Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4422-661/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ieškinį atsakovei UniCredit Bank Czech Republic a.s. dėl skolos pagal banko garantiją priteisimo, tretieji asmenys Kovoprojekta Brno a.s. ir akcinė bendrovė SEB bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei UniCredit Bank Czech Republic a.s., prašydama priteisti iš atsakovės 69 937 Eur skolos bei 6 proc. metines palūkanas. Nurodė, kad 2012 m. birželio 1 d. atsakovė išdavė Įvykdymo garantiją (toliau – Garantija), kuria atsakovė užtikrino trečiojo asmens Kovoprojekta Brno a.s. įsipareigojimų pagal tarp ieškovės ir trečiojo asmens 2010 m. rugpjūčio 11 d. sudarytos projektavimo sutarties, kuri pakeista 2012 m. gegužės 24 d., vykdymą. Atsakovė 2014 m. lapkričio 26 d. Garantijos pakeitimu Nr. 4 pratęsė Garantijos galiojimo terminą iki 2014 m. gruodžio 21 d. Ieškovė 2014 m. gruodžio 19 d. per AB SEB banką SWIFT sistema pateikė reikalavimą atsakovei sumokėti 69 937 Eur sumą pagal Garantiją. AB SEB bankas 2014 m. gruodžio 22 d. per tarptautinių greitųjų siuntų kompaniją DHL (toliau – DHL) išsiuntė atsakovei 2014 m. gruodžio 16 d. ieškovės reikalavimą ir AB SEB banko 2014 m. gruodžio 18 d. raštą, kuriuo AB SEB bankas patvirtino, kad ieškovės reikalavimą mokėti pagal Garantiją pasirašiusių ieškovės darbuotojų parašai yra autentiški ir teisiškai įpareigojantys ieškovę. Atsakovė 2014 m. gruodžio 29 d. per SWIFT sistemą pranešė apie ieškovės reikalavimo mokėti pagal Garantiją siųsto atsakovei 2014 m. gruodžio 19 d. per SWIFT sistemą atmetimą ir nurodė, kad neįvykdytos reikalavimo pagal Garantiją pateikimo sąlygos. Atsakovė 2014 m. gruodžio 29 d. raštu, kurį ieškovė gavo 2015 m. sausio 6 d., pranešė apie ieškovės reikalavimo mokėti Garantiją, išsiųsto atsakovei 2014 m. gruodžio 22 d. per DHL, kurį atsakovė gavo 2014 m. gruodžio 23 d., atmetimą ir nurodė, kad Garantija pasibaigė 2014 m. gruodžio 21 d. Ieškovės teigimu, atsakovė nepagrįstai atsisakė mokėti Garantiją, nes ieškovės reikalavimas kartu su AB SEB banko patvirtinimu buvo išsiųsti ir įteikti atsakovei 2014 m. gruodžio 19 d. per SWIFT sistemą ir 2014 m. gruodžio 22 d. išsiųsti per DHL. Ieškovė nepažeidė ir nepraleido pateikimo termino, nes Garantijoje nustatyta paskutinė diena, kurią galėjo būti pateiktas reikalavimas mokėti pagal Garantiją buvo 2014 m. gruodžio 21 d., t. y. sekmadienis, todėl terminas baigėsi kitą po šios datos einančią darbo dieną – 2014 m. gruodžio 22 d. (pirmadienį) (CK 1.121 str. 2 d.). Ieškovei 2014 m. gruodžio 22 d. per DHL išsiuntus pakartotinį reikalavimą, laikytina, kad reikalavimas mokėti pagal Garantiją atsakovei yra pateiktas laiku.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinio netenkino; priteisė atsakovei iš ieškovės 8 340,87 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl Garantijos sąlygų, nustatančių Ieškovės reikalavimo pateikimo būdą. Teismas, taikydamas lingvistinį sutarčių aiškinimo metodą, nustatė, kad Garantijoje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti ieškovės reikalavimo sumokėti Garantijoje nurodytą sumą pateikimo būdai (tvarka). Garantijoje nurodyta, kad kiekvienas ieškovės reikalavimas ir (arba) pareiškimas turi būti pristatytas atsakovei asmeniškai arba per kurjerį, arba registruotu paštu adresu – „UniCredit Bank Czech Republic a.s.“, Želetavska 1525/1, 140 92 Praha 4, Michle, kartu su rašytiniu patvirtinimu iš ieškovės banko, kad parašai ant reikalavimo ir (arba) pareiškimo yra autentiški ir įpareigojantys ieškovę. Garantijoje nenumatyti jokie kiti ieškovės reikalavimo atsakovei pateikimo būdai – nei galimybė tokį reikalavimą pateikti per SWIFT sistemą, nei galimybė tokį reikalavimą pateikti kitokiu būdu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimo pagal Garantiją pateikimas atsakovei per SWIFT sistemą neatitiko Garantijoje numatytų sąlygų, teismas sprendė, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės atsakovei 2014 m. gruodžio 19 d. per SWIFT sistemą pateiktą reikalavimą.

