- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-08
- Bylos Nr.
- Ik-3441-473/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01620-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Balčytienė, Liuda Arlauskienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Arlauskienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei Gedmantei Eimontienei, atsakovės atstovui Aivarui Daukantui, viešame teismo posėdyje, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumo ištyrimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011-07-28 kreipėsi į teismą prašydamas ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-07-13 sprendimo Nr. 1-161 „Dėl draudimo rūkyti“ teisėtumą. Prašyme (b. l. 1–2) nurodė ir teismo posėdyje jo atstovė paaiškino, kad savivaldybės institucijos įgyvendindamos savo įgaliojimus privalo vadovautis aukštesnės galios teisės aktais ir bendraisiais teisės principais. Vienas iš jų ? Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p. įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, t. y. turi būti užtikrinamas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Minėto sprendimo 1 p. atsakovė nusprendė uždrausti asmenims, neturintiems 18 metų, rūkyti viešosiose vietose. Minėtas tarybos sprendimas atitinka visus norminiam teisės aktui keliamus kriterijus: yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui (visiems asmenims, neturintiems 18 metų), juose suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 str. 2 d. imperatyviai nurodyta, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ar kitiems teisės aktams įgyvendinti. Atsižvelgdamas į tai, kad norminiuose teisės aktuose yra nustatomos privalomo elgesio taisyklės, kurių laikymasis / nesilaikymas sukelia atitinkamas teisines pasekmes, bei į tai, kad viešojo administravimo institucijos nepiktnaudžiautų valdžia, įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino draudimą priimti norminius teisės aktus neturint tam įgaliojimų ar siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas įstatymais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog savivaldybės taryba gali norminius teisės aktus priimti tik tada, kai tokia teisė aiškiai ir nedviprasmiškai yra suformuluota aukštesnės galios teisės aktuose. Sprendimo preambulėje nurodyta, kad sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę uždrausti rūkyti viešose (parkuose, skveruose ir kt.) ir kitose jų valdymo kompetencijai priklausančiose vietose. Įstatymų leidėjas tarybai suteikė teisę nustatyti tik vietas, kuriose draudžiama rūkyti, o ne asmenų, kuriems draudžiama rūkyti tose vietose, kategorijas. Draudimas rūkyti tam tikroje vietoje turi būti taikomas visiems asmenims, nepriklausomai nei nuo jų amžiaus, nei nuo lyties, nei nuo kitų savybių. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės taryba Sprendimo 1 p. nustatydama ne vietas, o asmenų grupes, kuriems draudžiama rūkyti, viršijo Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 3 d. jai suteiktus įgaliojimus ir pažeidė tiek minėto įstatymo 19 str. 3 d., tiek Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 bei 4 p., 6 str. 2 d. nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba su prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (b. l. 23–27) ir teismo posėdyje jos atstovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas, kurio 1 p. buvo uždrausta asmenims, neturintiems 18 metų, rūkyti viešosiose vietose, buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu bei Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymu. Tarybos sprendimo tikslas atitinka Tabako kontrolės įstatymo 1 str. 2 p. nustatytą tikslą mažinti tabako vartojimą, jo prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir su tabako gaminių vartojimu susijusius neigiamus padarinius. Nustatyti Sprendimo uždaviniai atitinka vietos savivaldai priskirtas funkcijas, iš jų ir valstybines (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 18, 28, 34 p. bei 7 str. 22 p.), sumažinti nepilnamečių asmenų tabako gaminių vartojimą, užtikrinti švarią gyvenamąją aplinką, užtikrinti ir ginti vaikų teises į aplinką be tabako dūmų ir saugoti jų sveikatą. Iki šio sprendimo priėmimo galiojusi tvarka buvo ydinga, todėl Tabako kontrolės įstatymu nustatytų tikslų nebuvo galima pasiekti. Tabako kontrolės įstatyme konkrečiai nebuvo įvardytas draudimas nepilnamečiams asmenims vartoti tabako gaminius. Tabako kontrolės įstatymo 14 str. draudė parduoti arba perduoti tabako gaminius asmenims iki 18 metų. Nors įstatymų leidėjo valia drausti vartoti tabako gaminius asmenims, neturintiems 18 metų, matyti sistemiškai aiškinant Tabako kontrolės įstatymą, iki šiol nepilnamečiai asmenys už tabako gaminių vartojimą nebuvo baudžiami, o ši Tabako kontrolės įstatymo dalis nepasiekė savo tikslo. Tai matyti iš socialinių apklausų, kuriose fiksuojamas didelis skaičius jaunų asmenų, vartojusių tabako gaminius. Susidarė ir teisiškai ydingas reguliavimas, kai siekiant, kad nepilnamečiai asmenys nerūkytų, jiems draudžiama įsigyti tabako gaminių, tačiau nelegaliai jų įsigijus, tabako gaminius vartoti leidžiama. Todėl sprendimu siekiama realiai uždrausti ir kontroliuoti asmenų iki 18 metų rūkymą viešosiose vietose. Tabako kontrolės įstatymo normose (3 str., 14–16, 18 str.) įstatymų leidėjas išskiria tam tikrą asmenų grupę, ją sieja su tam tikra amžiaus riba, t. y. asmenis iki 18 metų. Kadangi tai nėra vienkartis asmenų grupės išskyrimas Tabako kontrolės įstatyme (ši grupė išskiriama pradedant valstybės tabako kontrolės politika, tabako gaminių pardavimu, tabako gaminių prekybos vietų nustatymu, tam tikrų tabako gaminių pardavimu, baigiant tabako reklamos priemonių ribojimu), laikytina, jog įstatymų leidėjas įstatymu siekia kaip įmanydamas labiau riboti asmenų iki 18 metų tabako gaminių vartojimą. Draudimas asmenims įsigyti, įgyti tabako gaminių, tiesiogiai siejamas su draudimu juos vartoti, t. y. įstatymų leidėjas siekia tabako gaminius specialiai asmenų grupei išimti iš apyvartos tik dėl to, kad jų nebūtų galima vartoti. Priešingai nei teigia pareiškėjas, draudimas rūkyti nėra susijęs su diskriminavimu dėl amžiaus, lyties ar kitų savybių. Draudimas rūkyti siejamas su aukštesnių vertybių, tokių kaip sveikata, švari aplinka, puoselėjimu. Pareiškėjo teiginys, kad draudimas rūkyti tam tikroje vietoje turi būti taikomas visiems asmenims, yra nepagrįstas, neatitinka Tabako kontrolės įstatymo, todėl atmestinas. Tabako kontrolės įstatymu leidėjas siekia ne tik uždrausti parduoti, prekiauti tabako gaminiais asmenims iki 18 metų, bet ir tokiems asmenims vartoti tabako gaminius. Atsižvelgiant į Tabako kontrolės įstatymo 14 str. 5 d. 3 p. (Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti tabako gaminius asmenims iki 18 metų), 14 str. 6 d. (draudžiama nupirkti ar kitaip perduoti tabako gaminius asmenims iki 18 metų), 19 str. bei sistemiškai aiškinant Tabako kontrolės įstatymą (suprantant, kad Tabako kontrolės įstatymas taikomas visoje Lietuvos Respublikoje), darytina išvada, jog visoje Lietuvos Respublikoje asmenims, neturintiems 18 metų, yra draudžiama vartoti tabako gaminius, neišskiriant, ar tai daroma viešoje, ar neviešoje vietoje. Taigi savivaldybės tarybos sprendimas nesukūrė naujo įpareigojimo piliečiams be to, kuris jau buvo nustatytas Tabako kontrolės įstatyme ir kuriuos savivaldybės taryba turėjo teisę priimti atsižvelgdama į Tabako kontrolės 19 str. 3 d. Vietos savivaldos įstatymas suteikia savivaldybėms įgaliojimus, priimant sprendimus, susijusius su savivaldybės savarankiškų funkcijų, nustatytų įstatymo 6 str., atlikimu, iš jų: savivaldybių sveikatos programų rengimas ir įgyvendinimas; parama savivaldybės gyventojų sveikatos priežiūrai (1 d. 18 p.); aplinkos kokybės gerinimas ir apsauga (1 d. 28 p.); dalyvavimas, bendradarbiavimas užtikrinant viešąją tvarką, kuriant ir įgyvendinant nusikaltimų prevencijos programas (1 d. 34 p.). Šios vietos savivaldos savarankiškos funkcijos tiesiogiai susijusios su Tabako kontrolės įstatymo siekiamu tikslu mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui. Vietos savivaldos įstatymo 7 str. 1 d. 22 p. savivaldybei buvo perduota valstybinė vaikų ir jaunimo teisių apsaugos funkcija, kuri tiesiogiai siejasi su savivaldybės tarybos priimtu sprendimu. Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 8 d. 1 p. nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Taigi vietos savivalda ne tik turi, bet ir privalo laikytis, įgyvendinti Konstitucijos, įstatymų ir Vyriausybės priimtų norminių teisės aktų nuostatas. Priešingu atveju įstatymu siekiamas reglamentavimas nepasiektų savo tikslų. Be to, savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, tik pakartojo Tabako kontrolės įstatyme įtvirtintą draudimą nepilnamečiams asmenims vartoti tabako gaminius ir pažymėjo, jog šis draudimas taikomas visose Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos viešosiose vietose, t. y. savivaldybės priimtas sprendimas yra pagrįstas remiantis Tabako kontrolės įstatymu, draudžiančiu asmenims iki 18 metų vartoti tabako gaminius. Šis draudimas yra tabako ir jo gaminių kontrolės dalis, pakartojant ir papildanti valstybinio reglamentavimo priemones, skirtas tabako gaminiams vartoti, taip pat mažinti jų vartojimo neigiamus padarinius sveikatai ir ūkiui. Taip savivaldybė įgyvendino Tabako kontrolės įstatymo nuostatas, veikė vadovaudamasi įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Sprendimus, draudžiančius asmenims iki 18 metų rūkyti viešosiose vietose, yra priėmusios Trakų, Telšių, Ukmergės ir Šilutės rajonų bei Neringos miesto savivaldybės. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 str. 2 d., Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje savo įgaliojimus įgyvendina visoje apskrityje, t. y. pareiškėjo veikla apima ne tik Vilniaus miesto savivaldybę, bet ir Trakų bei Ukmergės rajonų savivaldybes. Pastarosiose savivaldybėse sprendimai, draudžiantys rūkyti asmenims, neturintiems 18 metų, buvo priimti jau daugiau nei prieš metus ir galioja, nors sukuria identišką teisinį reguliavimą kaip ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtas sprendimas. Atsakovės atstovas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d., tiek, kiek joje nenumatytas draudimas nepilnamečiams asmenims vartoti tabako gaminius, neprieštarauja Konstitucijos 38 str. 2 d. nuostatai, kad valstybė saugo ir globoja vaikystę“ ir 53 str. 1 d. nuostatai, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata.
Motyvuojamoji dalis
Faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011-07-13 priėmė sprendimą Nr. 1-161 „Dėl draudimo rūkyti“, kurio 1 punktu, vadovaudamasi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, nusprendė uždrausti asmenims, neturintiems 18 metų, rūkyti viešose vietose.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę uždrausti rūkyti viešose (parkuose, skveruose ir kt.) ir kitose jų valdymo kompetencijai priklausančiose vietose.
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, prašydamas teismo ištirti šio sprendimo teisėtumą, nurodo, kad priimdama tokį sprendimą, savivaldybės taryba viršijo savo įgaliojimus, nes pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, taryba turi teisę nustatyti tik vietas, kuriose draudžiama rūkyti, bet ne asmenų kategorijas, kurioms taikomas toks draudimas, todėl šis sprendimas galimai prieštarauja Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 bei 4 punktams, 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ar kitiems teisės aktams įgyvendinti. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktuose nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, taip pat nepiktnaudžiavimo valdžia principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.
