- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-09
- Bylos Nr.
- eAN2-50-531/2025
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valdas Ciesiūnas
- Advokatai
- Arvydas Penelis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) viršininko A. G., taip pat O. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarimo teisėtumo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. O. J. Institucijos vyresniojo tyrėjo 2024 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 1 dalį, 300 Eur bauda ir jai paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 9 mėnesiams, o pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį - 1200 Eur bauda su jai paskirta administracinio poveikio priemone – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimu 36 mėnesiams. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, O. J. skirta galutinė administracinė nuobauda – 1 200 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 36 mėnesiams. O. J. nubausta už tai, kad 2024 m. spalio 14 d., 11.53 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi, kai nustatytas 0,58 prom. neblaivumas ir neturėdama teisės vairuoti, kai teisės vairuoti nėra įgijusi, išvažiuodama iš kiemo, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, išvertė kiemo tvorą ir atsitrenkė į namą. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis, namo siena, tvora, medis.
2. Dėl šio nutarimo pareiškėjos (nukentėjusiosios) R. K. atstovas advokatas Arvydas Penelis pateikė skundą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams, kuriuo nesutiko su O. J. nubaudimu dėl minėtų administracinių nusižengimų padarymo ir aiškino, jog automobilį vairavo R. J..
Žemesnės instancijos teismas
3. 2025 m. vasario 17 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai priėmė nutarimą, kuriuo panaikino Institucijos vyresniojo tyrėjo 2024 m. gruodžio 3 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną O. J. atžvilgiu nutraukė. Taip pat iš valstybės lėšų nukentėjusiosios R. K. naudai priteisė 400 Eur jos turėtų atstovavimo išlaidų.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
4. Institucija pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarimą ir palikti galioti Institucijos 2024 m. gruodžio 3 d. nutarimą.
4.1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė ANK 563 straipsnyje, 567 straipsnyje įtvirtintų administracinių nusižengimų bylų teisenos uždavinių visapusiškai, pilnai ir objektyviai išaiškinti visas bylos aplinkybes, jog ji būtų išspręsta tiksliai pagal įstatymus, o kaltieji asmenys patraukti administracinėn atsakomybėn. Teismas nebuvo iniciatyvus, netinkamai tyrė bei vertino surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog O. J. veikoje nėra jai inkriminuotų, ANK 423 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytų, administracinių nusižengimų sudėties požymių.
4.2. Teismas, darydamas išvadą, kad automobilį vairavo ne O. J., atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji R. K. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad automobilį neblaivus vairavo ir į jos namo sieną įvažiavo būtent R. J., o tuo tarpu tiek O. J., tiek R. J. iš karto rašytuose paaiškinimuose ir teisme duodant parodymus, nurodytos aplinkybės iš esmės skyrėsi. Su tokiu teismo vertinimu Institucija nesutinka. Pažymi, kad atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai paaiškinimus iš O. J. ir R. J. paėmė tuojau pat po eismo įvykio. Tuo metu, patikrinus šių asmenų blaivumą, O. J. buvo nustatytas 0,58 prom., o R. J. - 0,74 prom. neblaivumas. Be to, iš karto po įvykusio eismo įvykio namo sugrįžęs nukentėjusios R. K. sugyventinis D. V., R. J. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą (dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnį). Todėl O. J. ir R. J., būdami neblaivūs, o taip pat susijaudinę ir dėl buvusio eismo įvykio, ir dėl D. V. panaudoto fizinio smurto R. J. atžvilgiu, galėjo apie vykusius įvykius pirminius paaiškinimus duoti netikslius, nei juos davė vėliau, kai jie buvo apklausti teisme. Be to, O. J. teismo posėdžio metu paaiškino dėl kokių priežasčių ji pirminiame savo paaiškinime nurodė, kad automobiliu važiavo viena, tai yra aiškino, jog pati prisidarė rūpesčių ir nenorėjo į tai įtraukti savo sutuoktinio. Esant išdėstytam, O. J. ir R. J. pirminiai paaiškinimai neturėjo būti laikomi kaip patikimų įrodymų pagrindas bei vertinami, kaip prieštaringi.
4.3. Aiškina, kad R. K. parodymai, jog į automobilį, iki kol šis buvo išvežtas į automobilių saugojimo aikštelę, matant policijos pareigūnams, buvo įlipęs tiek R. J., tiek ir O. J., kuri iš automobilio pasiėmė rankinę ir dokumentus, kad O. J. buvo atsisėdusi į vairuotojo vietą, o R. J. – į keleivio, ir kurių pagrindu teismas konstatavo, jog specialisto išvadoje nurodyti DNR pėdsakai ant keleivio pusės oro pagalvės galėjo atsirasti R. J. į automobilį atsisėdus jau po to, kai šis buvo įvažiavęs į namo sieną, negali būti laikomi patikimais įrodymais, kadangi prieštarauja liudytojos V. A. paaiškinimams. Teisme apklausta policijos pareigūnė V. A. nurodė, kad pareigūnams atvykus į eismo įvykio vietą ir jiems matant, į automobilį „(duomenys neskelbtini)“ niekas nebuvo atsisėdęs, išskyrus ją pačią, kai jį buvo atsisėdusi į vairuotojo sėdynę. Pareigūnė taip pat nurodė, kad ji nežino, ar ten kas nors buvo patekęs prieš jiems atvykstant. Be to, O. J. ir R. J. apklausų teisme metu nurodė, kad po eismo įvykio, išlipę iš automobilio, jį paliko ir iš karto nuėjo į namus, o prie automobilio grįžo tik atvykus pareigūnams. Taip pat O. J. ir R. J. teigė, kad daiktus iš automobilio, pareigūnams leidus, paėmė ne jie patys, o jų sūnus – iš automobilio bagažinės buvo paimtos meškerės, o iš automobilio salono nuo galinės sėdynės paimti kompiuteris ir striukė. Pažymėtina ir tai, jog sunkiai tikėtina, kad O. J. ar R. J. iki atvykstant policijos pareigūnams būtų ėję prie automobilio „(duomenys neskelbtini)“, sėdę į jį ar ėmę kokius nors daiktus, kadangi, kaip minėta aukščiau ir kaip teisme nurodė abu sutuoktiniai, jie bijojo D. V., kuris buvo ką tik sumušęs R. J.. Be to, D. V. turėjo ir demonstravo šaunamąjį ginklą. Taigi, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad O. J. ar R. J. iki atvykstant policijos pareigūnams, ar jau jiems atvykus, būtų atsisėdę į automobilio „(duomenys neskelbtini)“ priekines sėdynes, todėl nukentėjusios R. K. parodymai, kuriais teismas rėmėsi kaip patikimais, prieštarauja kitiems liudytojų parodymams, o prieštaravimų teismas nepašalino, taip pat nemotyvavo, dėl ko buvo atmesti ir nevertinti kitų liudytojų parodymai.
4.4. Taigi, teismas nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) rezultatus. Kaip matyti iš išvados aprašomosios dalies, nuo priekinės dešinės oro pagalvės įvairių vietų buvo paimtos nuoplovos, kuriose ieškota biologinės kilmės pėdsakų. Atlikus DNR, išskirtos iš gauto mėginio ir DNR, išskirtos iš R. J. seilių ėminio, genotipų pasikartojimo dažnumų Lietuvos populiacijoje paskaičiavimus, gauta 99,999999999999999999% sutapimo tikimybė. Taigi, nuoplovos nuo oro pagalvės paviršiaus buvo darytos nuo įvairių vietų ir buvo rasta tik R. J. DNR biologinių pėdsakų, nes kitu atveju, jeigu eismo įvykio metu keleivio sėdynėje būtų sėdėjusi O. J., po smūgio išsiskleidusi oro pagalvė būtų betarpiškai kontaktavusi su O. J. veidu visa plokštuma, todėl ant pagalvės paviršiaus neabejotinai būtų likę O. J. priklausančių biologinių pėdsakų (kraujo, seilių, prakaito, odos epitelinių ląstelių). Tačiau, kaip matyti iš išvados rezultatų, jokių O. J. priklausančių biologinių pėdsakų ant keleivio oro pagalvės rasta nebuvo, todėl ši aplinkybė paneigia nukentėjusios R. K. parodymus, kuriais rėmėsi teismas, panaikindamas institucijos nutarimą, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ keleivio vietoje eismo įvykio metu sėdėjo O. J., o R. J. savo biologinius pėdsakus ant keleivio oro pagalvės paliko jau vėliau, po eismo įvykio įlipęs į automobilį.
4.5. Mano, kad teismo teiginys, jog „šiuo atveju specialisto išvadoje nurodyti DNR pėdsakai ant keleivio pusės oro pagalvės galėjo atsirasti R. J. į automobilį atsisėdus jau po to, kai šis buvo įvažiavęs į namo sieną. Be to, iš 2024 m. spalio 14 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto matyti, kad jame pažymėta, jog asmeniui leidžiama pasiimti iš automobilio daiktus, kurie nesudaro transporto priemonės komplektacijos. Taigi, esant tokiam leidimui pasiimti daiktus iš automobilio, R. J. jau po automobilio išvežimo galėjo nuvykti į automobilio saugojimo vietą ir ten nurodydamas, kad nori pasiimti daiktus, sąmoningai palikti DNR pėdsakus būtent ant keleivio pusės oro pagalvės, o nuvalyti nuo vairuotojo pusės oro pagalvės, tuo labiau, kad automobilio apžiūra buvo atlikta ir oro pagalvės tyrimui paimtos tik 2024 m. spalio 29 d., t. y. po įvykio praėjus 15 dienų, o ne iš karto įvykio vietoje“, yra kaip pamąstymas ar prielaida, kad galbūt teoriškai taip galėjo nutikti, tačiau tai nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Pažymi, jog pagal nustatytą tvarką policijos pareigūnui užpildžius „Priverstinio transporto priemonės nuvežimo (paėmimo) aktą“ pareigūnas akte pažymi, ar leidžiama asmeniui pasiimti automobilyje esančius daiktus, kurie nesudaro automobilio komplektacijos, ar ne. Jeigu asmeniui yra leidžiama daiktus pasiimti, jis juos pasiima įvykio vietoje stebint pareigūnams, tačiau jeigu asmuo įvykio vietoje dėl kokių tai priežasčių asmeninių daiktų neatsiima, UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje iš transporto priemonės jis daiktus gali pasiimti tik pateikęs rašytinį prašymą bylą tiriančiai/nagrinėjančiai institucijai ir gavęs atsakingo policijos pareigūno leidimą. Tada, dalyvaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui, jis gali patekti į uždaros aikštelės teritoriją ir, stebint aikštelės darbuotojui, iš transporto priemonės pasiimti leidžiamus daiktus. Todėl, pateiktos teismo aplinkybės dėl galimo R. J. elgesio, kad jis, galimai siekdamas suklastoti byloje esančius įrodymus, galėjo nuvykti į automobilio saugojimo vietą ir ten nurodydamas, kad nori pasiimti daiktus, sąmoningai palikti DNR pėdsakus būtent ant keleivio pusės oro pagalvės bei nuvalyti nuo vairuotojo pusės oro pagalvės, neatitinka tikrovės, nes tokia įvykių eiga policijos įstaigoje nei teisiškai, nei praktiškai negalima. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, R. J. jam priklausančius daiktus atsiėmė įvykio vietoje, o vėliau jo prašymas papildomai iš transporto priemonės atsiimti asmeninius daiktus policijos įstaigoje gautas nebuvo, todėl ir joks leidimas dėl daiktų atsiėmimo jam išduotas nebuvo, todėl galimybės patekti į automobilį, stovintį UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugomoje aikštelėje, jis neturėjo.
