Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 227 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – 90 MGL dydžio (3389,40 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. B. pagal LR BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. birželio 4 d., apie 14.40 val. Šaulių gatvėje, Marijampolės mieste, Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus patruliams Remigijui Samsanavičiui ir Dariui Gumauskui, vykdantiems kelių eismo priežiūros įgaliojimus, tiesiogiai pasiūlė bei davė 100 eurų kyšį (dvi kupiūros po 50 eurų), pinigus padėdamas tarnybiniame automobilyje, tarp priekinių automobilių sėdynių ant atramos rankai, už tai, kad nebūtų vežamas į VšĮ Marijampolės ligoninę patikrinimui ir šlapimo mėginio paėmimui dėl galimo narkotinių psichotropinių medžiagų vartojimo, nes buvo sustabdytas vairuojantis automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įtariant, kad yra apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.Nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad teismas netinkamai ištyrė ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, nevertino ir neatsižvelgė į dalį įrodymų bei aplinkybių, patvirtinančių nusikalstamos veikos sudėties jo veiksmuose nebuvimą, ir tokiu būdu padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) pažeidimą, priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, kad teismas nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas to, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pilnai surinkti įrodymai, nebuvo sulaukta ekspertizės rezultatų, nepaimti pirštų atspaudai nuo kupiūrų, kurias jis galbūt padėjo ant atramos rankai esančios tarp tarnybinio automobilio sėdynių, neišreikalavo tarnybiniame automobilyje esančio registratoriaus galimai užfiksuotų vaizdo bei garso įrašų, o palankius kaltinimui parodymus teismas vertino netinkamai, tai yra, nepalankiai jam. Pabrėžia, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik vieną po kito išdėstė surinktus įrodymus, tačiau jų tinkamai neištyrė, neatskleidė jų turinio bei faktinių bylos aplinkybių, kadangi beveik visa nuosprendžio aprašomoji dalis yra identiška prokuroro surašytam kaltinamajam aktui. Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, kadangi tam nebuvo jokio pagrindo – alkoholio tą dieną vartojęs nebuvo, tą patvirtino alkotesterio parodymai, o narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų jis niekada nevartoja. Teismas taip pat nepateikė jokių išvadų ir veikos kvalifikavimo motyvų.Skunde taip pat nurodoma, kad teismas dėstomojoje dalyje nurodė, jog liudytojas Darius Gumauskas savo tarnybiniame pranešime teigia, kad, sustabdęs automobilį, jo pareikalavo pateikti dokumentus. Juos pateikus pasiteiravo, ar G. B. nevartojęs alkoholio ar narkotinių psichotropinių medžiagų. Po šio klausimo, kaip teigia liudytojas, jis iš piniginės išsitraukė 100 eurų (dvi kupiūras po 50 eurų) ir pasakė, kad nesitikrinam ir skirstomės, o teismo posėdžio metu liudytojas teigia, kad pinigus jis padavęs kartu su dokumentais. Teismas nepašalino svarbaus prieštaravimo liudytojo Dariaus Gumausko parodymuose. Teismas konstatavo, kad jis, nors ir neigė kaltę davęs kyšį, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti nuosekliais policijos pareigūnų parodymais. Taip pat teismas neišreikalavo tokių įrodymų, kaip ekspertizės išvada, kuri patvirtintų, ar jis naudojo narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, nebuvo pareikalauta atlikti ekspertizę, kuri galėtų nustatyti, ar ant paimtų kupiūrų yra jo pirštų atspaudai, nepareikalavo pateikti duomenų iš tarnybiniame automobilyje įrengto registratoriaus. Visi šie išreikalauti duomenys turėjo patvirtinti arba paneigti jo kaltę.Apeliantas daro išvadą, jog teismas, tinkamai neišanalizavęs ir nepalyginęs tarpusavyje visų duomenų, nesusiejęs jų į vieningą loginę visumą, nepašalinęs prieštaravimų tarp nuteistojo ir liudytojų parodymų, nenurodęs, kokie konkrečiai įrodymai patvirtina jo kaltę ir kokie ją paneigia, didesnę dalį nuosprendžio pažodžiui perrašęs iš kaltinamojo akto, netinkamai ir šališkai vertino posėdyje tirtus įrodymus ir padare neteisingas išvadas, kad jo kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatyta LR BK 227 straipsnio 2 dalyje, yra visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo surinktais ir teisme patikrintais įrodymais. Šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus, tai sąlygojo neteisėtą jo nuteisimą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino G. B. kaltu padarius LR BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.Apeliantas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus, tai sąlygojo neteisėtą jo nuteisimą, taip pat, kad teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas aplinkybes ir įrodymus, rėmėsi iš esmės vien tik kaltinimui palankiais parodymais, kitų parodymų nevertindamas. Tačiau pažymėtina, jog pagal LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.Šioje baudžiamojoje byloje G. B. pagal LR BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad siekdamas papirkti valstybės tarnautojus (policijos pareigūnus) jų tarnybos metu, tiesiogiai pasiūlė bei davė 100 eurų kyšį siekdamas neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veiklos vykdant įgaliojimus, t. y., kad jis, policijos pareigūnams įtarus, jog vairavo automobilį apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nebūtų vežamas į VšĮ Marijampolės ligoninę patikrinimui ir šlapimo mėginio paėmimui dėl galimo narkotinių psichotropinių medžiagų vartojimo.LR BK 227 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Pažymėtina ir tai, kad papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, šios veikos baigtumas siejamas su momentu, kai atliekamas bent vienas iš alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiką vykdant įgaliojimus.Nors nuteistasis G. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu tvirtindamas, jog jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto keliamą versiją. Tokie įrodymai yra liudytojų Dariaus Gumausko ir Remigijaus Samsanavičiaus parodymai, tarnybiniai pranešimai, apžiūros protokolas, kita bylos medžiaga.Liudytojas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių II-ojo būrio vyriausiasis patrulis Remigijus Samsanavičius teismo posėdžio metu paaiškino, kad G. B. pasakius, jog reikės vykti į ligoninę pasitikrinti dėl narkotinių medžiagų vartojimo, jis tarp automobilio sėdynių padėjo dvi kupiūras po 50 eurų ir pasakė, kad niekur nevažiuotume. Analogiškas aplinkybes šis liudytojas nurodė tiek 2016 m. birželio 4 d. tarnybiniame pranešime dėl KET pažeidimo ir bandymo papirkti policijos pareigūnus (b. l. 13), tiek apklausiant jį liudytoju ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 20, 21). Liudytojas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių II-ojo būrio vyriausiasis patrulis Darius Gumauskas teismo posėdžio metu paaiškino, kad G. B. pasiūlius vykti į ligoninę, įtarus narkotinių medžiagų vartojimą, jis atsakė, kad neturi laiko, kad niekur nevykstam, o įsisodinus jį į automobilį ir pradėjus važiuoti jis tarp priekinių sėdynių įdėjo dvi kupiūras po 50 eurų ir pasakė „skirstomės“. Analogiškas aplinkybes šis liudytojas nurodė tiek 2016 m. birželio 4 d. tarnybiniame pranešime dėl KET pažeidimo ir bandymo papirkti policijos pareigūnus (b. l. 14), tiek apklausiant jį liudytoju ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 23, 24). Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepašalino svarbaus prieštaravimo liudytojo Dariaus Gumausko parodymuose, kadangi jis teismo posėdžio metu nurodė, jog kyšis buvo duodamas kartu su dokumentais, o ne automobilyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šis liudytojas teismo posėdžio metu patikslino, kad G. B. iš pat pradžių, kai jis priėjo prie automobilio, pasiūlė pinigus ir paskui tuos pinigus įsidėjo atgal į piniginę. Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytojo Dariaus Gumausko parodymuose yra prieštaravimų, kadangi aplinkybes dėl kyšio davimo tarnybiniame automobilyje jis analogiškai nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, o šie jo parodymai visiškai sutapo su liudytojo Remigijaus Samsanavičiaus parodymais.Minėti liudytojų parodymai dėl to, kad siekdamas papirkti valstybės tarnautojus jų tarnybos metu, G. B. pasiūlė 100 eurų kyšį, siekdamas neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veiklos vykdant įgaliojimus, t. y. kad jis nebūtų vežamas į VšĮ Marijampolės ligoninę patikrinimui ir šlapimo mėginio paėmimui dėl galimo narkotinių psichotropinių medžiagų vartojimo, yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo, yra pagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl G. B. padarytos nusikalstamos veikos, todėl teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog liudytojai policijos pareigūnai siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde.Apeliantas nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, kadangi tam nebuvo jokio pagrindo – alkoholio tą dieną vartojęs nebuvo, tą patvirtino alkotesterio parodymai, o narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų jis niekada nevartoja. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog skunde apelianto nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su nagrinėjama byla ir joje pateiktu kaltinimu apeliantui, bet su administraciniu teisės pažeidimu, numatytu Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 5 dalyje (transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų). Kaip jau buvo minėta, baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiką vykdant įgaliojimus, tačiau veikos padarymo motyvas nėra šios nusikalstamos veikos požymis, taigi nagrinėjamuoju atveju nėra svarbu dėl kokios priežasties G. B. bandė papirkti policijos pareigūnus. Įmanoma ir tokia situacija, kuomet pažeidėjas, manydamas jog yra pagrindas atsakomybei kilti dėl padaryto pažeidimo, pasiūlo kyšį siekdamas numanomos atsakomybės išvengti, nors faktiškai joks pažeidimas iš tiesų nėra padarytas, tačiau tai jo atsakomybės padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 227 straipsnyje, nešalina. Taigi, apelianto teiginys, jog sprendžiant klausimą dėl jo kaltės padarius minėtą nusikalstamą veiką, buvo svarbu nustatyti, ar jis naudojo narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas ir sulaukti ekspertizės rezultatų, yra nepagrįstas.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pilnai surinkti įrodymai, nebuvo paimti pirštų atspaudai nuo kupiūrų, kurias jis galbūt padėjo ant rankos atramos, esančios tarp tarnybinio automobilio sėdynių, neišreikalavo tarnybiniame automobilyje esančio registratoriaus galimai užfiksuotų vaizdo bei garso įrašo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įrodymų rinkimas ir tyrimas nėra begalinis procesas, jų turi būti surenkama ir ištirta tiek, kad tai leistų padaryti pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos fakto konstatavimo. Šiuo atveju byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių neabejotinai spręsti, jog G. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 227 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančių duomenų visuma, konstatuodamas, jog nustatytos faktinės aplinkybės paneigia G. B. poziciją, kad jis pareigūnams už jų neteisėtą neveikimą, vykdant jiems pavestus įgaliojimus, kyšio nesiūlė. Apelianto argumentai, jog apylinkės teismo nuosprendis yra grindžiamas nevisapusiškai išnagrinėtais įrodymais ir prieštaringais pareigūnų teiktais parodymais, laikytini deklaratyviais. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, nustatydamas šioje byloje faktines aplinkybes, rėmėsi ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet jų visuma, nesuteikdamas prioriteto nei vienam iš jų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant skundžiamą nuosprendį buvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas G. B. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant LR BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.