Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. Ž.-K. ir V. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies arba turtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjos G. Ž.-K. ir V. V. su 2013 m. spalio 1 d. skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į teismą, prašydamos:

1.1. priteisti pareiškėjai G. Ž.-K. iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto apylinkės teismo, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo (toliau – ir atsakovai) laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 28 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas, taikant iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius, t. y. 6 777,06 Lt;

1.2. priteisti pareiškėjai V. V. iš atsakovų laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. spalio 29 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas, taikant iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius, t. y. 6 126,65 Lt.

1.3. teismui atsisakius tenkinti pirmame ir antrame punktuose nurodytus reikalavimus, priteisti pareiškėjoms iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto apylinkės teismo, nurodytais laikotarpiais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydžius atitinkančios turtinės žalos atlyginimą: pareiškėjai G. Ž.-K. – 6 777,06 Lt, pareiškėjai V. V. – 6 126,65 Lt.

Pareiškėjos skundą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, skunde, be kita ko, nurodo, kad pareiškėja G. Ž.-K. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nuo 2008 m. balandžio 24 d. dirbo teisėjo padėjėja (karjeros valstybės tarnautoja, A lygio 11 kategorija), turėjo 3 kvalifikacinę klasę; nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2013 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme dirbo teisėjo padėjėja (A lygio 11 kategorija), turėjo 3 kvalifikacinę klasę (nuo 2012 m. vasario 8 d. – 2 kvalifikacinę klasę). Pareiškėja V. V. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nuo 2008 m. kovo 5 d. dirbo teisėjo padėjėja (karjeros valstybės tarnautoja, A lygio 11 kategorija), turėjo 3 kvalifikacinę klasę, nuo 2012 m. vasario mėn. – 2 kvalifikacinę klasę; esant tarnybinei būtinybei, nuo 2012 m. spalio 29 d. laikinai perkelta dirbti į Lietuvos apeliacinį teismą.

2. Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas (toliau – ir Teismas), atstovaujantis ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 12-13) nurodo, kad: valstybės tarnautojų darbo užmokestis finansuojamas iš valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus; Teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį valstybės tarnautojams, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais; Teismas kaip asignavimų valdytojas nekvestionuoja Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų pakeitimų dėl darbo užmokesčio valstybės tarnautojams nustatymo ir yra sumokėjęs visas su darbo santykiais susijusias išmokas; Teismas neturi nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes, jeigu būtų patenkinti pareikšti reikalavimai (ar patenkinti iš dalies), Teismui būtų skirti asignavimai teismo sprendimui įvykdyti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. Ž.-K. ir V. V. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjoms neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį (apskaičiavimo lentelės, b. l. 14-16). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjos dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjų G. Ž.-K. ir V. V. pareikštas nesutikimas su neišmokėtos darbo nepriemokos dydžiu (b. l. 40-44) kol kas nėra ir negali būti ginčo objektu teisme, nes pareiškėjos nereiškė pretenzijų darbovietei. Tik pareiškus pretenzijas darbovietei galėtų kilti ginčas, nagrinėtinas teisme. Šis teismo sprendimas neužkerta kelio galimam pareiškėjų ir jų darbovietės ginčui dėl neišmokėtos nepriemokos dydžio ateityje.

Kadangi pareiškėjų reikalavimo teisė bus realizuojama pagal kompensavimo mechanizmą, tai negalima teigti, jog pareiškėjos patyrė turtinę žalą (juolab, kad nėra pradėtas kompensavimo įgyvendinimas). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų G. Ž.-K. ir V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.