Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

dalyvaujant: administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui V. Ž., jo įgaliotam atstovui advokatui Domantui Skebui,

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui A. B. (A. B.)

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto V. Ž., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaruojančio ir faktiškai gyvenančio adresu (duomenys neskelbtini), įgalioto atstovo advokato Domanto Skebo skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus G. K. 2024 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. VDI-ANR_N-951-2024 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) patarėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus G. K. 2024 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-951-2024 (toliau – ir Nutarimas) V. Ž. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir 505 straipsnio 1 dalyje.

Nutarime konstatuota, kad V. Ž., laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 17 d. iki 2024 m. balandžio 1 d., padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, kadangi, jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neužtikrino ir nekontroliavo, kad bendrovės veikloje būtų laikomasi imperatyvių Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 64 straipsnio 1 punkto nuostatų, o būtent – 2024 m. sausio 17 d. panaikinus Pakistano Islamo Respublikos piliečio W. A. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dokumentą (nacionalinės vizos Nr. 004481189), leido W. A. realiai dirbti įmonės naudai nuo 2024 m. sausio 19 d. iki 2024 m. vasario 6 d. būnant Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje neteisėtai – W. A. bendrovės naudai tuo metu dirbo nelegaliai. O taip pat 2023 m. spalio 16 d. pasibaigus Tadžikistano Respublikos piliečio D. D. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dokumento (nacionalinės vizos) galiojimui, leido D. D. realiai dirbti bendrovės naudai nuo 2023 m. spalio 17 d. iki 2024 m. sausio 13 d., jam būnant Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje neteisėtai – D. D. bendrovės naudai minėtu laikotarpiu dirbo neteisėtai. Tokiais veiksmais V. Ž. padarė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą.

Be kita ko, Nutarime konstatuota ir tai, kad V. Ž., laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 4 d. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d., padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 505 straipsnio 1 dalyje, kadangi, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, nevykdė 2024 m. birželio 25 d. Institucijos nurodymo Nr. SD – 1 – 115520, 2024 m. liepos 5 d. nurodymo Nr. SD-1-16194, 2024 m. liepos 26 d. nurodymo Nr. SD-1-17499, 2024 m. rugpjūčio 6 d. nurodymo Nr. SD-1-18122, nepateikė raštuose nurodytų ir Institucijos reikalautų dokumentų, paaiškinimų, susijusių su bendrovės naudai dirbusiais W. A. ir d. D., N. G. ir F. L. – nustatytais terminais dėl nežinomų priežasčių neužtikrino, kad Institucijos Vilniaus skyriui būtų pateikti šiuose nurodymuose išvardinti tyrimui atlikti ir procesiniam sprendimui priimti būtini dokumentai. Tokiais veiksmais (neveikimu) V. Ž., kliudydamas Institucijos inspektoriams tinkamai funkcijas, pažeidė DK 23 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (toliau – Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, 11 straipsnio 6 dalies nuostatas ir Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų (toliau – ir Valstybinės darbo inspekcijos nuostatai) 19 ir 20 punktų nuostatas.

Skundžiamu Nutarimu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, V. Ž. buvo paskirta 1 500 Eur dydžio bauda, dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, - 600 Eur dydžio bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, V. Ž. buvo paskira galutinė subendrinta 1 500 Eur dydžio bauda (b. l. 1-7).

Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas V. Ž. įgalioto atstovo advokato D. Skebo skundas, kuriuo prašoma, skundžiamą Nutarimą panaikinti. Skunde nurodyta, kad V. Ž., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, teisėtai įdarbino W. A. ir D. D. Institucijai nepagrįstai pripažino, kad V. Ž. nekontroliavo, kad minėti asmenys netęstų darbo, pasibaigus vizoms. Teisės aktai nenumato reikalavimo darbdaviui kontroliuoti užsieniečio teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje galiojimo laiką. Savo teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje užsieniečiai turi pasirūpinti patys, ką jie ir padarė, kadangi kreipėsi į Migracijos departamentą dėl laikino leidimo išdavimo. Migracijos departamentas W. A. prašymą nagrinėjo daugiau nei 2 mėnesius – 5 mėnesius, o D. D. prašymas nėra išnagrinėtas iki šiol nuo 2023 m. rugpjūčio 17 d. Be kita ko, V. Ž. nežinojo, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 17 d. paskelbė W. A. vizą negaliojančią. Pats darbuotojas apie tai neinformavo, o ir Migracijos departamentas tokį sprendimą persiuntė adresu (duomenys neskelbtini), kuris nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninis paštas, todėl akivaizdu, kad V. Ž. veiksmuose nėra nelegalaus darbo sudėties – tyčios ar nerūpestingumo. Pasak advokato, D. D. atveju, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. D. sudarė taikos sutartį dėl darbo ginčo, kuris yra patvirtintas Darbo ginčo komisijos sprendimu Nr. APS-131-3387/2024 ir šiuo sprendimu yra įtvirtintas D. D. darbo santykių tęstinumas iki kol bus išspręstas minėto asmens leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje klausimas. Dėl ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo V. Ž. įgaliotas atstovas nurodė, kad situacija dėl dokumentų nepateikimo yra sąlygota ne V. Ž. tyčios nepateikti dokumentus ar kliudyti pareigūnams atlikti tyrimą, tačiau išimtinai dėl painiavos procese, kadangi V. Ž. dalyvauja dideliame skaičiuje procesų ir tiesiog jau yra susipainiojęs jų gausoje. Be kita ko, visi duomenys apie W. A. ir D. D. buvo gauti iš kitų įstaigų, todėl tai, kad tų duomenų nepateikė V. Ž., jokiu būdu nepatvirtina, kad tai turėjo įtaką tyrimo sėkmei (b. l. 8-10).

Institucija pateikė atsiliepimą, kuriame kategoriškai nesutinka su V. Ž. įgalioto atstovo skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad V. Ž., sudarydamas darbo sutartis su W. A. ir D. D., negalėjo nematyti jų turimų Lietuvos Respublikoje nacionalinių vizų galiojimo laiko – negalėjo nesuprasti, kad W. A. ir D. D. Lietuvos respublikoje nacionalinių vizų galiojimo laikas baigiasi, privalėjo įsitikinti, kad jų buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtas ir kontroliuoti, kad užsieniečiai, besibaigiant jų teisėtam buvimo laikotarpiui, pateiktų dokumentą, patvirtinantį, jog jie ir toliau gali būti Lietuvos Respublikoje. W. A. ir D. D. neturėjo leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau V. Ž. vis tiek jiems leido dirbti jo vadovaujamoje bendrovėje. W. A. ir D. D. darbas bendrovėje laikomas neteisėtu, nepriklausomai nuo to, kad su jais buvo sudarytos darbo sutartys ir apie jų įdarbinimą buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Institucija nesutiko su skunde nurodytais argumentais, jog V. Ž. nežinojo, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 17 d. paskelbė W. A. vizą negaliojančia. Apie šį sprendimą buvo pranešta elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), kurį V. Ž. buvo nurodęs MIGRIS sistemoje. Galiausiai, atsiliepime yra nesutinkama su skunde nurodytais argumentais, jog V. Ž. nebendradarbiavimas neturėjo jokios reikšmės Institucijos vykdomos funkcijoms. Anaiptol, pažeidimai buvo vilkinami, o pats tyrimas truko pakankamai ilgą laiko tarpą (b. l. 144-146).

Teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėm patrauktas V. Ž. parodė, kad jis savo kaltę pripažįsta dalinai, dėl duomenų pateikimo Institucijai. W. A. ir D. D. buvo įdarbinti jo bendrovėje. Asmenų, iš trečiųjų šalių, įdarbinimas jo įmonėje vyksta su įmonės tarpininkais, kurie užsiiminėja įdarbinimu ir visų dokumentų tvarkymu. Įmonė tarpininkas jo bendrovei pateikia visus dokumentus dėl leidimų gyventi Lietuvoje. Kiek atsimena apie pasibaigusias vizas, jo bendrovė sužinodavo tada kai darbuotojai būdavo reisuose, kai kurie pasakydavo, kad jiems atsiuntė migracija, kad panaikintas leidimas ir tada jo bendrovė aiškindavosi dėl ko panaikintas. Minėti asmenys (A. ir D.) jam nieko neminėjo apie jų leidimų pasibaigusį galiojimą gyventi Lietuvoje. Su jais jo bendrovė bendraudavo tik per tarpininkus, kurie tvarkydavo tuos dokumentus, per vadybininkus. Jis pats apie tai, kad minėti asmenys neturi teisės gyventi Lietuvoje, sužinojo per tuos tarpininkus. Toks paštas kaip (duomenys neskelbtini) egzistuoja, juo naudojasi tarpininkai, kurie tvarkydavo tuos duomenis. Jis pats asmeniškai nesinaudoja tokiu elektroniniu paštu. Jis apie tai, kad aptariami užsieniečiai negali gyventi Lietuvoje, sužinojo iš patikrinimo. Ginčas tarp jo bendrovės ir tų užsieniečių, nepamena dėl kokių priežasčių buvo kilęs, bet kiek atsimena buvo sudaryta taikos sutartis. Jo žiniomis, jis asmens D. D. negali atleisti iš darbo, kol Migracijos departamentas neišnagrinės prašymo dėl leidimo gyventi Lietuvoje. Dėl W. A. V. Ž. nurodė, kad jis jau yra atleistas. Jo bendrovė turi ne vieną procesą su Instituciją, kadangi tie užsieniečiai neretai yra konfliktiniai, probleminiai. Jo bendrovėje dirba apie 200 – 300 darbuotojų, ir tik vienetai ką nors prisidirbdavo. Jis teikdavo visas ataskaitas kas gaudavo leidimus, kas negavo, tačiau Migracijos departamentas pats nieko nenurodydavo. „(duomenys neskelbtini)“ teikė paslaugas tam tikrą laiką, bet šiuo metu jau nebeteikia, šiuo metu teikia „(duomenys neskelbtini)“. Darbo sutartis bendrovėje pasirašinėjo jis. Prieš pasirašant darbo sutartis, Migracijos departamentas net nenagrinėdavo bylų dėl leidimo gyventi išdavimo. Jie pasirašydavo visus dokumentus ir tik tada jie teikiami Migracijos departamentui, nes kol nėra darbo sutarties, Migracijos departamentas net nepriima jokių dokumentų. Darbo sutartyje nebūna nustatytas darbo pradžios terminas. Kai migracija išduoda leidimą gyventi, tada jo bendrovė nustato kada asmuo gali atvažiuoti ir pradėti dirbti. Kai tarpininkas praneša, tada jo bendrovė išsireikalauja kopijos to dokumento. Jis mato nuo kada prasideda leidimo gyventi galiojimas. Kada pasibaigia galiojimas negalima to nustatyti ir tai yra visiškai neprognozuojami dalykai. Užsieniečių įdarbinimo taisyklėmis ir tvarka užsiiminėja tarpinės įmonės, o jis kaip bendrovės vadovas bendrais bruožais yra domėjęsis užsieniečių įdarbinimo taisyklėmis ir tvarka. Jam yra žinomas kokias pagrindais užsieniečiams yra panaikinama nacionalinė viza ar leidimas gyventi. W. A. atveju jis nežino kodėl buvo panaikintas leidimas. Buhalterė įmonėje patvirtina darbo apskaitos žiniaraščius ir aktyvizuoja darbo užmokesčio mokėjimą, patvirtina ir leidžią jį išmokėti. Dėl D. D. jis negali jo atleisti, kadangi yra sudaryta taikos sutartis. Taikos sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neprisimena kada tai buvo, nes buvo ilgas ginčas. Užsieniečiai jiems teikia dokumentus, bet tie, kurie dabar nagrinėjami neteikia, jie jų visiškai nemato, jie nesirodo ofisuose ir dėl to jie bylinėjasi Darbo ginčo komisijose. Visų dokumentų užtikrinimą turi suteikti patys darbuotojai. Jie privalo ateiti į ofisą ir pateikti dokumentus, tai jeigu jie neateina, nieks jų neprivers ateiti. Kai jie neteikė dokumentų, jo bendrovė ėmėsi tam tikrų drausminančio pobūdžio priemonių, tačiau jis negali pasakyti kokių. Šiuo metu jis jau nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Jo įgaliojimai įmonei nutrūko prieš kokius tris mėnesius. Jis atsisakė direktoriaus pareigų, kadangi yra baustas ir Migracija nebeišduoda leidimų naujiems darbuotojams dirbti. Tuo metu jis D. D. neatleido, kadangi nežinojo ką daryti, o jį atleidus, būtu nutraktas ir prašymo nagrinėjimas Migracijos departamente. Transporto įmonei trūksta darbuotojų, jo bendrovė yra suinteresuota, kad būtų kuo daugiau darbuotojų. Dabar jau kaip antri metai vyksta nagrinėjimas ir joks sprendimas nepriimtas, nors Migracijos įsipareigojimas išnagrinėti per du mėnesius, arba teigiamą, arba neigiamą atsakymą pateikti. D. D. faktiškai nedirba įmonėje. Jis tik skaitosi, kad dirba įmonėje pagal taikos sutartį (b. l. 161-165).

