Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-08-19 · Administracinė byla Nr. P-109-146/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-06-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-04-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-109-146/2015Nutartis · 2015-08-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-19
Bylos Nr.
P-109-146/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00408-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriui
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-109-146/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00408-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-603-552/2015 pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 2–5, 39), prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 42S-(14.42.3.)-61 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. M.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 42S-(14.42.3.)-61), kuriuo jam atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,7430 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą Utenos apskrityje, Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, bei įpareigoti atsakovą suprojektuoti trečią žemės sklypą prie Šventosios upės prie jau dviejų atgautų vienas šalia kito esančių pareiškėjo sklypų.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su miško sklypo, į kurį jam atkurtos nuosavybės teisės, parinkimu, kadangi jis pasirinko ne šį miško sklypą, tačiau NŽT Zarasų skyriaus specialistai pateikė pasirašyti dokumentą su jų pačių parinktu žemės sklypu, taip jį suklaidindami. Pareiškėjas pretendavo atkurti nuosavybės teises į senelio J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę natūra. 2000 m., 2006 m., 2007 m. ir 2008 m. sprendimais jam atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės. 2007 m. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises į likusią žemę, pageidaudamas, kad būtų suformuotas žemės sklypas šalia dviejų sklypų prie Šventosios upės, į kuriuos jau buvo atkurtos nuosavybės teisės. Tačiau pareiškėjo prašymas buvo netenkintas, motyvuojant tuo, kad pageidaujamas žemės sklypas yra Sartų regioninio parko teritorijoje, o pareiškėjas nėra šio parko gyventojas. Pareiškėjas mano priešingai, tai yra kad jis yra Sartų regioninio parko gyventojas, nes turi jame žemės sklypus. Pareiškėjas pageidauja atgauti natūra prie Šventosios upės esančią laisvą žemę. Pareiškėjas 2007 m. pabaigoje vykusiame pretendentų susirinkime pasirinko žemės sklypą, kuriame yra beržynas, tačiau būtent į šį sklypą jam nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Pasak pareiškėjo, žemės sklypą Nr. 195 jis pasirinko būdamas kabinete, kaip vėliau paaiškėjo, apgautas žemėtvarkos specialistų, kurie patikino jį, jog tai tas pats „beržyno žemės sklypas“, kurį jis apžiūrėjo 2007 metais. Pareiškėjas paaiškino, kad ženklinant sklypą Nr. 195 jis nedalyvavo, nes žinojo, jog tai ne „beržyno žemės sklypas“. Pareiškėjo įsitikinimu, NŽT Zarasų skyrius nepagrįstai atkūrė jam nuosavybės teises, todėl Sprendimas Nr. 42S-(14.42.3.)-61 naikintinas ir atsakovas įpareigotinas suprojektuoti jam žemės sklypą šalia dviejų sklypų prie Šventosios upės, į kuriuos pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 44–47) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas yra teisėtas pretendentas į 5,15 ha J. M. iki žemės nacionalizacijos turėtos žemės, esančios Zarasų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Nuosavybės teisės į dalį žemės pareiškėjui buvo atkurtos Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimais 2000 m. lapkričio 28 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 18 d., 2008 m. rugsėjo 16 d. (duomenys neskelbtini) kaime prie Šventosios upės pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,29 ha žemės ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis 0,40 ha žemės sklypas. Rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą 2007 metais pareiškėjas pageidavo žemės sklypo šalia jam jau grąžintų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau ši teritorija patenka į kitą kadastrinę vietovę – (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę, todėl rengiant (duomenys neskelbtini) projektą toks žemės sklypas nebuvo formuojamas. 