Kauno apygardos teismo nutartis

2018-07-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-557-478/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-07-26
Bylos Nr.
1A-557-478/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-06704-2018-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
Nuteistasis
S. D.
Advokatai
Renas Bradūnas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-557-478/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06704-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

sekretoriaujant Tomui Žukauskui,dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,nuteistajam S. D., jo gynėjui advokatui Renui Bradūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir nuteistas 200 MGL dydžio, t. y. 10 000 Eur (dešimties tūkstančių eurų) bauda.

S. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje, uždrausta jam naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejus) metus.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3, 6 dalimis, įsiteisėjus nuosprendžiui, konfiskuotas S. D. priklausantis turtas – automobilis „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), saugomas pas kaltinamąjį, kuris byloje pripažintas daiktu, turėjusiu reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

S. D. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento – Lietuvos Respublikos piliečio paso Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimas nekeistos, o nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta jas panaikinti.

2018 m. vasario 9 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu taikytas ir 2018 m. balandžio 5 d. Marijampolės apylinkės teismo nutartimi pratęstas laikinas S. D. nuosavybės teisių automobiliui „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), apribojimas, uždraudžiant disponuoti šiuo automobiliu, paliktas galioti iki bus įvykdyta nuosprendžio dalis dėl konfiskavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. D. nuteistas už tai, kad jis vairavo kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: 2018 m. vasario 8 d., apie 21.57 val., kelyje M.-V.-P. 27 km, (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę - automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, – Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiasis patrulis Š. K., patikrinęs jo blaivumą alkoholio matavimo prietaisu - alkotesteriu Alcotes 6810 Nr. (duomenys neskelbtini), patikros Nr. 0629839, nustatė 2,44 ‰ girtumą, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialistas pateikė specialisto išvadą Nr. T-A 1507/2018(01), kurioje S. D. kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 3,02 ‰ etilo alkoholio.Apeliaciniame skunde nuteistasis S. D. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Atlikti byloje įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti liudytoją G. M.. Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas neįvertinus svarbių bylai aplinkybių, jo paties parodymų, remiantis išimtinai tik policijos pareigūnų, kurie negali būti vertinami kaip nešališki ir objektyvūs, parodymais. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei jų vertinimą (BPK 20 straipsnis), neteisingai taikė įstatymą bei kitas teisės normas. Tokiu būdu grubiai suvaržė jo teises į tinkamą teisminę gynybą ir nešališką teismą. Dėl grubių procesinių normų pažeidimų priimtas nuosprendis yra neteisingas, neteisėtas, priimtas neišsamiai ir paviršutiniškai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus. BPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Abu pareigūnai - Š. K. ir M. S. teisme nurodė, jog 2018 m. vasario 8 d. naktį, gavus iškvietimą į (duomenys neskelbtini) k. dėl sugyventinių konflikto bei atvykus nurodytu adresu, surasta moteris nurodė, jog girtas vyriškis sėdo už automobilio vairo