Tabako kontrolės įstatymo (1995-12-20 Nr. I-1143; Žin., 1996, Nr. 11-281; 2003, Nr. 117-5317) 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio įstatymo paskirtis – atsižvelgiant į tai, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui. Pagal šio straipsnio 3 dalį, tabako gaminiai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybai, prekybai, įvežimui, importui, reklamai, kitoms su jais susijusioms veiklos rūšims ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinis teisinis reglamentavimas. Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnis nustato valstybės tabako kontrolės principus: mokesčiais ir kitomis valstybinio reglamentavimo priemonėmis mažinti tabako gaminių prieinamumą, ypač nepilnamečiams asmenims (2 p.), drausti tabako gaminių įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimą ir riboti rėmimą (6 p.), siekti sukurti darbo, poilsio ir gyvenamąją aplinką be tabako dūmų (11 p.). Tabako kontrolės įstatymo 15 straipsnio 3 ir 5 punktuose numatyta, kad draudžiama prekiauti tabako gaminiais asmenims iki 18 metų, taip pat draudžiama prekiauti tabako gaminiais mažmeninės prekybos įmonėse, kuriose vaikams skirtų prekių dalis sudaro 50 ir daugiau procentų mažmeninės prekių apyvartos. Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 3 punkte, 6 dalyje, numatyta, kad Lietuvos Respublikoje asmenims iki 18 metų draudžiama parduoti tabako gaminius, taip pat draudžiama jiems tabako gaminius nupirkti ar kitaip perduoti. Tabako kontrolės įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje parduoti prekes, skirtas tabako gaminiams rūkyti, asmenims iki 18 metų draudžiama. O Tabako kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad draudžiama tabako gaminių įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimo veiklai pasitelkti asmenis iki 18 metų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, tabako gaminių gamintojams ir įmonėms, kurių pagrindinė veikla yra prekyba tabako gaminiais, draudžiama remti renginius, skirtus asmenims iki 18 metų, televizijų bei radijo programas, taip pat veiklos rūšis ir renginius, apimančius ar vykstančius keliose valstybėse arba kitokiais būdais galinčius turėti poveikį už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio „Tabako gaminių vartojimo ribojimas“ 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama: 1) visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose; 2) darbo vietose, esančiose uždarose patalpose. Įmonėse, įstaigose ir organizacijose gali būti įrengtos specialios patalpos (vietos), kuriose leidžiama rūkyti. Rūkymo patalpų (vietų) įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; 3) bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru; 4) visų rūšių viešajame transporte, išskyrus tolimojo susisiekimo traukinius, kuriuose turi būti numatyti atskiri vagonai nerūkantiesiems ir rūkantiesiems, taip pat orlaivius, kuriuose numatytos atskiros vietos nerūkantiesiems ir rūkantiesiems; 5) restoranuose, kavinėse, baruose, kitose viešojo maitinimo įstaigose, klubuose, diskotekose, interneto kavinėse (interneto klubuose ir pan.), lošimo namuose (kazino), automatų ar bingo salonuose, kitose laisvalaikio praleidimo įstaigose, patalpose, kuriose vyksta sporto varžybos ar kiti renginiai, ir kitose žmonėms aptarnauti skirtose patalpose, išskyrus specialiai įrengtus cigarų ir (ar) pypkių klubus. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę uždrausti rūkyti viešose (parkuose, skveruose ir kt.) ir kitose jų valdymo kompetencijai priklausančiose vietose.