2007 metais pareiškėjas kartu su žemėtvarkos darbuotojais nuvykęs į vietą apžiūrėjo laisvus žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, esančius prie (duomenys neskelbtini) ežero, jam patiko vienas sklypas, tačiau nusprendė, kad žemės sklypą už išvados likutį projektuosis (duomenys neskelbtini) kaime. Rengiant ir tvirtinant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą 2010 metais pareiškėjas buvo informuotas, kad jo pageidaujamas žemės sklypas yra Sartų regioninio parko teritorijoje, todėl pagal nustatytą teisinį reglamentavimą šis sklypas negali būti perduotas neatlygintinai lygiaverčiu žemės sklypu. Pareiškėjui nepasirinkus kitų jam pasiūlytų žemės sklypų iš laisvo žemės fondo, jis buvo išbrauktas iš 2010 metais patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pretendentų gauti žemę sąrašo. Rengiant (duomenys neskelbtini) projekto papildymą 2012 metais pareiškėjas vėl buvo pakviestas pasirinkti lygiavertį žemės sklypą. Prie (duomenys neskelbtini) ežero buvo laisvi tie patys 4 žemės sklypai, kurie buvo laisvi 2007 metais ir kuriuos pareiškėjas buvo apžiūrėjęs. Pareiškėjas buvo atvykęs į NŽT Zarasų skyrių, pasirinko 195 sklypą, pasirašė žiniaraštyje, vėliau buvo nuvykęs į vietą ir tuomet pareiškė pretenzijas, jog žemės sklypas neatitinka jo pageidaujamo žemės sklypo. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, jam buvo suteikta galimybė apžiūrėti laisvos žemės fondo žemės sklypus nuvykus į vietą, tačiau pareiškėjas nerado savo pageidaujamo „beržyno žemės sklypo“. Išnagrinėjus pareiškėjo pretenzijas ir nepripažinus jų pagrįstomis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo parašu buvo patvirtinęs, jog sutinka su suprojektuoto žemės sklypo ribomis, buvo priimtas ginčijamas Sprendimas Nr. 42S-(14.42.3.)-61 dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) ežero, kurio ribos buvo suderintos žemėtvarkos projekte.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu (I t., b. l. 188–193) pareiškėjo A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 13 punktu, pabrėžė, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, rengiamus kadastrinėje vietovėje, kuriuose inter alia suprojektuojami grąžinami natūra, perduodami, suteikiami nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai. Teismas priėjo išvadą, kad projektuoti ir tvirtinti pareiškėjo pageidaujamą žemės sklypą pagal 2007–2008 m. rengiamą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą nebuvo teisėto pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Kauno miesto gyventojas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 7 dalies nuostatomis, jam nuosavybės teisių atkūrimui lygiavertis žemės sklypas Sartų regioninio parko teritorijoje ((duomenys neskelbtini) kaime šalia pareiškėjo turimų dviejų žemės sklypų) negali būti projektuojamas. Teismas atkreipė dėmesį, kad NŽT Zarasų skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. Ž42-286 pareiškėjas išbrauktas iš 2010 metais patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pretendentų gauti žemę sąrašo, kaip nepasirinkęs žemės ploto iš laisvos žemės fondo. Pareiškėjas šio atsakovo įsakymo neginčijo, teismo posėdžio metu jam pasiūlius patikslinti skundo reikalavimus ir skundu reiškiamus galutinius reikalavimus suformuluoti raštu, jis patikslinto skundo nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovą projektuoti pareiškėjui lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime šalia pareiškėjo turimų sklypų ((duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kokiu numeriu ir kurioje vietoje laisvos žemės fondo plane pažymėto sklypo jis pageidauja, negalėjo jo parodyti ir administracinėje byloje surinktoje planinėje medžiagoje, žemės sklypą abstrakčiai įvardijo „beržyno žemės sklypu“, kuris buvo laisvas 2007 metais ir kurį jis rinkosi apžiūrėdamas laisvus žemės sklypus prie (duomenys neskelbtini) ežero. Teismas pastebėjo, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės laisvo žemės fondo sklypų ribos ir plotai nuo 2007 m. nepasikeitė. Teismas iš 2008 metų (duomenys neskelbtini) projekto papildymo nustatė, kad jame kaip laisvo fondo žemės sklypai pažymėti 18, 39, 39-1 bei 21, kitų laisvų žemės sklypų 2007 metais (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje nebuvo. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas laisva valia pasirinko žemės sklypą Nr. 195 iš buvusių keturių laisvų sklypų prie (duomenys neskelbtini) ežero, juos iš anksto apžiūrėjęs vietoje, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis atsakovo darbuotojų buvo suklaidintas bei apgautas, o nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į tą žemės sklypą, kurio jis pageidavo.

