Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Žilvino Terebeizos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) A. M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-06-06 sprendimo byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį dėl 2018-03-20 skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, pareikštą atsakovams D. M. A., A. M. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. 2018-03-20 atsakovas D. M. A. perleido nurodytą automobilį savo sutuoktinei atsakovei A. M. A.. Šiuo sandoriu buvo užkirsta galimybė ieškovui išsiieškoti iš atsakovo skolą, kuri yra priteista įsiteisėjusiu teismo išduotu įsakymu. Atsakovams nebuvo būtinybės sudaryti nurodyto sandorio. Pagal paminėtą sandorį įgytą automobilį, kad išvengtų restitucijos taikymo, atsakovė 2019-02-08 už 4 000 Eur perleido kitam trečiajam asmeniui. Ši suma ieškovui turėtų būti priteista iš atsakovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

14. Byloje turėjo būti įrodyta, kad apeliantė A. M. A. žinojo ar turėjo žinoti apie atsakovo D. M. A. skolas ieškovui. Apeliantė teigia, jog tai, kad atsakovas turėjo skolų, apeliantė sužinojo 2019-02-21, kai gavo ieškovo ieškinį. Informacija apie atsakovo skolą viešuose registruose nebuvo kaupiama, o atsakovas apie savo skolas apeliantei nepasakojo. Teismas sprendime konstatavo, kad „atsakovas nebuvo išviešinęs nuosavybės teisės į automobilį, t. y. pastarasis ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo registruotas ieškovo vardu“. Tokiu atveju apeliantei nebuvo žinoma iš viešų registrų apie ieškovo ir atsakovo 2017-04-14 sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliantė pažymėjo aplinkybę, kad apeliantės ir atsakovo prievolės buvo atskirtos. Apeliantei ir atsakovui sudarant santuoką 2018-07-24, buvo sudaryta vedybų sutartis, kurioje buvo numatyta, kad kiekviena šalis asmeniškai atsako už savo prievoles tik savo asmeniniu turtu. Tai, apeliantės teigimu, suponuoja išvadą, kad apeliantė ir atsakovas tiek iki santuokos sudarymo, tiek po santuokos sudarymo savo prievoles laikė asmeninėmis, todėl pagrindo žinoti apie vienas kito prievoles nebuvo.

15. Taip pat apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikyta restitucija. Teigia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-11-26 priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. e2L-43918-967/2018 ir nutarė išieškoti iš atsakovo D. M. A. ieškovui M. K. 4 000 Eur. Daro išvadą, kad dėl šios sumos jau yra pasisakęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-11-26 teismo įsakyme, todėl teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį arba bylą nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1- 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

19. Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą.

20. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl actio Pauliana instituto taikymo, yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsniu kreditoriui suteikta teisė actio Pauliana pagrindu ginti savo teises ir interesus nuo nesąžiningų skolininko veiksmų. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 6) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nustačius, kad yra visos šios sąlygos, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.).

21. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų, būtinų kreditoriui ginčijant skolininko sudarytus sandorius- kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Ši actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą (4 000 Eur) pagal ieškovo ir atsakovo 2018-03-20 sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).

22. CK 6.66 straipsnio taikymo būtina sąlyga- actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismui sprendžiant taikyti actio Pauliana institutą, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.).

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tiek byloje vykusiame parengiamajame teismo posėdyje, tiek bylą nagrinėjant iš esmės atsakovas neneigė, kad dėl finansinių sunkumų nėra pajėgus padengti įsiskolinimo ieškovui. Tą patvirtina ir antstolio Rimanto Vižainiškio 2019-02-21 pažyma apie vykdymo eigą Nr. S-19-128-2320. Pagal pastarosios pažymos duomenis priverstinis skolos išieškojimas iš atsakovo nėra galimas dėl jo turtinės būklės. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovo teismo posėdyje išsakyti paaiškinimai, jog jis nutarė sustabdyti prievolių vykdymą ieškovui dėl pastarojo nesąžiningų veiksmų (nekokybiško automobilio pardavimo), yra prieštaringi ir neįrodyti rašytiniais įrodymais. Juolab, kad pats atsakovas pripažino, jog negalėjo laisvai ir savo nuožiūra vykdyti prievolių ieškovui dėl jo turtui taikytų areštų. Atsakovė apeliaciniame skundė laikosi pozicijos, jog nemano, kad sudaromas sandoris galėjo pažeisti kreditoriaus interesus, nes jai automobilis buvo parduotas už 14 000 Eur, kai atsakovas už jį mokėjo 11 000 Eur.