Teismo posėdžio metu V. Ž. įgaliotas atstovas D. Skebas nurodė, kad dėl klausimo, susijusio su tuo, kad V. Ž., būdamas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, turėjo kontroliuoti kada jo darbuotojams baigiasi vizos ar leidimo gyventi galiojimo laikas, W. A. viza buvo pripažinta negaliojančia. Tai, kad V. Ž. žinojo apie jos terminą, turėjo kontroliuoti, kad darbuotojas nebedirbtų pasibaigus tam terminui atsiliepime nurodyta netiksliai. Panaikinus vizą, V. Ž. nebuvo apie tai tinkamai informuotas, dėl to jis rašė, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios ar neatsargumo. Dėl darbuotojo D. D. Institucija neginčija, kad buvo sudaryta taikos sutartis, kurią patvirtino Darbo ginčų komisija, tai yra institucijos dalyvaujančios šioje byloje kitas padalinys, ir sprendimu Nr. APS-131-3387 buvo patvirtina taikos sutartis. Institucija lakoniškai atsiliepime nurodo, kad neturėtų V. Ž. čia versti kaltės Institucijai dėl tos situacijos, bet nieko nepasako kodėl gi neturėtų. Jeigu, vis dėl to, pati Institucija, jos kitas padalinys patvirtina taikos sutartį, kuria V. Ž. vadovaujama įmonė „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja nenutraukti darbo sutarties su D. D., nepaisant to, kad jis tuo metu jau nebeturėjo galiojančios vizos leidžiančios gyventi Lietuvoje, tai atitinkamai, vienas Institucijos padalinys patvirtina taikos sutartį, o kitas baudžia. Vis dėl to, Darbo ginčų komisijos sprendimas pagal DK yra įmonei privalomas ir vykdytinas ir dėl to darbo sutartis iki šiol nėra nutraukta, nes tai pažeistų Darbo ginčų komisijos sprendimą. V. Ž. pagrįstai pažymi, kad Institucija pernelyg formaliai reikalauja atsakomybės, o pati tam tikrų formalumų nesureikšmina. Pavyzdžiui, nesureikšmina tokio formalumo, kad Darbo ginčų komisija patvirtino taikos sutartį būtent tokiomis sąlygomis. Vis dėl to atsakomybė neturėtų būti taikoma taip jau formaliai, tokiu gramatiniu aiškinimu, nes situacija yra tokia kokia yra. Migracijos departamentas nespėja išspręsti visų prašymų dėl leidimų gyventi ar vizos išdavimų. Tuos terminus nuolat praleidžia ar vilkina ir atitinkamai verslo subjektai turi kažkaip tai prie to taikytis. Praktika yra tokia susiformavusi, kad vis dėl to darbdaviai tam tikrais atvejais leidžia tęsti darbą, o atitinkamai, jeigu institucija yra griežta V. Ž. atveju, tai kažkodėl ne griežta Migracijos departamento atžvilgiu, nurodydama, kad „tai yra ne mūsų reikalas, ne mūsų daržas“ ir panašiai, kas yra formalus atsikirtimas, ganėtinai toks ciniškas ir neturėtų būti teismo vertinamas kaip pagrįstas. Dėl trukdymo institucijai atlikti tyrimą jis palaiko skundo argumentus. V. Ž. būtent to pažeidimo, ar teismas tenkins skundą, ar netenkins, nesureikšmina, nes tai ne tiek kelia skaudžias pasekmes. Tačiau pripažinimas, kad V. Ž. yra kaltas dėl nelegalaus darbo, būtent tai kelia jam sunkias pasekmes, kadangi dėl to yra apribojama galimybė priimti į darbą užsieniečius ir būtent dėl to jis (D. Skebas) yra įpareigotas palaikyti skundą šioje dalyje. Pagal LITEKO duomenis UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi jau virš 30 bylų ir V. Ž. pagrįstai nurodo, kad jam kartais sunku susigaudyti kur kokio dokumento trūksta, juolab, kad kai jis prašė pratęsti terminą, Institucija tai atsakė, tai neatsakė, tai jam tapo nebeaišku ar kažko reikia. Ir kaip bebūtų V. Ž. yra nubaustas už tai, kad jis nenutraukė darbo sutarties su asmenimis, kuriems pasibaigė vizos galiojimas, tai čia ta informacija yra grynai gaunama iš Migracijos departamento. Ar Ž. būtų kažką pateikęs ar nebūtų kažko pateikęs, niekaip nebūtų pakeitęs institucijos sprendimo ir apskritai nieko dėl tos informacijos nieko kažko tai naujo, nieko V. Ž. nebūtų pateikęs. V. Ž. kažkada samdė tarpininką, kuris naudojo tą elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) tam, kad padėtų spręsti darbuotojų leidimų ir vizų išdavimo klausimus ir tiesiog liko kažkada nuo to tarpininko, bet tai nėra įmonės paštas, ir tarpininkas buvo pateikęs prašymus būtent dėl tų užsieniečių, dėl kurių buvo samdoma ta paslauga, o po to gavosi taip, kad Migracijos departamentas pradėjo siųsti laiškus ir toliau, kitiems užsieniečiams, kurie nebuvo susiję su tarpininko paslaugomis. Šis tarpininkas dėl W. A. ir D. D. netarpininkavo. Migracijos departamento pranešimo jo ginamasis nematė ir sistemoje, juridinių asmenų registre, kur teikiami duomenys apie elektroninio pašto adresą, yra (duomenys neskelbtini) elektroninis paštas. Dėl Pakistano piliečio W. A., jo žiniomis, jam buvo pripažinta viza negaliojančia, tai yra buvo ten patrumpintas terminas ir apie tai V. Ž. nežinojo iki tol, kol negavo baudos, ginčijamos šiame teisme. Dėl D. D. situacijos, V. Ž. apie tą terminą galėjo techniškai prisiskaičiuoti, kad jau baigėsi, tačiau D. D. toliau dirbo dėl dviejų priežasčių. Pirmas dalykas, V. Ž. nelaikė, kad jis pažeidžia įstatymą su įdarbinimu, nes buvo vartojama frazė „įdarbinti“, tai būdamas ne teisininku, jis laikė, kad įdarbino teisėtai, o, kad yra Institucijos vertinimas, kad ir darbo tęsimas irgi laikomas neteisėtų įdarbinimu, tai V. Ž. to nežinojo. Kitą vertus, V. Ž. nežinojo ką daryti, kaip vertins institucijos, kad Migracijos departamentas, kuris turėjo jau senai išnagrinėti D. D. prašymą, kad jis to prašymo neišnagrinėjo ir lieka neapibrėžtoje situacijoje, neapibrėžtoje padėtyje. Kita vertus, su tuo D. D. V. Ž. yra dviguba nelaimė, nes tas vairuotojas iš tiesų metė tą sunkvežimį ir buvo situacija, kad susikivirčijo dėl darbo užmokesčio mokėjimo. Teko jo ieškoti su policija. Galų gale, į tą ginčą įsivėlė ir užsienio Vakarų Europos profsąjungos, spaudoje buvo paskelbta, klientai ir panašiai. Galiausiai, Darbo ginčų komisija patvirtino tą taikos sutartį tokią, kokia yra. Ne viena institucija nesureikšmino, kad dar nėra išspręstas klausimas dėl vizos naujos išdavimo, o jau institucijos vienas iš skyrių vis dėl to tą sureikšmino, kad jau reikia bausti. Jo manymu, tai yra pernelyg formalus požiūris, nes iš tiesų būtų baustina jeigu tai būtų kažkoks savavališkas nusižengimas, ar, kad akivaizdžiai nerūpestingas nusižengimas, o kai formuojasi jau tokia praktika tarp Institucijos darbuotojų, kad vis dėl to tam tikrais atvejais galima taip griežtai nevertinti, pavyzdžiui, kaip patvirtino tą taikos sutartį, kur leidžiama, kur net įpareigojamas darbdavys toliau tęsti darbo santykius, nemanau, kad tada negali būti toleruojama ta situacija kur vienas skyrius leidžia tą daryti, o kitas skyrius draudžia ir baudžia. Pats V. Ž. jam nurodė, kad neatsimena ar teikė ar neteikė institucijai pagal jos nurodymus informaciją, nes jam jau susiplakė visos tos bylos ir darbuotojai, kurių įmonėje šiuo metu yra virš 70. Visi jie yra iš Tadžikistano, Uzbekistano, tai V. Ž. prašė perduoti, kad su tais darbuotojais yra ypatingai sunku susikalbėti dėl jų mentaliteto, dar dėl Darbo ginčų komisijoje pastovios bylos, teismuose bylos ir dar ta Institucijos čia byla. Bet jis neatsimena ar pateikė tuos dokumentus ar ne, bet kaip bebūtų Institucija remiasi iš Migracijos departamento gautais duomenimis, kad va buvo viza, galioja tiek laiko, „Sodros“ duomenys, kad tebedirba, gavo atlyginimą. Tai nebūtų nieko pakeitę ar būtų V. Ž. ką pateikęs ar ne. Migracijos departamentas siunčia duomenis daugiausia užsieniečiams, nėra praktikos, kad siųstų darbdaviui apie tai, kad pavyzdžiui yra panaikintas vizos galiojimas ar pasibaigęs vizos galiojimas. Užsieniečiai to nesureikšmina, nepaskaito, numeta tuos lapus, nes jie yra vairuotojai, dirba kabinose, nėra kažkokie ofiso darbuotojai, kurie sureikšmintų dokumentų svarbą. V. Ž. pamatė, kad didelio darbuotojų kiekio pats nesusitvarko, todėl vėl samdo tarpininką. Lietuviai nenori dirbti sunkvežimio vairuotojais, todėl įmonės ieško iš skurdesnių šalių kas norėtų dirbti tokiomis sąlygomis, tada sudaroma darbo sutartis, bet darbas kaip ir nepradedamas, nes ilgą laiką laukiama kol užsienietis susitvarkys tuos leidimus vairuoti ir tik tada pradeda dirbti. Išvažiuoja į Vakarų Europos valstybes ir prasideda, jeigu su darbuotoju yra viskas gerai, tai su juo viskas yra gerai, bet jeigu darbuotojas yra konfliktiškas arba abejingas tiems dokumentams, tada yra problema kada jis tos probacijos neteikia ir jis kažkur tai važinėja Vakarų Europos valstybėje, grįžta tik po kokių 4-5 mėnesių. Dažniausiai net ir pasikeičia vairuotojai Vakarų Europos valstybėse, jie dažnai net negrįžta į Lietuvą, o skrenda namo į Uzbekistaną, Tadžikistaną. Kai reikia važiuoti vėl atskrenda į Lietuvą ir tada važiuoja į tą reisą Vakarų Europos valstybėje, vežami yra, kad pasikeistų. Tai dėl tos specifikos yra sunku sukontroliuoti tokius vairuotojus. Ir juo labiau jie iš karto negali dirbti pagal darbo sutartį, nes turi susitvarkyti dokumentus, reikia laukti pusmetį. Lietuvos transporto inspekcija irgi pakankamai ilgai nagrinėja tokius prašymus, kad išduoti leidimą vairuoti tas krovinines transporto priemones. Visa tai vilkinasi ir painiojasi, tai dabar V. Ž. imasi priemonių, tai yra samdo įmonę, kad grynai tuo užsiimtų, kad kontroliuotu visus tuos klausimus susijusius su dokumentacija. Tokio įsakymo nėra, kad taikos sutarties šalims sugalvojus leidžiama pažeisti galiojančius įstatymus, tačiau sprendimo pirmas punktas nurodo, kad darbo sutartis nėra nutraukta su darbuotoju D. D. ir darbdavys įsipareigoja nenutraukti šios darbo sutarties iki bus išspręstas klausimas dėl darbuotojo leidimo laikinai gyventi išdavimo ar kitų alternatyvių variantų. Tai jeigu darbdavys dabar nutrauktų sutartį, motyvuodamas tuo, kad darbo santykių tesimas prieštarauja įstatymui, tai tada būtų pažeistas Darbo ginčų komisijos sprendimas, kuris yra privalomas ir vykdytinas. DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkte nėra pasakyta, kad galima nesilaikyti kitų straipsnių. V. Ž. yra tokioje situacijoje, kad jis turi nutraukti darbo sutartį ir tada jo tokie veiksmai atitiks DK straipsnį, arba nenutraukti darbo sutarties ir tada jis pažeis Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuris jam irgi yra privalomas. Tai tokia situacija nėra vienareikšmė, aišku, abi pusės gali ją traktuoti iš savo varpinės, bet bausti asmenį, taikyti jam sankciją, tai neatitiktų ANK tikslų, tai nėra tokia situacija, kur reiktų tokio formalizmo laikytis. Niekas tuo metu nesureikšmino, kad yra pasibaigusi viza. Visi supranta tą realią situaciją, kad Migracijos departamentas vėluoja. Institucijai kaip ir nesvarbu, ne jų čia atsakomybė, tai gaunasi taip, kad gaunasi institucijos nusiplauna rankas, o V. Ž. lieka nubaustas dėl to. Tarpininkavimo rašto prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi nereiškia, kad leidimas bus išduotas. Tai tik prašymo dalis. Darbuotojo užsieniečio prašymo dalis. Nėra ginčo, kad darbuotojai dirbdami pas V. Ž. vadovaujančioje įmonėje turėjo turėti galiojančią Lietuvos nacionalinę vizą arba leidimą laikinai gyventi, arba nuolat gyventi Lietuvoje. Nutarime nurodytu laikotarpiu jie to leidimo neturėjo. „Migris“ sistemoje galėjo likti tarpininko el. paštas, kuris liko nuo tų laikų, kai tarpininkavo kita įmonė ir teikė paslaugas dėl užsieniečių įdarbinimo, leidimo gyventi, ar vizos gavimo. Teikdamas Migracijos departamentui duomenis, V. Ž., įsipareigoji paduoti teisingą informaciją. „Migris“ sistemoje pakeista informacija turėjo pasirūpinti pats V. Ž., bet kita vertus, yra tam tikra painiava kur ir kaip yra išviešinamas el. pašto adresas. Tai yra, vienur nurodoma, kad yra vadovaujamasi išviešintu pašto adresu. Kaip bebūtų, dėl W. A., kaip nurodo V. Ž., nebuvo informuotas, dėl D. D. tai net nėra ginčo, kad jis žinojo, kad yra pasibaigęs vizos galiojimas. V. Ž. nebuvo raštu kreipęsis ir gavęs atsakymą į Darbo inspekcijos komisiją. Jo vertinimu, jeigu jis (D. Skebas) būtų paklausęs tokio klausimo, tai tikriausiai atsakymas būtų, kad inspekcijos nuomone, kategoriškai draudžiama dirbti pasibaigus vizai arba leidimui gyventi ir, kad vėluoja Migracija, nesvarbu. V. Ž. priėmė valinį sprendimą nesikreipti į konsultacijos inspekciją, inspekcija priėmė valinį sprendimą patvirtinti taikos sutartį, kuria V. Ž. yra įpareigotas nenutraukti sutarties su užsieniečiu, nors pasibaigė viza. Dokumentų sąrašas, kurį V. Ž. buvo įpareigotas pateikti Institucijai buvo nurodytas. V. Ž. neginčija, kad galėjo būti tokia situacija, kad iš to sąrašo kažkokių dokumentų nepateikė. (duomenys neskelbtini). Yra asmeninis V. Ž. pašto adresas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nustatyta suminė darbo apskaitos sistema, kai vairuotojo darbo laikas yra apskaičiuojamas pagal jo faktiškai išdirbtų valandų skaičių per ataskaitinį periodą, vairuotojų žargonu vadinamą „kadencija“, „komandiruotė“ ir panašiai. O Migracijos departamento požiūriu, jeigu pasirašoma sutartis, kur numatomas mėnesinis darbo užmokesčio atlyginimas, tai kaip ofiso darbuotojui ir turi būti mokamas tas darbo užmokestis, dėl tų konfliktų pastoviai susidaro tokia situacija, kad Migracijos departamentas vertina pagal požiūrį, kad jeigu pasirašei darbo sutartį, mokėk kas mėnesį. O atitinkamai „(duomenys neskelbtini)“ moka tik tai kas jau laiko periodais, dėl to atsiranda tarpai. Plius, būna tokios situacijos, kuomet darbuotojas, tie užsieniečiai dėl savo mentaliteto, grįžta iš reiso ir, užuot, toliau buvę darbe, jie keliauja į savo tėvynę, aplanko artimuosius, nors tai nėra įforminta kaip atostogos, nemokamos atostogos ir panašiai. Tai tokiu atveju įforminamos pravaikštos. Tai tada irgi susidaro tarpai tarp darbo užmokesčio mokėjimo, kas Migracijos departamento yra vertinama kaip šiurkštus darbo sutarties nesilaikymas, kad užsienietis neturi lėšų ir jis čia badaus, valkataus, ir turi būti pašalintas iš Lietuvos (b. l. 150-155, 161-165).

