- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-07-24
- Bylos Nr.
- A-403-1164-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Pareiškėjas
- J. N. S.
- Trečiasis asmuo
- AB bankas “Hansabankas”
- Kategorijos
- 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Skirmantei Staveckaitei ir Egidijai Adlienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. N. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. N. S. pareiškimą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB bankas “Hansabankas” dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 9140 Lt turtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimo atkuriant gyventojų indelius, bylinėjimosi išlaidas ir 40000 Lt moralinės žalos. Pareiškime paaiškino, kad 2000 m. birželio 16 d. gavo akcinės bendrovės “Lietuvos taupomojo banko” pranešimą, kad jo vardu atidaryta atkuriamoji sąskaita, kurioje pagal Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą jam atkurta 9140 Lt santaupų. Teigė, kad tai reiškia jog jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į indėlį, t. y. 9140 Lt. Tačiau iki šiol pareiškėjas šiomis lėšomis disponuoti negali dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nevykdo savo pareigų, todėl tenkintinas jo reikalavimas ir priteistina 9140 Lt turtinės žalos.
Pagrįsdamas savo argumentus dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimo, pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 1109 “Dėl gyventojų santaupų atkūrimo akcinėje bendrovėje Lietuvos taupomasis bankas” 1.10 punktą santaupų atkūrimo sąskaitoje esančios lėšos naudojamos tam, kad gyventojai galėtų laisvai disponuoti atkurtomis santaupomis. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 6 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė negali priimti sprendimų dėl disponavimo atkuriamųjų sąskaitų lėšomis, jeigu Santaupų atkūrimo sąskaitoje nesukaupta pakankamai lėšų iš šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytų šaltinių. Įstatymo 4 straipsnio l dalis nustato santaupų atkūrimo šaltinius, o pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kad atkuriamosiose sąskaitose esančiomis santaupomis gyventojai galėtų disponuoti anksčiau, negu bus parduotas atitinkamas valstybės turtas ir (ar) už jį bus gautos lėšos, disponavimui šiomis lėšomis galima telkti ir Valstybės turto fondo skolinius įsipareigojimus (skolintas lėšas), kurie turi būti užtikrinami konkrečiu privatizuoti (parduoti) skirtu turtu ar privatizavimo sandoriu. Tam Valstybės turto fondas turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka pasirašyti paskolos sutartį su akcine bendrove banku “Hansabankas”, kitais Lietuvos ir užsienio bankais ar finansinėmis institucijomis dėl konkrečios paskolos.
Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas taip pat akcentavo, kad iki Įstatymo 4 straipsnio pakeitimo 1999 m. lapkričio 25 d. įstatymu Nr. VIII-1453, Įstatyme buvo numatyta, kad į Santaupų atkūrimo sąskaitą turėjo būti pervesta 2/3 privatizavimo lėšų. Pareiškėjas nurodė, kad turi Finansų ministro raštą, pagal kurį matosi, jog Įstatymo galiojimo laikotarpiu į Privatizavimo fondą buvo gauta 2804,8 mln. litų pajamų ir įplaukų, tad šiam laikotarpiui į Santaupų atkūrimo sąskaitą turėjo būti pervesta 1870 mln. Litų. Tačiau pagal Finansų ministerijos oficialius duomenis buvo kompensuota 1448 mln. litų indėlių. Remdamasis išdėstytu, pareiškėjas kėlė klausimą, kur dingo 400 mln. litų, ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teismo metu teigė, kad atsakovas rublinių indėlių išmokėjo mažiau, nei pagal įstatymus priklausė bei reikalavo, kad teismas išreikalautų iš Finansų ministerijos dokumentus, patvirtinančius jo skaičiavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad gyventojų santaupų atkūrimo ir disponavimo atkurtomis santaupomis tvarką reglamentuoja Įstatymas. Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjui pagal Įstatymą yra atkurtos santaupos, nereiškia, jog jis turi teisę disponuoti atkurtomis santaupomis, nes Įstatymas nenustato konkrečių atkurtų santaupų grąžinimo terminų. Pagal Įstatymą atkurtų santaupų dydį, kuriuo galima disponuoti, ir laisvo disponavimo atkurtomis santaupomis pradžios datą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į įstatyme nustatytą eiliškumą ir šalies finansines galimybes bei makroekonominės raidos tendencijas. Šiuo metu atkurtomis santaupomis laisvai disponuoti gali pirmosios eilės indėlininkai, antrosios eilės indėlininkai (tik atkurtų santaupų dalimi), taip pat asmenys, paveldėję mirusio iki 1998 m. sausio l d. indėlininko santaupas, bei asmenys Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. Pareiškėjas priklauso trečiosios eilės indėlininkams, t. y. asmenų grupei, kuri atkurtomis santaupomis disponuoti dar neturi teisės.
