Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos atstovams R. A. ir D. A., atsakovės atstovui Igoriui Janavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Karališkas vežėjas“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėja UAB „Karališkas vežėjas“ (toliau – ir pareiškėja, bendrovė, įmonė) su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011-11-23 sprendimą Nr. S-258(7-216/2011) (toliau – ir Sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2011-08-22 sprendimą Nr. 69-201 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI, Inspekcija, tretysis suinteresuotas asmuo) 2011-06-22 sprendimą Nr. 14.4-29-20 (toliau – ir Šiaulių AVMI, Inspekcijos sprendimas) bei administracinę bylą nutraukti, o taip pat prašė priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad pareiškėja su skundžiamais sprendimais nesutinka. Teigė, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, leidžiamais atskaitymais pripažįstamos tos ūkio subjekto išlaidos, kurios buvo faktiškai patirtos, yra pagrįstos galiojančiais sandoriais, atitinka ūkio subjekto vykdomos veiklos pobūdį bei buvo būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Pažymėjo, kad bendrovė verčiasi keleivių pervežimu maršrutiniais autobusais. Nuosavų autobusų bendrovė neturi, todėl yra priversta nuomotis. Jei bendrovė nebūtų nuomojusis šių autobusų, nebūtų gautas apskritai joks pelnas, nes bendrovė nebūtų uždirbusi kokių nors pajamų. Mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, pripažino sąnaudomis šių automobilių eksploatacijai sunaudoto kuro išlaidas bei šių automobilių remonto išlaidas. Taigi, akivaizdu, kad mokesčių administratorius pripažino, jog faktiškai bendrovė šiuos automobilius naudojo savo veikloje. Tačiau kažkodėl nepripažino, kad šie automobiliai buvo nuomojami iš privačių asmenų, nors panaudos sutarčių tarp bendrovės ir nuomotojų nėra. Yra tik nuomos sutartys. Centrinis mokesčių administratorius konstatavo, kad bendrovės nuomos sutartys buvo sudarytos ir pagal jas buhalterinėje apskaitoje fiksuojamos nuomos mokesčio sumos buvo fiksuojamos turint tikslą mažinti mokėtiną pelno mokestį. Įmonės darbuotojams įsiskolinimas fiksuojamas nuo 2003 metų, nuo šio laikotarpio ir visu tikrinamuoju laikotarpiu įsiskolinimo sumos didėjo, tačiau nuomos mokestis darbuotojams nebuvo mokamas, ir tai centrinis mokesčių administratorius laiko įrodymu, kad pareiškėja žinojo, kad mokėjimai pagal nuomos sutartis nebus atliekami. Kaip argumentą, kad nuomos sutarčių sudarymas buvo susijęs su bendrovės siekiu didinti sąnaudas, mokesčių administratorius nurodė tai, kad nė vienas iš darbuotojų nesikreipė dėl šių sumų išieškojimo ar susigrąžinimo. Mano, kad tai, jog bendrovė taikiai sprendžia klausimus su kreditoriais ir jai iki šiol pavyko išvengti teisminių procesų, negali būti laikoma bendrovės siekiu vengti mokesčių. Nuomos mokesčio sumokėjimo terminas yra šalių tarpusavio susitarimo reikalas ir negali būti vertinamas kaip mokesčių vengimas. Iš tokios mokesčių administratoriaus sektų išvada, jog tuo atveju, jei nuomotojai kreiptųsi į teismą dėl skolos už automobilių nuomą priteisimo, tai mokesčiai būtų deklaruoti ir sumokėti tinkamai. Tačiau CK 1.124 str. 1 d. nustato ieškinio senatį konkrečiu atveju dešimt metų. Todėl visi automobilių nuomotojai turi teisę reikšti ieškinius net iki 2016-2018 metų. Akcentavo, kad mokesčių administratoriaus priimami sprendimai mokesčių mokėjimo klausimais turi būti objektyvūs, t. y. sprendimų išvados turi būti pagrįstos nešališkai surinktais objektyviais įrodymais. Mokesčio administratoriaus sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis ir spėjimais (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo 2003 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 -953/2003). Jokių įrodymų, apie automobilių nuomos sutarčių neteisėtumą ar nebuvimą, mokesčių administratorius patikrinimo akte nenurodė ir objektyvių įrodymų nepateikė, o savo argumentus pagrindė tik prielaidomis ir spėjimais, kad nuomos sutartys yra surašytos tik tam, kad būtų išvengta mokestinės prievolės. Be kita ko, nurodė, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. nustatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 11 str. reglamentuojama, kad įmonės pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, siejamos su sąnaudomis, patirtomis uždirbant tas pajamas. 