Teismo posėdžio metu Institucijos atstovas A. B. nurodė, kad vieną kartą atrašė V. Ž. - liepos 2 d., prašė pratęsti terminą iki liepos 30 d. pagal nurodymus, į kitus nurodymus nieko neatsakė iki rugpjūčio 14 d. Ir tik kai jau buvo nurodyta atvykti surašyti protokolą, tada pradėjo bendrauti ir teikti dalį dokumentų. Kadangi buvo siunčiama darbdaviui, tai buvo įmonės adresais nurodytais juridinių asmenų registre, skirtais korespondencijai. Pats asmuo atsakydavo nurodytu įmonės elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), kuris yra V. Ž. pasirašytas. Pagal įstatymą, kad nenutraukiama darbo sutartis, bet asmuo dirbti ir gyventi Lietuvoje teisės neturi. Užsieniečių teisės padėties įstatymas numato, kad bet kuri veikla, bet kuris užsiėmimas, nepriklausomai nuo to ar gaunama pajamų ar ne, laikomas neteisėtu, tai yra nelegaliu, jeigu tuo metu neturi leidimo dirbti arba teisėtų dokumentų. Darbo ginčo komisija, patvirtindama taikos sutartį, nepriėmė sprendimo leisti užsieniečiui dirbti ilgiau nei jam leidžia įstatymas. Šiuo atveju Darbo ginčų komisijos sprendimas buvo sąlygotas tuo, kad iki spalio mėnesio jis buvo priimtas, - balandžio mėnesį. Iki spalio mėnesio buvo pakankamas laikas leidimui laikinai gyventi gauti ir būtent vadovaudamasi tuo, Darbo ginčų komisija taikos sutartį patvirtino, bet tai nereiškia, kad darbo ginčų komisija leido sutarties šalims pažeisti kitus įstatymus. Sprendimo priėmimo dieną, jam viza galiojo dar pusę metų, todėl, galbūt Darbo ginčų komisija patvirtino tokią taikos sutartį todėl, kad manė, kad pusė metų yra pakankamas laiko tarpas leidimui laikinai gyventi gauti. Jis nėra tarp jokių girnų, DGK įstatymas buvo priimtas gerokai vėliau po to kai V. Ž. leido nelegaliai dirbti D. D.. Nes iš pradžių, jis D. D. nuo 2023 m. spalio 17 d. leido dirbti nelegaliai, o Darbo ginčų komisijos sprendimas buvo priimtas tik 2024 m. balandžio mėnesį. Tai V. Ž. pirmas padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnyje, o po to bandė taikos sutartimi užglaistyti tą pažeidimą (b. l. 150-155).

