Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rūtos Miliuvienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas 2015-06-19 gavo Vilniaus universiteto laišką apie priėmimą studijuoti. Bakalauro studijas jis baigė savo šalyje, o magistro studijas Lietuvoje pasirinko dėl aukšto švietimo lygio, geros geografinės padėties ir nebrangios gyvenimo kainos. Auganti šalies ekonomika M. B. patraukė kaip objektas galimiems tyrimams ir analizei. Iš Studijų kokybės vertinimo centro pažymos apie bakalauro laipsnio atitikimą Lietuvoje įgyto bakalauro laipsniui, išduotos 2014 m., matyti, kad pareiškėjas studijas Lietuvoje pasirinko dar gerokai prieš stojimą į Vilniaus universitetą.

Pažymėjo, kad 2015-09-01 kartu su prašymu išduoti vizą, pateikė visus dokumentus, įrodančius atvykimo į Lietuvą tikslą bei sąlygas. Ambasadai buvo pateikti Vilniaus universiteto laiškas apie priėmimą studijuoti universitete bei prašymas išduoti M. B. daugkartinę ilgalaikę vizą (D). Numatytas studijų laikotarpis – 2015-09-01–2017-02-15. Vilniaus universitetas studijų laikotarpiu pareiškėjui leido gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą Vilniaus universiteto bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Prašymo formoje buvo nurodytas universitete dirbantis kontaktinis asmuo ir visi jo kontaktiniai duomenys. Prie dokumentų pareiškėjas pridėjo Vilniaus universiteto patvirtinimą, jog gavo apmokėjimą už studijas. 3 400 Eur sumą už pareiškėją sumokėjo dėdė, gyvenantis Ispanijoje. Kreipimosi į Ambasadą metu pareiškėjas turėjo kelionės ir sveikatos draudimą. Kadangi vienas iš vizos gavimo reikalavimų yra įrodyti, jog asmuo turi pakankamai lėšų gyvenimui Lietuvos Respublikoje, per pokalbį Ambasadoje pareiškėjas pasakė, kad pagrindinis finansuotojas yra jo tėvas, iš kurio jis 2015-06-15 gavo piniginį pavedimą ir ketino šiuos pinigus panaudoti gyvenimui Lietuvoje. M. B. taip pat turi nuosavų santaupų banko sąskaitoje, kurios išrašą taip pat pateikė Ambasadai. Pareiškėjo banko sąskaitoje tuo metu buvo 2 695 811,17 (duomenys neskelbtini), o tai sudaro 23 018,2 Eur. M. B. taip pat turėjo rezervuotą bilietą į Lietuvą.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ĮUTP) 19 straipsnyje yra pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, dėl kurių atsisakoma išduoti vizą užsieniečiui. Mano, kad sprendimas nėra teisingas, protingas ir logiškas, kadangi atvykimo tikslas yra pagrįstas dokumentais, o Ambasada neobjektyviai įvertino situaciją.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie tai, kad žino apie bylos nagrinėjimą patvirtino elektroniniu laišku (b. l. 77).

Paklaustas, ar turi giminaičių, gyvenančių Europos Sąjungos šalyse, pareiškėjas nurodė, kad vienas jo pusbrolių anksčiau studijavo Kipre, o giminių Europos Sąjungos šalyse neturi, tačiau peržiūrėjus jo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad įmoka už M. B. studijas Vilniaus universitete buvo pervesta iš Ispanijos M. Y. T. vardu registruotos sąskaitos, taigi, pareiškėjas nuslėpė faktą, jog artimas giminaitis gyvena Europos Sąjungos šalyse. Skunde M. B. nurodė, kad už studijas Vilniaus Universitete apmokėjo jo dėdė, gyvenantis Ispanijoje.