Taip pat teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi nei nustatė, kad pareiškėjas NŽT Zarasų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 42SD-(14.42.104)-2051 pakviestas į NŽT Zarasų skyrių dėl priimamo sprendimo projekto dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį 0,78 ha žemės sklypą, suderinimo, tačiau neatvyko, vėliau atsisakė derinti sprendimo projektą. Teismas pareiškėjo pretenzijas laikė nepagrįstomis ir, atsižvelgdamas į 2012 m. balandžio 12 d. protokole Nr. 42PRT-10 pažymėtą A. M. suderinimą, konstatavo, kad Tarnybos 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 42S-(14.42.3)-61 pareiškėjui pagrįstai atkurta nuosavybės teisė į turėtą 0,3153 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,7430 ha žemės sklypą Nr. 195.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad NŽT Zarasų skyrius, rengdamas ir tvirtindamas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui prilygintą planą, įtraukdamas pareiškėją į sąrašą pretendentų, kuriems (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje suprojektuoti žemės sklypai šiame plane, bei priimdamas Sprendimą Nr. 42S-(14.42.3.)-61, veikė teisėtai, jokių teisės aktų nuostatų ir procedūrų nepažeidė.

III.

Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 2–6, 36–39, 40–41) prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo tirtas jo parašytas pareiškimas AB „Lesto“, su jame nubraižytu planu-eskizu. Teismas nepagrįstai nepaklausė A. D., kur stovėjo pareiškėjo automobilis, ant kurio variklio dangčio buvo padėtas spalvotas žemėlapis ir jame pažymėtas pareiškėjo pasirinktas sklypas iš dviejų parodytų prie (duomenys neskelbtini) ežero. Pareiškėjas tvirtino, kad tą dieną daugiau sklypų jam nebuvo parodyta, nors 2007 m. gruodžio 20 d. protokole Nr. 18 pažymėta, kad dar buvo parodyta daugiau kaip dvidešimt sklypų. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo paklausti A. D., ar tai jo parašas po minėtu protokolu, taip pat išsiaiškinti, ar įmanoma per vieną dieną aprodyti daugiau kaip dvidešimt sklypų. Pareiškėjas prašė atlikti 2007 m. gruodžio 20 d. protokolo Nr. 18 originalo teisinę cheminę ekspertizę, taip pat prašė pakviesti liudyti R. D. ir A. D. bei atsakovo atstovą V. Č., nes nurodė turintis jiems daug klausimų. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjui nebuvo leista užduoti visus klausimus. Anot pareiškėjo, jis telefonu paklausė NŽT Zarasų skyriaus viršininkės, ar yra kviečiamas į sklypo matavimą, jam buvo atsakyta teigiamai. Teismas neteisingai konstatavo, kad jis 2012 m. balandžio 12 d. pasirinko sklypą Nr. 195 prie (duomenys neskelbtini) ežero. Pareiškėjas pabrėžė, kad prieš pasirašydamas dokumentus paklausė G. B. ir V. K., ar sklypas atitinka jo išvardytus požymius, jam buvo atsakyta teigiamai. Be to, kai buvo matuojamas antras sklypas prie Šventosios upės, matininkas A. D. jam paaiškino, kad projektuoti trečią sklypą nėra teisinių trukdžių.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 27–29) atsakovas nurodė, kad, jo manymu, apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas buvo supažindintas su proceso šalių teisėmis, galėjo užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, teikti įrodymus. Atsakovas pažymėjo, kad AB „Lesto“ raštas nelaikytinas įrodymu, nes ši institucija nedalyvauja žemės sklypų formavime, jos prižiūrimi elektros teikimo įrenginiai nelaikytini įrodymais nagrinėjant šią bylą. Pareiškėjo pageidaujamas lygiavertis žemės (miško) sklypas yra Sartų regioninio parko teritorijoje, o pareiškėjas yra Kauno miesto gyventojas, todėl projektuoti ir perduoti jam nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Sartų regioninio parko teritorijoje draudžia Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-603-552/2015 (II t., b. l. 52–57) pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmetė ir paliko Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 42S-(14.42.3.)-61 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. M.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises pareiškėjui tinkamu būdu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pažymėjęs, kad Nacionalinė žemės tarnyba nepažeidė įstatymo ar kito teisės akto, neviršijo kompetencijos, įgyvendino tuo metu išreikštą pareiškėjo valią, todėl tinkamai atkūrė nuosavybės teises. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuosavybės teisių atkūrimo procedūros trūkumus, parengtų dokumentų neteisingumą, grąžinto žemės sklypo nelygiavertiškumą. Be to, pareiškėjas prašė nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, skirti dokumento cheminę ekspertizę.

