Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant Elonai Mackutei, ieškovei J. L. ir jos atstovei advokatei Janinai Umbrasienei, atsakovei Z. L., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Anykščių rajono notarei J. V. ir Utenos rajono notarei D. M. nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovei Z. L., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Anykščių rajono notarei J. V. ir Utenos rajono notarei D. M. dėl paveldimo turto dalies nustatymo ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo panaikinimo dalyje

Aprašomoji dalis

n ustato:

Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Utenos rajono notarė D. M. paaiškino, kad ji pranešė Anykščių rajono notarei J. V. apie tai, kad jos biure yra užvesta paveldėjimo byla po A. Z. mirties.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Rašytiniu įrodymu – 2008-06-11 išrašu iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (34, 117 b.l.) laikytina nustatyta, kad vieno kambario butas su rūsiu 2,67 kv.m., esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ginčo butas), nuosavybės teise registruotas B. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu, kaip įgytas 1992-05-01 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos remiantis LR 1991-05-28 įstatymu, pagrindu.

Ieškovės J. L. (Z.) gimimo, jos ištuokos su E. U. ir jos santuokos su L. E. L. sudarymo liudijimai bei Utenos CMS pažyma dėl santuokos 1979-10-26 sudarymo su E. U. (30 b.l.) patvirtina, kad ieškovė yra A. Z. dukra (10-11,13 b.l.).

Mirties įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytas Utenos rajono CMS 2008-02-11, patvirtina, kad A. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirė 2008-02-09 (8 b.l.).

Ieškovės pareiškimas apie palikimo priėmimą, kuriame ieškovė nurodė, kad palikimą sudaro ir dalis ginčo buto, Utenos rajono notarės D. M. biure užregistruotas 2008-02-14, registracijos Nr. 29 (26 b.l.).

Šiais rašytiniais įrodymais laikytina nustatyta, kad ieškovė yra A. Z. pirmosios eilės įstatyminė įpėdinė (LR CK 5.5 str. 1d.1p., 5.11 str. 1p.), savalaikiai nustatyta tvarka priėmusi palikimą, atsiradusį po A. Z. mirties 2008-02-09 (LR CK 5.50 str. 2,3 dalys).

Mirties įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytas Anykščių rajono CMS 2009-11-18 (111 b.l.), patvirtina, kad B. Z. mirė 2009-11-17.

1992-06-03 Utenos valstybinės notarinės kontoros notaras S. P. patvirtino B. Z. testamentą, kuriuo ji ginčo butą paliko atsakovei Z. L.. B. Z. analogiško turinio testamentą atsakovės naudai sudarė ir 2005-11-03 (115 b.l.).

Atsakovė 2010-01-29 padavė pareiškimą apie palikimo priėmimą po B. Z. mirties 2009-11-17, jame nurodė, kad palikimą sudaro ginčo butas (110 b.l.). Atsakovei 2010-04-27 Anykščių rajono notarė J. V. išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą remdamasi B. Z. 2005-11-03 sudarytu testamentu (108 b.l.), paveldimas turtas, kuriam išduotas liudijimas, – 63.400,00 Lt vidutinės rinkos vertės ginčo butas.

Šiais rašytiniais įrodymais laikytina nustatyta, kad atsakovė yra B. Z. testamentinė įpėdinė (LR CK 5.5 str. 1d. 2p., 5.19 str.1d.), savalaikiai nustatyta tvarka priėmusi palikimą, atsiradusį po B. Z. mirties 2009-11-17 (LR CK 5.50 str. 2-3 dalys).

Atsakovės pateiktas rašytinis įrodymas - orderis gyvenamam plotui apgyvendinti patvirtina, kad ginčo butas buvo suteiktas B. Č. 1983-02-10 (172 b.l.).

Santuokos sudarymo Utenos rajono CMS įrašas Nr.86 patvirtina, kad A. Z. ir B. Č. santuoką sudarė 1984-04-30 (75 b.l.).

Nors Zarasų rajono liaudies teismas 1989-05-05 priėmė sprendimą (62 b.l.) nutraukti A. Z. ir B. Z. santuoką, tačiau iki A. Z. mirties 2008-02-09 nei vienas iš sutuoktinių teismo sprendimo neįregistravo civilinės metrikacijos įstaigoje, o todėl pagal iki 2001-07-01 galiojusio SŠK 40 straipsnio nuostatas jų santuoka nutraukta nebuvo, nes teismui priėmus sprendimą santuoką nutraukti, buvo preziumuojama, kad sutuoktiniai gyvena santuokoje iki tol, kol kuris nors iš jų santuokos nutraukimą įregistruoja civilinės metrikacijos organuose.