11 -asis verslo apskaitos standarto, patvirtinto Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1, 3 str. nustato, kad sąnaudos apskaitoje pripažįstamos vadovaujantis kaupimo bei palyginimo principais tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai uždirbamos su jomis susijusios pajamos, neatsižvelgiant į pinigų išleidimo laiką. Taigi, bendrovė buhalterinėje apskaitoje nefiksuodama nuomos mokesčių sumų ir neįtraukdama jų į sąnaudas, būtų pažeidusi visas minėtų teisės aktų normas, pagrindinius apskaitos principus, dėl to taptų negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Tokiu atveju būtų padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 222 str.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Karališkas vėjas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 62-68) nurodė, kad Inspekcija pagal mokestiniam patikrinimui pateiktus dokumentus nustatė, kad bendrovė 4880 buhalterinės apskaitos sąskaitoje 2006-01-01 apskaitė 90 053 Lt deponuoto darbo užmokesčio, 2007-01-01 – 136 569 Lt, 2008-01-01 – 201 804 Lt, 2009-01-01 – 201 804 Lt deponuoto darbo užmokesčio. Atliekamo mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2008-12-31 apskaitomas 201 804,72 Lt deponuotas darbo užmokestis susidarė dėl 2007 m. sausio – gruodžio mėn. darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio. Nors bendrovei buvo pasiūlyta paaiškinti, kodėl 2006 m. gegužės – gruodžio mėn. darbuotojams apskaičiuoti ir išmokėjimui skirti atlyginimai buvo deponuoti, o kasos dokumentuose nurašyti 2007 m., 2007 m. sausio – gruodžio mėn. apskaičiuoti ir išmokėjimui skirti atlyginimai, darbuotojams neišmokėti 2008-12-31, tačiau bendrovė Inspekcijai paaiškinimo nepateikė. Inspekcija mokestinio tyrimo ir patikrinimo metu apklausė dalį bendrovės tiek esamų, tiek buvusių darbuotojų (kvietimai buvo išsiųsti 90-čiai darbuotojų), iš jų 24 darbuotojai raštu pateikė paaiškinimus, kad apie bendrovės už automobilių nuomą apskaitomas skolas nieko nežino arba, jų manymu, bendrovė jiems nėra skolinga, 6 darbuotojai telefonu informavo, kad jiems bendrovė neskolinga arba apie skolą nieko nežino, 29 darbuotojai į kvietimus neatsiliepė, 9 kvietimai sugrįžo neįteikti ir t. t. Inspekcija, įvertinusi patikrinimo akte surinktą informaciją, vadovaudamasi MAĮ 69 str. 1 d. nuostatomis, konstatavo, kad bendrovė, tikrinamuoju laikotarpiu (2006 – 2008 m.) su darbuotojais sudarydama automobilių nuomos sutartis žinojo, kad faktiškai už automobilių nuomą pinigai nebus mokami, o tai rodo ir buhalterinėje apskaitoje 2006-01-01 darbuotojams už automobilių nuomą apskaitomas 919 178,53 Lt įsiskolinimas, 275 387,53 Lt mokėtino GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių pajamų, įsiskolinimas bei darbuotojų paaiškinimai, todėl sutartyse buvo nurodomas nuomos atlygis (kuris dar buvo padidinamas direktorės įsakymais) turint vienintelį tikslą – gauti mokestinę naudą, t. y. faktiškai nepatirtomis išlaidomis padidinti sąnaudas ir taip išvengti pelno mokesčio mokėjimo. Inspekcija taip pat nustatė, kad su darbo santykius nutraukiančiais darbuotojais, darbo santykių nutraukimo metu nebuvo atsiskaitoma pagal sudarytas nuomos sutartis, nors Inspekcija nustatė, kad atitinkamais laikotarpiais bendrovės kasoje ir pas atskaitingą asmenį buvo pakankamas lėšų likutis atsiskaityti. Inspekcijos teigimu, tai, kad bendrovė automobilių nuomos sutartis sudarydavo turėdama vienintelį tikslą, t. y. nemokėti arba sumažinti ir mokėti mažesnį pelno mokesti, įrodo ir tai, kad bendrovė ne laiku darbuotojams išmokėdavo apskaičiuotą darbo užmokestį, t. y. 2007 m. sausio – gruodžio mėn. buhalterinėje apskaitoje apskaičiuotas darbo užmokestis darbuotojams neišmokėtas 2008-12-31. Be kita ko, nurodė, kad byloje yra patelktos bendrovės su darbuotojais sudarytos automobilių nuomos sutartys, iš kurių matyti, kad sutartimi fizinis asmuo (bendrovės darbuotojas) įsipareigoja perduoti Nuomininkui (bendrovei) laikinai naudotis už užmokestį jam nuosavybės teise priklausantį automobilį ir jo registracijos liudijimą turint tikslą teikti keleivinio taksi paslaugas. Nuomotojas įsipareigojo naudoti automobilį pagal