Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-15 · Administracinė byla Nr. I-2088-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-11-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-15
Bylos Nr.
I-2088-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01092-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
G. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2088-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01092-2017-6Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 15 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,dalyvaujant pareiškėjui G. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. Š. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-5).

Skunde bei teismo posėdyje nurodė, jog nuo 2016-08-10 iki kreipimosi į teismą dienos, laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos drausmės grupės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma, dalį šių kamerų ploto užėmė baldai. Dėl vietos trūkumo gyvenamosiose patalpose tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos, pareiškėjas tapo nervingesnis, mažiau bendraujantis. Pažymėjo, kad sanitariniame mazge vietoje klozeto buvo įrengtas unitazas (skylė grindyse), kurio uždengti nebuvo galimybės, dėl to kilo grėsmė užsikrėsti ligomis. Patalpose trūko apšvietimo, oro, buvo sunku kvėpuoti. Kameroje Nr. 5 buvo šalta, drėgna, nebuvo lango (langas buvo išdaužytas), veisėsi parazitai. Dėl per silpno apšvietimo jautė akių skausmą, akys ašarojo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kančias, dvasinius išgyvenimus, emocinį nestabilumą, socialinių ryšių pablogėjimą, pablogėjo sveikata. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13-19). Pažymėjo, kad duomenų apie tai, kiek konkrečiai buvo asmenų ginčo laikotarpiu konkrečiose kamerose nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nesisteminami. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Tvirtino, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog baldų bei kito inventoriaus plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, kad gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi nuteistieji, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Kamerose laikomiems asmenims šias priemones iš sandėlio paima ir išduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Kamerų budėtojai aprūpinami visomis patalpų valymui būtinomis priemonėmis – valymo inventoriaus komplektu, kurį sudaro šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šveitimo milteliai, rūgštinis valiklis. Kamerų sanitariniame mazge įrengti klozetai. Uždarosios zonos kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, apžiūrų metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant. 2017 m. balandžio mėnesį kameroje Nr. 5 buvo išdaužtas langas, tačiau sudaužytas stiklo paketas buvo pakeistas. Įstaigoje užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, patalpose sumontuoti dienos šviestuvai. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Patalpų temperatūra iš esmės atitinka nustatytus reikalavimus, šią aplinkybę patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Patikrinimų metu kamerų tipo patalpose kenkėjų nepastebėta. 2016 m. lapkričio 23 d. pataisos namai sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Duomenų apie neigiamą kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai nėra. Byloje taip pat nėra įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2016-08-10 iki kreipimosi į teismą dienos (2017-05-29, b. l. 10).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytose kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2016-07-27 iki 2017-01-27 - kamerų tipo patalpoje Nr. 13, bendras plotas - 6,25 kv. m., įrengta 1 miegamoji vieta, t. y., vienam asmeniui teko 6,25 kv. m. ploto; nuo 2017-02-21 iki 2017-03-08 - kamerų tipo patalpoje Nr. 20, bendras plotas - 13,88 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 6,94 kv. m. (13,88/2) ploto; nuo 2017-03-08 iki 2017-04-20 kamerų tipo patalpoje Nr. 5, bendras plotas - 13,57 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,52 kv. m. (13,57/3) ploto; nuo 2017-04-20 iki 2017-04-21 ir nuo 2017-04-25 iki 2017-05-16 kamerų tipo patalpoje Nr. 26, bendras plotas - 27,42 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,57 kv. m. (27,42/6) ploto; nuo 2017-05-16 iki 2017-05-18 kamerų tipo patalpoje Nr. 8 bendras plotas - 14,12 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,70 kv. m. (14,12/3) ploto; nuo 2017-05-18 iki 2017-05-23 kamerų tipo patalpoje Nr. 11 bendras plotas - 5,84 kv. m., įrengta 1 miegamoji vieta, t. y., vienam asmeniui teko 5,84 kv. m. ploto; nuo 2017-05-23 iki 2017-05-25 kamerų tipo patalpoje Nr. 8, bendras plotas - 14,12 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,70 kv. m. (14,12/3) ploto; nuo 2017-05-25 iki 2017-05-29 kamerų tipo patalpoje Nr. 3 bendras plotas - 14,78 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. (14,78/4) ploto (b. l. 13-19, 21, 27-28).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėjo paskyrimą į kamerą Nr. 13 neteisingi. Remdamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. vasario 27 d. raštu (b. l. 8-9) tvirtino, kad minėtu laikotarpiu buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr. 3. Iš minėto rašto matyti, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 16 d. skundu kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 3. Įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus teismas sprendžia, kad laikotarpiu nuo 2016-07-27 iki 2017-01-27 (viso 184 paros) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,78 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. (14,78/4) ploto (b. l. 21, 27-28).

Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerų plotą mažino baldų užimamas plotas, dėl vietos trūkumo tarp kamerose laikomų asmenų kildavo konfliktinės situacijos. Pareiškėjo teigimu, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą kameroje, sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas neturi būti įskaičiuojamas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog kamerose vietoje tualeto buvo įrengta neuždengiama skylė grindyse. Tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo patalpose, be kita ko, turi būti įrengtas klozetas arba unitazas. Taigi tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Kita vertus, iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad kamerų tipo patalpose įrengti ne unitazai, bet klozetai, kurie atskirti siena iki lubų (įrengtos atskiros patalpos). Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad kamerose buvo netinkama oro temperatūra, ventiliacija, apšvietimas, o kameroje Nr. 5 balandžio mėnesį buvo išdaužtas langas ir nepakeistas iki birželio.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx (HN 134:2015 14 p.), gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (HN 134:2015 16 p.).

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, kamerų tipo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimui greičiui užtikrinti patalpos aprūpinamos elektriniais šildytuvais ir ventiliatoriais, apšviečiamos dienos šviestuvais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą dėl nesaugios aplinkos ir antisanitarinių sąlygų kamerose Nr. 3 ir Nr. 5 (b. l. 6-7, 8-9). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento raštų G. Š. matyti, kad minėtose kamerose buvo nustatyti pažeidimai dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo (kamerose Nr. 5, Nr. 3 - 170 lx), oro temperatūros (kameroje Nr. 3 - 16,2/17,2 Co), santykinės oro drėgmės (kameroje Nr. 3 - 31,0/29,9 proc.), be to, pareiškėjo pateiktais duomenimis nustatyta, kad kameroje Nr. 5 2017 m. balandžio mėn. buvo išdaužtas langas. Iš 2017-04-12 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 8 taip pat buvo nustatytas nepakankamas apšvietimas (b. l. 42-45). Esant minėtoms aplinkybėms laikytina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis (esant tinkamam patalpų apšvietimui, santykinei oro drėgmei, oro temperatūrai), kadangi kamerose Nr. 5, Nr. 3, Nr. 8 buvo konstatuoti minėtų aplinkos veiksnių neatitikimai. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimų aktų matyti, kad pažeidimų kitose kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu nekonstatuota (b. l. 29-35, 46-52, 53-55).

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 5 buvo parazitų, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai patikrinimų metu parazitų ar graužikų nenustatė. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 2017-04-03 su UAB „Utenos deratizacija“ sudarė sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų apie pastebėtus kenkėjus kameroje Nr. 5 bei kitose kamerose. Teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti pareiškėjo deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis, siejamomis su parazitų plitimu.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose Nr. 3 (191 para), Nr. 5 (43 paras) ir Nr. 8 (2 paras) neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, esant nepakankamam apšvietimui, santykinei oro drėgmei, oro temperatūrai, o kameroje Nr. 5 balandžio mėnesį nebuvo stiklo, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė kančiomis, dvasiniais išgyvenimais, emociniu nestabilumu, socialinių ryšių pablogėjimu, sveikatos pablogėjimu ir pan. Iš Pravieniškių PN-AK 2017-06-16 medicininio pažymėjimo (b. l. 23) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini), tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (236 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, esant nepakankamam apšvietimui, santykinei oro drėgmei, oro temperatūrai, o kameroje Nr. 5 balandžio mėnesį nebuvo lango stiklo), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), nenustačius, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 100 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo G. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis