Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-08 · Administracinė byla Nr. eI-4035-244/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-08
Bylos Nr.
eI-4035-244/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė, Henrikas Sadauskas, Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
R. J.
Atsakovas
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „15min“, E. V., S. Š., G. F., Ž. V., P. T.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-4035-244/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02579-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „15min“, E. V., S. Š. (S. Š.), G. F. (G. F.), Ž. V. ir P. T. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja R. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti žurnalistų etikos inspektoriaus 2018 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (SK-43) SPR-84 „Dėl publikacijoje „Šimtai „Taupkasės“ indėlininkų liko su beverčiais pajais – tik dabar suprato esantys apgauti“ (www.15min.lt, 2018-02-26) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti naują sprendimą bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad UAB „15min“ 2018 m. vasario 26 d. savo interneto puslapyje www.15min.lt publikavo straipsnį „Šimtai „Taupkasės“ indėlininkų liko su beverčiais pajais – tik dabar suprato esantys apgauti“ (toliau – ir Publikacija). Pareiškėja dirba „Taupkasėje“, kredito unijoje (toliau – ir kredito unija), tačiau nuo 2017 m. gruodžio 28 d. jai paskelbta neterminuota prastova, pareiškėja taip pat yra kredito unijos narė, pajininkė. Pareiškėja kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba) prašydama ištirti ir įvertinti, ar Publikacijoje nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (toliau – ir VIĮ), bei pradėti tyrimą dėl Publikacijoje paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos. Tarnyba 2018 m. liepos 2 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Skunde nurodoma, kad Sprendimas buvo priimtas nemotyvuotas, neištyrus visų skundui nagrinėti reikšmingų aplinkybių, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nenurodant apskundimo tvarkos. Pareiškėjos teigimu, teisės aktai nustato, jog informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima skelbti tik gavus jo sutikimą. Sprendimo teiginys, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), paskelbdamas kredito unijos narių susirinkimo, vykusio 2016 m. kovo 31 d., dalyvių registravimo sąrašą, siekė informuoti, kurie asmenys priiminėjo sprendimus, nulėmusius ginčytiną kredito unijos veiklą bei keliamą bankroto bylą, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, nes minėtame susirinkime nebuvo svarstomi nekilnojamojo turto ir (ar) automobilių įsigijimo klausimai, nors Tarnyba Sprendime šio turto įsigijimo faktą sieja būtent su 2016 m. kovo 31 d. vykusiame susirinkime priimtais sprendimais. Sprendime Tarnyba nepagrįstai nurodo, kad unijos veikla rūpinosi tik maža dalis narių, įvardytų Publikacijoje. 2016 m. kovo 31 d. vykusiame visuotiniame narių susirinkime buvo sprendžiami įprasti kredito unijos valdymo klausimai, todėl kredito unijos narių susirinkimo, vykusio 2016 m. kovo 31 d., dalyvių sąrašas buvo paviešintas pažeidžiant žurnalistų pareigą teikti teisingas žinias. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba Sprendime nenurodo pagrįstų duomenų ir (ar) faktų, kurie vienareikšmiškai įrodytų, jog pareiškėjos vieno balso teisės turėjimas galėjo turėti neigiamos įtakos kredito unijos priimtiems sprendimams. Informacijos apie kredito unijoje plėtojamą veiklą žinojimas yra neatsiejama pareiškėjos vykdomų darbo funkcijų dalis ir šis faktas savaime nereiškia, kad ji, dalyvaudama visuotiniame narių susirinkime, balsuodavo už sprendimus, kurie prieštarauja kredito unijos veiklai.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigia, kad Sprendime kaip vienas iš viešojo intereso egzistavimo pagrindų nurodomas argumentas dėl terminuoto indėlio „PLIUS“ ir teigiama, kad kredito unijos klientai patirs nuostolių, tačiau tokia išvada padaryta nesivadovaujant viešai skelbiamais objektyviais faktais, kad kredito unijos indėlininkams VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra išmokėjęs draudimo išmokas, be to, nėra priimtas teismo sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Tarnybos konstatuojamas faktas, kad kredito unijos klientai patirs nuostolių, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, nes tokią kompetenciją turi teismas.