4.6. Nurodo, kad teismo posėdžio metu apklausta policijos pareigūnė V. A. paaiškino, kad jai įvykio vietoje taip pat kilo abejonių dėl automobilį vairavusio asmens, kadangi jai pačiai atsisėdus į šio automobilio vairuotojo sėdynę, tarpas tarp automobilio sėdynės ir vairo buvo nedidelis ir tokio sudėjimo asmuo kaip R. J., ten sunkiai tilptų. Taipogi įtarimą kėlė ir tai, kad R. J., būdamas sąlyginai nedidelio girtumo laipsnio ir turėdamas nemažą vairavimo stažą, vargu ar taip būtų nesuvaldęs automobilio, bei sukeltų tokio pobūdžio eismo įvykį. Be to, minėta pareigūnė teisme paaiškino, kad jeigu jiems (policijos pareigūnams) įvykio vietoje nebūtų kilę abejonių, kad automobilį galėjo vairuoti ne R. J., o O. J., jie pastarajai neblaivumo nustatinėję nebūtų.
4.7. Atkreipia dėmesį, kad O. J. atvykusiems policijos pareigūnams nuo pat pradžių teigė, jog ji vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį, siūlė pareigūnams kviesti ekspertus, kad jie atliktų tyrimą ir patvirtintų jos versiją. Be to, bylos nagrinėjimo metu ir R. J., ir O. J. bendradarbiavo su policijos pareigūnais, iš karto sutiko duoti savo DNR pavyzdžius lyginamajam tyrimui, kas patvirtina jų siekimą byloje nustatyti teisingas aplinkybes. Tai, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo būtent O. J., patvirtina ir policijos pareigūno D. D. kūno kameros užfiksuotas vaizdo įrašas, kuriame matyt, kaip policijos pareigūnė V. A., kuri yra smulkaus kūno sudėjimo, kokio panašiai yra ir O. J., atsisėdusi į automobilio vairuotojo sėdynę, kur tarp sėdynės ir vairo buvo nedidelis tarpas, suabejojo, ar R. J. ten tilptų, o šalia buvęs pareigūnas D. D., kuris yra panašaus kūno sudėjimo kaip ir R. J., nurodė, kad jis atsisėsti netilptų.
4.8. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš pareigūnų kūno kamerų įrašų, atvykę į eismo įvykio vietą policijos pareigūnai išskirtinai rėmėsi vien tik nukentėjusios R. K. paaiškinimu, kad ji matė, jog automobilį eismo įvykio metu vairavo R. J., nerinkdami kitų įrodymų, kuriuos teikė R. J. ir O. J., dėl ko administracinio nusižengimo protokolą ir surašė R. J., nors jo kalte ir patys abejojo. Dėl to susidarė tokia situacija, kad policijos pareigūnams eismo įvykio vietoje nesurinkus visų galimų įrodymų, patvirtinančių O. J. ar R. J. kaltę dėl sukelto eismo įvykio, įrodinėjimo našta buvo perkelta administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.
4.9. Pabrėžia, kad teismo nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusioji R. K. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad automobilį neblaivus vairavo ir į jos namo sieną įvažiavo būtent R. J., vienareikšmiškai neįrodo, kad šie jos parodymai yra teisingi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas rėmėsi vien jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstais nukentėjusios R. K. paaiškinimais, nors pastaroji tiesiogiai eismo įvykio aplinkybių netgi nematė, o jį tik stebėjo po to, kai jis jau buvo įvykęs.