ir išvažiavo. Ieškant nurodyto automobilio, pareigūnai važiavo link pagrindinio kelio, po to apsisuko ir tuo metu pastebėjo jiems iš priekio važiuojantį automobilį, kuris judėjo kryptimi link to adreso, į kurį pareigūnai buvo nuvykę pagal iškvietimą. Sustabdžius automobilį bei patikrinus vairuotojo girtumą, buvo nustatyta, kad šis yra neblaivus, be to, vairuotojas ir pats teigė, jog vartojo alkoholį. Liudytojas M. S. nurodė, jog vairuotojas prisipažino, jog vairavo neblaivus, o šio prisipažinimas buvo užfiksuotas vaizdo filmavimo priemonėmis. Be to, liudytojas nurodė, jog prieš sustabdant automobilį, akivaizdžiai matėsi, jog jis važiavo, nes kelio dangai esant nelygiai, automobiliui patekus į duobes, jo žibintų šviesos bangavo, t. y. kilnojosi aukštyn-žemyn. Šie pareigūnų parodymai yra visiškai neteisingi, kadangi, kaip ir visi pareigūnai, jiems yra aktualu nustatyti pažeidimą, esamą ar tariamą, ir tokiu būdu gerinti vairuotojų vairavimo kokybę, mažinti asmenų, kurie vairuoja transporto priemones, būdami neblaivūs, skaičių. Kaip matosi iš bylos medžiagos, jie tą daro netgi akivaizdžiai meluodami teismui, duodami parodymus, kurie visiškai neatitinka faktinių aplinkybių. Dėl paties įvykio apeliantas paaiškina, kad šių metų vasario 8 dieną dėl konflikto su sugyventine B. A. buvo iškviesta policija į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini). Iš sugyventinės namų taksi automobiliu, kurį iškvietė policijos pareigūnai, jis išvyko pas draugą G. M. į (duomenys neskelbtini), buvo neblaivus. Vėliau su G. M. taksi automobiliu grįžo pas sugyventinę, nes norėjo su ja pasikalbėti, tačiau jai pagrasinus, jog iškvies policiją, iš kiemo pasiėmė savo automobilį, nes nenorėjo jo ten palikti. Automobilį vairavo G. M., kuris nuvežė jį automobiliu prie geležinkelio lauko keliuku ir paliko automobilyje miegoti, nes jis taip paprašė, o pats su taksi išvyko namo. Kadangi jam buvo operuotas petys ir buvo patogiau miegoti vairuotojo vietoje, todėl perėjo ir atsisėdo vairuotojo pusėje. Kad nesušaltų, pasiėmė užsikloti pledą. Jam būnant automobilyje, miegant, jį pažadino kažkokie asmenys, kaip po to paaiškėjo - policijos pareigūnai. Atstumas nuo namų, iš kur paėmė automobilį, ir kur po to miegojo, buvo apie 300-400 metrų. Dėl vaizdo įrašo, kuris yra paminėtas nuosprendyje, paaiškina, kad jis, kalbinamas policijos pareigūno, neprisipažino, jog vairavo automobilį. Policijos pareigūnai jam uždavinėjo klausimus, ar jis važiavo su automobiliu, ar žino, jog važiuoti neblaiviam negalima. Į šiuos klausimus jis atsakė, jog važiavo automobiliu, žino, kad vairuoti neblaiviam negalima. Tačiau sakydamas, kad važiavo, jis turėjo mintyje, kad važiavo ne kaip vairuotojas, o kaip keleivis, kai jį vežė G. M., taip pat patvirtino, jog yra buvęs policijos pareigūnas, todėl faktas, kad vairuoti neblaiviam negalima, jam tikrai yra žinomas. Mano, jog teismas, kuris šiuo vaizdo bei garso įrašu vadovavosi, manydamas, jog jis pripažino savo kaltę, padarė akivaizdžią įrodymų vertinimo klaidą, nes važiavimas automobiliu ir jo vairavimas yra du skirtingi dalykai. Jis pokalbio metu tikrai nenurodė, jog pats vairavo transporto priemonę. Nepaisant to, kažkodėl šį pokalbį bei jame nurodytas aplinkybes teismas vertino ne jo naudai. Be to, pareigūnai, prieš darydami garso bei vaizdo įrašą, turėjo jį apie tai įspėti, tačiau to nepadarė. Teismas taip pat nesivadovavo liudytojo G. M. parodymais, kuris teigė, kad nuteistojo prašymu vairavo šiam priklausantį automobilį, juo atvažiavo nuo nuteistojo sugyventinės namų (duomenys neskelbtini) kaime iki geležinkelio bėgių. Čia paliko nuteistąjį bei automobilį ir pats taksi išvažiavo į namus. Šioje vietoje tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teismas neatliko svarbaus procesinio veiksmo, t. y. liudytojo