Dėl ieškovės reikalavimo pagal Garantiją pateikimo termino. Garantijoje taip pat numatytas ir terminas, per kurį ieškovė galėjo pateikti atsakovei reikalavimą sumokėti Garantijoje nurodytą sumą. 2014 m. lapkričio 26 d. Garantijos pakeitimu Nr. 4 Garantijos galiojimo terminas pratęstas iki 2014 m. gruodžio 21 d. Garantijoje numatyta, jog ieškovės reikalavimus atsakovė turi gauti Garantijos galiojimo dieną arba prieš ją. Taigi, ieškovės reikalavimai pagal Garantiją sumokėti Garantijoje nurodytą sumą atsakovei privalėjo būti pateikti ir atsakovė juos turėjo gauti iki Garantijos galiojimo termino pabaigos, t. y. iki 2014 m. gruodžio 21 d. arba paskutinę šio termino dieną 2014 m. gruodžio 21 d. Ieškovė 2014 m. gruodžio 16 d. reikalavimą ir AB SEB bankas 2014 m. gruodžio 18 d. raštą, kuriuo patvirtintas ieškovės reikalavimą pasirašiusių ieškovės darbuotojų parašų autentiškumas bei tai, kad jie teisiškai įpareigoja ieškovę, atsakovei per kurjerį išsiuntė 2014 m. gruodžio 22 d., o atsakovė šį ieškovės reikalavimą gavo 2014 m. gruodžio 23 d. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė reikalavimą mokėti Garantijoje nurodytą sumą pateikė atsakovei ne tik praleidusi Garantijoje nurodytą terminą, bet ir išsiuntė šį reikalavimą atsakovei, kai Garantijos galiojimo terminas jau buvo pasibaigęs. Teismas nurodė, kad ieškovė reikalavimo sumokėti Garantijoje nurodytą sumą pateikimą nepagrįstai tapatina su tokio reikalavimo išsiuntimu. Garantijoje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad atsakovė ieškovės reikalavimą turi gauti iki Garantijos galiojimo termino pabaigos arba paskutine šio termino dieną. Todėl ieškovės reikalavimas laikomas pateiktu atsakovei tą dieną, kai atsakovė jį gauna. Teismo teigimu, ieškovė nepagrįstai vadovaujasi CK 1.121 straipsnio 2 dalimi ir Garantijos galiojimo terminą tapatina su procesiniu terminu. Teismas sutiko su atsakove, jog Garantijos galiojimo terminas laikytinas vienašalio sandorio galiojimo terminu, kurį nustato šalys, sudarančios atitinkamą sandorį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, suteiktos teisinės pagalbos apimtį, teisės aktų rekomendacijas dėl atstovavimo išlaidų dydžio bei vadovaudamasis protingumo bei proporcingumo principais, sprendė, kad atsakovės prašoma priteisti 8 340,87 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra pagrįsta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ (toliau - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas; tuo atveju, jei sprendimas liktų nepakeistas, sumažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 000 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Sprendime teismas iš esmės nepateikė jokios savarankiškos motyvacijos, tik atkartojo atsakovės motyvus ir visiškai nepasisakė dėl apeliantės pateiktų argumentų ir motyvacijos, sprendimo nepagrindė teisės aktų normomis bei nepaaiškino, kodėl šiuo atveju nėra taikoma CK 1.121 straipsnio 2 dalis.2014 m. gruodžio 19 d. atsakovės per SWIFT sistemą gautas apeliantės reikalavimas mokėti pagal Garantiją yra tinkamai pagal Garantijos sąlygas pateiktas reikalavimas. Garantijoje nurodyta, kad ją reglamentuoja ir ji yra aiškinama pagal Lietuvos teisę. CK 6.