Teismas vadovavosi ABTĮ 137 straipsnio 1 dalimi bei iš bylos dokumentų ir pridėtų garso įrašų turinio nustatė, kad visi proceso dalyviai dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir turėjo pakankamai galimybių tiek išsakyti savo poziciją, tiek užduoti klausimus liudytojams, teikti reikalingus įrodymus, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai pirmosios instancijos teismo posėdžių eiga sąlygoti jo subjektyvaus suvokimo apie tinkamą teismo procesą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių pareiškėjo procesinių teisių apribojimų, kurie galėjo turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui, be kita ko, nenustatė ir būtinumo tirti naujus įrodymus, nes pirmosios instancijos teismas išreikalavo visus rašytinius įrodymus, reikalingus reikšmingoms byloje faktinėms aplinkybėms nustatyti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pagrindo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nėra.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad: jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises į jo senelio J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę Zarasų rajone; kad 2000–2008 metų laikotarpiu keturiais Utenos viršininko administracijos sprendimais jam buvo atkurta nuosavybė į dalį minėtos žemės, grąžinant ją natūra ir suteikiant lygiaverčius žemės sklypus; 2012 m. balandžio 12 d. pretendentų susirinkimo metu jis išreiškė savo valią gauti lygiavertį 0,78 ha ploto žemės sklypą Nr. 195 Zarasų rajono Dusetų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, o 2013 m. rugsėjo 24 d. atsakovo sprendimu Nr. 42S-(14.42.3.)-61 jam buvo atkurta nuosavybės teisė į šį sklypą. Pareiškėjas ginčijamo Sprendimo Nr. 42S-(14.42.3.)-61 neteisėtumą grindė tuo, kad jis buvęs suklaidintas atsakovo darbuotojų ir todėl pasirinko ne tą žemės sklypą, taip pat išsakė nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepaskyrė 2007 m. gruodžio 20 d. Pretendentų susirinkimo protokolo Nr. 18 cheminės ekspertizės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad dokumentų cheminės ekspertizės nėra atliekamos, nes cheminės ekspertizės tiria cheminės medžiagos struktūrą ir sudėtį, o ne dokumento surašymo ar užpildymo teisingumą ir kt. Be to, byloje nėra kilęs ginčas dėl to, ar 2007 m. gruodžio 20 d. vyko pretendentų susirinkimas, pareiškėjas pats pripažįsta jame dalyvavęs, rinkęsis žemės sklypus bei parašęs pareiškimą (I t., b. l. 13). Teismas pažymėjo, kad ginčas tarp šalių kilęs tik dėl to, ar pareiškėjui buvo realiai pasiūlyti ir parodyti kiti žemės sklypai. Teismo pastebėjimu, minėtame protokole nėra teigiama, jog pareiškėjas apžiūrėjo vietoje visus 28 sklypus, tik nurodyta, kad jam susidomėjus laisvais miškų fondo sklypais prie (duomenys neskelbtini) ežero, buvo nuvykta jų (t. y. 4 sklypų) apžiūrėti. Atsižvelgus į tai, kad šie žemės sklypai buvo šalia vienas kito, pareiškėjui galėjo susidaryti nuomonė, jog jam rodomi tik du žemės sklypai. Be to, pareiškėjas neginčija ir tos aplinkybės, kad tuo metu jis pageidavo ir gauti miško sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, kas taip pat atsispindi protokole. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir skirti ekspertizę 2007 m. gruodžio 20 d. Pretendentų susirinkimo protokolo Nr. 18 surašymo ir pasirašymo datai nustatyti.