Utenos rajono CMS atsakymas taip pat patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie A. ir B. Z. santuokos nutraukimą (74 b.l.).

Tas faktas, kad nuo teismo sprendimo nutraukti santuoką priėmimo 1989 metais iki A. Z. mirties 2008 m. nebuvo įforminta ištuoka, įrodo, kad sutuoktiniai A. ir B. Z. nesiekė santuoką nutraukti.

Zarasų rajono liaudies teismo sprendimu A. ir B. Z. turtas padalytas nebuvo, motyvuojant tuo, kad atsakovė, t.y. B. Z., nuo turto padalijimo atsisakė.

Minėtame teismo sprendime nurodyta, kad nuo 1988 m. gruodžio A. Z. išvyko gyventi į Alytaus rajoną, t.y. grįžo gyventi pas savo pirmąją sutuoktinę.

Šalys neginčijo fakto, kad vėliau A. Z. grįžo, o B. Z. jį priėmė gyventi kartu, kad jie bendrai gyveno iki A. Z. mirties.

Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM pažyma 2008-08-03 (21 b.l.) patvirtina, kad A. Z. nuo 1990-05-17 iki mirties savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs ginčo bute.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. gegužės 21 d. priėmus Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose, taip pat buvo nustatyta jų įsigijimo tvarka. Pagal minėtą įstatymą pirkti gyvenamąjį namą ar butą turėjo lygias teises namo ar buto nuomininkai ir jų šeimų nariai. Kas iš jų taps namo buto savininku (bendrasavininkiais), jie visi turėjo susitarti prieš pirkdami namą ar butą. Sutuoktiniai, norėdami privatizuoti jų nuomojamą butą, irgi turėjo susitarti, kurio iš jų vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps savininku, nors pagal tuo metu galiojusio LR santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 3 d. turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.

Utenos rajono Valstybinė butų ūkio remonto ir eksploatavimo valdyba patvirtino B. Z. ir A. Z. susitarimą privatizuoti ginčo butą, kuriuo jie susitarė, kad buto savininke bus B. Z. (168-169 b.l.). A. Z. minėtos įstaigos 1992-03-20 pažymoje Nr.2283 (167 b.l.) buvo nurodytas kaip atsakingo gyvenamojo ploto nuomininko B. Z. sutuoktinis. Privatizuojamas butas buvo įkainotas (165-166 b.l.), B. Z. įsipareigojo pinigais sumokėti 1.437,00 rublių, o valstybės vienkartinėmis išmokomis – 10.350,00 rublių. 1992-05-01 su B. Z. buvo sudaryta ir notarine tvarka patvirtinta ginčo buto pirkimo - pardavimo sutartis Nr.I-2974 (17-18 b.l.).

Lietuvos Respublikos Seimui 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-847 papildžius Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sakiniu „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas butas (namas)”, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą vieno iš sutuoktinių vardu, laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe. Ginčo butas privatizuotas 1992 m. B. Z. vardu iki minėto įstatymo pataisos priėmimo. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šio įstatymo nuostatas, nurodė, kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe, nes papildant minėtą straipsnį (5 str. 1 d.) buvo vadovaujamasi nuostata, kad ši įstatymo pataisa apima ir turi būti taikoma butų privatizavimo santykiams, atsiradusiems nuo pat Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dienos (papildant įstatymą, butų privatizavimo procesas jau iš esmės buvo pasibaigęs) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo” 2 punktas). Taip buvo užtikrinamos abiejų sutuoktinių lygios teisės santuokos metu įgyto turto atžvilgiu.

Taigi, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 ir SŠK 21 straipsniais, ginčo butas, sutuoktinių A. Z. ir B. Z. įsigytas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, nepriklausomai nuo to, kad jis įsigytas tik vienos B. Z. vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Pažymėtina, kad patys sutuoktiniai A. ir B. Z. iki savo mirties neginčijo buto privatizavimo sandorio ar susitarimo ginčo butą privatizuoti.

Šioje byloje jau nustatyta, kad iki mirties A. ir B. Z. santuoka nebuvo nutraukta, jų santuoka pasibaigė tik A. Z. mirus (LR CK 3.49 str. 1d.), turtas jų santuokos metu padalytas nebuvo (LR CK 3.116 str. 1d.), todėl ginčo buto turtinis režimas nepasikeitė (LR CK 3.81 str. 1-2 dalys, 3.87 str.-3.88 str.).

Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 52 str. 2d. nustato, kad jeigu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įregistruotas likusio gyvo sutuoktinio vardu, šiam sutinkant gali būti išduotas mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantis liudijimas.

Sutuoktiniui A. Z. mirus, jį pergyvenusi sutuoktinė B. Z. nedavė sutikimo, kad būtų išduotas liudijimas, nustatantis jo dalį. Šį faktą patvirtina notarės D. M. pateikti rašytiniai įrodymai – dalykinio susirašinėjimo dokumentai (152-154 b.l. (paveldėjimo byla)).

Pagal 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 25 straipsnį, Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su santuokinio turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus, t.y. įpareigoja teismus, nagrinėjančius bylas dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo (statuso) nustatymo, po 2001 m. liepos 1 d. ginčo santykiams taikyti naujojo CK Trečiosios knygos antrajame skirsnyje esančias nuostatas.

LR CK 3.87 straipsnio 1 dalyje nurodytas principas, kad po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (LR CK 3.87 str. 2 dalis). Atsižvelgiant į šeimos gyvenimo bendrumą, siekiant teisinio apibrėžtumo sutuoktinių santykiuose, LR CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Preziumuojama, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dalys laikomos lygiomis (SŠK 21 str., 23 str., LR CK 3.117 str.1d.). CK 3.123 straipsnyje pateikiamas pavyzdinis aplinkybių, kurias įvertinęs teismas, padalydamas bendrą sutuoktinių turtą, gali nukrypti nuo CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto lygių dalių principo, sąrašas. Šioje normoje nepateikta išsamaus aplinkybių sąrašo, nes vienos aplinkybės išvardytos įstatyme, o kitas gali nustatyti ir pripažinti reikšmingomis sprendžiant dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo teismas pagal konkrečios bylos faktus. Tačiau tai pripažindamas ir nukrypdamas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo teismas turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba visumos aplinkybių kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 str. nustatė, kad valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams atitinkamomis proporcijomis. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 108 ,,Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams” valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, todėl tai yra asmeninė kiekvieno piliečio nuosavybė.

Byloje yra nustatyta, kad B. Z., sudarydama privatizuojamo ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį už ginčo butą sumokėjo 10.350 valstybės vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), iš kurių 10.300 buvo jos asmeninė nuosavybė, nes Swedbank, AB išsaugoti ir pateikti rašytiniai įrodymai – sąskaitų nuorašai patvirtina, kad tokia suma buvo nurašyta nuo jos investicinės sąskaitos ( 160-161 b.l.). Rašytiniuose įrodymuose – minėto banko pateiktuose A. Z. sąskaitos nuorašuose nėra duomenų, kad kokia nors investicinių čekių suma būtų buvusi sumokėta už privatizuojamą butą iš A. Z. sąskaitos (162-163 b.l.).

Kaip matyti iš atsakovės paaiškinimo ir Utenos rajono savivaldybės atsakymo (164-170 b.l.), kartu su kitais ginčo buto privatizavimo dokumentais nerasta apmokėjimą už privatizuojamą butą patvirtinančių dokumentų.

Atsakovė, liudytojai A. J. M. ir A. Č. (97, 99-100 b.l.) duodami parodymus tvirtino, kad investicinių čekių B. Z. pervedė teta S. M.. Rašytinių tokį faktą buvus galinčių patvirtinti įrodymų nėra pateikta.

Be to, už privatizuojamą butą buvo sumokėti 1.437,00 rubliai, atsakovės teigimu, jie sumokėti B. Z. asmeninėmis ir skolintomis lėšomis. Liudytoja G. M. paaiškino (98-99 b.l.), kad ji skolino B. Z. buto privatizavimui 1.000,00 rublių, rašytinė sutartis sudaryta nebuvo, metų, kuriais buvo skolinti pinigai, tiksliai nebepamena. Nors ieškovės atstovė ir nurodė, kad liudytoja sako netiesą, nes 1992 metais rubliai jau buvo išimti iš apyvartos, tačiau, kaip matyti iš ginčo buto privatizavimo sutarties turinio (17-18 b.l.), 1.437,00 rubliai buvo sumokėti 1992-04-15, o įvesti laikinieji pinigai talonai bei rubliai išimti iš apyvartos buvo tik 1992 m. spalio 1 d.

