Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje kyla ginčas dėl VSFFV Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (101260)Š34-33, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjas J. B. tarnavo Šalčininkų rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininku ir buvo atleistas iš tarnybos nuo 1997 m. liepos 22 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 5 punktą už drausmės pažeidimą, pareiškėjo ištarnautas laikas 1997 m. liepos 22 d. sudarė 16 metų 6 mėnesius 22 dienas (b. l. 29).

Pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. prašymu ,,Dėl skyrimo išankstinės pareigūnų ir karių pensijos“ kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių (b. l. 62-67). Į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. birželio 7 d. raštu Nr. (10.68)R3-24220 (b. l. 27), kuriame institucija paaiškino kreipimosi dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo tvarką ir nurodė, kokius dokumentus pareiškėjas turėtų pateikti kreipdamasis dėl tokios pensijos skyrimo.

Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio mėnesį atsakovui VSDFV Utenos skyriui pateikė nustatytos formos prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (b. l. 96-98), tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą (b. l. 98-99), iš kurio matyti, kad iki 1997 m. liepos 22 d. pareiškėjas vidaus tarnybos sistemoje ištarnavo 16 metų 22 mėnesius ir 22 dienas, darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą) (b. l. 100), karinio bilieto kopijas (b. l. 101-111). Gavęs iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato papildomus dokumentus, reikalingus nagrinėjant pareiškėjo prašymą (b. l. 95), atsakovas VSDFV Utenos skyrius priėmė skundžiamą 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (10126)Š34-33 ,,Dėl atsisakymo J. B. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 92), kuriuo nusprendė pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes jis iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo pašalintas dėl jo paties kaltės ir nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbęs muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikęs kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 metų.

Pareiškėjas 2016 m. spalio 26 d. skundu dėl Sprendimo panaikinimo kreipėsi į VSDFV, kuri, išnagrinėjusi skundą, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)-I-6870 pareiškėjo skundo netenkino, nurodė, kad pareiškėjas neatitinka vienos iš Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų – pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai yra mažesnis nei 20 metų (sąlygą, kad po atleidimo iš tarnybos dienos būtų praėję 3 metai pareiškėjas atitiko), pareiškėjas iš tarnybos atleistas dėl drausmės pažeidimo, t. y. dėl paties kaltės, todėl Sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo pagrindus, tvarką ir jų mokėjimą nustato Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (toliau – Įstatymas) ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128.

Pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygas nustato Įstatymo 3 straipsnis, kurio 4 dalyje numatyta, kad pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria ir moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje – Šalčininkų rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininko pareigų – atleistas 1997 m. liepos 22 d. už drausmės pažeidimą, t. y. dėl paties kaltės. Nors pareiškėjas dėl, jo nuomone, neteisėto atleidimo kreipėsi skundais į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Policijos departamentą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, iš bylos medžiagos (b. l. 44-50) matyti, kad Šalčininkų rajono policijos komisariato įsakymas Nr. 29 (b. l. 29), kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, nustatyta tvarka nenuginčytas ir yra galiojantis. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 10-S-172683(1.46-10) (b. l. 98-99) matyti, kad iki atleidimo dienos pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje ištarnavo 16 metų 6 mėnesius 22 dienas, į šį laikotarpį įskaičiuota tarnyba: armijoje (1980 m. lapkričio 10 d. – 1982 m. lapkričio 10 d.); Kauno vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos atskiro milicijos diviziono milicininku (1982 m. gruodžio 30 d. – 1987 m. rugpjūčio 30 d.); Šalčininkų r. vykdomojo komiteto vidaus reikalų skyriaus Kovos su tarybinės nuosavybės grobstymu operatyviniu įgaliotiniu (1987 m. rugpjūčio 30 d. – 1991 m. birželio 20 d.), Šalčininkų r. PK Kriminalinės policijos inspektoriumi (1991 m. birželio 20 d. – 1993 m. birželio 10 d.), Šalčininkų r. PK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo grupės jaunesniuoju inspektoriumi (1993 m. birželio 10 d. – 1997 m. gegužės 18 d.), Šalčininkų r. PK viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininku (1997 m. gegužės 18 d. – 1997 m. liepos 22 d.). Kadangi pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl paties kaltės 1997 m. liepos 22 d., t. y. iki 2016 m. sausio 1 d. ir iki šios datos buvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 16 metų 6 mėnesius ir 22 dienas, todėl atitiko vieną iš Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų valstybinei pensijai skirti – kad po jo atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai, tačiau neatitiko kitos sąlygos – nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų.

Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovai nepagrįstai neįtraukė į tarnybos stažą pusės jo mokymosi aukštojoje mokymo institucijoje laikotarpio. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas TSRS Vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete mokėsi nuo 1983 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. liepos 30 d. (b. l. 89). Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 10-S-172683(1.46-10) (b. l. 98-99) matyti, kad šis laikotarpis patenka į pareiškėjui apskaičiuotą tarnybos stažą tarnaujant Kauno vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos atskiro milicijos diviziono milicininku (1982 m. gruodžio 30 d. – 1987 m. rugpjūčio 30 d.), taigi į pareiškėjo tarnybos stažą įskaičiuotas. Todėl šie pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde remiasi Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, kad iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje; mano, kad atitinka įstatymo reikalavimus pensijai gauti; teigia, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje (ne mažiau nei 5 metus) ir sukakus išėjimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metų. Pažymėtina, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama Įstatymo nustatyta tvarka. Iš pareiškėjo skundo turinio spręstina, kad pareiškėjas mano, jog jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija turėjo būti skiriama Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Minėtoje Įstatymo nuostatoje numatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų. Tačiau šis Įstatyme numatytas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pagrindas pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas, nes byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos dėl paties kaltės iki 2016 m. sausio 1 d.

Teismas konstatuoja, kad atsakovas VSDFV Utenos skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, pagrįstai taikė Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir Sprendimu teisingai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Sprendimo, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6870 pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė ir, patikrinusi pareiškėjo kartu su prašymu pensijai skirti pateiktus dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiami VSDFV Utenos skyriaus Sprendimas ir VSDFV 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. (6.5)1-6870 priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų nenustatyta, todėl pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus nėra.

Pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, nes dėl netinkamai taikant teisės aktus priimtų sprendimų patyrė lėšų trūkumą, turėjo kreiptis į teisininkus, bylinėtis teismuose, turėjo išlaidų, patyrė nervinę įtampą, dvasinius išgyvenimus, jam pablogėjo sveikata; skundu prašo priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė neteisėtų atsakovų VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV veiksmų, byloje skundžiami atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti 1 000 neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo J. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.