Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-156-64/2010

Teisėjas Ramūnas Antanavičius Proceso Nr. 1-73-1-00104-2007-6

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.1.; 1.1.8.8.; 1.2.4.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.2.2.1.; 2.2.2.2.8.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2010 m. gegužės 21 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams 10 mėnesių.

B. V. civilinis ieškinys patenkintas ir jai iš V. B. solidariai su J. P. priteista 729,35 Lt.

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civilinis ieškinys patenkintas ir Valstybinei ligonių kasai iš V. B. solidariai su J. P. priteista 61556,20 Lt.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas J. P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

V. B. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis kartu su J. P. 2007 m. vasario 1 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), V. G. bute, būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų, tai yra reikalaudami suteikti jiems galimybę pasilikti nukentėjusiojo bute, o pastarajam nesutikus, bei paprašius juos išeiti iš buto, siekdami nukentėjusiojo sutikimo, kartu sudavė V. G. rankomis ne mažiau 6 kartus į veidą, galvą, trenkė vieną smūgį medine lazda į galvą ir sunkiai sutrikdė V. G. sveikatą - padarė daugybinį kūno sumušimą, galvos smegenų sumušimą, viršutinio žandikaulio ir nosies kaulų lūžius, kairio alkūnkaulio lūžį, sunkaus laipsnio šoką, tokiais savo veiksmais V. G. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo skirti jam švelnesnę bausmę, nes mano, kad yra nuteistas per griežta bausme. Teigia, kad byla ištirta paviršutiniškai, nes nebuvo atliktos jo akistatos nei su V. G., nei su J. P., nepaimti pirštų antspaudai nuo lazdos, kurie įrodytų jo kaltę. Nurodo, kad pirminiuose parodymuose J. P. visą kaltę vertė ant jo, tačiau teisme parodė, jog nematė, kaip jis (apeliantas) mušė V. G., kaip sudavė smūgį lazda į galvą. Taip pat nurodo, kad V. G. pats trenkė lazda, lakstė bendrabučio koridoriumi ir kažkam grasino, griuvinėjo, nes jam buvo užėjęs agresijos priepuolis, galėjo ir pats nesuprasti ką daro. Mano, kad V. G. galėjo kas nors kitas sumušti, nes kai jis (apeliantas) nuėjo miegoti, nukentėjusįjį paliko kartu su J. P. ir nukentėjusysis nebuvo sumuštas, tačiau kai jį policijos pareigūnai pažadino, bute nebuvo nei nukentėjusiojo, nei J. P., tada sužinojo, kad nukentėjusysis yra ligoninėje dėl sumušimo. Mano, kad, jei žmogus yra nekaltas, tai jam nėra tikslinga bėgti, reikėjo pasilikti, todėl nesupranta, kodėl J. P. reikėjo pabėgti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendį priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais ir nuosprendyje padarytos teismo išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, dėl to visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas nuteistojo V. B. apeliacinio skundo teiginys, jog byla ištirta paviršutiniškai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas bei vertindamas įrodymus. Iš BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl. ). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.

Dėl kaltės

Nors apeliantas V. B. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pripažino iš dalies, kadangi tik vieną kartą trenkė nukentėjusiajam per veidą, kad pastarasis nusiramintų dėl jam, apelianto nuomone, prasidėjusios „baltosios karštinės“, tačiau nuteistojo kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, kita bylos medžiaga.

Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

Nors, V. B. teigimu, ne jis sumušė nukentėjusįjį V. G., apie tai jis pateikia kelias versijas, jog nukentėjusysis pats galėjo susižaloti griūdamas ar trenkdamas lazda arba, kad tai padarė kitas asmuo, nes jis po vieno nukentėjusiajam suduoto smūgio ranka tikslu pastarąjį apraminti, nuėjo miegoti ir paliko nukentėjusįjį nesumuštą, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios nuteistojo pateiktos įvykio versijos prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