Pareiškėjos teigimu, Tarnybos priimtas Sprendimas pažeidžia teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, kadangi be pareiškėjos sutikimo buvo atskleisti jos vardas, pavardė ir pareigos, nors ji nebuvo davusi tam sutikimo. Šiuo atveju neegzistavo pagrindai, dėl kurių galėtų būti ribojama pareiškėjos teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, o UAB „15min“ nėra specialus subjektas, kuris turėjo teisę be sutikimo atskleisti jos privataus pobūdžio informaciją. Atsakovė pažeidė nekaltumo prezumpciją, paskelbdama „Taupkasės“, kredito unijos, narių susirinkimo dalyvių sąrašą, siekdama informuoti, kurie asmenys priiminėjo sprendimus, nulėmusius ginčytiną kredito unijos veiklą bei keliamą bankroto bylą, kadangi dėl jokių pareiškėjos veiksmų nėra pradėti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Be to, nėra priimtas sprendimas dėl kredito unijos bankroto bylos iškėlimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos veiksmus ir (ar) neveikimą, dėl kurių galimai kilo kredito unijos bankrotas.

Atsiliepimas

Atsakovė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime Tarnyba nurodo, kad pareiškėja skunde teismui pateikia naujas aplinkybes, kurių nenurodė Tarnybai pateiktame skunde. Skunde teismui pareiškėja pateikia naujus argumentus dėl asmens duomenų apsaugos, taip pat informacijos apie jos darbovietę atskleidimo, nors pirminiame skunde Tarnybai ji šių aplinkybių nenurodė, taigi Tarnyba negalėjo jų įvertinti. Pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas teisės į privatumą pažeidimo aspektu paviešinus informaciją apie jos buvimą kredito unijos pajininke. Tarnyba nusprendė, kad egzistuoja visuomenės interesas žinoti paviešintą informaciją, todėl pareiškėja nepagrįstai suabsoliutina teisę į privatų gyvenimą, ją siedama su neduotu sutikimu atskleisti informaciją. Sprendime nuodugniai įvertinti visuotinio narių susirinkimo turimi įgaliojimai bei situacija, kai priimant sprendimus dalyvavo tik 16 pajininkų, taip pat Sprendime Tarnyba rėmėsi pateikta Lietuvos banko informacija. Priešingai, nei nurodo pareiškėja, Publikacijoje nebuvo įvardyti visuotinio narių susirinkimo priimti sprendimai bei jie nebuvo susieti su kredito unijos veiksmais. Skunde minimus susirinkimo sprendimus Tarnyba pateikė kaip pavyzdinius, dėl kurių sprendimus priėmė Lietuvos bankas ir juos įvertino neigiamai, taip pagrįsdamas visuotinio narių susirinkimo priimtų sprendimų neigiamą įtaką kredito unijos veiklai.

Tarnybos nuomone, visuotiniuose narių susirinkimuose sprendžiami klausimai dėl kredito unijos veiklos yra svarbūs. Be to, nesutiktina su argumentu dėl visuotinio narių susirinkimo skaičiaus, kadangi Sprendime nėra nurodyta, kad sprendimus visada priiminėjo tik 16 asmenų, buvo įvertintas tik 2016 m. kovo 31 d. vykęs visuotinis narių susirinkimas. Visuotiniame narių susirinkime dalyvavo asmenys, susiję giminystės ryšiais, taigi Tarnyba nusprendė, kad egzistuoja visuomenės interesas žinoti tokią informaciją. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog iš Publikacijoje pateikiamos informacijos galima susidaryti įspūdį, kad ji vienasmeniškai darė įtaką priimamiems sprendimams. Sprendime buvo įvertinta visuotinio narių susirinkimo, kaip kolegialaus organo, įtaka kredito unijos veiklai.

