio dieną būnant bare V. L. jam pasiūlė pirkti A. E. mobiliojo ryšio telefoną, kurį jis nusipirko. A. E. jis nesumušė, jo turto nepagrobė, nurodė, kad nukentėjusįjį sumušti galėjo L. L. (1 t., 155–157 b. l.). Tokius savo parodymus A. K. iš esmės patvirtino teisiamojo posėdžio metu (3 t., 72–73 b. l.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes A. K. nebuvo nuoseklus. Antai, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad jis nukentėjusiojo nepažinojo, jo vardo ir pavardės nežinojo, tačiau teisiamajame posėdyje jis nurodė, kad A. E. pažinojo iš matymo. Taip pat A. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusiojo telefoną jis nusipirko už 15 litų, o teisiamajame posėdyje – už 10 litų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu A. K. nurodė, kad iš nukentėjusiojo telefono išėmęs jo SIM kortelę įdėjo ją į nukentėjusiojo piniginę, tačiau teisiamajame posėdyje nurodė, kad nukentėjusiojo SIM kortelę įsidėjo į savo striukės kišenę. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. nurodė, kad nepamena pinigų sumos, už kurią jis su G. S. įkeitė nukentėjusiojo telefoną, tačiau teisiamajame posėdyje nurodė, kad telefoną jie įkeitė už 30 litų (1 t., 155–157 b. l.; 3 t., 72–73 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistojo A. K. parodymai nėra nuoseklūs, jie prieštarauja tarpusavyje, o taip pat ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai iš esmės juos įvertino kaip nuteistojo pasirinktą gynybinę poziciją ir norą palengvinti teisinę padėtį. Tikėti A. K. ir remtis pirmiau paminėtais jo parodymais iš esmės nėra pagrindo.

Nors viso proceso metu nuteistasis neigė apiplėšęs nukentėjusįjį ir darė prielaidą, kad tai padaryti galėjo L. L., keršydamas už tai, kad tą vakarą bare A. E. bendravo su L. L. drauge V. L., tokią nuteistojo versiją visiškai paneigia tiesiogiai konfliktą mačiusi liudytoja J. L.. Ši liudytoja patvirtino, kad A. E. apiplėšė už jį gerokai aukštesnis ir stambesnis vyras ir tai nebuvo iškart po apiplėšimo prie A. E. kartu su V. L. priėjęs, už nukentėjusįjį akivaizdžiai smulkesnis L. L..

Pirmiau paminėtų įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis, įvykio vakarą išėjęs iš baro kartu su nukentėjusiuoju ir V. L., vėliau, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiojo turtą ir padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino A. K. asmenybę, kitas svarbias aplinkybes ir, nesant nei jo atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių, paskyrė apeliantui laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią BK 180 str. 1 d. sankcijose numatytą tokios bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę apylinkės teismas BK reikalavimų nepažeidė.

A. K. apeliaciniame skunde tvirtina, kad nebuvo atlikti visi galimi procesiniai veiksmai, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktos jo akistatos su nukentėjusiuoju ir liudytojais. Tačiau čia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu iškilusių klausimų, jų tarpe ir įrodymų pakankamumo bei būtinybės atlikti vienokius ar kitokius procesinius veiksmus renkant ir fiksuojant įrodymus, sprendimas yra prokuroro prerogatyva. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti tam tikri, nuteistojo pageidaujami procesiniai veiksmai, savaime nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lenkijos Respublikoje A. K. buvo sulaikytas ir suimtas įtariant jį padarius kitas nusikalstamas veikas, kurios nebuvo tirtos šioje byloje. Todėl į skundžiamu nuosprendžiu A. K. paskirtos bausmės laiką neturėjo būti įskaitytas apeliaciniame skunde nurodytas apelianto Lenkijos Respublikoje laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas sprendimas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino A. K. kaltu padarius BK 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam teisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir prielaidos apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Naikinti tokį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p,

nutaria:

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Artūras RidikasTeisėjai Valdas Petras MeidusEvaldas Vanagas