Pasisakydamas dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad A. M. negali būti pripažintas gyvenusiu ir gyvenančiu Sartų regioninio parko teritorijoje, todėl jam pagrįstai neatkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam miško sklypą, į šio parko teritorijoje (duomenys neskelbtini) kaime esančius miško sklypus. Priešingu atveju būtų pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2007 metų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo valią 2012 m. balandžio 12 d. pasirinkti konkretų miško sklypą Nr. 195 patvirtina jo rankraštinis įrašas ir parašas pretendentų susirinkimo protokole. Objektyvių duomenų, kad šie įrašai būtų suklastoti, byloje nepateikta, to neteigia ir pats apeliantas.

Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įpareigojimu atkurti nuosavybės teises į konkretų pareiškėjo pasirinktą „beržyno“ sklypą, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo paaiškinimai apie tokio sklypo buvimą yra prieštaringi, byloje nėra pateikta įrodymų, kad nuo 2007 metų (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje laisvos valstybinės miško žemės fonde buvo suformuotas toks miško sklypas, kurio apibūdinimas atitiktų pareiškėjo nurodytus požymius. Teismas taip pat pažymėjo, kad nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkurtos ne grąžinant savininko turėtą žemės (miško) sklypą natūra, tačiau suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės (miško) sklypą. Tokiais atvejais nėra reikalaujama, kad suteikiamas sklypas būtų analogiškas turėtajam pagal plotą ar augančio miško sudėtį, tačiau svarbu, kad jo vertė atitiktų savininko turėto žemės sklypo, kurio nėra galimybės grąžinti natūra, vertę. Teismas pabrėžė, kad tai, jog pareiškėjo netenkina jam suteikto miško sklypo dislokacija, privažiavimo prie jo sunkumai bei kiti sklypo ypatumai, nesudaro pakankamo pagrindo kitaip įvertinti sklypą ir naikinti skundžiamą sprendimą

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių nuosavybės teisių atkūrimo A. M. procedūros pažeidimų, kurie būtų pakankami šiai procedūrai pripažinti neteisėta. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialiąsias teisės normas, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

V.

Pareiškėjas A. M. 2015 m. liepos 15 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (II t., b. l. 66–67) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-603-552/2015.