Sistemiškai Vertinant Tabako kontrolės įstatymą, matyti, kad įstatymų leidėjas siekia įvairiomis priemonėmis mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius žmonių sveikatai ir ūkiui. Tabako gaminių vartojimą siekiama riboti visiems asmenims, o ypač nepilnamečiams. Įstatyminiu reglamentavimu draudžiama asmenims iki 18 metų parduoti, nupirkti ar kitaip perduoti tabako gaminius, parduoti jiems prekes, skirtas tabako gaminiams rūkyti, įtraukti juos į tabako gaminių reklaminę veiklą ar kitokiais būdais kelti ar skatinti jų norą rūkyti, vartoti tabako gaminius. Toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Tabako kontrolės įstatyme asmenims iki 18 metų implicitiškai nustatytas draudimas rūkyti, vartoti tabako gaminius.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba priimdama skundžiamą 2011-07-13 sprendimą uždrausti asmenims, neturintiems 18 metų, rūkyti viešose vietose, rėmėsi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, kuria, kaip minėta, įstatymų leidėjas suteikė teisę savivaldybių taryboms nustatyti ir kitas vietas (be numatytų Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d.), parkus, skverus ir kt., kuriose galima uždrausti rūkyti pilnamečiams asmenims.
Vertinant Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatą viso įstatymo kontekste, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas vietas, kuriose draudžiama rūkyti bei teisę, papildomai uždrausti rūkyti viešose (parkuose, skveruose ir kt.) ir kitose jų valdymo kompetencijai priklausančiose vietose, suteikdamas savivaldybių taryboms, šį draudimą rūkyti numatė subjektams – pilnamečiams asmenims, kuriems Tabako kontrolės įstatymu nėra uždrausta įsigyti ar kitaip gauti ir rūkyti, vartoti tabako gaminius.
Atsižvelgdamas į tai, teismas vertina, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama 2011-07-13 sprendimą Nr. 1-161, kuriuo, vadovaudamasi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, nusprendė uždrausti asmenims, neturintiems 18 metų, rūkyti viešose vietose, tik pakartojo Tabako kontrolės įstatyme įtvirtintą bendrą draudimą nepilnamečiams asmenims vartoti tabako gaminius, t. y. nustatė iš esmės perteklinį teisinį reguliavimą, nesukuriantį asmenims jokių naujų teisių ar pareigų, kurios nebūtų numatytos įstatyme, nes, kaip pasisakyta, draudimas nepilnamečiams rūkyti viešose vietose implicitiškai nustatytas Tabako kontrolės įstatyme. Vadovaujantis minėta Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostata, atsakovė savivaldybės taryba turėjo teisę uždrausti rūkyti viešose vietose (parkuose, skveruose ir kt.) ir kitose jų valdymo kompetencijai priklausančiose vietose, pilnamečiams asmenims (t. y. tiems, kuriems rūkyti nėra visiškai uždrausta įstatymu). Dėl paminėtų priežasčių teismas daro išvadą, kad atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą uždrausti asmenims, neturintiems 18 metų, rūkyti viešose vietose, netinkamai realizavo Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje jai suteiktą teisę nustatyti vietas (parkuose, skveruose ir kt.), kuriose draudžiama rūkyti. Atsakovė nepagrįstai vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostata, kuri skirta kitiems tikslams įgyvendinti, t. y. ne papildomai drausti nepilnamečių rūkymą, o papildomai nustatyti vietas (parkuose, skveruose ir kitose savivaldybės valdymo kompetencijai priklausančiose vietose), kuriose asmenims turintiems 18 metų (pilnamečiams) galima uždrausti rūkyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-07-13 sprendimas Nr. 1-161 „Dėl draudimo rūkyti“ pripažįstamas prieštaraujančiu Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 daliai ir panaikinamas kaip neteisėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 114-117 straipsniai, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87, 114-117 straipsniais,
nusprendė:
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-07-13 sprendimo Nr. 1-161 „Dėl draudimo rūkyti“ 1 punktą „uždrausti asmenims, neturintiems 18 metų, rūkyti viešose vietose“ pripažinti prieštaraujančiu Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 daliai ir laikyti jį panaikintu.
Įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę įsiteisėjus šiam teismo sprendimui jį paskelbti vietos spaudoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.