Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties palikti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2011 m. liepos 19 nutarimą, kuriuo A. P. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ str. 1 d. 2 750 Lt bauda, nepakeistą ir A. P. skundo netenkinti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ str. 1 d. už tai, kad jis, būdamas UAB „A (duomenys pakeisti)“ direktoriumi, t. y. darbdavio įgaliotu asmeniu, neužtikrino, jog bendrovės darbuotojams darbo užmokestis būtų apskaičiuojamas ir mokamas laikantis nustatytos tvarkos, dėl ko 2011-04-04 komandiravus į Danijos Karalystę augalų sodinimo, auginimo, derliaus nuėmimo darbų atlikimui darbuotojus J. Š., J. R., K. P. ir D. Č. bei nuo 2011-04-07 ten pat komandiravus darbuotojus M. G. ir E. S., nebuvo užtikrinta, kad šiems darbuotojams būtų išmokėtas darbo užmokestis ir nustatyto dydžio dienpinigiai už laikotarpį iki 2011-04-22, o nutraukus su šiais darbuotojais darbo sutartis, su jais galutinai neatsiskaityta. Tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos DK 141 str. 1 d., 220 str. 1 d. ir 226 str. nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-28 nutarimo Nr. 99, kuriuo patvirtintos Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės, 2.5 pp. nuostatos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimu Nr. 1365 patvirtintos Išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio mokėjimo tvarkos 4-6 punktų nuostatos.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad į Europos Sąjungos valstybę narę komandiruoto darbuotojo garantijos, susijusios su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytinos tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 d. Remiantis darbdavio įsakymais, UAB „A“ darbuotojų D. Č., J. Š., J. R., K. P., D. Ž. ir A. G. komandiruotės terminas buvo nuo 2011-04-04 iki 2011-09-30 (180 dienų), o E. S. ir M. G. komandiruotės trukmė - nuo 2011-04-07 iki 2011-09-30 (177 dienos). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 str., UAB „A“ darbuotojams sumokėti dienpinigiai sudaro darbo užmokesčio dalį. Darbdavys atliko išskaitas iš bendrovės darbuotojų darbo užmokesčio Lietuvos Respublikos DK 224 str. 2 d., 225 str. ir 253 str. nustatyta tvarka, o ne iš kompensacinių išmokų, kaip teigiama teismo nutartyje. Tai, kad darbuotojams buvo formintos komandiruotės ir nustatytas darbo užmokestis bei mokami dienpinigiai, neturi reikšmės darbuotojų siuntimo dirbti į užsienį teisiniam vertinimui.

Nubaustojo A. P. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimą. Lietuvos Respublikos DK 226 str. nurodyta, kad neleidžiama daryti išskaitų iš išeitinės išmokos, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių pagal įstatymus neišieškoma. Lietuvos Respublikos CPK 739 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-28 nutarimo Nr. 99, kuriuo patvirtintos Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės, 4 p. (2010-04-21 nutarimo Nr. 440 redakcija) tarnybine komandiruote laikomas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad UAB „A“ sudarė neterminuotas darbo sutartis su E. S., M. G., K. P., D. Č., J. Š. ir J. R., pagal kurias jie visi priimti dirbti UAB „A“ pagalbiniais darbuotojais, darbdavys įsipareigojo mokėti jiems 1 050 Lt atlyginimą (b.l. 27-44). UAB „A“ personalo vadovės įsakymais minėti asmenys buvo komandiruoti į Danijos Karalystės bendrovę „G“ atitinkamam laikotarpiui atlikti sodinimo, auginimo, derliaus nuėmimo darbus. Pavesta jiems išmokėti 50 procentų dienpinigių sumos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-04-01 įsakymu Nr. 1K-123 (b.l. 49-58). Iš darbo sutarčių matyti, kad E. S., M. G., K. P., D. Č., J. Š. ir J. R. nuolatinė darbo vieta yra UAB „A“ atliekant pagalbinių darbininkų funkcijas. Jose neaptarta, kad bendrovės darbuotojų darbas yra kilnojamojo pobūdžio. Šių aplinkybės nepaneigia ir A. P. teiginiai, kad minėti asmenys nedirbo Lietuvoje nei vienos darbo dienos ir iš pat pradžių buvo informuoti, jog jų darbas bus užsienyje. Pažymėtina, kad UAB „A“ darbuotojai buvo komandiruoti į Danijos Karalystę atskirais bendrovės atstovės įsakymais ribotam laikotarpiui, kas reiškia, jog pasibaigus komandiruotės laikotarpiui, jų pagrindinė darbo vieta vėl turėtų būti UAB „A“. Šios bendrovės darbuotojams darbo sutartyse nurodytas konkretus darbo užmokestis be jokių papildomų uždarbių, o dienpinigiai už komandiruotes buvo skaičiuojami atskirai įsakymo pagrindu. Dienpinigių apskaičiavimui taikytos Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu patvirtintos užsienio komandiruotėms nustatytos dienpinigių nuostatos. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju UAB „A“ darbuotojams mokamus dienpinigius nėra pagrindo priskirti darbo užmokesčiui. Lietuvos Respublikos DK taip pat nenumato, kad dienpinigiai būtų priskiriami darbo užmokesčiui (Lietuvos Respublikos DK 186 str. 2 d., 220 str. 1 d.). Nors laikraščio skelbime dėl darbuotojų paieškos darbams Danijos Karalystėje yra nurodytas 4 000 Lt neto atlyginimas (b.l. 20), tačiau tai prieštarauja tarp darbdavio ir darbuotojų sutartam darbo užmokesčio dydžiui pagal darbo sutartis.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo argumentais, kad šiuo atveju nėra taikytinos Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo atitinkamos nuostatos, ir jų nebekartoja. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „A“ personalo vadovės įsakymais padarytos išskaitos iš bendrovės darbuotojų dienpinigių, nepakakus dienpinigių sumos – iš atlyginimo, remiantis ne minėtu įstatymu, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis bei siekiant užtikrinti bendrovei padarytų nuostolių atlyginimą (b.l. 69-74). Kaip minėta, remiantis Lietuvos Respublikos DK 226 str. ir Lietuvos Respublikos CPK 739 str. 1 d. 2 p., negalima daryti išskaitų iš sumų, kurios priklauso darbuotojui už vykimą į tarnybinę komandiruotę. Be to, pats A. P. apeliaciniame skunde yra nenuoseklus teigdamas, kad UAB „A“ darbuotojai buvo išsiųsti į Danijos Karalystę ne komandiruotės pagrindu, tačiau jis savo argumentus grindžia būtent Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo atitinkamomis nuostatomis.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-21 nutartį ir Lietuvos Respublikos darbo inspekcijos 2011-07-19 nutarimą A. P. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2011 m. liepos 19 nutarimą nepakeistus ir A. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.