Tarnybos teigimu, Sprendime nebuvo vertintas indėlio „PLIUS“ nuostatų teisėtumas, o tik cituotas Lietuvos banko sprendimas, kuriuo kredito unijai paskirta bauda dėl to, kad siūlė terminuotąjį indėlį „PLIUS“ netinkamai informuodama apie sutarties sąlygas ir neatskleisdama galimų rizikų, todėl pareiškėjos argumentas, jog buvo išmokėtos draudimo išmokos, yra nepagrįstas, nes jos buvo išmokėtos tik už indėlį, bet ne papildomą pajų. Jei kredito unija dirbtų nuostolingai, ji privalėtų proporcingai sumažinti grąžinamą papildomą pajų pagal patirtą nuostolį. Šiuo atveju kredito unija buvo pripažinta nemokia, jai visam laikui atimta licencija, todėl išvada, kad asmenys, turintys papildomų pajų, patirs nuostolių, pagrista objektyviais duomenimis.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėja nepagrįstai ginčija Sprendimo dalį, kurioje neva nurodyta, jog ji yra privačių klientų aptarnavimo padalinio vadovė, dėl to turi daugiau informacijos apie kredito unijos finansinę veiklą, kadangi Sprendime tokio teiginio nėra, o pateikiamos tik pareiškėjos interpretacijos. Sprendime nebuvo pasakyta, kad pareiškėja būtų balsavusi už sprendimus, kurie prieštarauja kredito unijos veiklai. Atsakovė neteigė, kad pareiškėja ar kiti asmenys būtų veikę priešingai kredito unijos interesams. Be to, pareiškėjos teiginiai dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo yra nepagrįsti, kadangi Sprendime neteigiama ir nesvarstomas jos kaltumas. Visuotiniame narių susirinkime priimti sprendimai gali turėti įtakos kredito unijos veiklai bei jos klientams ir, nors nėra kvestionuojami priimti sprendimai, jie nebūtinai yra palankūs unijos veiklai.