sutartį ir paskirtį, pagal grafiką, tvarkingai eksploatuoti automobilį techninei apžiūrai, užtikrinti automobilio apsaugą. Bendrovė (nuomininkas) įsipareigojo mokėti nuompinigius – 250 Lt per mėnesį (už lengvųjų automobilių nuomą buvo numatyta mokėti – 150 Lt), pagal sutartį visa atsakomybė už žalą, padarytą keleiviui ar tretiesiems asmenims, eksploatuojant nuomojamą automobilį, tenka transporto priemonės, dėl kurios valdytojo kaltės, atsirado žala, savininkui. Nors sudarytos nuomos sutartys buvo dvišalės, tačiau iš Inspekcijos surinktos informacijos matyti, kad darbuotojams pagal nuomos sutartis išmokamo nuomos mokesčio dydis buvo keičiamas bendrovės direktorės įsakymu. Kaip minėta, Inspekcijos atliekamų kontrolės veiksmų metu buvo apklausti bendrovės (tiek buvę, tiek esantys) darbuotojai. Iš darbuotojų patelktos informacijos nustatyta, kad didžiąją dalį paaiškinimų patelkę asmenys (24) savo paaiškinimuose nurodė, kad apie bendrovės už automobilių nuomą apskaitomas skolas nieko nežino arba, jų manymu. bendrovė jiems nėra skolinga, 6 asmenys telefonu informavo, kad jiems bendrovė neskolinga arba apie skolą nieko nežino. Taigi, daro išvadą, kad Inspekcija patikrinimo metu pagrįstai konstatavo, kad Bendrovės nuomos sutartys buvo sudarytos ir pagal jas apskaitoje fiksuojamos mokėtinos nuomos mokesčio sumos buvo fiksuojamos turint tikslą mažinti mokėtiną pelno mokestį. Bendrovės darbuotojams įsiskolinimas fiksuojamas nuo 2003 m., nuo šio laikotarpio ir visu tikrinamuoju laikotarpiu įsiskolinimo sumos didėjo, tačiau nuomos mokestis darbuotojams nebuvo mokamas, o tai rodo, kad pareiškėja žinojo, jog mokėjimai pagal nuomos sutartis nebus atliekami. Tai patvirtina ir tai, kad darbuotojai, kuriems fiksuojamas įsiskolinimas, pateiktuose paaiškinimuose nurodė nieko nežinantys apie jiems fiksuotą skolą arba nurodė, kad bendrovė jiems nėra skolinga. Pažymėjo, kad bendrovės skunde nurodomos aplinkybės, kad dalis darbuotojų nurodė, kad jiems Bendrovė yra skolinga, nekeičia patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Be kita ko, tvirtino, kad bendrovės teiginiai, kad Inspekcija rėmėsi jai palankiais darbuotojų paaiškinimais, neturi jokio pagrindo. Dalis bendrovės darbuotojų paaiškinimuose nurodė, kad jiems žinoma apie pareiškėjos skolą. Tačiau atkreipė dėmesį, kad pirmiausia Inspekcija rėmėsi faktiniais bendrovės buhalteriniais duomenimis, kad tikrinamuoju laikotarpiu bendrovės nuomos mokesčio įsiskolinimas didėjo, įmonė nuomininkams sulygtų nuomos mokesčio sumų (kurios vienašališkai buvo keičiamo direktorės įsakymu, nors jokių pakeitimų sutartyse nebuvo fiksuota) nemokėjo, darbuotojai dėl minėtų sumų įsiskolinimo padengimo į bendrovę nesikreipė, o tai rodo, kad bendrovė žinojo, kad fiksuojamas nuomos mokestis darbuotojams (iš kurių buvo nuomojami automobiliai) mokamas nebus. Atsakovės nuomone, darbuotojai apskritai nežinojo, kad direktorės įsakymu nuomos kainos didinamos, nes nuomos mokesčio didinimas sutartyse apskritai nebuvo fiksuojamas. O tai, kad tokio pobūdžio nuomos mokesčio didinimas buvo susijęs su bendrovės siekiu didinti sąnaudas, rodo tai, kad nė vienas iš darbuotojų, kurie, anot skundo, nesutiko su sutartyse nustatyta, kaina, pagal bendrovės apskaitos dokumentus esant gana ženklioms įsiskolinimo sumoms, nesikreipė dėl šių sumų išieškojimo ar susigrąžinimo. Pabrėžė, kad tokie veiksmai nebuvo įtakoti darbuotojų valios, ar atlikti jiems apie tai nežinant, o buvo atliekami bendrovės sudarant formalias sąlygas apskaitoje fiksuoti didesnes nuomos mokesčio sumas, kuriomis bendrovė formaliai mažino savo apmokestinamąjį pelną. Iš Inspekcijos surinktos informacijos taip pat matyti, kad darbo teisinių santykių pasibaigimo momentu bendrovės kasoje ir pas atskaitingą asmenį buvo pakankamai lėšų atsiskaityti su darbuotojais pagal apskaitoje fiksuotas įsiskolinimo sumas, tačiau atsiskaityta su darbuotojais pagal nuomos sutartis nebuvo, su darbuotojais nebuvo atsiskaityta ir vėliau, t. y. 2010-12-31 Bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitomos nuomos mokesčio sumos, susidariusios nuo 2003 m., įskaitant tikrinamąjį laikotarpį (2006-2008 m.), tai patvirtina, kad įmonė su darbuotojais nutraukusi darbo santykius ir vėliau atsiskaityti neketino. Bendrovės