Tikrindamas pateiktus dokumentus, konsulinis pareigūnas nustatė, kad pateiktoje lėktuvo skrydžio rezervacijoje matomi akivaizdūs formos ir turinio skirtumai, lyginant su įprastinėmis Turkijos oro linijų bilietų rezervacijomis. M. B. pateiktame dokumente nėra agentūros, dariusios rezervaciją, spaudo bei kontaktų, galimai rezervacija daryta ne internetu, nes internetinės rezervacijos atveju „Office / travel agency booking / reservation made through“ eilutėje įrašoma „Internet“, o pareiškėjo pateikto dokumento eilutėje, kurioje turi būti nurodytas miesto, kuriame esanti agentūra padarė rezervaciją, pavadinimas yra įrašas „Pseudo City“. Konsului gavus tokį dokumentą, nebuvo įmanoma patikrinti internetinėje Turkijos oro linijų sistemoje faktinės bilieto rezervacijos fakto, taigi pareiškėjo pateikta informacija apie vykimo į Lietuvą sąlygas yra nepatikima. M. B., atsakydamas į klausimą, koks yra kelionės dokumento numeris, nurodė „One“ (pirmas, vienas), tačiau M. B. paso numeris (duomenys neskelbtini).

Ambasados konsulė specialiu ryšiu 2015-09-07 kreipėsi konsultacijos į Lietuvos specialiąsias tarnybas ir 2015-09-10 gavo Valstybės saugumo departamento atsakymą, kad rekomenduojama pareiškėjui vizos neišduoti, nes užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Ambasados konsulinis darbuotojas 2015-09-11 priėmė sprendimą Nr. 64.5.1.9.-68 atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą ĮUTP 19 straipsnio pagrindu.

Pažymėjo, kad prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir juose įsikurti, todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su rizikos grupėms priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Konsulatai yra įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją, atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybės narėse, šeiminės padėties, su darbu susijusios padėties, socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. Siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

2013-12-19 Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendime byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką nurodyta, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą dėl vieningų vizų išdavimo, reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus. Pasak Teisingumo Teismo, nereikalaujama, jog kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jo prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Priešingai, jos turi nustatyti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo. Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas svarbiais ir patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares. Dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, be kita ko, ar nėra ĮUTP 19 straipsnyje nustatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų. Vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų. Asmuo apie sprendimą informuojamas naudojant Europos Parlamento ir Tarybos 2009-07-13 reglamentu (EB) Nr. 810/2009 nustatyto Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodekso) VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalį.

Šengeno bei nacionalinės vizų išdavimo reglamentavimas įtvirtina Užsienio reikalų ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir pagal ją bei kitą konsulo surinktą informaciją vienasmeniškai priimti sprendimą dėl vizos išdavimo. Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę, įvertinant nelegalios imigracijos į Europos Sąjungą pavojų nagrinėjant prašymus dėl Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu. Pareiškėjas, negavęs prašomos vizos, turi teisę vėl kreiptis į Ambasadą dėl vizos gavimo pateikiant papildomus duomenis ir dokumentus.

Pažymėjo, kad priimant prašomą panaikinti sprendimą, buvo atsižvelgta ir į Valstybės saugumo departamento konsultaciją pareiškėjui vizos neišduoti, esant pagrįstam manymui, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, todėl prašė trečiuoju suinteresuotu asmeniu į administracinės bylos procesą įtraukti Valstybės saugumo departamentą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje 2015-09-11 sprendimo Nr. 64.5.1.9.-68, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. B. atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijos Respublikoje 2015-09-01 pateikė specialios formos prašymą išduoti nacionalinę vizą (b. l. 54–56). Prašyme M. B. nurodė, kad pagrindinis kelionės tikslas yra studijos, o buvimo Lietuvoje trukmė – 305 dienos.

Valstybės saugumo departamentas 2015-09-10 pateikė išvadą, jog remiantis ĮUTP 1 punktu (Europos Parlamento ir Tarybos 2006-03-15 reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmens judėjimą per sienas, bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnio 1 dalies c punktu) rekomenduojama neišduoti Lietuvos Respublikos vizos (b. l. 64–66).

Lietuvos Respublikos Ambasada Turkijos Respublikoje 2015-09-11 priėmė sprendimą Nr. 64.5.1.9-68 dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą. Atsisakant išduoti vizą pasiremta ĮUTP 19 straipsnio 1 dalie s1 punktu, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo tikslų, nes negali pagrįsti numatomo buvimo tikslų bei sąlygų. Pažymėta, kad užsienietis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Sprendimas įteiktas 2015-09-11 (b. l. 62–63).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. ĮUTP 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001-03-15 Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Vyriausybė Vizų režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis. Vizų režimo reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą. (duomenys neskelbtini) įrašytas į šį priedą.

Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl, atvykdamas į Lietuvos Respubliką, privalo turėti vizą. ĮUTP 2 straipsnio 33 dalyje viza apibrėžiama kaip į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Vizos yra dviejų rūšių: Šengeno viza ir nacionalinė viza (ĮUTP 12 straipsnis). Vienkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o daugkartinė nacionalinė viza – užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje (ĮUTP 17 straipsnio 3 ir 4 punktai). Užsienio studentams, priimtiems studijuoti į Lietuvos Respublikoje registruotą ir veikiančią aukštąją mokyklą, išduodamos nacionalinės daugkartinės vizos.

Dokumentų vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimą, konsultavimąsi dėl vizų reglamentuoja vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtintas Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų tiekėjų pasirinkimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Pagal Aprašo 4 punktą, dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja įgaliotų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza, valstybės tarnautojai, jie sprendžia ir klausimus, susijusius su konsultacijų vykdymu, vizos išdavimu ar atsisakymu ją išduoti, jos pratęsimu ar atsisakymu ją pratęsti, jos panaikinimu ir Šengeno vizos atšaukimu, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimu. Dokumentai, kuriuos būtina pateikti, išvardyti Aprašo 73–74 punktuose. Pagal Aprašo 74 punktą įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi teisę pareikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytus duomenis.

Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai yra nustatyti ĮUTP 19 straipsnyje. Iš prašomo panaikinti sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas motyvuojant tuo, jog norėdamas gauti vizą, užsienietis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę. Prašomo panaikinti Ambasados sprendimo teisinis pagrindas atitinka ĮUTP 19 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 10 punktus, nustatančius, kad nacionalinę vizą atsisakoma išduoti, kai norėdamas gauti vizą, jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę.

Europos Sąjungos Tarybos 2004-12-13 direktyvos Nr. 2004/114/EB dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo sąlygas studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų 6–7 straipsniuose nustatyti reikalavimai trečiosios šalies piliečiui studentui, kuris kreipiasi dėl įleidimo. Asmuo turi pateikti nacionalinės teisės aktuose nustatytą galiojantį kelionės dokumentą, sveikatos draudimą nuo visų rizikų, nuo kurių paprastai draudžiami atitinkamos valstybės narės piliečiai; įrodymą, jei to reikalauja valstybė narė, kad jis sumokėjo mokestį už prašymo tvarkymą pagal 20 straipsnį, turi būti aukštojo mokslo įstaigos priimtas mokytis pagal studijų programą bei pateikti valstybės narės reikalaujamus įrodymus, kad buvimo joje laikotarpiu jis turės pakankamai lėšų pragyvenimui, studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms padengti bei patvirtinančius, kad turi pakankamas kalbos, kuria studentas mokysis, žinias, jei to reikalauja valstybė narė. Direktyvos Nr. 2004/114/EB 6 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtinta, kad asmuo neturi būti laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar sveikatai. Nelegali migracija kelia grėsmę šiuo Direktyvos Nr. 2004/114/EB straipsniu saugomoms vertybėms, todėl ši sąlyga yra suderinta su ĮUTP 19 straipsnio 10 punktu.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato ĮUTP III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Pagal ĮUTP 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų. Pagal ĮUTP 2 straipsnio 27⁴ dalį Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis Vizų kodeksu ir Šengeno acquis nuostatomis. Europos Parlamento ir Tarybos 2006-03-15 reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmens judėjimą per sienas, bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnyje, kuriame įtvirtintos trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos, 1 dalies c punkte kaip viena iš sąlygų nurodyta, kad atvykstantysis turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį. Pagal ĮUTP 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą, vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu, norėdamas ją gauti, jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Vertindamas priimto sprendimo pagrindimą, teismas atsižvelgia į tai, kad byloje esantys duomenys rodo, jog buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad tikrieji M. B. kelionės į Lietuvą tikslai gali būti kitokie, nei jis oficialiai nurodė, t. y. ne studijuoti, o patekti į Šengeno erdvę, dėl ko pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Įvertinus administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus bei pokalbyje nurodytas aplinkybes, matyti, kad tarp jų yra neatitikimų. Paklaustas, ar turi giminaičių, gyvenančių Europos Sąjungos šalyse, pareiškėjas atsakė, kad vienas jo pusbrolis anksčiau studijavo Kipre, o giminių Europos Sąjungos šalyse jis neturi, tačiau iš pinigų pervedimo ataskaitos matyti, kad pinigai už pareiškėjo mokslus buvo pervesti iš Ispanijos M. Y. T. vardu registruotos sąskaitos (b. l. 19). Skunde M. B. nurodė, kad pinigus už studijas sumokėjo dėdė, gyvenantis Ispanijoje. 2015-11-11 atsakyme į atsiliepimą pareiškėjas pažymėjo, kad dėdė yra tėvo draugas, o ne M. B. giminaitis. Administracinėje byloje nėra jokio pareiškėjo giminystės ryšius su M. Y. T. patvirtinančių dokumentų, paskutiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad minėtas asmuo jau nėra jo giminaitis. Pareiškėjo teiginiai, kad jis dėdė vadina tik iš pagarbos nėra niekuo pagrįsti. Akivaizdu, kad pareiškėjas, kuris vyko į Lietuvą studijuoti anglų kalba, negalėjo nesuprasti anglų kalbos sąvokų „tėvo draugas“ ir „dėdė“ skirtumo. Byloje nėra nustatyta, kokie ryšiai sieja pareiškėją su M. Y. T., kad pastarasis moka gana didelę pinigų sumą už pareiškėjo studijas.