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kreditoriaus reikalavimas įvykdyti sutartį bankui turi būti pateiktas raštu ir prie jo pridėti visi reikalingi dokumentai, tačiau nė viename iš straipsnių nėra įvardinta, kokiais būdais galimas rašytinio reikalavimo pateikimas. SWIFT yra tarpbankinis komunikacijos tinklas, ši sistema užtikrina pranešimą siuntusio asmens identifikaciją bei užtikrina teksto apsaugą (CK 1.73 str. 2 d., 6.192 str. 2 d.), todėl pateikimo per SWIFT sistemą būdas yra lygiavertis rašytiniam dokumentų pateikimui registruotu paštu bei per kurjerį. Tiek reikalavimą išsiuntusi AB SEB bankas, tiek reikalavimą gavusi atsakovė yra bankai ir SWIFT sistemos, kuri yra naudojama ir garantijų srityje, dalyviai/naudotojai. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė šį apeliantės reikalavimą per SWIFT sistemą gavo 2014 m. gruodžio 19 d. ir reikalavimo turinys bei autentiškumas abejonių atsakovei nesukėlė.Teismas nepagrįstai akcentuoja tik lingvistinį teisės aiškinimo metodą, neatsižvelgdamas į sutarčių aiškinimo pagal tikruosius sutarties šalies ketinimus principą, sutarties esmę, tikslą bei sudarymo aplinkybes. Garantija buvo išduota apeliantės reikalavimu, tačiau tekstas parengtas ir visos sąlygos suformuluotos atsakovės, todėl nuostatos, dėl kurių aiškinimo kyla ginčas, turėtų būti aiškinamos Garantiją „priėmusios“ apeliantės naudai (CK 6.193 str. 4 d.).Garantijoje nenurodyta, kad reikalavimas mokėti pagal Garantiją negali būti pateiktas SWIFT sistema, todėl siuntimas SWIFT sistema yra priimtinas atsakovei. Be to, tarp šalių buvo nusistovėjusi tarpusavio praktika, kuri leido daryti išvadą, jog apeliantės reikalavimas mokėti pagal Garantiją galėjo būti pateiktas per SWIFT sistemą. 2014 m. gruodžio 22 d. apeliantės papildomai per DHL išsiųstas reikalavimas, kurį atsakovė gavo 2014 m. gruodžio 23 d., yra tinkamai pagal Garantijos sąlygas pateiktas apeliantės reikalavimas. Nė vienoje iš banko garantijos institutą reglamentuojančių normų nėra padaryta išimčių iš bendrųjų terminų skaičiavimo taisyklių, įtvirtintų CK 1.117-1.123 straipsniuose. Todėl bendrosios terminų skaičiavimo taisyklės yra taikomos ir tarp šalių susiklosčiusiems santykiams. Kadangi Garantijoje nustatyta paskutinė diena, kurią galėjo būti pateiktas apeliantės reikalavimas buvo 2014 m. gruodžio 21 d. (sekmadienis), terminas reikalavimo pateikimui baigėsi kitą po jos einančią darbo dieną – 2014 m. gruodžio 22 d. (pirmadienį) (CK 1.121 str. 2 d.). Teismo argumentas, kad Garantijos galiojimo terminas laikytinas vienašalio sandorio galiojimo terminu, tik patvirtina, kad CK 1.121 straipsnio 2 dalis yra taikytina ir šioje situacijoje.Teismas nepagrįstai teigia, jog reikalavimo mokėti pagal Garantiją pateikimas turi būti tapatinamas su jo gavimu. Tam tikra pareiga laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu veiksmai yra atlikti iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių (CK 1.122 str. 2 d.), kas reiškia, jog apeliantė iki nurodytos datos turėjo atlikti jos valioje esančius veiksmus, o ne užtikrinti, kad ir kiti papildomai dalyvaujantys asmenys (paštas ar kurjeris), kurių tinkamas pareigų vykdymas nepriklauso nuo apeliantės valios, tą padarytų.Garantijos pasibaigimu 2014 m. gruodžio 21 d. (sekmadienis) yra įtvirtinamas procedūrinis terminas – terminas pateikti reikalavimą, nes atsakovės prievolė baigsis tik tinkamai įvykdžius savo įsipareigojimą. Garantijoje nustatyta, kad apeliantės reikalavimas mokėti pagal Garantiją atsakovei turi būti pateiktas iki