teiginiai, kad tai, jog ji laiku neatsiskaitydavo su darbuotojais, apskaitoje fiksuotas mokėtas darbo užmokestis, neįrodo, kad ji nuomos sutartis sudarė turėdama tikslą nemokėti arba mažinti pelno mokestį. Iš Inspekcijos surinktos informacijos nustatyta, kad bendrovė ne laiku mokėjo darbo užmokestį, t. y. nors bendrovės buhalterinėje apskaitoje 2008-12-31 neišmokėti 2007 sausio mėn. – 2007 m. gruodžio mėn. apskaičiuoti atlyginimai, bendrovės direktorė paaiškinimo dėl šių aplinkybių nepateikė. Minėtos aplinkybės buvo vertintos mokestinio patikrinimo metu šalia kitos Inspekcijos surinktos informacijos, t. y. kad pas atskaitingą asmenį buvo apskaitytos piniginės sumos, kurios tariamai buvo skirtos investicijoms, nors nebuvo įsigytas joks ilgalaikis turtas, pareiškėja laiku nemokėjo darbuotojams atlyginimų, t. y. nevykdė savo pareigų pagal darbo sutartis, nebuvo vykdomi įsipareigojimai ir pagal nuomos sutartis, o tai dar kartą patvirtina, kad apskaitomi ir bendrovės deklaruojami įsipareigojimai pagal nuomos sutartis buvo formalaus pobūdžio. Bendrovė teigia, kad ji nesiekė mokestinės naudos, nes jai yra pareiga apskaičiuoti ir sumokėti GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių pajamų, tačiau centrinis mokesčių administratorius sutinka su Inspekcijos pozicija, kad pareiga apskaičiuoti ir sumokėti GPM atsiranda su pajamų išmokėjimo momentu. Kadangi bendrovė nemokėjo darbuotojams nuomos mokesčio, jai pareiga išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM neatsirado. Ta aplinkybė, kad bendrovė centriniam mokesčių administratoriui pateikė duomenis, kad ji pagal ,,Ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais priskaičiuotos automobilio nuomos mokesčio išmokėjimo Nr. 1“ dokumentą išmokėjo 10- iai darbuotojų 1 000 Lt nuomos mokesčio (po 100 Lt kiekvienam) ir išskaičiavo 150 Lt GPM, kurį sumokėjo, vertintinas kritiškai ir negali būti pagrindu kitaip vertinti Inspekcijos patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad veiksmai, kuriuos bendrovė nurodo atlikusi, atlikti po Inspekcijos atliktų kontrolės veiksmų, kur buvo konstatuota, kad bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu sudarydama nuomos sutartis ir pagal jas apskaitoje fiksuodama mokėtiną darbuotojams nuomos mokestį, kurio visu tikrinamuoju laikotarpiu nemokėjo, siekė mokestinės naudos, t. y. faktiškai nepatirtomis išlaidomis siekė sumažinti apmokestinamąjį pelną. Todėl šiais formaliai po patikrinimo akto atliktais veiksmais bendrovė nori sukurti savo veiksmų teisėtumo tikimybę, bet ne realiai atsiskaityti su darbuotojais, nes šie veiksmai nebuvo atliekami nuo 2003 m, nebuvo atliekami ir tikrinamuoju laikotarpiu, ir vėliau. Bendrovės skunde nurodytos aplinkybė, kad Inspekcija vertino ir 2010 m. apskaitoje fiksuotus duomenis, neturi įtakos ginčo objektui, nes tai vertintina kaip papildomas įrodymas to, kad ir po tikrinamojo laikotarpio bendrovė nemokėjo asmenimis apskaitoje fiksuoto įsiskolinimo, tuo tarpu nei MAĮ, nei kiti norminiai aktai nenustato ribojimų mokesčių administratoriui remtis įrodomąja medžiaga ar duomenimis, kurie turi įtakos kitiems mokestiniams laikotarpiams, tai ir buvo atlikta bendrovės patikrinimo metu. Pagal PMĮ 17 str., leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. Iš Inspekcijos nustatytų aplinkybių matyti, kad bendrovė nors savo buhalterinėje apskaitoje į leidžiamus atskaitymus įtraukė darbuotojams pagal sudarytas nuomos sutartis apskaitytas fiziniams asmenims mokėtinas nuompinigių sumas, tačiau faktiškai šių nuompinigių nemokėjo, nuomos sutartys buvo sudarytos formaliai, t. y. nuompinigiai nuomotojams nebuvo mokami, darbuotojai apie bendrovės įsiskolinimą nieko nežinojo, arba, anot paaiškinimų, bendrovė jiems nebuvo skolinga, arba nors ir nurodė žinoję apie įsiskolinimą, tačiau šis žinojimas, įvertinus mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, yra tik deklaratyvus. Įvertinusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad sudarant formalaus pobūdžio nuomos sutartis buvo siekiama gauti mokestinės naudos, t. y. faktiškai nepatirtomis išlaidomis padidinti sąnaudas ir taip išvengti pelno mokesčio mokėjimo.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjos UAB „Karališkas vežėjas“ nepateikė.

Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 79).

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjai papildomai buvo paskaičiuota PM mokesčio ir su juo susijusių sumų (b. l. 30-35, 37-41, 42-49).

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra minėtų sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas yra sąnaudų pripažinimo leidžiamais atsiskaitymais sąlygos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d. įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Šiaulių AVMI I patikrinimų skyriaus vyriausiojo specialistė, vykdydama pavedimą tikrinti Nr. 35-27, atliko pareiškėjos pelno mokesčio (toliau – ir PM) 2006 – 2008 m. mokėjimo teisingumą ir 2011-05-27 surašė Patikrinimo aktą Nr. 35-27 (toliau – ir Patikrinimo aktas) , kuriame bendrovei papildomai priskaičiavo 205 877 Lt PM ir 91 409 Lt šio mokesčio delspinigių (Komisijos byla, b. l. 66-87).

Šiaulių AVMI viršininko pavaduotoja, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą, skundžiamu sprendimu iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 205 716 Lt PM ir 91 263 Lt šio mokesčio delspinigių bei paskyrė 20 572 Lt PM baudą (Komisijos byla, b. l. 22-32).

VMI, išnagrinėjusi įmonės skundą dėl Šiaulių AVMI sprendimo, skundžiamu sprendimo patvirtino Inspekcijos sprendimą (Komisijos byla, b. l. 10-14).

Komisija, išnagrinėjusi bendrovės skundą dėl VMI sprendimo, Sprendimu paliko galioti centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą (Komisijos byla, b. l. 52-59).