Tretieji suinteresuoti asmenys E. V., G. F. ir Ž. V. atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo sutinka ir prašo jį patenkinti.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad buvo pažeista jų teisė į privatumą neteisėtai atskleidžiant asmens duomenis. Be to, yra paviešinta asmenų gyvenamoji vieta, kadangi „Taupkasės“, kredito unijos, nariais gali būti fiziniai asmenys, kurie gyvena, dirba arba mokosi Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje. Atsiliepime nurodoma, kad Ž. V. ėjo verslo plėtros vadovo pareigas, todėl jam teko bendrauti su verslo partneriais ar kitais unijos klientais, todėl dėl paviešintos informacijos kyla pagrįsta tikimybė, jog šį asmenį galima identifikuoti. Atsiliepime nurodoma, kad Publikacijoje nėra atskleidžiamos nusikalstamos veikos, informacija nėra pateikiama viešai nagrinėjant bylą, suinteresuoti tretieji asmenys nėra viešieji asmenys, kurių privataus gyvenimo aplinkybes būtų galima atskleisti be jų sutikimo tenkinant viešąjį interesą, todėl buvo nepagrįstai paskleista privati informacija. Tarnyba privalėjo įrodyti, jog 2016 m. kovo 31 d. visuotiniame narių susirinkime buvo priimti sprendimai, kurie darė neigiamą įtaką „Taupkasės“, kredito unijos, veiklai. Pagal Registrų centro informacinį leidinį Nr. 2016-064, 2016 m. kovo 31 d. vykusiame visuotiniame narių susirinkime buvo sprendžiami klausimai dėl: 1) stebėtojų tarybos ataskaitos ir jos įvertinimo; 2) auditoriaus išvados ir jos įvertinimo; 3) vidaus audito tarnybos vadovo ataskaitos ir jos įvertinimo; 4) valdybos ataskaitos ir jos įvertinimo; 5) paskolų komiteto ataskaitos ir jos įvertinimo; 6) metinio finansinių ataskaitų rinkinio tvirtinimo; 7) pelno paskirstymo tvirtinimo; 8) 2016 m. pajamų ir išlaidų sąmatos tvirtinimo; 9) unijos stebėtojų tarybos nario rinkimo; 10) unijos paskolų komiteto nario rinkimo. Tarnyba, argumentuodama viešąjį interesą žinoti privataus pobūdžio informaciją, nurodo visuotinio narių susirinkimo įgaliojimus ir pateikia sprendimus dėl nekilnojamojo turto, automobilių įsigijimo, tačiau tretieji suinteresuoti asmenys teigia, kad ilgalaikio turto įsigijimo klausimai buvo sprendžiami ne visuotiniame narių susirinkime. Tarnyba nepagrįstai suabsoliutina faktą, kad 2016 m. kovo 31 d. vykusiame susirinkime dalyvavo 16 asmenų, kadangi kitame susirinkime jų dalyvavo apie 200. Be to, Sprendime nepagrįstai visuomenės interesas grindžiamas tuo, kad dėl terminuotojo indėlio „PLIUS“ kredito unijos klientai patirs nuostolių, kadangi vien neigiamas Lietuvos banko įvertinimas savaime nereiškia nuostolių atsiradimo fakto. Terminuotųjų indėlių „PLIUS“ sutarčių sudedamoji sąlyga yra papildomo pajaus įsigijimas, kuriam nėra taikoma Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo apsauga, tačiau Tarnyba negalėjo savavališkai konstatuoti nuostolių atsiradimo fakto. Tretieji suinteresuoti asmenys teigia, kad Tarnyba nepagrįstai nagrinėdama skundą dėl duomenų pateikimo kreipėsi tik į UAB „15min“, tačiau ne į kitas institucijas. Be to, skundžiamame Sprendime netinkamai nurodyta apskundimo tvarka, todėl tretieji suinteresuoti asmenys praleido apskundimo terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2018 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (SK-43) SPR-84 „Dėl publikacijoje „Šimtai „Taupkasės“ indėlininkų liko su beverčiais pajais – tik dabar suprato esantys apgauti“ (www.15min.lt, 2018-02-26) paskelbtos informacijos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad UAB „15min“ 2018 m. vasario 26 d. interneto puslapyje www.15min.lt publikavo straipsnį „Šimtai „Taupkasės“ indėlininkų liko su beverčiais pajais – tik dabar suprato esantys apgauti“, kuriame buvo pateikta informacija apie „Taupkasės“, kredito unijos, 2016 m. kovo 31 d. vykusio visuotinio narių susirinkimo dalyvius bei jų priimtus sprendimus, lėmusius kredito unijos veiklą bei keliamą bankroto bylą (1 t., b. l. 20–30).

Pareiškėja kartu su kitais asmenimis 2018 m. kovo 6 d. pateikė Tarnybai skundą (2 t., b. l. 11–13), kurį patikslino 2018 m. kovo 26 d. (1 t., b. l. 40–43), nurodydama, kad Publikacijoje pateikiama informacija, tam tikri teiginiai neatitinka tikrovės bei pažeidžia teisę į privatumą. Teigiama, kad kredito unija nepagrįstai apibūdinama kaip bankrutuojanti, nors tokio statuso nėra įgijusi, be to, Publikacijoje pateikiama informacija siekiama sąmoningai formuoti neigiamą skaitytojų nuomonę, joje nurodomi dalies pareiškėjų vardai ir pavardės neigiamame kontekste dėl kredito unijos priimamų sprendimų, tokia informacija buvo pateikiama be šių asmenų sutikimo. Skunde buvo prašyta ištirti ir įvertinti, ar Publikacijoje nebuvo pažeistas VIĮ, bei pradėti tyrimą dėl Publikacijoje paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos.