parodymų patikrinimo vietoje, bei nenustatė, ar automobilį G. M. paliko toje pat vietoje, kur jį rado policijos pareigūnai, ar jis buvo iš tos vietos pajudėjęs. Jeigu būtų atliktas šis veiksmas, būtų neginčytinai nustatyta, jog jis iš tos vietos, kurioje jį su automobiliu buvo palikęs G. M., nebuvo niekur pajudėjęs ir nevažiavo. Policijos pareigūnai jį ne tariamai sustabdė vairuojant automobilį, o prižadino miegant jame. Spėja, jog tai buvo daroma tyčia, piktybiškai siekiant ne ištirti įvykį bei nustatyti visas svarbias aplinkybes, o atmesti bet kokias jo tariamos kaltės abejones, o jų tikrai būtų kilę, jeigu būtų užfiksuoti G. M. parodymai įvykio vietoje. Kas liečia dėl šio liudytojo parodymų, kur jis teigė, kad automobilį, privažiavęs akligatvio pabaigą, paliko priekiu į geležinkelio bėgius, tai šie parodymai yra neteisingi, apelianto nuomone, liudytojas suklydo, galimai galėjo pamiršti dėl garbaus amžiaus. Siekiant patikslinti šias aplinkybes, būtina apklausti liudytoją G. M.. Teismas taip pat nesivadovavo liudytojo A. J. parodymais, kurie patvirtina tiek jo, tiek liudytojo G. M. teiginius apie įvykį. Tai yra, kad, dirbdamas taksi vairuotoju, apelianto prašymu, A. J. atvežė jį į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur pasiėmė draugą, t. y. G. M., po to grįžo į (duomenys neskelbtini) k. Čia jis su G. M. sėdo į automobilį „Toyota“, atvažiavo iki geležinkelio, kur jį G. M. paliko automobilyje, o pastarąjį A. J. nuvežė atgal į (duomenys neskelbtini) kaimą. Su šiuo liudytoju, t. y. A. J., nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme pavedus tai atlikti prokurorui, nebuvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Kyla pagrįstas klausimas, kodėl tai nebuvo padaryta. Apelianto nuomone, tai buvo daroma kryptingai bei tikslingai, nes liudytojo parodymai apie tai, kur buvo paliktas jo automobilis bei jis pats, paneigtų pareigūnų melagingus liudijimus dėl tariamo jo automobilio vairavimo. Nuteistasis pažymi, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis teismo nuosprendis bus teisingas tik tuomet, kai iš jo bus matyti objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu teismas nesurinko objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad jis padarė inkriminuojamą veiką, dėl kurios kaltės jis nepripažino, todėl teismas privalėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti abejonėmis. Apeliantas nurodo ir tai, jog yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu objektyviąja prasme, nes nebuvo laikytasi BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo S. D. apeliacinis skundas atmetamas.Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ginčija įrodymų vertinimą bei netinkamą kaltės nustatymą, prašydamas jį išteisinti.BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos; 2) jog išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais, nustatant tiesą byloje, nelaiko kitų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, S. D. kaltė įrodyta ne tik policijos pareigūnų parodymais, tačiau ir paties nuteistojo nenuosekliais parodymais bei paaiškinimais, liudytojos B. A., kitų liudytojų parodymais, vaizdo bei garso įrašu, kita rašytine bylos medžiaga. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas negali būti begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai ir objektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, apelianto teisė į tinkamą teisminę gynybą nebuvo pažeista. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas buvo nešališkas, tačiau kuo konkrečiai pasireiškė šis nešališkumas, nenurodoma, todėl teisėjų kolegija šį teiginį laiko deklaratyviu ir plačiau dėl jo nepasisako.BK 281 straipsnio 7 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Nagrinėjamu atveju neginčijama, jog įvykio metu S. D. buvo nustatytas 2,44 promilių neblaivumas, tačiau nuteistasis nesutinka, jog jis vairavo transporto priemonę. Apelianto teigimu, jis automobilyje „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tik miegojo, o policijos pareigūnų buvo pažadintas. Pareigūnai neva klaidingai suvokė įvykio aplinkybes. S. D. pateiktame skunde ginčija policijos pareigūnų Š. K. ir M. S. parodymus, teigdamas, jog šie yra melagingi. Apelianto vertinimu, visiems pareigūnams aktualu nustatyti pažeidimą, esamą ar tariamą, ir tokiu būdu gerinti vairuotojų vairavimo kokybę, mažinti asmenų, kurie vairuoja transporto priemones, būdami neblaivūs, skaičių. Tokius teiginius teisėjų kolegija vertina kaip subjektyvius. Byloje nėra jokių duomenų, kad įvykį forminę policijos pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, norėtų S. D. kaip nors pakenkti ir pan., todėl nesivadovauti jų parodymais nėra pagrindo.M. S. ir Š. K. savo tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 7, 8), surašytuose iš karto po užfiksuoto teisės pažeidimo, nurodė, kad 2018 m. vasario 8 d. gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini), konfliktuoja vyras su moterimi. Nuvykus minėtu adresu, juos pasitikusi moteris paaiškino, kad jos buvęs vyras visiškai neblaivus maždaug pora minučių iki jiems atvykstant sėdo į automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir išvažiavo. Apvažiavus aplink esančias gatves, pastebėjo važiuojantį priešpriešine kelio puse link jų aukščiau nurodytą automobilį, kuris buvo sustabdytas įjungus tarnybinio automobilio švyturėlius. Sustabdytas vairuotojas – S. D. iš karto prisipažino, kad vartojo alų, pradėjo verkti, isterikuoti, teigė, kad yra jų kolega, todėl prašė nebausti. Tas pačias aplinkybes pareigūnai nuosekliai dėstė ir ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. M. S. paaiškino, kad automobilio su galimai neblaiviu vairuotoju pradėjo ieškoti po to, kai apie tai informavo nuteistojo sugyventinė. Nurodytos markės automobilis netrukus buvo pastebėtas ir sustabdytas. Pareigūnas pažymėjo, kad automobilis tikrai važiavo, nes jį matė atvažiuojantį priešprieša, važiuojant nelygiu keliu judėjo automobilio priekiniai žibintai. Automobilis sustojo įjungus raudonos-mėlynos spalvos tarnybinio automobilio švyturėlius. S. D. vairuotą transporto priemonę užgesino, išjungė šviesas. Prie automobilio priėjęs kolega Š. K. prisistatė ir ištraukė iš automobilio užvedimo spynelės raktą, nes iš karto pastebėjo, jog vairuotojas sunkiai orientavosi aplinkoje. Tuomet jis paklausė, ar šis gėrė alkoholį, atsakymas buvo teigiamas. S. D. prisipažino, kad vartojo alų, neneigė vairavęs transporto priemonę. Tačiau nustačius artimą sunkiam neblaivumą, S. D. pradėjo verkti, puolė į isteriją, t. y. labai susinervino. M. S. jį įspėjo, kad bus daromas garso-vaizdo įrašas ir po perspėjimo iš karto pradėjo filmuoti (b. l. 31-32). Apie vairuotojo prisipažinimą teisminio nagrinėjimo metu paliudijo ir pareigūnas Š. K. (b. l. 113-114). Jis patvirtino, kad betarpiškai matė važiuojantį automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame galimai turėjo būti neblaivus asmuo. Sustabdžius automobilį informacija pasitvirtino. M. S. ir Š. K. parodymus bei jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes patvirtina ir objektyvūs bylos įrodymai – įvykių ataskaitos (b. l. 11-14, 15-19), kuriose užfiksuota, kad liudytojos B. A. pranešimas priimtas 2018-02-08 21:44 val., įvykis užregistruotas 2018-02-08 21:46 val., policijos pareigūnai buvo išsiųsti 2018-02-08 21:48:47 val., ir jau po 9 minučių 21.57 val. S. D. buvo sustabdytas, nors prieš tai policijos pareigūnai dar buvo nuvykę pas B. A. ir su ja bendravo. Šie byloje užfiksuoti įvykio laikai objektyviai paneigia apelianto teiginius apie jo miegojimą