Kaip matyti iš mokesčių administratorius surinktos medžiagos, UAB „Karališkas vežėjas“ 2006 m. buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo 587 033 Lt darbuotojams už automobilių nuomą mokėtiną sumą ir 88 070 Lt mokėtiną GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių pajamų. Visą darbuotojams už automobilių nuomą 2006 m. apskaičiuotą mokėtiną 675 103 Lt sumą (587 033+88 070) pareiškėja atvaizdavo 610 buhalterinėje sąskaitoje „Veiklos sąnaudos“. Pareiškėja 2007 m. 610 buhalterinėje sąskaitoje „Veiklos sąnaudos“ atvaizdavo darbuotojams už automobilių nuomą 2007 m. mokėtiną 460 420 Lt sumą, iš šio sumos 400 355 Lt sudarė darbuotojams už automobilių nuomą mokėtina suma ir 60 065 Lt GPM nuo pajamų, nesusijusių su darbo santykiais. Taip pat bendrovė 2008 m. 610 buhalterinėje sąskaitoje „Veiklos sąnaudos“ atvaizdavo darbuotojams už automobilių nuomą mokėtiną 234 360 Lt sumą, iš kurios 203 746 Lt sudarė darbuotojams už automobilių nuomą mokėtina suma ir 30 614 Lt GPM nuo pajamų, nesusijusių su darbo santykiais. Pareiškėjos 2006-01-01 buhalterinėje apskaitoje (sąskaitoje Nr. 4880/1 „Mokėtina automobilių nuoma“) fiksuota darbuotojams už automobilių nuomą mokėtina suma 919 178,53 Lt susidarė 2003-2005 m. (2003 m. – 2945 85,66 Lt, 2004 m. – 208 135,32 Lt, 2005 m. – 416 457,55 Lt), t. y. susidarė dar iki mokesčių administratoriaus tikrinto laikotarpio. Bendrovė 2008-12-31 buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2 110 312,53 Lt mokėtiną sumą už automobilių nuomą. Įmonė mokestinio patikrinimo metu pateikė mokesčių administratoriui tik kreditorių – darbuotojų, kuriems ji apskaičiavo už automobilių nuomą mokėtinas sumas, sąrašus, tačiau jokių duomenų apie tai, kad būtų atsiskaitinėjusi su savo kreditoriais pagal sudarytas nuomos sutartis nepateikė. Bylos duomenimis, pareiškėja tik 2011-07-12 ir 2011-07-13, t. y. po to, kai Šiaulių AMI sprendimu iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą, išmokėjo dešimčiai kreditorių 1 000 Lt sumą už ankstesniais laikotarpiais apskaičiuotą automobilių nuomą bei sumokėjo į valstybės biudžetą 150 Lt GPM nuo gyventojų pajamų, nesusijusių su darbo santykiais. Taigi, atsižvelgdamas į tai, mokesčių administratorius priėjo prie išvados, kad pareiškėja, ginčo atveju, darbuotojams už automobilių nuomą mokėtinas sumas tik priskaitė, tačiau jų nemokėjo, šios sumos nebuvo mokamos ir vėliau, t. y. po patikrinto laikotarpio. Kaip minėta, pareiškėja 2010 m. sąskaitoje 4880/1 „Mokėtina automobilių nuoma“ apskaitė 2 110 338,53 Lt mokėtiną sumą.