Tarnyba, atlikdama tyrimą, iš UAB „15min“ gavo paaiškinimus, susijusius su skunde išdėstytais argumentais (2 t., b. l. 40–46), kuriuose nurodoma, kad Publikacijoje išdėstyti teiginiai susiję su kredito unijos, kaip ūkio subjekto, veikla, o ne su skundą padavusiais asmenimis, taip pat UAB „15min“ nesutiko, kad Publikacijoje pateikta informacija neatitinka tikrovės, kadangi ji buvo pagrįsta surinktais objektyviais duomenimis.

Tarnyba 2018 m. liepos 2 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (SK-43) SPR-84 skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 13–18).

Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas.

VIĮ 49 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama, kad žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Žurnalistų etikos inspektoriui suteikta kompetencija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) taip pat ir dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse bei dėl jų asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).

Pagal VIĮ 50 straipsnio 14 dalį, žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs gautą skundą (pareiškimą), jeigu skundas ar pareiškimas yra pagrįstas, gali priimti vieną iš VIĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytų sprendimų. Jei skundas ar pareiškimas pripažįstamas nepagrįstu, žurnalistų etikos inspektorius privalo raštu motyvuotai atsakyti pareiškėjui (VIĮ 50 straipsnio 15 dalis). Bet kokio sprendimo priėmimo atveju įstatymų leidėjas įpareigoja žurnalistų etikos inspektorių priimamą sprendimą motyvuoti, aiškiai suformuluoti rezoliucinę dalį. Tam, kad priimtas sprendimas būtų teisingas, žurnalistų etikos inspektoriui suteikiama teisė ne tik gauti informaciją iš viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, bet ir valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų (VIĮ 50 straipsnio 2 dalies 2–3 punktai). Šios teisės suteikimas turi garantuoti žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos nešališkumą ir teisingumą. Nagrinėjant skundą ar pareiškimą nepasinaudojus suteikiama teise arba ja naudojantis nenuosekliai, paprastai kyla pagrįstų abejonių, kad tyrimas buvo atliktas vienpusiškai, neišsamiai ir sprendimas, nesvarbu, kokia jo rūšis, nėra pakankamai pagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1594/2008). Tai suponuoja išvadą, kad žurnalistų etikos inspektorius, nagrinėdamas asmenų skundus dėl galimai pažeistos jų garbės ir orumo, privalo būti aktyvus ir atlikti išsamų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, realiai naudodamasis VIĮ suteiktais įgalinimais, o šio proceso rezultatai, pagrindžiant juos objektyviais tyrimo metu surinktais duomenimis, turi atsispindėti motyvuotame sprendime.

VIĮ 50 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytais atvejais inspektorius nagrinėja tik tų asmenų, kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos, arba jų atstovų pagal įstatymą, taip pat šių asmenų atstovų pagal pavedimą skundus (pareiškimus). Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, teigdamas, kad skundai nagrinėjami tik tų asmenų (ar jų atstovų), kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos. Tik su Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų įgyvendinimu susijusius skundus (pareiškimus) inspektorius įgalintas nagrinėti neatsižvelgdamas į tai, koks asmuo pateikė tokį skundą (pareiškimą) (LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015, 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-276-261/2018). Imperatyviomis viešosios teisės normomis apibrėžtos viešojo administravimo subjekto kompetencijos aiškinti plečiamai negalima, todėl tais atvejais, kai paskelbta informacija nėra siejama su skundo autoriaus asmeniu, jo teisėmis ar teisėtais interesais, sudaro pagrindą tokių skundo argumentų nenagrinėti.