Atsakovas taip pat nurodė, kad pagal Įstatymą pagrindinis lėšų šaltinis santaupoms atkurti yra VĮ Valstybės turto fondui perduodamas visas privatizuotinas valstybės turtas. Išlaidos gyventojų santaupoms atkurti ir su tuo susijusioms išlaidoms padengti numatomos kiekvienais metais privatizavimo fondo lėšų sąmatoje. Nuo 2001 metų privatizavimo fondo sąmatas tvirtina Seimas atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. Į privatizavimo fondą gautų pajamų ir įplaukų gyventojų santaupoms atkurti tenkanti dalis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuojama kiekvieną kartą gavus pajamas, tačiau išlaidos gyventojų santaupoms atkurti daromos vadovaujantis privatizavimo fondo lėšų sąmatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtais sprendimais dėl laisvo disponavimo atkurtomis santaupomis, kuriuos Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima įvertinusi bendrąjį šalies biudžeto deficitą ir finansines galimybes.
Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nenustato valstybei pareigos skolintis lėšas, kad gyventojai galėtų santaupomis disponuoti anksčiau, todėl valstybė, priimdama tokį sprendimą, turi įvertinti ekonominį tokio sprendimo naudingumą. Siekiant pusiausvyros bei tolygaus visos visuomenės interesų tenkinimo pasirinktas indėlių atkūrimo modelis, juos grąžinant palaipsniui, prioritetą teikiant atitinkamoms gyventojų grupėms. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į šalies finansines galimybes ir lėšų poreikį prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti, tęsia indėlių atkūrimo procesą, kasmet didėja laisvai disponuojančių atkurtomis santaupomis indėlininkų skaičius.
Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendimus dėl laisvo disponavimo atkurtomis santaupomis priima nepažeisdama Įstatymo, kitų teisės aktų, vykdo įstatymuose nustatytas pareigas, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokioms neturtinėms vertybėms padaryta jo prašoma priteisti neturtinė žala ir nepagrindė neturtinės žalos dydžio.
Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad prašymo nagrinėjime nedalyvaus ir prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu reikalauja iš valstybės žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, dėl kurių atkurtomis santaupomis negalima laisvai disponuoti, atlyginimo. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai „Dėl laisvo disponavimo atkurtomis santaupomis” priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei valstybės finansinėmis galimybėmis ir atitinka šio įstatymo nuostatas. Sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl materialinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodyta institucija – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nepriimdama sprendimo dėl disponavimo atkuriamųjų sąskaitų lėšomis, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, valstybės tarnautojai neatliko neteisėtų veiksmų (neveikimo), kurie sukėlė ar galėjo sukelti pareiškėjui materialinę bei moralinę žalą. Atsakovo atstovų valstybės tarnautojai veikė taip, kaip numatyta teisės aktuose, ir jų veiksmai laikytini teisėtais. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žala atlyginama tik tuomet, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Nagrinėjamoje byloje tai nebuvo nustatyta, tad pareiškėjui žala nebuvo ir negalėjo būti padaryta. Teisinio pagrindo įpareigoti valstybę atlyginti prašomą turtinę ir moralinę žalą nėra.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimą, bylą nagrinėti iš naujo bei išreikalauti iš Finansų ministerijos duomenis apie 1997 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. VIII-240 galiojimo laikotarpiu privatizuotą turtą, priskaičiuotas ir faktiškai išmokėtas kompensacijas rublinių indėlių savininkams.
Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendime nėra pasisakyta apie pareiškėjo teiginius bei prašymus, kuriuos jis pareiškė teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Pareiškėjas pažymi, kad jis prašė teismo papildomai išsireikalauti iš Finansų ministerijos duomenis apie 1997 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. VIII-240 galiojimo laikotarpiu privatizuotą valstybės turtą, priskaičiuotas ir faktiškai išmokėtas kompensacijas rublinių indėlių savininkams bei nepriimti byloje sprendimo, kol šie duomenys nebus pateikti, kad teismui paaiškino, jog 1997 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. VIII-240 galiojimo laikotarpiu į Privatizavimo fondą buvo gauta 2804,8 mln. litų pajamų ir įplaukų, tad šiam laikotarpiui turėjo būti pervesta į Santaupų atkūrimo sąskaitą 1870 mln. litų, o faktiškai indėlių kompensuota 1448 mln. litų.
Apeliacinio skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį, Konstitucijos 29 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 47 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu. Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas nenustato konkrečių atkurtų santaupų grąžinimo terminų. Pagal įstatymą atkurtų santaupų dydį, kuriuo galima disponuoti, ir laisvo disponavimo atkurtomis santaupomis pradžios datą nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į įstatyme nustatytą eiliškumą ir šalies finansines galimybes bei makroekonominės raidos tendencijas. Pareiškėjas pagal šį įstatymą priklauso trečiosios eilės indėlininkams. Šiuo metu trečiosios eilės indėlininkai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr. 1311 „Dėl laisvo disponavimo atkurtomis santaupomis” gali laisvai disponuoti ne didesne kaip 1000 Lt atkurtų santaupų suma.