Pagal 1992 m. galiojusio Civilinio kodekso 43 str. nuostatas šiuo konkrečiu atveju, t.y. jei buvo skolinama 1.000,00 rublių, reikėjo sudaryti rašytinę sutartį. Tokia sutartis sudaryta nebuvo.

Atsakovė, liudytojai A. L. ( atsakovės sutuoktinis), A. Č. (atsakovės brolis), A. J. M., G. M. (jos sūnus nuomojasi ginčo butą), tvirtino, kad ginčo buto privatizavimui B. Z. naudojo tik asmenines lėšas (investicinius čekius ir grynuosius pinigus), tame tarpe jos pasiskolintas iš kaimynės ir giminaičių, buto privatizavimo faktą slepiant nuo A. Z., kuris priešinosi ginčo buto įgijimui nuosavybėn (98-100 b.l.).

Duodami parodymus visi šie liudytojai kartojo atsakovės žodžius, taip pat, kaip ir atsakovė, jie stengėsi moralizuoti ieškovę, tai leidžia manyti, jog atsakovė su liudytojais iš anksto aptarė jų parodymus. Liudytojų parodymai apie tai, kad B. Z. slėpė nuo sutuoktinio ginčo buto privatizavimo faktą, prieštarauja rašytiniam įrodymui – 1992-03-19 sutuoktinių susitarimui privatizuoti butą (15 b.l.).

Šių liudytojų parodymai nėra pakankami, kad neginčijamai patvirtinti, jog 1.437,00 rubliai, kurie buvo sumokėti privatizuojant ginčo butą, buvo asmeninės B. Z. lėšos (skolintos, grąžintos iš gaunamos pensijos ir giminaičių paramos). 1992 m. galiojusio SŠK 21 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. SŠK 22 str. nenumatė, kad sutuoktinio gaunama pensija būtų asmeninis jo turtas. Pripažintina, kad ginčo buto privatizavimui buvo, išskyrus 10.300,00 investicinių čekių, naudojamos ir bendros A. ir B. Z. piniginės lėšos.

Šioje byloje šalių pateikti įrodymai ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą ir nustatyti, kad privatizuotas buvo B. Z. paskirtas butas, kad jos indėlis privatizuojant ginčo butą buvo didesnis, nes ji už ginčo butą sumokėjo 10.300,00 valstybės vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), t.y. asmeninėmis lėšomis.

Tačiau šiuo nagrinėjamu atveju ypatingai svarbu tai, jog ginčo butas buvo įgytas santuokoje butų privatizavimo proceso metu, kuris buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas lengvatinėmis sąlygomis (o ne, pabrėžtina, rinkos kaina) įsigyti jas privačion nuosavybėn; tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises privatizuoti patalpas, tačiau pasinaudoti valstybės lengvatomis viena šeima galėjo tik vieną kartą. Atkreiptinas dėmesys, kad, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių, butai buvo parduodami šeimoms bendram naudojimui, todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teiginius, konstatuojant tai, jog A. Z. lėšomis (1/2 panaudotų santuokinių lėšų – 745,50 rb.) yra įgyta tik apie 6 proc. ginčo buto, būtų pažeidžiamos ne tik pamatinės nuostatos, įtvirtintos CK 1.5 str., bet ir butų privatizavimo nuostatos, t. y., kad tiek nuomininkas, tiek ir jo šeimos nariai turėjo lygias teises privatizuoti patalpas, bei sutuoktinių lygių dalių prezumpcija.

Įvertinus B. Z. didesnį indėlį privatizuojant ginčo butą (sumokant 10.300,00 asmeniškai jai skirtomis valstybės vienkartinėmis išmokomis) bei butą gaunant, pripažintina, kad yra teisinis pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 str. 1 d.) ir nustatyti, kad A. Z. priklausanti dalis yra 1/3, o B. Z. – 2/3 dalys. Kitoje dalyje dėl paveldimo turto dalies nustatymo ieškinys atmestinas.

LR CK 5.19 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę testamentu palikti visą ar dalį savo turto vienam ar keliems asmenims, t. y. fizinis asmuo gali savo valią išreikšti testamentu, kuriuo pasirinktam asmeniui ar asmenims palieka visus ar dalį jam priklausančių materialiųjų, nematerialiųjų dalykų ir turtinių reikalavimo teisių (CK 5.1 straipsnis). Taigi B. Z. turėjo teisę padaryti patvarkymą savo mirties atveju tik dėl jai priklausančio turto paveldėjimo.

Paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą nėra sandoris, jis yra įpėdinio paveldėto turto nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, jis testamentiniam įpėdiniui išduodamas testamento pagrindu, įpėdiniui išreikus savo valią tokį dokumentą gauti. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą į visą ginčo butą atsakovei Anykščių rajono notarė J. V. išdavė 2010-04-27, remdamasi 2005-11-03 sudarytu testamentu.

Utenos rajono 1-asis notaro biuras siuntė, o 2010-04-14 Anykščių notarė J. V. gavo A. Z. paveldėjimo bylos kopijas (123-136 b.l.), taigi dar iki paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo išdavimo notarei J. V. jau buvo žinoma, kad dėl paveldimo turto yra kilęs ginčas.

Nustačius, kad B. Z. priklausė 2/3 ginčo buto, pripažintina, kad atsakovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą dalyje dėl 1/3 turto - vieno kambario buto su rūsiu 2,67 kv.m., esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - yra neteisėtas, todėl, ginant ieškovės kaip A. Z. įstatyminės įpėdinės teises, nurodytoje dalyje panaikintinas (LR CK 5.8 str.), ieškinį tenkinant iš dalies. Kitoje dalyje ieškinys atmestinas.

Ginčo buto vidutinė rinkos vertė, nurodyta paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime, yra 63.400,00 Lt. Ieškinio suma – 31.700,00 Lt, ieškovė ieškinį apmokėjo 1.083,00 Lt žyminiu mokesčiu (6 b.l.).

Ieškinį patenkinus iš dalies (patenkintas - 67 proc., atmestas - 33 proc.), paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 88 str., 93 str., 96 str., 98 str.).

Už advokato pagalbą (175 b.l.) ieškovė turėjo viso 2.000,00 Lt išlaidų ( už konsultacijas ir atstovavimą ), ieškovės atstovės teigimu, ši išlaidų sumą, išskyrus 500,00 Lt, turėtų būti laikoma kaip ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos šioje civilinėje byloje.

Kaip matyti iš civilinėje byloje esančios ieškovės ir atstovės pasirašytos atstovavimo sutarties (38 b.l.), ji sudaryta 2010-09-01, ieškinys teismui pateiktas 2010-09-21. Tuo tarpu atstovavimo išlaidas pateisinantis dokumentas surašytas ir pinigai sumokėti 2009-06-30 (175 b.l.). Kaip matyti iš civilinės bylos Nr.2-563-82/2010, kurioje ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtas, nes ieškinys ( pareikštas B. Z., o ne Z. L.) neatitiko ieškinio turiniui keliamų reikalavimų (47 b.l.), sutartis dėl atstovavimo sudaryta 2009-06-30, t.y. tą pačią dieną, kaip ir sumokėti pinigai – 2.000,00 Lt (175 b.l.). Ieškinį, pareikštą B. Z., civilinėje byloje Nr.2-563-82/2010 palikus nenagrinėtą, pripažinti ieškovės patirtas išlaidas pagal susitarimą kitoje civilinėje byloje, išlaidomis už dokumentų surašymą ir atstovavimą šioje byloje, nėra pagrindo.

Iš atsakovės ieškovei priteistina 725,61 Lt žyminio mokesčio (LR CPK 93 str.)

Į valstybės biudžeto pajamas iš atsakovės priteistina 29,48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 79 str., 88 str. 1d. 3p., 93 str., 96 str.). Atsakovė nepateikė jos turėtas išlaidas patvirtinančių dokumentų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 263-265 straipsniais, 268 - 270 straipsniais, teismas

n usprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Nustatyti, kad vieno kambario butas su rūsiu 2,67 kv.m., esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė B. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiai 2009-11-17, ir A. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiam 2008-02-09, kad A. Z. priklausiusi šio turto dalis yra 1/3.

Panaikinti atsakovei Z. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Anykščių rajono notarės J. V. 2010-04-27 išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą dalyje dėl paveldimo turto, t.y. dalyje dėl 1/3 dalies 63.400,00 Lt vidutinės rinkos vertės vieno kambario buto su rūsiu 2,67 kv.m., esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės Z. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 725,61 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės Z. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžeto pajamas 29,48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. ( Į valstybės biudžetą priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (įmokos kodas - 5660), privalu sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įrodymą pateikti teismui ).

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.