4.10. Teigia, kad teismo nutarime yra nurodomas klaidingas byloje esančių įrodymų tyrimas ir vertinimas. Pagal nutarime pateikiamus motyvus matyti, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, nusprendė, jog vaizdo medžiagos iš O. ir R. J. priklausančios stebėjimo kameros nėra. Pažymi, jog 2025 m. sausio 6 d. teismui per „Liteko“ sistemą siunčiant gautą R. K. skundą dėl Institucijos 2024 m. gruodžio 3 d. priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, administracinio nusižengimo bylą bei atsiliepimą į skundą, lydraštyje buvo pridėtos 2 internetinės nuorodos, leidžiančios atsisiųsti administracinio nusižengimo byloje esančius vaizdo/garso įrašus. Nuorodoje (duomenys neskelbtini) buvo pridėti pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai, o nuorodoje (duomenys neskelbtini) buvo pridėtos nuotraukos iš eismo įvykio vietos bei O. J. pateiktos 2024 m. spalio 14 d. nuotraukos iš vaizdo stebėjimo kameros, kuri fiksuoja jų sodybos bei nukentėjusios S. K. kiemą. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, apie šias nuotraukas nutarime nėra užsiminta, jos vertintos nebuvo, nepateikiami ir motyvai, dėl ko šie įrodymai yra pripažįstami/nepripažįstami patikimais ar nepatikimais. Pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu teisėja, apklausdama O. J. ir R. J., apie tai, ar įvykio filmuota medžiaga yra ar ne, nesiaiškino.
4.11. Institucijos manymu, minėtos nuotraukos objektyviai patvirtina O. J. ir R. J. teisme duotus parodymus bei paneigia nukentėjusios R. K. parodymus. Tai, kad nuotraukos yra darytos prieš pat eismo įvykį ir iš karto po jo, patvirtina jose fiksuotas laikas ir data, nes kaip matyti iš Bendrajame pagalbos centre gauto R. J. skambučio laiko, jo pradžia yra 11:52:14 val., o nukentėjusios R. K. skambučio Bendrajam pagalbos centrui pradžios laikas yra 11:53:40 val. Taigi, O. J. pateiktos nuotraukos atkuria realią 2024 m. spalio 14 d. įvykusio eismo įvykio eigą, o nuotraukoje pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuotas vaizdas, kaip O. J. stovi prie automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durų ir jas atidaro, o R. J. lipa į automobilį pro keleivio dešinės pusės priekines duris, patvirtina, kad eismo įvykio metu, kuris nuo šio momento įvyko greičiau nei po 2 minučių, minėtą automobilį neabejotinai vairavo O. J..
4.12. Atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu kilus prieštaravimams tarp R. J. duotų parodymų ir nukentėjusios R. K. parodymų dėl skambučių Bendrajam pagalbos centrui, tai yra dėl to, kuris iš jų pirmasis skambino ir ar iš viso kuris iš jų skambino (R. K. teigė, kad ji tik viena skambino, o R. J. neskambino, kaip, beje, priešingai tvirtino ir R. J.), teismas nebuvo iniciatyvus, nesiekė išsiaiškinti šių svarbių aplinkybių, kad pašalintų prieštaravimus, tačiau ir vėl laikė patikimais ir rėmėsi būtent R. K. parodymais, nors iš Bendrojo pagalbos centro teikiamos skambučių informacijos matyti, kad R. J. skambučio pradžios laikas yra 11:52:14 val., o nukentėjusios R. K. skambučio pradžios laikas yra 11:53:40 val., tai yra nuo to momento, kai Bendruoju pagalbos centro telefonu paskambino R. J., nukentėjusios R. K. skambutis buvo gautas tik po 1 min. 26 sek. Be to, kaip matyti iš nuotraukos pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, kur vaizdas 11:50:39 val. fiksuotas jau po eismo įvykio, ir kas akivaizdu, kad įvykis yra įvykęs dar ankščiau, nes O. J. tuo metu jau yra išlipusi iš automobilio, nukentėjusios R. K. skambutis Bendruoju pagalbos telefonu buvo gautas ne anksčiau kaip po 3 min. po įvykio, kas paneigia jos parodymus, kad ji, pamačiusi iš automobilio išlipančius kaimynus, iš karto skambino Bendrajam pagalbos centrui.
4.13. Mano, jog teismui, vadovaujantis ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priimant sprendimą panaikinti nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, atsižvelgiant į teismo nutarime išdėstytas aplinkybes, buvo padaryta teisės taikymo klaida. Gi, teismo nuomone, automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu vairavo ne O. J., o R. J.. Taigi, šiuo atveju, jis turėjo vadovautis ne ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, o ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. panaikinti ne teismo tvarka priimtą nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą. Aptariamu atveju, iš viso nutraukus administracinę teiseną, nebetenkama teisinės galimybės administracinėn atsakomybėn toje pačioje byloje patraukti kito asmens.
4.14. Taip pat, teismas ne tik priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutarimą, bet ir be teisinio pagrindo iš valstybės priteisė nukentėjusios R. K. naudai 400 Eur jos turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.
5. O. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarimą ir palikti nepakeistą Institucijos 2024 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini).
5.1. Nagrinėjamu atveju teismas iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiosios R. K. parodymais, neįsitikinęs jų patikimumu, negretindamas ir nevertindamas šių parodymų su kitais byloje surinktais įrodymais. Negalima nesutikti, kad nukentėjusioji tiek po įvykio, tiek jo tyrimo metu ir teisme atkakliai laikėsi pozicijos, jog automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo R. J., tačiau šios aplinkybės nurodytos neteisingai, galimai dėl ilgamečių tarpusavio kaimynų nesutarimų, siekio pakenkti kaimynui. Taigi, nukentėjusioji dėl konfliktiškų santykių su ja ir R. J., turėjo asmeninį suinteresuotumą ir nebuvo objektyvi ir teisinga.