Atkreiptinas dėmesys, kad prašomas panaikinti sprendimas nebuvo priimtas tik šiuo pagrindu. M. B. nurodė, kad pats kreipėsi į Vilniaus universitetą, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl studijų į Vilniaus universitetą elektroniniu paštu jis kreipėsi per tarpininkus – UAB „Mos international services Europe“ (b. l. 12). Nors teisės aktai nedraudžia su universitetais bendrauti ne tiesiogiai, bet per tarpininkus, tačiau abejonių dėl pareiškėjo siekio studijuoti kelia tai, kad jis su Vilniaus universitetu bendravo per Lietuvoje įsikūrusią imigracijos į Europos Sąjungą paslaugas teikiančią bendrovę (http://www.mosis.lt/) ir šį faktą nuo konsulo nuslėpė. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo pateikti detalesnės informacijos apie pasirinktą mokymo įstaigą, negalėjo paaiškinti, kuo ypatinga baltų kultūra ir kuo ji jam patinka. M. B. taip pat nebuvo susipažinęs su studijų programa. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiais, o pareiškėjas nepateikė jokių jo 2015-11-11 atsakyme į atsiliepimą nurodytus teiginius patvirtinančių įrodymų. Apskritai nėra aišku, kodėl pareiškėjas iš daugybės universitetų pasirinko Vilniaus universitetą, nes jis neturi jokių ryšių nei su Lietuva, nei su čia gyvenančiais žmonėmis. Pasakymas apie rekomendavusį pažįstamą iš Vokietijos yra netikslus ir niekuo neparemtas. Iš pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėjas visų pirma kreipėsi į migraciją organizuojančią bendrovę, o ne ieškojo mokslo įstaigos pagal jos studijų programas.

Iš pareiškėjo pateiktos lėktuvo skrydžio rezervacijos (b. l. 31) matyti, kad joje nėra rezervaciją dariusios agentūros spaudo bei kontaktų, o rezervavimas buvo atliktas per „Pseudo City“ sistemą. Gavęs tokį dokumentą, konsulas Turkijos oro linijų sistemoje negalėjo patikrinti bilieto rezervacijos fakto. Nesant įprastų rekvizitų dokumentas dėl lėktuvo bilieto rezervavimo kelia abejonių dėl jo tikrumo.

Prašymo išduoti vizą 13 punkte M. B. nurodė, kad jo kelionės dokumento numeris yra pirmas („One“; b. l. 54), tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjo paso numeris yra (duomenys neskelbtini) (b. l. 23, 57). Paso numeris įrašytas 11 langelyje, kur turi būti įrašytas asmens kodas, tuo tarpu asmens kodas nepateiktas, nors jis pase nurodytas. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis neteisingai suprato klausimą dėl kelionės dokumento numerio, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi gretimuose langeliuose esantys klausimai susiję su paso duomenų pateikimu, o pareiškėjas moka anglų kalbą pakankamai, kad galėtų užpildyti prašymą vizai.