Įvertinus pareiškėjos teismui pateikto skundo turinį matyti, kad argumentai yra susiję ne tik su tuo, kad Publikacijoje galimai neteisėtai paskelbta privati informacija apie ją (vardas, pavardė, ryšys su kredito unija), tačiau ir tuo, kad paskelbta informacija apie kredito uniją neatitinka tikrovės. Teismas, įvertinęs argumentų turinį, daro išvadą, kad pareiškėja kreipėsi ne tik dėl savo teisės į privatumą pažeidimo, bet ir dėl „Taupkasės“, kredito unijos, teisių pažeidimo. Pažymėtina, kad dėl tokių pažeidimų turėtų kreiptis pati kredito unija, taigi argumentai, susiję su galimu tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimu apie kredito uniją, vertintini tiek, kiek yra susiję su pačia pareiškėja.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Tame pačiame Konstitucijos straipsnyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ir ginti konstitucinei santvarkai. Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Taigi aukščiausios galios teisės aktas – Konstitucija, įtvirtindama informacijos laisvę, nenustato absoliučios informacijos laisvės, reikalauja, kad, naudojantis šia konstitucine vertybe, įstatymų nustatyta tvarka būtų užtikrintos kitos konstitucinės vertybės, iš jų – žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, konkuruojant dviem teisiniams gėriams (teisei į saviraiškos laisvę ir teisei į asmens garbės bei orumo apsaugą), labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2006). Saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų.

Pagal VIĮ 2 straipsnio 46 dalį, privatus gyvenimas apibrėžiamas kaip asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Nustatant, ar konkreti informacija yra privati, vertintinas jos santykis su privačiu asmens gyvenimu, o tokios informacijos apsaugos tikslas – apsaugoti ją nuo nepageidaujamo kitų asmenų dėmesio. Teismas daro išvadą, kad skundžiamame Sprendime pagrįstai buvo įvertinta, kad Publikacijoje esanti nuotrauka su 2016 m. kovo 31 d. „Taupkasės“, kredito unijos, narių visuotinio susirinkimo dalyvių sąrašu, kuriame yra ir pareiškėjos vardas bei pavardė, ryšys su kredito unija, laikytina privataus pobūdžio informacija, kadangi ji leidžia identifikuoti pareiškėją ir yra tiesiogiai susijusi su asmeniu VIĮ 2 straipsnio 46 dalies prasme.

Asmens privataus gyvenimo apsaugai skirtas VIĮ 14 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka.

Pagal VIĮ, informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tik šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais, t. y. kai: 1) ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas; 2) informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; 3) ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Taigi, atskleidžiant privataus pobūdžio informaciją apie asmenį, tokią būtinybę įstatymas įpareigoja pagrįsti vienu iš šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kokios priežasties tokia informacija yra paskelbiama. Teismas, įvertinęs tiek Publikacijos, tiek Sprendimo turinį, daro išvadą, kad šiuo atveju privati pareiškėjos informacija buvo paskelbta grindžiant būtinybe atskleisti visuomeninę reikšmę turinčias aplinkybes, taigi svarbu įvertinti, ar šiuo atveju egzistavo pagrįstas visuomenės interesas tokias aplinkybes žinoti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus, teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Skundžiamame Sprendime Tarnyba nustatė, kad, paskelbdamas „Taupkasės“, kredito unijos, narių 2016 m. kovo 31 d. vykusio susirinkimo dalyvių registravimo sąrašą, informacijos rengėjas (skleidėjas) siekė informuoti, kurie asmenys priiminėjo sprendimus, nulėmusius ginčytiną kredito unijos veiklą bei keliamą bankroto bylą. Pareiškėjos teigimu, tokia privati informacija negalėjo būti paskleista, kadangi 2016 m. kovo 31 d. vykusiame visuotiniame narių susirinkime buvo sprendžiami įprasti kredito unijos valdymo klausimai, be to, susirinkime nebuvo svarstomi nekilnojamojo turto ir (ar) automobilių įsigijimo klausimai.

Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kredito unija – tai kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš šiame įstatyme nustatytų neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų šiame įstatyme nustatytų finansinių paslaugų teikimu šio įstatymo nustatytiems asmenims ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.

Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtinė kredito unijos visuotinio narių susirinkimo kompetencija, suteikiant jam teisę keisti kredito unijos įstatus, unijos buveinę, rinkti ir atšaukti stebėtojų tarybos, valdybos, paskolų komiteto narius ir iš jų atitinkamai – stebėtojų tarybos, valdybos, paskolų komiteto pirmininkus, auditorių ar audito įmonę, priimti nutarimą pašalinti narį iš kredito unijos, nustatyti metines išmokas (tantjemas) kredito unijos vadovams ir paskolų komiteto nariams, nustatyti lėšų, kurias galima skirti auditoriaus arba audito įmonės darbui apmokėti, limitą, tvirtinti metinę kredito unijos pajamų ir išlaidų sąmatą, tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį, priimti nutarimą dėl pelno paskirstymo ir nuostolių atlyginimo tvarkos, pritarti centrinės kredito unijos steigimo sutarties pasirašymui, spręsti klausimą dėl kredito unijos įstojimo į centrinę kredito uniją ir išstojimo iš jos, priimti nutarimą reorganizuoti, pertvarkyti ar likviduoti kredito uniją ir kitos teisės.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad visuotiniam narių susirinkimui suteikta plati kompetencija spręsti dėl esminių klausimų, susijusių su kredito unijos vykdoma veikla, kuri neabejotinai turės įtaką daliai visuomenės, turinčiai indėlius arba pajus šioje kredito unijoje, arba yra kitaip susijusi su „Taupkasės“, kredito unijos, veikla, todėl nėra pagrindo pritarti pareiškėjos teiginiui, jog 2016 m. kovo 31 d. vykusiame susirinkime buvo sprendžiami neesminiai kredito unijos veiklos klausimai.

Tarnyba, priimdama skundžiamą Sprendimą, nustatė, kad dėl „Taupkasės“, kredito unijos, veiklos Lietuvos bankas ne kartą priėmė sprendimus, kuriuose nurodyta, jog nors kredito unija dirbo nuostolingai, ji investavo sumas į su tiesiogine veikla nesusijusius dalykus. Taip pat Tarnyba Sprendime, įvertinusi turimus duomenis bei gautus paaiškinimus, pripažino, kad kredito unija nepagrįstai padidino perskaičiuoto kapitalo dydį sumomis, kurias numatė gauti ateityje. Tarnybos Sprendime nurodyta, kad 2017 m. Lietuvos bankas apribojo kredito unijos veiklą, kadangi ši nevykdė kapitalo pakankamumo normatyvo, susijusio su jos mokumu, 2018 m. „Taupkasė“, kredito unija, buvo pripažinta nemokia, buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, dėl iššvaistytų „Taupkasės“, kredito unijos, lėšų atliekamas tyrimas Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (2 t., b. l. 63). Lietuvos banko teigimu, indėlio „PLIUS“ produkto reklamoje nebuvo pateikiama informacija apie pagrindinę sutarties sudarymo sąlygą – papildomą pajų ir dėl to atsirandančią riziką. Taip pat nebuvo informuota apie specifinę papildomo pajaus grąžinimo tvarką. Lietuvos bankas pažymi, kad papildomas pajus, kitaip nei indėlis, nėra apdraustas privalomuoju indėlių draudimu, tad draudžiamojo įvykio atveju (pvz., jei kredito unija taptų nemoki) būtų kompensuojamas tik pats indėlis, bet ne įsigytas papildomas pajus.