5.2. Pažymi, kad nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Remiantis 2024 m. lapkričio 6 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), atlikus DNR tyrimą, ant dešinės keleivio pusės oro pagalvės gautas vieno vyriškos lyties DNR profilis, kuris sutampa su R. J. profiliu su 99,9999999999% tikimybe. Atlikus DNR tyrimą ant kairės vairuotojo pusės oro pagalvės DNR profilių, tinkamų tolimesniam asmenų identifikavimui, negauta. Tad akivaizdu, jog specialisto išvadoje moksliniais tyrimais pagrįsti duomenys patvirtiną faktą, jog R. J. įvykio metu sėdėjo automobilio dešinėje keleivio pusėje, ką patvirtina ir iššovusios oro pagalvės, turėjusios kontaktą su R. J., tyrimo išvados. Tačiau teismas šia specialisto išvada nesivadovavo, nepagrįstai prioritetą suteikdamas nuosekliems, bet neteisingiems nukentėjusiosios parodymams. Teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, duotais teisme, jog į automobilį, kol šis buvo išvežtas į automobilių saugojimo aikštelę, matant policijos pareigūnams buvo įlipęs tiek R. J., tiek ir ji. Ji iš automobilio pasiėmė rankinę ir dokumentus, buvo atsisėdusi į vairuotojo vietą, o R. J. – į keleivio. Šios nurodytos aplinkybės akivaizdžiai, neteisingos, jų nepatvirtina byloje surinkti duomenys. Pažymi, kad po įvykio į automobilį nei R. J., nei ji nebuvo įlipę, o asmeninius daiktus iš automobilio galinės sėdynės išėmė atvykęs jų sūnus.
5.3. Be to, nukentėjusioji neteisingai nurodė, jog automobilio priverstinį nuvežimą vykdė ne policijos pareigūnai, tačiau patys J.. Pabrėžia, kad transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“ priverstinį nuvežimą vykdė policijos pareigūnų pavedimu, pagal paslaugos sutartį veikianti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri įvykio dieną, dar esant visiems įvykio dalyviams ir policijos pareigūnams, automobilį vilkiku (duomenys neskelbtini) išgabeno į saugojimo aikštelę – (duomenys neskelbtini). Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė automobilio savininkas R. J. ir priėmusi sprendimą pareigūnė V. A.. Nukentėjusioji šių aplinkybių negalėjo nematyti ir nežinoti, nes buvo įvykio vietoje, tad akivaizdu teikė teismui neobjektyvius, savo įvykio versiją pateisinančius parodymus.
5.4. Mano, jog teismo abejonės dėl galimybės kitu laiku ir kitoje, nei įvykio vietoje R. J. palikti DNR pėdsakus yra nepagrįstos. Pažymi, kad įrašas priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte, jog asmeniui leidžiama pasiimti transporto priemonėje esančius daiktus, kurie nesudaro transporto priemonės komplektacijos, pats savaime nesuteikia teisės asmeniui prie saugomos transporto priemonės artintis, patekti į ją net ir turint tikslą pasiimti asmeninius daiktus. Į UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugojimo aikštelėje saugomą transporto priemonę galima patekti tik gavus tyrimą atliekančių pareigūnų leidimą. Ji ir R. J. bylą tiriančios institucijos ir jos pareigūnų neprašė tokio pobūdžio leidimų, nebuvo nuvykę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugojimo aikštelę, nebuvo prie ir patekę į automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismui kilus abejonių dėl galimybės asmenims patekti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugomą transporto priemonę, šios abejonės turėjo būti pašalintos, gaunant atsakymą iš policijai priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiančios bendrovės ir policijos apie asmenų kreipimąsi ir išduotus leidimus patekti į automobilį. Nepašalinęs nurodytos abejonės, teismas darė prielaidą dėl jos ir R. J. galimybės patekti į automobilį, o jos nepatikslinęs, šia prielaida rėmėsi kaip faktu, patvirtinančiu duomenis, paneigiančius specialisto išvados patikimumą. Be kita ko, nurodo, jog svarbu ir tai, kad ji ir R. J. neturi žinių apie tai, kad DNR pėdsakus galima pašalinti, kaip ir kokiu būdu tai įmanoma padaryti (jei įmanoma). Atkreipia dėmesį, jog iš pareigūnų „body“ kamerų vaizdo įrašų matyti, kad ji iš pat pradžių nurodė, kad vairavo transporto priemonę, reikalavo atlikti ekspertizę jos teiginiams pagrįsti. Tad akivaizdu, kad praėjus po įvykio tam tikram laiko tarpui, ji bei R. J. neturėjo nei tikslo, nei motyvo naikinti, slėpti, palikti DNR pėdsakus.