Atkreiptinas dėmesys, kad norėdamas studijuoti užsienyje, kiekvienas apdairus asmuo viza pasirūpintų iš anksto, tačiau M. B. prašymą išduoti nacionalinę vizą užpildė tik 2015-09-01, kai Vilniaus universitetas jš priėmė mokytis dar 2015-06-19 (b. l. 6-7). Šios aplinkybės bei tai, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai susipažinęs su studijų programa ir negalėjo pateikti detalesnės informacijos apie pasirinktą mokymo įstaigą, rodo, jog neturėdamas rimtų ketinimų mokytis Lietuvos Respublikoje, jis turėjo kitų tikslų – atvykti į Lietuvos Respubliką, kurių neatskleidė vizas išduodantiems pareigūnams, o taip sustiprina padarytą išvadą, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su ,,rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį. Taip pat galima reikalauti papildomų patvirtinamųjų dokumentų, dėl kurių sutarta vietos konsulinio bendradarbiavimo srityje, jei toks bendradarbiavimas vykdomas. Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga taip pat turi pasitelkti vietos konsulinį bendradarbiavimą, kad sustiprintų savo pajėgumus nustatant padirbtus ar suklastotus dokumentus, pateikiamus kaip patvirtinamieji dokumentai su kai kuriais prašymais išduoti vizą. Jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba dėl pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Pagal šio skirsnio 2.2 punktą, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga priima sprendimus remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį. Šiuo išaiškinimu konsulei, kuris sprendžia dėl vizų išdavimo suteikta plati diskrecija ir jo sprendimas atsisakyti išduoti vizą gali būti naikinamas tik nustačius akivaizdžias klaidas ir neatitikimus. Konsulas nėra įpareigotas konsultuoti pareiškėją dėl dokumentų pateikimo, padėti jam surinkti dokumentus, siūlyti pateikti papildomus įrodymus. Pokalbio ambasadoje metu pareigūnas surenka tikslią ir vertingą informaciją, kuria pasiremia priimdamas sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad jis būtų galėjęs pateikti papildomus įrodymus, jeigu jam kas nors būtų paaiškinta. Tokia pozicija pripažįstama nepagrįsta, nes pareiškėjo situacija yra neaiški kompleksiškai, jis vienaip ar kitaip nepateikė informacijos ar ją pateikė abejonių keliančiu būdu: nežinomos aplinkybės, kaip jis išsirinko Vilniaus universitetą, nežinoma, kas sumokėjo už jo studijas, netikslūs paso duomenys, nėra asmens kodo, nėra lėktuvo bilieto. Iš esmės dėl kiekvieno pateikto dokumento pareiškėjui turėjo būti teikiami papildomi paaiškinimai. Situacija leidžia laikyti pareiškėją nesąžiningu. Besikreipiančiojo sąžiningumo vertinimas pagal Instrukciją yra vienas iš prašymo nagrinėjimo etapų.

Surinkta informacija nėra prieštaringa ir nekelia abejonių dėl jos teisingumo. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir teisės aktų, reglamentuojančių vizų išdavimą, nuostatas, bei pareiškėjui skunde bei 2015-11-11 atsakyme į atsakovo atsiliepimą nurodytais motyvais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtinus ginčijamo sprendimo, priimto susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo, darytina išvadą, kad M. B. buvo pagrįstai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Šią išvadą patvirtina ir Valstybės saugumo departamento pateikti duomenys bei rekomendacija neišduoti vizos. ĮUTP 19 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 10 punktuose nustatytos sąlygos buvo įrodytos, todėl atsirado pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Lietuvos Respublikos Turkijos Respublikoje 2015-09-11 sprendimas Nr. 64.5.1.9.-68 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismui pripažinus, kad sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas, negali būti tenkinamas ir reikalavimas įpareigoti Ambasadą priimti naują sprendimą išduoti pareiškėjui nacionalinę D vizą. M. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi M. B. skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.