ANK 641 straipsnis numato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis.

Pagal ANK 569 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 5 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

Nagrinėjamoje byloje V. Ž. yra pripažintas kaltu padaręs du administracinius nusižengimus, numatytus ANK 95 straipsnio 1 dalyje bei 505 straipsnio 1 dalyje.

Skundžiamame nutarime konstatuota, kad V. Ž., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neužtikrino ir nekontroliavo, kad bendrovės veikloje būtų laikomasi imperatyvių DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 23 straipsnio 2 punkto ir 64 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi 2024 m. sausio 17 d. panaikinus Pakistano Islamo Respublikos piliečio W. A. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dokumentą (nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini)), leido šiam realiai dirbti įmonės naudai nuo 2024 m. sausio 19 d. iki 2024 m. vasario 6 d. būnant Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje neteisėtai – W. A. bendrovės naudai tuo metu dirbo nelegaliai. O taip pat 2023 m. spalio 16 d. pasibaigus Tadžikistano Respublikos piliečio D. D. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dokumento (nacionalinės vizos) galiojimui, leido D. D. realiai dirbti bendrovės naudai nuo 2023 m. spalio 17 d. iki 2024 m. sausio 13 d., jam būnant Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje neteisėtai – D. D. bendrovės naudai minėtu laikotarpiu dirbo neteisėtai.

Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį administracinę teisinę atsakomybę darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims užtraukia nelegalus darbas.

ANK 95 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius bei darbo įstatymus, kurie buvo pažeisti. Nelegalaus darbo sąvoka apibrėžiama Užimtumo įstatyme.