Teismas daro išvadą, kad Tarnyba pagrįstai įvertino, jog dėl tokios kredito unijos veiklos ydingumo nuostolių gali patirti kredito unijos klientai, taip pat asmenys, sudarę indėlio „PLIUS“ sutartį, o be to, neginčytinai egzistuoja ryšys tarp visuotinio narių susirinkimo priimamų sprendimų bei nuostolingos kredito unijos veiklos. Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja teisėtas ir pagrįstas visuomenės poreikis būti informuotai apie narių susirinkime priimamus sprendimus bei tokio susirinkimo dalyvius, juo labiau kad paviešintos privačios informacijos mastas, o būtent, pareiškėjos vardas ir pavardė, dalyvavimas „Taupkasės“, kredito unijos, veikloje, buvo proporcingas siekiamam tikslui – informuoti visuomenę apie „Taupkasės“ veiklą bei klientų ir pajininkų patiriamus nuostolius. Šiuo atveju darytina išvada, kad egzistavo realus socialinis interesas žinoti, kokie asmenys dalyvavo priimant sprendimus, prisidėjusius prie to, jog kredito unijos veikla buvo apribota.

Be to, teismas, įvertinęs Publikacijos turinį, daro išvadą, kad jos tikslas yra ne paskleisti privačią informaciją apie pareiškėją, o informuoti visuomenę apie „Taupkasės“, kredito unijos, veiklą. Publikacijoje nebuvo pateikta jokia informacija, susijusi su galimai neteisėtais ar netinkamais pareiškėjos veiksmais, nebuvo pateikta informacija, kaip susirinkime balsavo konkretūs asmenys, Publikacijoje bendrai kritiškai įvertinti kredito unijos visuotinio narių susirinkimo priimti sprendimai, darę įtaką nuostolingai „Taupkasės“ veiklai. Publikacija siekiama informuoti, kurie asmenys priiminėjo sprendimus, nulėmusius ginčytiną „Taupkasės“ veiklą, tačiau toks tikslas negali būti vertinamas kaip siekis pateikti negatyvaus pobūdžio informaciją apie pareiškėją. Privati informacija buvo pateikta neviršijant poreikio informuoti visuomenę apie „Taupkasės“, kredito unijos, veiklą bei visuotinio narių susirinkimo sprendimus, neabejotinai darančius įtaką kredito unijos veiklai.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo praktikoje akcentuoja, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (LVAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1750-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/2014, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009).

Teismas, įvertinęs skundžiamo 2018 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (SK-43) SPR-84 „Dėl publikacijoje „Šimtai „Taupkasės“ indėlininkų liko su beverčiais pajais – tik dabar suprato esantys apgauti“ (www.15min.lt, 2018-02-26) paskelbtos informacijos“ teisėtumą ir pagrįstumą teisės aktų ir teismų praktikos kontekste, daro išvadą, kad Tarnyba Sprendime išsamiai išnagrinėjo visas skundui ištirti reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad Publikacijoje pateikiant informaciją buvo siekta patenkinti visuomenės interesą dėl „Taupkasės“, kredito unijos, veiklos, todėl priėmė Sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, jo naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjos teigimu, skundžiamame Sprendime nėra nurodyta jo apskundimo tvarka. Kaip matyti iš Tarnybos Sprendimo, jame nurodyta, kad sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų gavimo (paskelbimo) dienos. Teismas pažymi, kad nors pareiškėjai ir nebuvo visai tiksliai nurodyta apskundimo tvarka, tačiau toks netikslumas nesukliudė jai laiku, nepraleidžiant Sprendimo apskundimo termino, kreiptis į teismą ir taip įgyvendinti savo teises, todėl vien netikslus Sprendimo apskundimo tvarkos nurodymas šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti Sprendimo neteisėtumą.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjos pagrindinio reikalavimo panaikinti Tarnybos 2018 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (SK-43) SPR-84 „Dėl publikacijoje „Šimtai „Taupkasės“ indėlininkų liko su beverčiais pajais – tik dabar suprato esantys apgauti“ (www.15min.lt, 2018-02-26) paskelbtos informacijos“, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą.

Pareiškėja skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad šalis turi teisę į išlaidų atlyginimą tik jei jos naudai yra priimtas sprendimas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis), taigi šiuo atveju šis pareiškėjos prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina KirkutienėHenrikas SadauskasLiudmila Zaborovska