automobilyje.Byloje esantis garso bei vaizdo įrašas pilnai patvirtina aukščiau aptartus policijos pareigūnų parodymus. Vaizdo įraše matosi sustabdytos transporto priemonės valstybinių numerių fragmentas „(duomenys neskelbtini)“ bei asmuo mėlynais džinsais ir striuke. Nuteistasis neneigia, kad įraše užfiksuotas būtent jo pokalbis su pareigūnais, tačiau aiškina, kad jis buvo ne taip suprastas. Jis, kalbėdamas su pareigūnais, turėjo mintyje, kad važiavo automobilyje kaip keleivis, o ne kaip vairuotojas, tačiau tokią versiją teisėjų kolegija vertina kaip gynybinę. Iš pokalbio turinio galima aiškiai suprasti, jog S. D. puikiai suvokia dėl ko buvo sustabdytas ir kas jam gresia. Apeliantas su pareigūnais bendrauja verksmingu balsu, prisipažįsta, kad išvažiavo iš sugyventinės namų, į klausimą, ar supranta, kad negalima važinėti neblaiviam, atsako, jog žino, tačiau specialiai taip pasielgė. Tuomet prisipažįsta, kad gėrė alaus, teigia, jog nedaug, tačiau tuo pačiu metu girdisi pareigūno balsas, kuris perspėja būti atsargiam, atsiremti į mašiną, nes S. D. akivaizdžiai svirduliavo, nesilaikė ant kojų. Galiausiai nuteistasis, kuriam galimai atsibodo atsakinėti į pareigūnų klausimus, ištaria, jog viską žino, nes pats yra buvęs pareigūnas. Įvertinus šiuos duomenis, daroma išvada, kad apylinkės teismas vertinimo klaidos nepadarė, nes S. D. prisipažino ne dėl važiavimo automobiliu, tačiau dėl jo vairavimo, būnant neblaiviam. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų G. M. ir A. J. parodymus, kurie patvirtina, kad automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo G. M., kuris jį šiuo automobiliu lauko keliuku nuvežė prie geležinkelio ir paliko automobilyje miegoti, o taksi vairuotojas A. J. G. M. parvežė į namus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad į buvusios sugyventinės B. A. namus 2018 m. vasario 8 d. vakarą S. D. buvo atvykęs du kartus. Taip pat du kartus buvo kviesti ir policijos pareigūnai. Pirmąjį kartą nuteistasis iš B. A. namų išvyko su taksi automobiliu, o antrąjį kartą, praėjus maždaug valandai laiko, būdamas neblaivus, draugo pagalba išvyko su jam priklausančiu automobiliu „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Būtent tokia įvykių seka atsispindi ir liudytojų parodymuose.B. A. ikiteisminio tyrimo metu paliudijo, kad 2018 m. vasario 8 d., vakare, apie 19.00 val., S. D. vaikščiojo apie jos namo langus ir grasino jai, kad išlauš duris ar išmuš langus. Ji jau dvi dienos buvo išvijusi šį iš namų dėl alkoholinių gėrimų vartojimo. Dėl minėto nuteistojo elgesio ji iškvietė policijos pareigūnus, tuomet atvyko ir taksi automobilis, kuriuo S. D. išvyko. Praėjus maždaug valandai laiko, nuteistasis vėl pradėjo belsti jai į langą, buvo vienas, jokio draugo ar taksi automobilio ji nematė. Jai pasakius, jog vėl kvies policiją, buvęs sugyventinis atsisėdo į jam priklausantį automobilį ir išvažiavo. Nors pačio išvažiavimo momento ji nematė, tačiau yra įsitikinusi, kad jis buvo vienas, jokių kitų asmenų ji nematė (b. l. 40). Taksi vairuotojas A. J. patvirtino, kad su sugyventine susipykusį asmenį vežė į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) sav., tačiau ten nuvykus jam buvo liepta važiuoti atgal į (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) gatvės S. D. pasiėmė jam nepažįstamą asmenį, kuriuos abu nuvežė atgal prie B. A. namo. Prie automobilio „Toyota Avensis“ vairo sėdosi (duomenys neskelbtini) gatvėje paimtas asmuo, kuris nuvarė automobilį apie 500 metrų nuo namo, netoli geležinkelio. Jis važiavo iš paskos, paėmė vyrą iš (duomenys neskelbtini) gatvės ir apsisukęs išvažiavo. Ką darė vyriškis, kuris liko sėdėti automobilyje, nematė (b. l. 34-35). Tas pačias aplinkybes liudytojas nurodė ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 113). Liudytojas