5.5. Nurodo, kad į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams kilo abejonių, kas vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nes nukentėjusiąją palaikantys asmenys teigė kad vairavo vyras, o kita grupė asmenų – jog vairavo moteris. Iš policijos pareigūno D. D. kūno kameros užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, kaip policijos pareigūnė V. A., kuri yra smulkaus kūno sudėjimo, kokio panašiai yra ir ji, atsisėdusi į automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo sėdynę, kur tarp sėdynės ir vairo buvo nedidelis tarpas, suabejojo, ar R. J. ten tilptų, o šalia buvęs pareigūnas D. D., kuris yra panašaus kūno sudėjimo kaip ir R. J., nurodė, kad jis atsisėsti netilptų. Taigi įvykio vietoje buvo šalinamos abejonės, apie tai, kas vairavo automobilį.
5.6. Pripažįsta, kad jos ir R. J. parodymai administracinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, tačiau tai teisina dideliu susijaudinimu. Pabrėžia, kad iš byloje jos pateiktų fotonuotraukų akivaizdu, kad ji sėdo prie automobilio vairo, vairavo automobilį, sukėlė eismo įvykį, R. J. eismo įvykio metu sėdėjo keleivio vietoje ir automobilio nevairavo. R. J. pirmas telefonu kreipėsi į pagalbos centrą.
5.7. Be to, R. J. turi didelį vairavimo stažą, pagal specialybę yra vairuotojas, todėl akivaizdu, kad turint tiek patirties negalėjo sumaišyti stabdžių ir akseleratoriaus pedalų, ko pasekoje, tik pajudėjus iš vietos, visu greičiu rėžtis į gyvenamąjį namą. Pats pažeidimo pobūdis ir jo aplinkybės liudija, kad jis yra padarytas vairavimo patirties ir įgūdžių neturinčio asmens – jos (O. J.).
Atsiliepimas
6. Nukentėjusiosios R. K. atstovas advokatas Arvydas Penelis atsiliepime į Institucijos ir O. J. apeliacinius skundus, su jais nesutinka ir prašo atmesti. Taip pat prašo iš valstybės R. K. priteisti patirtas išlaidas už atsiliepimo parengimą.
6.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas nukentėjusiosios nuosekliais parodymais, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą bei bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad nutraukdamas administracinio nusižengimo bylos teiseną, apylinkės teismas vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, išsamiai motyvavo, kodėl byloje esantys duomenys neleidžia patikimai pagrįsti fakto, kad O. J. padarė jai inkriminuotą administracinį nusižengimą. Vien tai, kad įrodymai nebuvo vertinti taip, kaip norėjo Institucija ir O. J., o teismas padarė apeliantų netenkinančias išvadas dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės nebuvimo, savaime nereiškia, kad įrodymai buvo vertinti netinkamai, atsietai nuo nustatytų bylos faktinių aplinkybių, o skundžiamas nutarimas yra neteisėtas.
Atsiliepimas
6.2. Kaip matyti iš teismo panaikinto Institucijos 2024 m. gruodžio 3 d. nutarimo, jame nėra remiamasi jokia kameros fiksuota informacija. Ji to daryti ir negalėjo, nes O. ir R. J. teismo posėdžio metu tvirtino, jog pas juos esanti vaizdo fiksavimo kamera yra neveikianti. Todėl atmestini Institucijos argumentai, kad bylą nagrinėjant teismo posėdyje nebuvo aiškintasi su O. ir R. J. dėl įvykio filmuotos medžiagos iš jų kameros. Papildomai pažymi, kad net įvykio metu atvykusiems pareigūnams O. ir R. J. tvirtino, kad jų vaizdo fiksavimo kamera yra neveikianti. Nors ANK 567 straipsnio 1 dalis numato, jog nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas teismas taip pat privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes, tačiau tai nereiškia, kad nusižengimą atskleidusi ir tyrimą atliekanti institucija savo pareigą visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirti veikos aplinkybes bei surinkti visus būtinus įrodymus, gali savo nuožiūra perkelti teismui. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą būtent institucija, atliekanti tyrimą ir turinti teisę surašyti protokolą bei nutarimą, turi pareigą patikrinti visas abejones keliančias aplinkybes bei surinkti visus įrodymus dėl administracinio nusižengimo požymių visumos, taip pat patikrinti jų leistinumą ir liečiamumą, ir spręsdama dėl administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų kaltės nurodyti, kodėl tam tikrais konkrečiais duomenimis remiasi arba juos atmeta, tačiau aptariamoje situacijoje Institucija to nepadarė, tai akivaizdžiai matyti iš teismo panaikinto nutarimo turinio.
6.3. O. J. pateiktų nuotraukų autentiškumas kelia pagrįstas abejones. Kadangi O. ir R. J. iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams ir teismo posėdžio metu tvirtino kad jų vaizdo fiksavimo kamera yra neveikianti. Kelia klausimą, jeigu jau yra paimtos nuotraukos eismo įvykio dieną, tai kodėl nėra fiksuotas visas įvykis, t. y. kodėl nėra nuotraukų, iš kurių matyti, kad automobilis juda, o jį vairuoja O. J.. Fotonuotraukos fiksuoja tik įvykius iki įvykio ir po jo, o esminių momentų – automobilio judėjimo ir atsitrenkimo į namą – ne. Todėl O. J. pateiktos fotonuotraukos nieko konkretaus šioje byloje neįrodo. Tuo labiau, iš vienos fotonuotraukos matyti, kad R. J. sėda į automobilio keleivio vietą, tačiau byloje yra O. J. parodymai, kur ji parodo, jog R. J. įvykio metu buvo namuose, o ne automobilyje. Dar kartą pažymėtina, kad esminių įvykio momentų atspindinčių nuotraukų O. J. Institucijai nepateikė. Institucija tokių aplinkybių netyrė, netyrė pačios kameros ir jos galimybių fiksuoti aplinką. Tokiu būdu, Institucija neatliko savo pareigos visapusiškai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, o O. J. pateiktos fotonuotraukos vertintinos, kaip nepatvirtinančios jokių svarbių bylai teisingai išnagrinėti aplinkybių ir yra subjektyvios.