Nelegaliu darbu pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, galiojusį V. Ž. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo metu – iki 2024 m. birželio 30 d., laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą nustatytos tvarkos. Tokią tvarką nustato jau minėtas Užsieniečių teisinės padėties įstatymas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai. Taigi šiuo atveju nelegalaus darbo faktą atskleidžia tokie požymiai: užsienietis pradėjo realiai dirbti; darbdavio ir nelegalaus darbuotojo darbo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas), dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; užsienietis dirba, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, dirba atlygintinai; nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-11-489/2023).

Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Užsienietis, turintis riboto teritorinio galiojimo kelionės leidimą, išduotą pagal Reglamento (ES) 2018/1240 44 straipsnį, suteikiantį teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje ne ilgiau kaip 90 dienų nuo pirmo atvykimo su šiuo leidimu dienos.

Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2–5 dalyse nurodytas užsienietis teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu gali dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jam yra išduotas leidimas dirbti arba jis atitinka šio Įstatymo 58 straipsnio 6–13 punktuose nustatytas atleidimo nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti sąlygas. Minėto teisės akto 62 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad užsieniečio darbo santykius reglamentuoja DK, šis įstatymas ir Europos Sąjungos teisės aktai.

Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 64 straipsnio 1 punktą, užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, ar ne, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti.

Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 23 straipsnio 2 punkte numatyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo ar vizos galiojimo laikui.

Be kita ko, skundžiamu Institucijos nutarimu V. Ž. buvo pripažintas kaltu ir dėl to, kad padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 505 straipsnio 1 dalyje, o būtent dėl to, kad jis nevykdė 2024 m. birželio 25 d. Institucijos nurodymo Nr. SD – 1 – 115520, 2024 m. liepos 5 d. nurodymo Nr. SD-1-16194, 2024 m. liepos 26 d. nurodymo Nr. SD-1-17499, 2024 m. rugpjūčio 6 d. nurodymo Nr. SD-1-18122, nepateikė raštuose nurodytų ir Institucijos reikalautų dokumentų, paaiškinimų, susijusių su bendrovės naudai dirbusiais W. A. ir d. D., N. G. ir F. L. – nustatytais terminais dėl nežinomų priežasčių neužtikrino, kad Institucijos Vilniaus skyriui būtų pateikti šiuose nurodymuose išvardinti tyrimui atlikti ir procesiniam sprendimui priimti būtini dokumentai.

ANK 505 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už kliudymą įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose jiems nustatytas teises ar atlikti jiems pavestas pareigas, šių pareigūnų teisėtų nurodymų ir reikalavimų, taip pat valstybės pareigūnų ar kolegialių institucijų sprendimų (nutarimų) nevykdymą ar netinkamą vykdymą (pareigūnų neįleidimą į tikrinamas teritorijas, patalpas (išskyrus žmogaus būstą) ar kitus objektus, nepateikimą pareigūnams informacijos, duomenų ar dokumentų arba klaidingų ar tikrovės neatitinkančių informacijos ar duomenų pateikimą, atsisakymą paaiškinti ar suteikti duomenis, dokumentų nuslėpimą, vengimą atvykti ir duoti paaiškinimus ir kt.), išskyrus šio kodekso 224 straipsnio 1 dalyje, 317, 318, 322, 505¹, 506 straipsniuose nurodytus atvejus. ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali ir nereikalauja padarinių – nusižengimas laikomas baigtu kai kaltininkas atlieka bent vieną iš alternatyvių veiksmų, vadinasi, pats įpareigojimų nevykdymo faktas yra neteisėtas ir užtraukia atsakomybę.

Minėta norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, numatančius įpareigojimus ar draudimus, kurių privalu laikytis. Analizuojamos administracinio nusižengimo bylos atveju aptariamas ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas buvo sietinas su Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo ir Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų reikalavimų nevykdymu, o būtent - minėto įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimu bei Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 19 ir 20 punktų pažeidimais.

Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas V. Ž., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, 2023 m. birželio 8 d. sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su Pakistano Islamo Respublikos piliečiu W. A. (b. l. 74-75), kuris „Sodra“ duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti nuo 2023 m. rugpjūčio 22 d. (b. l. 15). Minėtam užsienio valstybės piliečiui laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024 m. birželio 29 d., tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo išduota nacionalinė Lietuvos viza, kuri 2024 m. sausio 17 d. buvo panaikinta (b. l. 15). Sprendimas panaikinti W. A. išduotą nacionalinę vizą buvo priimtas, atsižvelgiant į tai, kad asmuo nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek buvimo Lietuvos Respublikoje laiku, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, be kita ko, asmuo nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (b. l. 157-158). W. A., tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2023 m. spalio 31 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau 2024 m. kovo 5 d. jam buvo atsisakyta šį leidimą išduoti (b. l. 15). W. A. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atleistas 2024 m. birželio 1 d. (b. l. 27-28).

Nagrinėjamu atveju taip pat neginčijamai nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas V. Ž., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, 2023 m. vasario 21 d. sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su Tadžikistano Respublikos piliečiu D. D. (b. l. 75-76). „Sodra“ duomenimis D. D. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba nuo 2023 m. gegužės 3 d. Pastarasis, tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimo, kuri buvo išduota laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 6 d. iki 2023 m. spalio 16 d. (b. l. 15). Duomenų apie tai, kad pasibaigusios vizos galiojimo laikas būtų pratęstas negauta. D. D., tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2023 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tačiau šis kol kas dar nėra išduotas (b. l. 15). D. D. darbo santykiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra nutraukti iki šiol (b. l. 29-31).

Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. Ž. ir jo įgaliotas atstovas, nesutikdamas su skundžiamu Institucijos Nutarimu, Vilniaus miesto apylinkės teismui adresuotame skunde neginčijo, kad W. A. išduota viza buvo panaikinta, tačiau nurodė, kad V. Ž. apie tai nieko nežinojo, kadangi Migracijos departamentas pranešimą apie 2024 m. sausio 17 d. priimtą sprendimą siuntė ne bendrovės aktualiais kontaktais, tačiau elektroninio pašto adresu – (duomenys neskelbtini).

Teismas, įvertinęs šiuos Vilniaus miesto apylinkės teismui adresuotame skunde nurodytus argumentus administracinio nusižengimo bylos duomenų visumos kontekste, neturi pagrindo su jais sutikti ir juos vertina išimtinai kaip gynybinę poziciją, nukreiptą į siekį išvengti gręsiančios administracinės atsakomybės.