Be kita ko, byloje nustatyta ir tai, kad pareiškėja už automobilių nuomą priskaitytoms sumoms pagrįsti pateikė 2006 – 2007 m. su savo darbuotojais sudarytas automobilių nuomos sutartis, pagal kurias fizinis asmuo (pareiškėjos darbuotojas) įsipareigojo perduoti Nuomininkui (pareiškėjai) laikinai naudotis už užmokestį jai nuosavybės teise priklausantį automobilį ir jo registracijos liudijimą teikti keleivinio taksi paslaugas. Nuomotojas įsipareigojo naudoti automobilį užtikrinti automobilio apsaugą. Pareiškėja (nuomininkas) įsipareigojo mokėti nuompinigius – 250 Lt per mėnesį (už lengvųjų automobilių nuomą buvo numatyta mokėti 150 Lt). Šias sutartis pasirašė ir pareiškėjos darbuotojai, kuriems buvo įteikta po vieną sutarties egzempliorių, tačiau byloje nustatyta, jog darbuotojams pagal sudarytas nuomos sutartis mokėtino nuomos mokesčio dydis buvo keičiamas pareiškėjos direktorės įsakymais. Pareiškėjos direktorė įsakymus dėl nuomos mokesčio didinimo pasirašydavo kiekvieną mėnesį, juose nurodytos už automobilių nuomą mokėtinos sumos žymiai skyrėsi nuo nurodytųjų nuomos sutartyse: maršrutinio taksi vairuotojams pareiškėja įsipareigojo mokėti 850, 1 500, 1 800 ar 2 000 Lt nuompinigių per mėnesį, individualaus taksi vairuotojams: 350, 600, 750 ar 800 Lt, be to. Kad su šiais įsakymais būtų supažindinami darbuotojai – automobilių nuomotojai, byloje duomenų nėra. Pareiškėja teigė, kad nuomos mokesčio sumos buvo didinamos padidėjus darbo krūviui ir nuomotojams nebesutinkant nuomoti automobilių už nuomos sutartyse nurodytą kainą. Tačiau, pagal bylos medžiagą, pareiškėjos direktorė įsakymais didindama nuomos mokesčio sumas dėl neva padidėjusio darbo krūvio, tuo pat metu pasirašydavo su darbuotojais naujas automobilių nuomos sutartis, kuriose būdavo sutariama dėl 150 ar 250 Lt nuompinigių dydžio.

Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad mokesčių administratorius apklausė pareiškėjos darbuotojus, iš kurių didžioji dalis (24) nurodė, kad apie pareiškėjos už automobilių nuomą apskaitomas skolas nieko nežino arba, jų manymu, pareiškėja jiems nėra skolinga, 4 darbuotojai paaiškinimuose apie skolą nieko neparašė, 6 asmenys telefonu informavo, kad jiems pareiškėja neskolinga arba apie skolą nieko nežino, o 8 darbuotojai paaiškinimuose nurodė, kad jiems yra žinoma apie pareiškėjos už automobilių nuomą apskaitomas skolas.

Įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, mokesčių administratorius konstatavo, kad UAB „Karališkas vežėjas“, sudarydama su savo darbuotojais automobilių nuomos sutartis ir pagal šias sutartis apskaičiuotomis, tačiau nemokėtomis nuomos mokesčio sumomis didindama savo veikos sąnaudas, siekė mokestinės naudos ir tokiu būdu sumažino į valstybės biudžetą mokėtiną PM.

Kaip jau minėta, pareiškėja su tokia mokesčių administratoriaus išvada nesutinka ir mano, kad mokesčių administratorius nepagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 69 str. 1 d. nuostatomis, už 2006 – 2008 m. laikotarpį bendrovės darbuotojams už automobilių nuomą apskaičiuotų sumų nepripažinimo leidžiamais atskaitymais ir perskaičiavo mokėtiną PM bei su juo susijusias sumas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ ir PMĮ.

Pagal MAĮ 2 str. 23 d., mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. MAĮ 2 str. 18 d. nustatyta, kad mokestinė prievolė yra mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pagal minimo įstatymo 2 str. 21 d, mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.).

Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, papildomai pareiškėjai apskaičiuoti mokėjimai, susiję su PM, buvo nustatyti taikant MAĮ 69 str. 1 d. Ši teisės norma suteikia teisę, o kartu ir numato pareigą mokesčių administratoriui taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, nustačius, kad mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Teismas pažymi, kad dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai, kuriais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Tokia išvada darytina, remiantis Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimu, kuriame nurodyta, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (...) Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

Nagrinėjamoje byloje nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir kurti naują precedentą, teismo nuomone, nėra jokio pagrindo.

Teismų praktikoje interpretuojant nurodytą teisės normą pažymima, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo. Taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą taip pat yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-10-846/2006, A-11-719/2007 ir A-556-250/2008).

PMĮ sąnaudos apibrėžiamos kaip visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas. Pagal PMĮ 11 str. 1 d., apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi leidžiami atskaitymai bei ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai PMĮ 17 str. 1 d. nustatyta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. PMĮ 31 str. 1 d. 13 p. reglamentuojama, kad iš pajamų negali būti atskaitoma kitos nesusijusios su pajamų uždirbimu ir neįprastinės vieneto vykdomai veiklai sąnaudos bei sąnaudos, nelaikomos leidžiamais atskaitymais pagal šį įstatymą.

