- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-27
- Bylos Nr.
- 2A-1649-159/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-02172-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eugenija Morkūnienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- R. B.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-1649-159/2012
2012 m. gruodžio 27 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eugenija Morkūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-188-164/2012 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei R. B. dėl 695,75 Lt skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas A. M. 2011-12-01 teismui padavė ieškinį dėl skolos priteisimo. Juo teismą prašė priteisti iš atsakovės R. B. 695,75 Lt skolos už automobilio remontą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakove apie 15 metų gyveno kartu, tačiau ji 2011 m. rugsėjo mėnesį susirado kitą vyrą. Maždaug 2011 m. rugpjūčio mėnesį, prieš jiems nutraukiant gyvenimą kartu, atsakovės prašymu padėjo suremontuoti jos automobilį VOLKSWAGEN GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovė pažadėjo atsiskaityti už automobilio remontą pati, ar jam atsiskaičius su remontą atlikusiais darbuotojais, atiduoti jam sumokėtus pinigus. Atsakovei priklausantį automobilį remontavo Algimanto Kasnausko įmonė. Pagal PVM sąskaitą faktūrą serija, AJK Nr. 001265, kasos pajamų orderiu serija AJK Nr. 00047 už automobilio remontą sumokėjo 695,75 Lt. Iš įmonės suremontuotą automobilį atsiėmė atsakovės sūnus, jam ieškovas pranešė, kad atsakovė su juo susisiektų ir atiduotų skolą už remonto darbus. Atsakovė gera valia skolos ieškovui negrąžina (b. l. 1).
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas 2011-05-21 (sprendime nurodyta tokia data) sprendimu ieškinį atmetė. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2011-09-10 ieškovas A. M. su Algimantu Kasnausku ir Viktoru Rudgalviu pasirašė paskolos raštelį, tačiau tokį paskolos raštelį teismas laikė nepatikimu įrodymu, nes automobilio remonto darbai buvo atlikti ir automobilis atsiimtas rugpjūčio mėnesį, o paskolos raštelis pasirašytas tik rugsėjo 10 d.
Teismas, įvertinęs 2011-10-03 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija AJK Nr. 001265, konstatavo, kad PVM sąskaitos faktūros išrašymas nesutampa su atliktų darbų laiku. Nors ieškovas A. M. ir liudytojas A. Kasnauskas teigė, kad PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta tada, kai ieškovas jau turėjo pinigų atsiskaityti su A. Kasnausko įmone už automobilio remonto darbus, tačiau teismas, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 79 str. 2 d. nurodė, kad PVM sąskaitos faktūros turi būti išrašytos nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas 2002-03-05 Nr. IX- 751, pakeistas 2009-12-03 įstatymu Nr. XI-518). Teismui kilo abejonės dėl PVM sąskaitos faktūros fiktyvumo ir dėl A. Kasnausko įmonės tinkamai vykdomos darbų apskaitos.
Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovas A. M. atliko R. B. automobilio remonto darbus savo iniciatyva, kad nebuvo susitarta dėl atliktų remonto darbų apmokėjimo, taip pat nesant patikimų įrodymų byloje, kad atsakovės automobilio remonto darbai buvo atlikti A. Kasnausko įmonėje ieškinį atmetė (b. l. 46–47).
Šalies argumentai
Ieškovas A. M. 2012-06-20 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-05-21 sprendimą ir priimti naują – jo ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas neteisingai sprendime nurodė, kad kilo abejonės dėl PVM sąskaitos faktūros fiktyvumo, nes ji išrašyta ne tą dieną, kai buvo atliktas automobilio remontas. Teismas taip pat suabejojo ir dėl jo 2011-09-10 rašyto paskolos raštelio, juo įsipareigojo už automobilio remontą sumokėti vėliau. Teismas nepatikėjo A. Kasnausko ir V. Rudgalvio, remontavusių automobilį, parodymais, tačiau patikėjo atsakovės sūnaus ir jo draugės parodymais, teigusiais, kad apeliantas tariamai remontavo automobilį, tačiau už remontą pinigų nemokėjo. Teismo nurodytas argumentas dėl jo ir atsakovės susiklosčiusių konfliktinių santykių, neturi įrodomosios reikšmės, tačiau įrodo, kad atsakovė piktybiškai vengė atsiskaityti už jai suteiktą paslaugą, nes automobilio remontas atliktas kokybiškai ir dėl jo kokybės pretenzijų nepareikšta. Atsakovės paaiškinimus, kad automobilio remontą padėjo atlikti jos sūnus, paneigė V. Rudgalvis, patvirtinęs kokius jis atliko darbus. Apelianto pateikti finansiniai dokumentai nebuvo pripažinti negaliojančiais. Jų patikimumą patvirtino sąskaitas išrašęs ir pinigus gavęs įmonės savininkas, todėl jo ieškinys dėl neįvykdytos prievolės turėjo būti patenkintas (b. l. 49).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas A. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys gali būti nustatomi ir šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimais (CPK 177 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Šimkuvienė v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.).
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą suabejoti į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, kadangi jie prieštaringi. Iš paskolos raštelio matyti, kad 2011-09-10 A. M. raštu patvirtino 400 Lt skolą Algimanto Kasnausko įmonei už R. B. automobilio remontą (b. l. 36). Tuo tarpu Algimanto Kasnausko įmonė 2011-10-03 išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje už automobilio remontą nurodė 695, 75 Lt (b. l. 6). Ieškovas 2012-02-22 parengiamajame teismo posėdyje paaiškino, kad automobilį paėmė remontuoti, kai dar gyveno kartu su atsakove, su ja nesitarė dėl apmokėjimo už remontą, kad atsakovė jam davė 50 Lt dažams, iš jų 14 Lt sugrąžino atsakovei, ir jeigu atsakovė būtų su juo gyvenusi kartu, jis pats būtų sumokėjęs už automobilio remontą (b. l. 22). 2012-03-20 teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad apskritai už automobilio remontą nemokėjo, nes pinigų neturėjo (b. l. 29–30). Apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas pirmosios instancijos teismui apskritai nenurodė, kokia konkreti pinigų suma buvo sumokėta už atsakovei priklausančio automobilio remontą (b. l. 37–38, 43–45).
Remiantis tuo, kas anksčiau išdėstyta apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir nepažeidė procesinės teisės normų reglamentuojančių įrodymų vertinimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismo procesiniai dokumentai, 2012-05-08 teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad ginčijamas teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2012-05-21 (b. l. 39–40, 43–45), todėl byloje nurodyta 2011 m. gegužės 21 d. sprendimo data laikytina rašymo apsirikimu (CPK 276 straipsnis) ir minėtas rašymo apsirikimas nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. CPK 328 straipsnis draudžia naikinti sprendimą formaliais pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.