6.4. Teismas įvertino visus byloje esančius prieštaravimus tiek O. ir R. J. parodymuose, tiek Institucijos pareigūnų netinkamuose veiksmuose tiriant svarbias bylos aplinkybes ir jas fiksuojant, tiek atliekant DNR tyrimus automobilyje ir priėmė teisingą sprendimą, jog O. J. nepagrįstai apkaltinta pagal ANK 423 straipsnio 1 ir 3 dalis. Institucija nepateikė objektyvių bei patikimų duomenų, jog nagrinėjamu atveju jos priimtame nutarime nurodomu laiku ir aplinkybėmis būtent O. J. vairuojamas automobilis atsitrenkė į nukentėjusiosios namą.
7. Institucija atsiliepime į O. J. apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo tenkinti.
8. O. J. atsiliepime į Institucijos apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo tenkinti. Papildomai pažymi, kad ji pateikė fotonuotraukas, o ne filmuotą medžiagą, nes esamos vaizdo kameros nuoseklaus vaizdo nefilmuoja, tačiau programėlės pagalba siunčia nuotraukas į telefoną. Būtent atsiųstos nuotraukos ir buvo pateiktos policijos pareigūnams. Taip pat, teismas specialisto išvados nevertino kaip vientiso dokumento, su visais jame fiksuotais duomenimis, todėl darė neteisingas išvadas dėl jos rezultatų nepatikimumo.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
9. Apeliaciniai skundai tenkinami.
10. ANK 652 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
11. Pateiktuose apeliaciniuose skunduose ginčijamas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarimas panaikinti Institucijos 2024 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo O. J. buvo nubausta pagal ANK 423 straipsnio 1 ir 3 dalis, ir administracinio nusižengimo teiseną jos atžvilgiu nutraukti.
12. Pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia neturinčių teisės vairuoti transporto priemones asmenų padarytas KET pažeidimas, kuris lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kito turto sugadinimą (apgadinimą). O pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį – neblaivių (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, taip pat vengusių apsvaigimo patikrinimo arba alkoholį (nustatytas ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės neblaivumas), narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas vartojusių po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo asmenų padarytas KET pažeidimas, kuris sukėlė kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą ar lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kito turto sugadinimą (apgadinimą). Nagrinėjamu atveju O. J. buvo traukiama administracinėn atsakomybėn už tai, kad 2024 m. spalio 14 d., 11.53 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi, kai nustatytas 0,58 prom. neblaivumas ir neturėdama teisės vairuoti, kai šios teisės nėra įgijusi, išvažiuodama iš kiemo nepasirinko saugaus važiavimo greičio, išvertė kiemo tvorą ir atsitrenkė į namą. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis, namo siena, tvora, medis.
13. Pirmosios instancijos teismas, sprendimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną O. J. atžvilgiu, motyvavo tuo, kad ne O. J. 2024 m. spalio 14 d. 11.53 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šią savo išvadą apylinkės teismas iš esmės grindė vieninteliu įrodymu – nukentėjusiosios R. K. parodymais. Viso proceso metu R. K. nuosekliai aiškino, jog automobilį vairavo ne O. J., o R. J., t. y. šią aplinkybę nurodė tiek skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu, tiek į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, ką patvirtina byloje esantys jų kūno kamerų vaizdo įrašai bei policijos pareigūnės V. A. teisme duoti parodymai, tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek apklausiama apylinkės teisme. Tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, vien tik nukentėjusiosios duoti parodymai nėra pakankami konstatavimui, kad O. J. jai inkriminuotų administracinių nusižengimų nepadarė. Priešingai, byloje surinkta pakankamai duomenų, paneigiančių R. K. teiginius bei patvirtinančių O. J. kaltę.