24. CK 6.66 straipsnio l dalyje nustatyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Sandorio sudarymo aplinkybių, kurioms atsiradus sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, sąrašas nėra baigtinis. Šios kategorijos bylose formuojamoje teismų praktikoje išskiriamos ir kitos aplinkybės, kai skolininko ir trečiojo asmens sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu ir tuo atveju, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Taip pat nors skolininkas, perleidęs turtą, ir netapo nemokus (pvz., gauna atlyginimą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas), tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Byloje nėra pateikta pagrįstų duomenų, kad atsakovė realiai sumokėjo 14 000 Eur už automobilį atsakovui. Byloje pateiktas atsakovo pasirašytas 2019-01-14 pinigų gavimo kvitas bei prie apeliacinio skundo apeliantė pateikė banko išrašą iš kurio matyti, kad laikotarpiu nuo 2018-03-01 iki 2019-01-14 atsakovės įplaukos į banko sąskaitą buvo 6 470 Eur. Minėti įrodymai nepagrindžia fakto, jog atsakovė realiai disponavo tokia pinigų sumą (14 000 Eur) ir ją perdavė atsakovui už automobilį. Net jei atsakovė būtų sumokėjusi minėtą sumą, atsakovas nepadengė įsiskolinimo ieškovui. Tad apeliantės argumentas, kad automobilis buvo parduotas brangiau, negu pardavė ieškovas, neįrodo aplinkybės, kad ieškovo interesai nebuvo pažeisti, kadangi ieškovui skola nebuvo grąžinta. Pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką, ieškovas neprivalo įrodinėti skolininko nemokumo dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.

25. Sandoris gali būti ginčijamas, taikant actio Pauliana institutą, tik jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo minėta, atsakovai paaiškino, kad nutarė sudaryti ginčijamą sandorį dėl nuolatinių automobilio gedimų, didelių jo eksploatavimo išlaidų. Tokie sandorio sudarymo motyvai neįtikėtini, kadangi, jei jie būtų teisingi, blogos būklės, nuolat gendančiu automobiliu atsakovas turėjo atsikratyti, šį automobilį perleisdamas atsakovei, su kuria vėliau susituokė, už didesnę kainą, negu sumokėjo jį pirkdamas (tokie veiksmai turėtų apgaulės požymių). Įrodymų, kurie leistų spręsti, kad automobilio būklė nuo 2017-04-14 iki 2018-03-20 pagėrėjo ir vėliau iki 2019-02-11 pablogėjo tokia apimtimi, jog atsakovė, pirkusi automobilį už 14 000 Eur, pardavė tik už 4 000 Eur, atsakovai nepateikė. Atsakovas pateikė po 2018-03-20 išrašytas sąskaitas už automobilio remontą. Sprendimą priėmęs teismas vertino, jog nurodytų sąskaitų išrašymo datos ir atsiliepime išdėstyti teiginiai leido daryti išvadą, kad atsakovas remontavo savo lėšomis automobilį ir po to, kai jį perleido atsakovei. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodyta įvykių eiga leidžia spręsti, jog atsakovų sudarytas sandoris yra apsimestinio pobūdžio, nes realaus atsakovės pinigų už automobilį mokėjimo nebuvo, o tikrasis sandorio tikslas buvo ne automobilio pardavimas, bet formalus nuosavybės teisių perleidimas atsakovei. 2018-03-20 atsakovų sudaryta automobilio pirkimo – pardavimo sutartis pažeidė ieškovo interesus, nes sumažėjo atsakovo finansinės galimybės atsiskaityti su ieškovu (atsakovas perleido turtą, į kurį galima buvo nukreipti išieškojimą).

26. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija- kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Prievolės šalies sąžiningumas preziumuojamas, atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant CK 6.66 ir 6.67 straipsnius. CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų – 6.67 straipsnyje, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Taikant actio Pauliana institutą, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis- tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012). Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punkto nuostatas preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sutartį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Nors atsakovai sandorio sudarymo metu (2018-03-20) nebuvo susituokę ir susituokė 2018-08-08, tačiau tai nereiškia, kad šis faktas, vertinant atsakovų elgesį, turi būti ignoruojamas. Atsakovai teismo posėdyje pripažino, kad bendravo ir santykius palaikė dar iki 2018-03-20 (2019 -05-21 teismo posėdžio garso įrašo: 52 min. 14 sek.- 53 min. 40 sek.; 1 val. 24 min. 30 sek.- 1 val. 24 min. 51 sek.). Atsakovė galėjo ir turėjo žinoti, kad atsakovas turi neįvykdytų įsipareigojimų ieškovui, kadangi automobilio pirkimo metu automobilis nebuvo registruotas atsakovo vardu (teismo posėdžio garso įrašo 57 min. 14 sek- 58 min. 15 sek). Tokiomis aplinkybėmis atsakovo turėjo ir galėjo išsiaiškinti, kokie sutartiniai santykiai siejo ieškovą ir atsakovą. Detalesnį nepasidomėjimą ginčijamo sandorio sudarymo sąlygomis atsakovė teisina savo amžiumi ir patirties stoka, tačiau atsakovės apdairumą, sudarant sandorius, patvirtina jos reikalavimas, kad atsakovas išrašytų pakvitavimą, jog ji atsiskaitė už automobilį. Nurodytos aplinkybės yra pagrindas išvadai prieiti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovei buvo žinoma apie atsakovo skolinius įsipareigojimus. Iš atsakovų paaiškinimų galima nuspręsti, jog atsakovus siejo artimi santykiai, tuo labiau, kad po mažiau nei pusės metų atsakovai sudarė santuoką, tad atsakovams pagrįstai taikoma CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pripažino, jog sudarydami ginčijamą sandorį, abu atsakovai buvo nesąžiningi. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad yra visos actio Pauliana patenkinimo sąlygos yra pagrįsta.

27. Viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas, taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškinio senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Dėl to kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose dėl actio Pauliana instituto taikymo, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą- skolininko sudarytą sandorį- laiką. Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Nagrinėjamu atveju, pareiškus actio Pauliana, ginčijama 2018-03-20 sudaryta sutartis, o ieškinys teisme gautas 2019-02-12, vadinasi ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

28. Pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). Esant ankstesnėse nutarties pastraipose aprašytoms aplinkybėms, 2018-03-20 atsakovų sudaryta pirkimo-paravimo sutartis yra neteisėta ir pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo dienos todėl turi būti panaikinta (CPK 513 str. 1 d.). Dėl tų pačių priežasčių (CK 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatų, įtvirtinusių taisyklę, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio) atsakovė neturėjo pagrindo įgyti automobilio. Jeigu yra prašymas ieškinyje sandorį pripažinti negaliojančiu, tai teismas, kuris patenkino šį reikalavimą, toje pačioje byloje privalo išspręsti restitucijos klausimą. Net jei šalis neprašo taikyti restitucijos, teismas šį klausimą privalo išspręsti savo iniciatyva (ex officio) (CK 6.145 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra,- atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta actio Pauliana institutui būdinga restitucijos forma- sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad restitucija turi būti taikoma taip, jog ieškovui būtų užtikrinta reali galimybė patenkinti savo reikalavimą iš atsakovės atsakovui grąžintino turto. Atsakovo ieškovui neįvykdyta pagrindinė prievolė yra 4 000 Eur. Tai reiškia, kad restitucija negali būti taikoma didesnės negu 4 000 Eur apimties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją ir iš atsakovės atsakovui priteisė 4 000 Eur, į šią sumą nukreipęs ieškovo 4 000 Eur reikalavimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 28 d. priimtą teismo įsakymą, išieškojimą (CK 6.66 straipsnio 4 dalis, 6.146 straipsnis). Apeliantės argumentai, jog dėl 4 000 Eur sumos jau yra pasisakęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-11-26 teismo įsakyme, todėl teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį arba bylą nutraukti, atmestini, kaip nepagrįsti. Minėtu teismo įsakymu buvo priteisti 4 000 Eur iš atsakovo ieškovui, o ginčijamame sprendime teismas minėtą sumą priteisė iš atsakovės ieškovui kitu pagrindu ir nukreipė išieškojimą pagal teismo įsakymą.

29. Atsižvelgiant į aptartas ir įvertintas pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliantės apeliacinio skundo aplinkybes, apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, rėmėsi šalių pateiktų ir surinktų įrodymų visetu, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana institutą. Nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, tad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-06-06 spendimas paliekamas galioti nepakeistas.

30. CPK 98 straipsnyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbai, taip pat pagalbai rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, apmokėti. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovų išlaidas teisinei pagalbai apmokėti- 1 300 Eur (1 000 Eur už ieškinio parengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme bei 300 Eur už apeliacinio skundo surašymą). Pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai nepriteisė ieškovo turėtų išlaidų teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti- 1 000 Eur, kadangi ieškovas nebuvo pateikęs tai pagrindžiančių dokumentų. Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovas pridėjo 2019-07-09 pinigų priėmimo kvitą. Tačiau pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteistos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Kadangi ieškovo išlaidas advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme, šios išlaidos pagrįstai nebuvo priteistos ir negali būti priteistos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (300 Eur) neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų. Prašymą priteisti išlaidas, susijusias su teisinės pagalbos teikimu apeliacinės instancijos teisme ir šias išlaidas patvirtinančius įrodymus ieškovas pateikė iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dienos. Atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos (300 Eur) priteistinos ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis, po 150 Eur iš kiekvieno atsakovo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d.1 p., 331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti atsakovės A. M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-06-06 sprendimo.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-06-06 sprendimą, priimtą išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovo M. K. actio Pauliana ieškinį dėl 2018-03-20 skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo pareikštą atsakovams D. M. A., A. M. A..

Priteisti ieškovui M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų D. M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis po 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno atsakovo.