Nepaneigtina, jog Migracijos departamentas, 2024 m. sausio 17 d. priėmęs sprendimą dėl W. A. išduotos nacionalinės vizos panaikinimo, šį išsiuntė UAB „(duomenys neskelbtini)“ MIGRIS sistemoje nurodytais kontaktais – (duomenys neskelbtini) (b. l. 55). Kita vertus, vien tai jokiu būdu nešalina V. Ž., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo bylai aktualiu laiku, atsakomybės užtikrinant, kad jo vadovaujamoje bendrovėje dirbtų tik tie užsienio valstybių piliečiai, kurie turi tam leidimą.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalyje yra detalizuota bendrovės vadovo kompetencija. Būtent bendrovės vadovas, o ne kas kitas, yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Būtent jam tenka pareiga veikti rūpestingai ir kvalifikuotai, daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, o tai, be kita ko, reiškia ir įmonės vidinės veiklos organizavimą taip, kad jo vadovaujama bendrovė disponuotų aktualia informacija apie joje dirbančius darbuotojus.

Bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustas administracinėn atsakomybėn patrauktas V. Ž., nurodė, kad jo bylai aktualiu laiku vadovaujamoje bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba apie 200 darbuotojų ir dauguma jų yra iš trečiųjų šalių. Siekiant užtikrinti tinkamų šių darbuotojų įdarbinimą, neretai yra pasitelkiamos tarpininkų bendrovės, kurių kontaktai yra teikiami Migracijos departamentui. Šios tarpininkų bendrovės neretai keičiasi, tačiau sprendžiant W. A. įdarbinimo klausimą, jokie tarpininkai nedalyvavo ir tai darė pati bendrovė (b. l. 161-165). Šiuos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus patvirtina byloje esantys tarpininkavimo raštai, iš kurių matyti, kad ne retai kaip bendrovės kontaktinis adresas buvo nurodomas ir (duomenys neskelbtini) elektroninio pašto adresas, tačiau W. A. atveju buvo nurodytas (duomenys neskelbtini) adresas, kuris pasak V. Ž. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontaktinis adresas (b. l. 20-24).

Taigi, iš pirmiau aptartų administracinėn atsakomybėn patraukto V. Ž. paaiškinimų, sugretintų su rašytine bylos medžiaga, akivaizdu, kad bylai aktualiu laiku sprendžiant klausimą dėl W. A. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, įskaitant ir jo darbo santykius, tiesiogiai dalyvavo pati V. Ž. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ši bendrovė tarpininkavo tiek W. A. išduodant Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, tiek ir šiam kreipiantis dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kas tik patvirtina, jog pati bendrovė, įskaitant ir jos vadovą, disponavo visa informacija, teikiama Migracijos departamentui, ir buvo suinteresuota gauti informaciją iš Migracijos departamento. Be kita ko, būtent dėl W. A. darbovietės - UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų Migracijos departamentas W. A. 2024 m. sausio 17 d. panaikino išduotą nacionalinę vizą, konstatuodamas, kad nors užsienietis Lietuvos Respublikoje ir buvo įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 22 d., tačiau faktiškai joje nedirbo (b. l. 157). Svarbu ir tai, jog W. A. 2023 m. spalio 31 d. kreipėsi į Migracijos departamentą siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartotinai, šiuose veiksmuose tarpininkavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, po ko 2024 m. kovo 5 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti tokį leidimą. Be kita ko, nuo to laiko, kai W. A. buvo panaikinta nacionalinė viza, šis UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo pakankamai ilgą laiką – iki 2024 m. birželio 1 d., kas tik įrodo, kad bendrovės žinioje užsienietis buvo pakankamai ilgai tam, kad gauti visą aktualią informaciją, susijusią su jo teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje (b. l. 27-28). Galiausiai, Migracijos departamento sprendimas dėl nacionalinės vizos W. A. panaikinimo buvo siųstas ne tik V. Ž. akcentuojamu elektroninio pašto adresu, bet ir minėto darbuotojo kontaktais (b. l. 55), kas tik patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ su W. A. dar pakankamai ilgą laiko tarpą būdama saistoma darbo santykiais, taip pat spręsdama ne vieną klausimą dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, turėjo visas galimybes informaciją apie nacionalinės vizos panaikinimą gauti ne tik iš Migracijos departamento, bet ir iš kitų šaltinių, tačiau tokių veiksmų nesiėmė.

Visos pirmiau aplinkybės patvirtina, kad bylai aktualiu laiku V. Ž. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiesiogiai dalyvavo sprendžiant W. A. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje klausimus bei turėjo galimybę gauti visą šiais klausimais aktualią informaciją, tačiau to nepadarė ir neužkirto kelio nelegaliam darbui. Akivaizdu, kad V. Ž., būdamas minėtos bendrovės vadovu, su darbuotojai iš trečiųjų šalių susidurdamas ne kartą, prisiėmė jam kaip bendrovės vadovui tenkančią atsakomybę ir privalėjo elgtis atsakingai bei rūpestingai, dėti pastangas tam, jog juridinis asmuo savo veiklą vykdytų laikydamasis teisės aktų reikalavimų – disponuotų visa informacija, reikšminga jos darbuotojų teisiniam statusui Lietuvos Respublikoje, tačiau to nepadarė.

Vilniaus miesto apylinkės teismui adresuotame skunde, ginčijant skundžiamą Institucijos Nutarimą, taip pat yra akcentuojama ir tai, jog V. Ž., bylai aktualiu laiku būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, net ir panaikinus kito darbuotojo D. D. nacionalinę vizą, neturėjo pagrindo su juo nutraukti darbo santykius, kadangi buvo priimtas Darbo ginčo komisijos sprendimas, įpareigojantis D. D. darbo santykius palikti galioti iki tol, kol bus išspręstas klausimas dėl pastarojo laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Minėtų administracinėn atsakomybėn patraukto asmens argumentų kontekste teismas neturi pagrindo nesutikti, jog Darbo ginčų komisija 2024 m. balandžio 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo išsprendė tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. D. kilusį darbo ginčą bei patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kurios vienas iš punktų numato, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja nenutraukti su D. D. sudarytos darbo sutarties iki bus išspręstas klausimas dėl D. D. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir darbuotojas pasinaudos galimybe pakeisti darbdavį arba pats nutrauks savo leidimą gyventi (b. l. 11-14). Kita vertus, sprendžiant klausimą dėl V. Ž. administracinės atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, svarbu atkreipti dėmesį tiek į pirmiau minėto Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo datą, tiek į laikotarpį, dėl kurio V. Ž. yra trauktinas administracinėn atsakomybėn.

Kaip buvo minėta ankstesnėje nutarties dalyje, V. Ž. ir jo įgalioto atstovo akcentuojamas Darbo ginčų komisijos sprendimas buvo priimtas tik 2024 m. balandžio 1 d. Tuo tarpu, D. D. Lietuvos Respublikos nacionalinė viza buvo išduota 2023 m. balandžio 6 d. ir ši galiojo iki 2023 m. spalio 16 d. Duomenų apie tai, kad šio dokumento galiojimo laikotarpis buvo pratęstas nenustatyta. D. D., tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2023 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tačiau šis klausimas nėra išspręstas. Tai reiškia, jog vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 23 straipsnio 2 punkte numatytu teisiniu reguliavimu, D. D. buvimas Lietuvos Respublikoje nuo 2023 m. spalio 17 d. yra laikomas neteisėtu, tačiau nepaisant tos aplinkybės, jo darbo santykiai nuo 2023 m. spalio 17 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenutrūko. Anaiptol, šie buvo tęsiami tiek iki 2024 m. balandžio 1 d. Darbo ginčo komisijos sprendimo, tiek jau po šio sprendimo priėmimo, įpareigojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ šių darbo santykių nenutraukti.