Atsakovė pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas jokių procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė. Apeliantas taip pat nenurodo, kad teismas būtų padaręs procesinės teisės normų pažeidimus, numatytus minėto įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendime nėra surašyti visi jo teiginiai ir prašymai, tačiau teismas neprivalėjo sprendime surašyti visų pareiškėjo teiginių ir prašymų. Atsakovė taip pat pastebėjo, kad Finansų ministerija kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą byloje buvo pateikusi suvestinę apie 1996?2005 metais išmokėtas iš Privatizavimo fondo lėšas gyventojų santaupoms atkurti, taigi visi įrodymai bylos aplinkybėms išaiškinti buvo surinkti nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu atsakovės atstovės iš esmės palaikė poziciją, išdėstytą teismui pateiktuose atsiliepimuose, bei prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas reikalauja žalos atlyginimo už 1998 – 1999 metus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
IV.
ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis nustato, kad motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nurodoma:
1) teismo nustatytos bylos aplinkybės;
2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados;
3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus;
4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.
ABTĮ 80 straipsnis numato, kad “nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti”.
Vadovaujantis aukščiau išdėstytomis nuostatomis, teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas, spręsdamas bylą, privalo išsiaiškinti taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimą ginčo teisiniams santykiams. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ne tik atitinkamomis materialinės ir procesinės teisės normomis, bet ir faktine bylos medžiaga. Pagrįstu laikytinas toks teismo sprendimas, kuriame išdėstytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo sprendimo pagrįstumas priklauso ir nuo to, ar teisingai teismas įvertina surinktus ir ištirtus įrodymus. Galutinį įrodymų įvertinimą teismas pateikia sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Joje turi būti nurodyta, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kokiais įrodymais teismas remiasi, darydamas tokias išvadas, o kokius įrodymus atmeta ir kodėl. Teismas negali pagrįsti savo sprendimo įvairiomis prielaidomis, spėliojimais, kitokio pobūdžio išvedžiojimais apie bylos aplinkybes. Išspręstoje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta.
Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodė teismo nustatytų (arba nenustatytų) bylai teisingai išspręsti reikšmingų konkrečių aplinkybių, įrodymų, kuriais teismas grindė savo išvadas, argumentų dėl kurių atmetė pareiškėjo teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu išdėstytus argumentus, nepasisakė dėl pareiškėjo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu akcentuotos aplinkybės, kad į Santaupų atkūrimo sąskaitą 1998-1999 metais buvo pervesta mažiau lėšų, nei turėjo būti pervesta pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi teismas nepakankamai laikėsi aukščiau paminėtų teismo sprendimui keliamų reikalavimų, nevisapusiškai ištyrė bei įvertino bylos aplinkybes. Be to, teismas, nagrinėdamas žalos atlyginimo klausimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., nuostatomis, nors iš pareiškėjo pareiškimo ir paaiškinimų matyti, kad jam padarytą žalą jis siejo su 1998-2000 metų įvykiais, tai yra su tais laikotarpiais, kai teismo minimos CK normos negaliojo. Teismas savo sprendime nenurodė, kodėl šiuo atveju taikytinos būtent CK, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., normos. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu įstatymas bei kiti poįstatyminiai aktai buvo taikyti neteisingai, tačiau nekonkretizavo kokie tai teisės aktai, kokiomis jų redakcijomis rėmėsi.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes bei nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka jam keliamų įstatymo reikalavimų, teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes. Dėl šių reikalavimų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, buvo apsunkinta pareiškėjo teisė į apeliaciją, todėl remiantis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 142 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Bylą nagrinėjant iš naujo, teismas turėtų išsiaiškinti, vispusiškai ir objektyviai ištirti bei sprendime įvertinti ginčo esmę sudarančias aplinkybes, esant reikalui ir pagrindui, išreikalauti papildomus įrodymus, būtinus ginčo esmei atskleisti ar svarbioms ginčui aplinkybėms nustatyti.
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ir CK 1.131 straipsnio 1 dalį, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Kadangi administraciniuose teismuose reikalavimai dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo nagrinėjami atsižvelgiant į atitinkamas civilinės teisės normas, tai kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki kreipimosi į administracinį teismą yra pagrindas atmesti administraciniame teisme pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Tačiau vadovaujantis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pagal ABTĮ 53 straipsnio 1 ir 3 dalis šalių procesinės teisės yra lygios ir jos jomis turi naudotis sąžiningai. Taigi apeliacinės instancijos teisme reikalauti taikyti ieškinio senatį galima tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškinio senaties taikyti nereikalavo, byloje nenustatyta aplinkybių, objektyviai sutrukdžiusių reikalauti taikyti ieškinio senatį bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo pareikštas prašymas taikyti ieškinio senatį apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas ir teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.