Šalies argumentai

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, kad, jo manymu, administracinės bylos Nr. A-603-552/2015 teismo proceso metu buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti teisę į teisingą teismą, taip pat Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo pažeistas rungtyniškumo principas (ABTĮ 53 str., 81 str.), nes po liudytojo A. D. pasisakymo pareiškėjui nebuvo leista užduoti klausimų NŽT Zarasų skyriaus atstovui V. Č.; į teismą nebuvo iškviesta liudytoja R. D. (Dusetų žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistė); nebuvo atlikta dokumento – 2007 m. gruodžio 20 d. protokolo Nr. 18 – cheminė ekspertizė; nebuvo nagrinėtas AB „Lesto“ tarnybai 2013 m. rugsėjo 20 d. rašytas pareiškimas; teismo proceso metu teisėjų kolegijos nesudomino faktas, kad kabinete pareiškėjui buvo pateiktas pasirašyti klaidingas dokumentas dėl žemės sklypo Nr. 195 prie (duomenys neskelbtini) ežero, ką teisme patvirtino liudytojas A. D. Pareiškėjas nesupranta, kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija neįžvelgė šiurkščių pareiškėjo teisių pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos administraciniame teisme, bei tikisi, kad naujos sudėties teisėjų kolegija administracinę bylą išspręs išsamiau, nuodugniau, nepalikdama jokių abejonių, ir bus atlikta dokumento – 2007 m. gruodžio 20 d. protokolo Nr. 18 – originalo cheminė ekspertizė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Sprendžiant dėl pareiškėjo pateikto prašymo, visų pirma, pažymėtina, kad administracinės bylos proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas, kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią, tai yra negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje Brum?rescu prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją § 51–58).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Administracinė byla Nr. A-603-552/2015, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį (II t., b. l. 52–57), kuria apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą ir paliko Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą minėtoje administracinėje byloje Nr. A-603-552/2015 buvo pateiktas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. liepos 15 d. (II t., b. l. 66–67). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų (1–12 punktai), kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašydamas atnaujinti administracinės bylos Nr. A-603-552/2015 procesą prašyme nenurodo nė vieno ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyto proceso atnaujinimo pagrindo. Įvertinusi prašymo (II t., b. l. 66–67) turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio prašymo turinys neatspindi nė vieno ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyto proceso atnaujinimo pagrindo. Iš pareiškėjo prašymo turinio nustatyta, kad pareiškėjas siekia atnaujinti administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimu, procesą nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu. Prašyme dėl proceso pareiškėjas nurodo, kad: pirmosios instancijos teismas neleido jam užduoti klausimų atsakovo NŽT Zarasų skyriaus atstovui; į teismą nebuvo iškviesta liudytoja Dusetų žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistė R. D.; nebuvo atlikta dokumento – 2007 m. gruodžio 20 d. protokolo Nr. 18 – cheminė ekspertizė; nebuvo nagrinėtas AB „Lesto“ tarnybai 2013 m. rugsėjo 20 d. pateiktas pareiškimas; teismas tinkamai neįvertino faktinių aplinkybių, susijusių su dokumento dėl žemės sklypo Nr. 195 pateikimu pasirašyti pareiškėjui. Pažymėtina, kad dalį tų pačių klausimų pareiškėjas buvo iškėlęs apeliaciniame skunde dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo (pvz., pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo tirtas jo pareiškimas AB „Lesto“, teismo posėdyje jam nebuvo leista užduoti visus klausimus, taip pat prašė apeliacinės instancijos teismo atlikti 2007 m. gruodžio 20 d. protokolo Nr. 18 originalo cheminę ekspertizę, iškviesti liudyti R. D.). Dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė 2015 m. balandžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-603-552/2015 (II t., b. l. 52–57). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apelianto argumentus dėl jo nurodytų galimai padarytų procesinio pobūdžio pažeidimų, nenustatė pareiškėjo procesinių teisių apribojimų, kurie galėjo turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui, be kita ko, nenustatė ir būtinumo tirti naujus įrodymus, nes pirmosios instancijos teismas išreikalavo visus rašytinius įrodymus, reikalingus reikšmingoms byloje faktinėms aplinkybėms nustatyti.

Įvertinus prašymo atnaujinti procesą turinį, matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pasinaudodamas proceso atnaujinimo institutu, iš esmės siekia, kad administracinė byla būtų išnagrinėta iš naujo, kad teismas iš naujo įvertintų bylos faktines aplinkybes ir priimdamas naują sprendimą dėl ginčo galbūt tenkintų pareiškėjo skundo reikalavimus. Minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų (1–12 punktai), kuriais remiantis gali būti atnaujintas administracinės bylos procesas. Įstatymas nenumato pagrindo atnaujinti procesą tuo pagrindu, kad suinteresuotas asmuo nesutinka su įrodymų vertinimu ir prašo atlikti pakartotinį bylos įrodymų tyrimą ir faktinių aplinkybių vertinimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Užbaigtos bylos proceso atnaujinimas neturėtų tapti paslėpta apeliacija (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją § 52).

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjas prašymu atnaujinti procesą iš esmės siekia išnagrinėtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimas) bylos faktinių aplinkybių pakartotinio įvertinimo, vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, kuri, be kita ko, nustato, kad tais atvejais, kai prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą, konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-603-552/2015 yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, atnaujinti administracinės bylos Nr. A-603-552/2015 procesą atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-603-552/2015 pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasStasys Gagys