G. M. nurodė, kad 2018 m. vasario 8 d., apie 20.00-21.00 val., pas jį į namus (duomenys neskelbtini), taksi automobiliu atvyko draugas S., pavardės nežino, kuris paprašė vykti kartu į (duomenys neskelbtini), ir iš kiemo paimti jam priklausantį automobilį, kurį prašė nuvaryti toliau nuo namų. Jis taip ir padarė, t. y. kartu su nuteistuoju taksi automobiliu nuvažiavo į šio buvusios sugyventinės namus ir iš kiemo nuvarė automobilį apie 500 metrų, link geležinkelio. Silvijus liko automobilyje, o jį taksi vairuotojas parvežė namo (b. l. 43). Teisiamojo posėdžio metu G. M. papasakojo tas pačias aplinkybes ir patikslino, jog mašiną paliko taip, kaip nuvažiavo, t. y. jos neapsuko (b. l. 112). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde prašė apklausti šį liudytoją ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas šio prašymo nebepalaikė, tam nenustatė pagrindo ir aukštesnysis teismas, nes liudytojo parodymai yra nuoseklūs. Netikėti liudytojo parodymų dalimi, kad jis transporto priemonę paliko priekiu į geležinkelio bėgius, o kita parodymų dalimi besąlygiškai tikėti, reikštų selektyvų parodymų vertinimą, kas prieštarautų įrodymų vertinimo taisyklėms.Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų G. M. ir A. J. parodymai nepaneigia fakto, jog S. D. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jie patvirtina tik tai, kad automobilis „Toyota Avensis“ buvo išvarytas iš B. A. namų kiemo ir paliktas lauko keliuke apie 300-500 metrų nuo gyvenamojo namo. B. A. tiksliai nematė, kas iš jos kiemo išvažiavo su minėtu automobiliu, tačiau matė vieno žmogaus siluetą. Sutiktina, jog tai galėjo būti ir G. M.. Tačiau šis nuteistąjį paliko automobilyje „Toyota Avensis“ ir pats su taksi automobiliu grįžo namo. Ką toliau veikė S. D., nei G. M., nei A. J. pakomentuoti negalėjo. Kadangi policijos pareigūnai transporto priemonę „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pastebėjo atvažiuojančią jiems iš priekio, vadinasi, S. D. automobilį apsuko ir trečią kartą bandė sugrįžti į buvusios sugyventinės namus, tačiau to jam padaryti nepavyko, nes buvo sulaikytas policijos patrulių. Važiuoti tiesiai nuteistasis neturėjo galimybės, nes priekyje buvo akligatvis, kuris baigiasi nepervažiuojamais geležinkelio bėgiais. Vadinasi, apeliantas privalėjo pats apsukti transporto priemonę ir tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atvežtas, važiuoti link pagrindinio kelio. Tai, kad mašinos rakteliai buvo atiduoti S. D., paliudijo G. M., jis taip pat paneigė, jog apeliantas mašinoje miegojo, t. y. liudytojas nuteistąjį paliko automobilyje nemiegantį. S. D. apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo atliktas G. M. ir A. J. parodymų patikrinimas vietoje, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog tyrimo kryptį koordinuoja ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras. Būtent jis sprendžia, kuriuos proceso veiksmus tikslinga atlikti, o kurie jokių naujų įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių neatskleistų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtų liudytojų parodymų patikrinimas vietoje šiuo atveju nėra būtinas, nes S. D. kaltės įrodytumą pagrindžiančių įrodymų surinkta pakankamai, o įrodinėjimo procesas, jau minėta, negali būti begalinis.Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad S. D. 2018 m. vasario 8 d., vakare, kelio M.-V.-P. 27 km, (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę - automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nei Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų. Skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas bylos aplinkybių visapusišku įvertinimu, todėl jį naikinti ar keisti pateikto apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas RemeikaGytis Večerskas