Taigi, pirmiau aptartų įvykių chronologija nesuteikia pagrindo teismui abejoti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujama V. Ž., laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 17 d. iki 2024 m. kovo 31 d. nebuvo saistoma jokio sprendimo toliau tęsti darbo santykius su D. D.. Šis įpareigojimas atsirado tik po 2024 m. balandžio 1 d. Darbo ginčų komisijos sprendimo. Tuo tarpu visas ankstesnis laikotarpis, kai D. D., nors ir neturėdamas jokio teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, toliau tęsė darbo santykius, patvirtina, kad V. Ž., vadovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, neužtikrino ir nekontroliavo, kad jo vadovaujamoje bendrovėje nedirbtų tam teisėto pagrindo neturintis darbuotojai. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju V. Ž. yra traukiamas administracinėn atsakomybėn ne dėl toliau po Darbo ginčų komisijos sprendimo su D. D. tęsiamų darbo santykių, tačiau būtent dėl to fakto, kad jis šiuos darbo santykius tęsė iki šio sprendimo priėmimo, esant objektyviems ir abejonių nekeliantiems duomenims apie D. D. vizos galiojimo laiko pasibaigimą.

Be visų pirmiau aptartų, Vilniaus apylinkės teismui adresuotame skunde nurodytų argumentų V. Ž. įgaliotas atstovas apeliavo į tai, jog vien tai, kad V. Ž. laiku nepateikė Institucijos nurodytų dokumentų, nereiškia, kad šis padarė jam inkriminuotą ir ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Antai, Institucija visus reikiamus dokumentus gavo iš kitų subjektų, o V. Ž. dėl jo atžvilgiu pradėtų bylų gausos tiesiog nesusigaudo kokius dokumentus reikia pateikti.

Kartotinai teismas neturi pagrindo sutikti su šiais Vilniaus miesto apylinkės teismui adresuoto skundo argumentais ir juos vertina išimtinai kaip gynybinę poziciją.

Iš administracinio nusižengimo bylos duomenų matyti, kad V. Ž. Institucija buvo pateikusi keturis nurodymus – atitinkamai 2024 m. birželio 25 d., 2024 m. liepos 5 d., 2024 m. liepos 26 d. bei 2024 m. rugpjūčio 6 d. nurodymus, kuriais pastarasis buvo įpareigotas pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus ir paaiškinimus, susijusius su bendrovės darbuotojais – W. A., D. D., N. G. ir F. L. (b. l. 45-46, 48-49, 50-51). Be kita ko, V. Ž., gavęs pirmąjį Institucijos nurodymą, pateikė prašymą pratęsti reikalaujamų dokumentų pateikimo terminą (b. l. 47), tačiau kaip matyti iš administracinio nusižengimo bylos turinio, reikalaujamų dokumentų taip ir nepateikė.

Taigi, iš pirmiau teismo aptartų ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad V. Ž., bylai aktualiu laiku būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, sistemingai gaudavo Institucijos teikiamus nurodymus dėl informacijos pateikimo, tačiau jokios prašomos informacijos Institucijai nepateikė. Pastarasis bylos nagrinėjimo teisme metu, o taip pat ir Vilniaus miesto apylinkės teisme adresuotame skunde neginčijo, kad prašomos informacijos nepateikė, tačiau nurodė, kad jis dėl jo atžvilgiu pradėtų bylų gausos tiesiog nesusigaudė kokius dokumentus reikia pateikti. Teismo vertinimu, tokia priežastis nėra laikytina pateisinama ir paneigiančia jam kaip bendrovės vadovui tenkančią pareigą teikti Institucijai prašomą informaciją. Kartotinai pabrėžtina, jog V. Ž., bylai aktualiu laiku būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, privalėjo elgtis kaip atsakingas ir rūpestingas bendrovės vadovas, bei dėjęs pastangas tam, jog juridinis asmuo savo veiklą vykdytų laikydamasis teisės aktų reikalavimų ir Institucijai nustatytu laiku pateiktų reikalaujamus duomenis. Kaip minėjo pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, jo vadovaujamoje bendrovėje jo vadovavimo laikotarpiu dirbo pakankamai didelis darbuotojų skaičius, todėl akivaizdu, kad pastarasis jam tenkančias funkcijas, įskaitant ir informacijos Institucijai pateikimą, galėjo deleguoti kitiems jo bendrovės darbuotojams. Be kita ko, kaip matyti iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, V. Ž. daugelyje bylų atstovauja ir jo įgaliotas atstovas, todėl pirmiau aptartų funkcijų delegavimas, esant neaiškumams dėl reikalaujamų dokumentų, galėjo būti atliktas ir advokatui D. Skebui. Galiausiai, kaip matyti skundžiamame Nutarime aptartų nurodymų, juose buvo aiškiai ir nedviprasmiškai aptarti konkretūs dokumentai, taip pat paaiškinimai, kurie yra reikalingi Institucijai. Todėl vien tai, kad V. Ž. dėl jo atžvilgiu pradėtų bylų gausos susipainiojo jam, kaip bendrovės vadovui, tenkančios atsakomybės nešalina. Be kita ko šios atsakomybės nešalina ir tai, kad V. Ž. prašoma pateikti informacija buvo gauta iš kitų Institucijų. Akivaizdu, jog būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai vadovavo V. Ž., buvo pirminis reikalautinos informacijos šaltinis, o jos gavimas iš kitų šią informaciją disponuojančių subjektų, reikalavo papildomų tiek laiko, tiek žmogiškųjų išteklių sąnaudų.

Taigi, apibendrinus pirmiau aptartus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, pripažintina, jog Institucija, pripažindama, kad V. Ž. padarė du jam inkriminuotus administracinius nusižengimus, numatytus ANK 95 straipsnio 1 dalyje ir 505 straipsnio 1 dalyje, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą bei pritaikė faktines aplinkybes atitinkantį teisinį reguliavimą, taip pat paskyrė proporcingą tiek padarytų administracinių nusižengimų pobūdį, tiek administracinėn atsakomybėn patraukto asmens asmenybę atitinkančią galutinę administracinę nuobaudą, todėl skundžiamas Nutarimas paliktinas galioti, o V. Ž. įgalioto atstovo skundas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 641 straipsniu, 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 ir 6 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto V. Ž. įgalioto atstovo advokato Domanto Skebo skundą atmesti.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus G. K. 2024 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. VDI-ANR_N-951-2024 palikti nepakeistą.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.