Nukentėjusysis V. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neabejodamas parodė, kad smūgius iš abiejų pusių jam sudavė tuo metu jo bute buvę J. P. ir V. B.: iš dešinės pusės sudavė J. P., o iš kairės – V. B., o po smūgio kietu daiktu į galvą, jis prarado sąmonę (b.l. 19-21, 22, t. 1). Nukentėjusiojo parodymus, jog jam buvo suduota daug smūgių į įvairias kūno vietas patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad V. G. nustatyta: daugybinis kūno sumušimas, galvos smegenų sumušimas, viršutinio žandikaulio ir nosies kaulų lūžiai, kairio alkūnkaulio lūžis, sunkaus laipsnio šokas, šie sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau 3 kontaktų su kietais bukais daiktais metu. Sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė daugybiniai veido kaulų lūžiai, galvos smegenų sumušimas, kraujavimo ir nosies sukeltas sunkaus laipsnio šokas (b.l. 40, t. 1). Taip pat byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad įvykio vietoje matė nukentėjusįjį labai sumuštą. Liudytojas L. Z. parodė, kad būdamas įvykio vietoje, prie nukentėjusiojo buto, pamatė, kad minėto buto durys užrakintos ir girdėjo kaip vyriškas balsas kvietėsi pagalbos. Būtent šis liudytojas bei į įvykio vietą atvykęs liudytojas R. G. parodė, kad V. G. buto durys buvo užrakintos, R. G. pečiu išstūmė buto duris, ir šie liudytojai bei į įvykio vietą atvykęs liudytojas S. G. bute pamatė ne tik ant grindų gulintį visą kruviną V. G., bet ir bute dar buvusius du vyrus, kurių vienas pabėgo, o kitas miegojo girtas. Šiems liudytojams pats V. G. nurodė, kad jį sumušė be jo du bute buvę vyrai, kuriuos liudytojai L. Z. ir R. G., išlaužus buto duris, rado viduje. Taigi, liudytojai L. Z. ir R. G. buvo įvykio vietoje pirmieji, jiems pirmiesiems nukentėjusysis suteikė informaciją apie tai, kas jį sužalojo. Taip pat iš baudžiamosios bylos matyti, kad apie tai, jog V. B. nukentėjusiajam sudavė daugiau nei vieną smūgį, patvirtina ir kito nuteistojo J. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, duoti parodymai. Nuteistasis J. P. parodė matęs, kaip nukentėjusiajam V. B. sudavė smūgį, po kurio pastarasis nugriuvo, o ant žemės gulinčiam V. G. V. B. kojomis spyrė į įvairias kūno vietas bei pasiimtu mediniu pagaliu sudavė ne mažiau tris smūgius. Iš nuteistojo J. P. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, akivaizdu, jog J. P. parodymų nepakeitė, jo parodymai neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams, taigi, nepagrįstai nuteistasis V. B. skunde teigia, kad J. P. pakeitė parodymus teisme. Be to, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis pats galėjo susižaloti ar jį galėjo sužaloti visai pašaliniai asmenys koridoriuje, kaip teigia apeliantas, nes nuteistasis J. P. parodė, kad V. B. sumušus nukentėjusįjį ir nuėjus miegoti, nukentėjusysis dėl sumušimo negalėjo atsikelti. Įvertinus tą aplinkybę, kad atvykę liudytojai buto duris išlaužė, nukentėjusysis sumuštas buvo rastas kruvinas gulintis ant grindų, jam buvo sukeltas sunkaus laipsnio šokas, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis V. G. buvo sužalotas savo bute. Kadangi pašalinių asmenų bute, apart nuteistųjų, nebuvo, o J. P. iš buto pasišalino tik atvykus liudytojams, kas sutampa su byloje apklaustų liudytojų parodymais, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusįjį sužalojo abu nuteistieji. Tai, kad apeliantas buvo rastas įvykio vietoje, nėra pagrindas daryti išvadą, kad V. B. yra nekaltas dėl nukentėjusiojo sužalojimo, nes iš bylos duomenų matyti, kad dėl girtumo (nustatytas 3,05 promilių girtumas) V. B. negalėjo paeiti, todėl kolegija daro išvadą, kad būtent dėl girtumo V. B. ir nepabėgo iš įvykio vietos kaip tai padarė J. P..

Nors nuteistieji skirtingai nurodė dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių, tačiau neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl daugybinių veido kaulų lūžių, galvos smegenų sumušimo, kraujavimo ir nosies sukelto sunkaus laipsnio šoko, kas leidžia teismui konstatuoti, kad nukentėjusiajam buvo suduota daugiau nei nuteistųjų nurodyti smūgiai. Sutinkamai su teismų praktika, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, ir sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas nuo visų padarytų sužalojimų visumos, tai pagal baudžiamąjį įstatymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Kaip matyti iš bylos, nukentėjusiajam sužalojimus, tame tarpe ir sužalojimus, į gyvybiškai svarbų organą – galvą, sudavė abu nuteistieji, todėl tiek J. P., tiek ir nuteistasis V. B. privalo atsakyti už nukentėjusiajam padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą.

Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių V. B. veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatyta, jog sunkų sveikatos sužalojimą nukentėjusiajam apeliantas padarė būdamas labai susijaudinęs ar dėl neatsargumo arba peržengęs būtinosios ginties ribas. Priešingai, byloje nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo dėl menkavertės priežasties – nukentėjusiojo atsisakymo leisti V. B. ir J. P. likti jo bute gyventi.

Atsižvelgiant į nuoseklius nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, dėl kurių teisingumo ir patikimumo teisėjų kolegijai abejonių nekyla, iš dalies ir į nuteistųjų parodymus, kurie vieni kitus papildo, bei į kitus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, vertinant šiuos visus įrodymus visumoje, o ne kiekvieną įrodymą atskirai, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino ir išvadas dėl apelianto kaltės padarius BK 135 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, padarė nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų. Taigi, nuteistojo V. B. veika tinkamai bei teisingai kvalifikuota, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais – perkvalifikuoti apelianto nusikalstamą veiką arba jį išteisinti - apygardos teismas neturi pagrindo.

Nepagrįstas V. B. skundo motyvas, kad teisme J. P. pakeitė parodymus, nes iš bylos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, nuteistasis J. P. parodė matęs kaip nukentėjusiajam V. B. sudavė smūgius, tame tarpe ir smūgį mediniu pagaliu.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad byla ištirta paviršutiniškai, nes neatliktos akistatos, nuo lazdos nepaimti pirštų antspaudai. Pagal BPK 190 str. į akistatą gali būti suvedami du pirmiau apklausti asmenys, kurių parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, siekiant sužinoti prieštaravimų priežastis ir juos pašalinti. Pastebėtina, kad dėl ikiteisminio tyrimo metu atliekamų veiksmų taktikos ir būtinumo atlikti vieną ar kitą procesinį veiksmą, tame tarpe ir akistatas, nusprendžia ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jam kontroliuojantis prokuroras. Be to, BPK 178 str. 2 d. įtariamasis, jo gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę prašyti prokurorą atlikti BPK XII ir XIV skyriuose numatytus veiksmus, tame tarpe ir akistatas. Tokio prašymo V. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei jam paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, nei juo labiau, teisminio bylos nagrinėjimo metu, nepareiškė. Toks prašymas atsirado tik nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde. Be to, kolegija pažymi, esminių prieštaravimų nei tarp apelianto ir nukentėjusiojo, nei tarp kito nuteistojo J. P. parodymų nebuvo nustatyta, todėl prašymas atlikti akistatas su nukentėjusiuoju ar J. P. yra nepagrįstas. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėta nukentėjusiojo V. G. pateikta medinė detalė, kuria jam buvo suduoti smūgiai į galvą, ir daiktų apžiūros protokole, kad bylai reikšmingų pėdsakų, ant tekintų detalių nerasta (b.l. 25-27, t. 1). Taigi, nuteistojo V. B. prašymas, kad nuo lazdos nebuvo paimti jo pirštų antspaudai, kurie neginčijamai patvirtintų jo kaltę, yra nepagrįstas, nes kaip jau buvo minėta, V. B. kaltė dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam padarymo įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją (nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijose, į asmens, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, į kaltininko asmenybę: išsiskyręs, nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, darbo biržoje neregistruotas, be pastovios gyvenamosios vietos, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskelbta jo paieška, teistas kelis kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei. Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. B. bausmę atsižvelgė į tai, kad nuteistasis teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiojo, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, kad nenustatyta V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų pobūdį ir tarpusavio santykį, bei kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, skiriamos bausmės dydį skaičiuoja nuo jos vidurkio. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant apeliantui laisvės atėmimo bausmę bei nustatant jos dydį, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. B. skirtina artima sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui laisvės atėmimo bausmė. BK 135 str. 1 d. sankcijoje įstatymų leidėjas numatė tik vienintelę bausmę – laisvės atėmimą iki dešimties metų, tai sutinkamai su BK 61 str. 3 d., bausmės vidurkis yra lygus 5 metams 1 mėnesiui 15 dienų. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistajam V. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo švelninti apeliantui paskirtos bausmės. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nepažeidė nei BK 54 str., nei BK 61 str. reikalavimų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nuosprendį pakeisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nutar i a:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. nuosprendžio atmesti.