14. Nagrinėjamu atveju, O. J. nuo pat proceso pradžios tikino, kad automobilį „(duomenys neskelbtini)“ vairavo būtent ji. Šias jos nurodomas aplinkybes patvirtino ir jos sutuoktinis R. J.. Vien tik tai, kad įvykio dieną savo duotuose rašytiniuose paaiškinimuose tiek R. J., tiek O. J. nurodė, kad R. J. įvykio metu buvo namuose, o O. J. automobilyje, sukeldama avariją, buvo viena, ir vėliau, apklausiami teisme, jau ėmė teigti, kad jame buvo abu – R. J. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, nesudaro pagrindo visiškai netikėti jų duotais parodymais ir juos atmesti. Gi dėl aplinkybės, kad automobilį vairavo O. J., jie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Šią aplinkybę jie nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, ką patvirtina jų kūno kamerų vaizdo įrašai bei liudytojos V. A. teisme duoti parodymai. Tą patį R. J. nurodė ir skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu. Be to, ją patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš byloje esančios fotonuotraukos (duomenys neskelbtini) matyti, kaip prieš pat įvykstant eismo įvykiui, 11 val. 48 min. 47 sek., O. J. ir R. J. ruošiasi lipti į automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – O. J. yra ištiesusi ranką ties vairuotojo pusės durelėmis, o R. J. – jau atsidaręs priekines keleivio pusės dureles. Tai, kad būtent jie taip ir susėdo į transporto priemonę – O. J. į vairuotojo vietą, o R. J. į keleivio, įrodo byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad atlikus DNR tyrimą, ant dešinės keleivio pusės oro pagalvės gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su R. J. profiliu su 99,999999999999999999 proc. tikimybe. Taip pat, peržiūrėjus į bylą pateiktus policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašus, matyti, kad viename iš jų užfiksuota, kaip į įvykio vietą atvykusi pareigūnė V. A. atsisėda į automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo vietą ir suabejoja, ar R. J. čia būtų tilpęs atsisėsti, o šalia stovintis pareigūnas (kurio kūno sudėjimas panašus į R. J.) teigia, jog jis tai netilptų. Esant šioms aplinkybėms, nekyla abejonių, jog aptariamo įvykio metu minėtą automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė būtent O. J., dėl ko ji pagrįstai buvo nubausta Institucijos 2024 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini).
15. Atkreiptinas dėmesys, kad R. K., apklausiama teisme, nurodė, kad tiek R. J., tiek O. J., buvo įlipę į automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki šis buvo išvežtas į saugojimo aikštelę. O. J. buvo atsisėdusi į vairuotojo vietą, o R. J. - į keleivio. Vadovaudamasis šiais parodymais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad specialisto išvadoje nurodyti DNR pėdsakai ant keleivio pusės oro pagalvės galėjo atsirasti R. J. į automobilį atsisėdus jau po to, kai šis buvo įvažiavęs į namo sieną. Be to, teismas pažymėjo, kad 2024 m. spalio 14 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte nurodyta, jog asmeniui leidžiama pasiimti iš automobilio daiktus, kurie nesudaro transporto priemonės komplektacijos. Taigi, esant tokiam leidimui, R. J. jau po automobilio išvežimo galėjo nuvykti į automobilio saugojimo vietą ir ten nurodydamas, kad nori pasiimti daiktus, sąmoningai palikti DNR pėdsakus būtent ant keleivio pusės oro pagalvės, o nuvalyti nuo vairuotojo pusės oro pagalvės. Tuo labiau, kad automobilio apžiūra buvo atlikta ir oro pagalvės tyrimui paimtos tik 2024 m. spalio 29 d., t. y. po įvykio praėjus 15 dienų, o ne iš karto įvykio vietoje. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinka, kadangi jos grindžiamos tik prielaidomis. Kaip paaiškinama Institucijos apeliaciniame skunde, jeigu asmeniui yra leidžiama pasiimti daiktus, jis juos pasiima įvykio vietoje stebint pareigūnams, tačiau jeigu asmuo įvykio vietoje dėl kokių nors priežasčių asmeninių daiktų neatsiima, UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje iš transporto priemonės jis daiktus gali pasiimti tik pateikęs rašytinį prašymą bylą tiriančiai/nagrinėjančiai institucijai ir gavęs atsakingo policijos pareigūno leidimą. Tada, dalyvaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui, jis gali patekti į uždaros aikštelės teritoriją ir, stebint aikštelės darbuotojui, iš transporto priemonės pasiimti leidžiamus daiktus. Nagrinėjamu atveju be R. K. teiginių, byloje nėra jokių kitų įrodymų, jog R. J. ir O. J. įvykio vietoje, jau po įvykio, būtų lipę į automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasiimti daiktų, tai nefiksuota nei policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašuose, nei tarnybiniame pranešime, taip pat to apklausos teisme metu nenurodė ir pareigūnė V. A.. Byloje taipogi nėra jokių duomenų, jog išvežus automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į saugojimo aikštelę, R. J. būtų teikęs prašymą dėl leidimo išsiimti iš jo daiktus ir jį gavęs, vykęs į stovėjimo aikštelę ir į jį patekęs. Taigi, konstatuoti, kad R. J. galėjo kokiu nors kitu, o ne įvykio metu, palikti savo DNR pėdsakus ant keleivio pusės oro pagalvės nėra priežasčių.
16. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarimas naikinamas ir paliekamas galioti Institucijos 2024 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini). Papildomai pažymėtina, kad panaikinus apylinkės teismo nutarimą, kartu panaikinamas ir sprendimas R. K. priteisti jos patirtas atstovavimo išlaidas, nes šiuo atveju, jos jai nebegali būti priteisiamos.
17. Taip pat, kadangi Institucijos ir O. J. apeliaciniai skundai tenkinami, R. K. jos patirtos atstovavimo išlaidos už atsiliepimo pateikimą iš valstybės nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 5 punktu teismas,
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarimą ir palikti galioti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniojo tyrėjo 2024 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Ši nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.