Taigi, pagal paminėtas PMĮ nuostatas, sąnaudos gali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais tik tada, kai jos pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, yra įprastos ir būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti bei kai jos tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.).

ABTĮ 57 str. numatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Teismas pabrėžia, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Išsamiai ir objektyviai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, remdamasis aptartų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendžia, kad mokesčių administratorius šio ginčo atveju teisėtai ir pagrįstai taikė bei aiškino MAĮ 69 str. 1 d. nuostatas. Vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino atsakovė ir Komisija, pareiškėjos pateiktais argumentais, teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismo nuomone, mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja darbuotojams už automobilių nuomą apskaičiuotų sumų nemokėjo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nors vienas darbuotojas, dirbęs įmonėje už minimalų atlyginimą, būtų kreipęsis į pareiškėją su prašymu padengti įsiskolinimą ar ėmęsis veiksmų dėl skolų išieškojimo. Pareiškėja nelaiku mokėjo darbuotojams darbo užmokestį bei nutraukusi su darbuotojais darbo sutartis neatsiskaitydavo su jais pagal automobilių nuomos sutartis. Pareiškėjos apskaitomi ir deklaruojami įsipareigojimai pagal nuomos sutartis buvo formalaus pobūdžio. Pareiškėja nei darbo santykių su darbuotojais nutraukimo momentu, nei vėliau net neketino atsiskaityti pagal nuomos sutartis. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, kad mokesčių administratorius, pagal MAĮ 69 str. 1 d. įtvirtintą mokesčių apskaičiavimo būdą, apskaičiuodamas pareiškėjai mokėtiną PM neturėjo įrodinėti pareiškėjos sudarytų nuomos sutarčių neteisėtumo ar jų nebuvimo. Mokesčių teisės aktuose yra nustatyti reikalavimai sąžiningai apskaičiuoti mokesčio bazę, mokesčio dydį bei sąlygos, kada mokesčių administratorius turi teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 69 str.). Taigi, nepaisant ūkio subjektų laisvės pasirinkti, kokias sutartis, su kuo ir kokiomis sąlygomis sudaryti, būdingos civilinei teisei, mokesčių teisės (kaip viešosios teisės) prasme šie sandoriai gali būti išimtinai mokestiniu aspektu įvertinti kitaip, nei nurodyta pačiose sutartyse, t. y. jie gali sukelti kitokias mokestines teisines pasekmes negu sukeltųjų formos ir turinio atitikimas.

MAĮ 67 str. 1 d. įtvirtina principą, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių administratoriaus ginčo atveju apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos yra tinkamai pagrįstos. Pareiškėja nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, nei nagrinėjant bylą teisme nepateikė įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Pareiškėja nepagrindė bei neįrodė, kad tikslas buvo kitas nei nustatė mokesčių administratorius, t. y. išvengti PM mokėjimo. Išvadą, kad pareiškėja siekė mokestinės naudos leidžia daryti mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių bylos aplinkybių visetas: pareiškėja sudarė formalias nuomos sutartis, pagal kurias net neketino vykdyti savo įsipareigojimų, vienašališkai nepagrįstai didino nuomos mokesčio sumas, turėdama lėšų nevykdė nei investicijų, nei savo įsipareigojimų pagal nuomos sutartis, didžioji dauguma darbuotojų nepatvirtino įsiskolinimų arba nieko negalėjo paaiškinti dėl jų. Taigi, teismo vertinimu, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, pasirinkdama tokį veiklos modelį, piktnaudžiavo teise ir siekė mokestinės naudos: faktiškai nepatirtas automobilių nuomos išlaidas priskirti prie leidžiamų atskaitymų jas atimant iš pajamų ir taip sumažinant į valstybės biudžetą mokėtiną pelno mokestį.

Taigi, mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis PMĮ ir MAĮ nuostatomis, apskaičiavo PM delspinigius ir skyrė šio mokesčio baudą.

Jokių esminių procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinį ginčą teismas nenustatė.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, nustačiusi, kad vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad Komisija, VMI ir Šiaulių AVMI, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl skunde nurodytais motyvais ir kitais motyvais, vadovaujantis ABTĮ 89 str. nuostatomis, naikinti šių sprendimų nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atmetus pareiškėjos skundą nurodytais motyvais, remiantis ABTĮ 44 str., pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat netenkintinas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 44 str., 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Karališkas vežėjas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos UAB „Karališkas vežėjas“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.