garantijos pasibaigimo arba jos pasibaigimo dieną. Todėl nesutiktina su teismo argumentu, kad apeliantė nepagrįstai Garantijos galiojimo terminą tapatina su procesiniu ar procedūriniu terminu.Teismas, priteisdamas 8 340,87 Eur bylinėjimosi išlaidų, pažeidė CPK 98 straipsnio 2 dalį, nes jos net kelis kartus viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalų priteistinų išlaidų dydį. Iš viso už atsakovės advokato suteiktas teisines paslaugas pagal byloje atliktų paslaugų kiekį rekomenduojama priteistina maksimali suma sudarytų 2 998,38 Eur, tačiau byla nėra ypač sudėtinga ir nėra pagrindo priteisti Rekomendacijomis nustatyto maksimalaus dydžio. Jeigu sprendimo dalis dėl ieškinio atmetimo liktų nepakeista, tai jo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina, mažinant atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 000 Eur.

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė nesilaikė Garantijos sąlygų, nustatančių jos reikalavimo pateikimo būdą. Apeliantės 2014 m. gruodžio 19 d. per SWIFT sistemą atsakovei išsiųstas reikalavimas neatitinka Garantijos sąlygų dėl reikalavimo pateikimo būdo, todėl atsakovė pagrįstai atsisakė tenkinti šį apeliantės per SWIFT sistemą išsiųstą reikalavimą. Nepagrįstas skundo teiginys, jog apeliantės reikalavimo pateikimas per SWIFT sistemą prilygintinas apeliantės reikalavimo pateikimui registruotu paštu bei per kurjerį. Garantija pagal pirmą pareikalavimą yra vienašalis sandoris, todėl vertinant atsakovės išduotos Garantijos sąlygas dėl apeliantės reikalavimo pateikimo būdo, turi būti vertinami tik atsakovės kaip Garantiją išdavusio asmens tikrieji ketinimai (CK 6.193 str. 1 d.). Atsakovės tikrieji ketinimai dėl to, kokiu būdu turi būti pateiktas apeliantės reikalavimas sumokėti Garantijoje nurodytą sumą, yra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti Garantijoje. Be to, apeliantė yra verslo subjektas ir negali būti laikoma vartotoja ar silpnesniąja šalimi. Todėl nėra pagrindo remtis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu sutarčių aiškinimo principu ir Garantijos sąlygas aiškinti apeliantės naudai.Teismas pagrįstai vadovavosi lingvistinio teisės aiškinimo metodo reikalavimais. Garantijoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti apeliantės reikalavimo sumokėti Garantijoje nurodytą sumą pateikimo būdai (tvarka). Garantijoje nenumatyta nei galimybė reikalavimą pateikti per SWIFT sistemą, nei galimybė tokį reikalavimą pateikti kitokiu būdu. Todėl nesutiktina su apeliante, kad Garantijoje nenurodžius draudimo reikalavimą pateikti per SWIFT sistemą, toks reikalavimo pateikimo būdas tariamai turėtų būti priimtinas ir tinkamas pagal Garantijos sąlygas.Tarp šalių nebuvo nusistovėjusios praktikos naudotis SWIFT sistemos pranešimais, juolab dėl apeliantės reikalavimų atsakovei pateikimo. Visi Garantijos pakeitimai dėl jos termino pratęsimo atsakovės buvo išduodami spausdinta rašytine forma, o per SWIFT sistemą buvo siunčiama ne pati Garantija ar jos pakeitimai, o tik atsakovės patvirtinimai dėl atsakovės anksčiau už šiuos patvirtinimus išduotų Garantijos ir jos pakeitimų autentiškumo. SWIFT sistema yra specifinis vieno banko bendravimo su kitu banku būdas. Tai, kad bankai tarpusavyje gali apsikeisti pranešimais naudodamiesi SWIFT sistema, nereiškia, jog bankų galimybė naudotis tokia sistema pati savaime suteikia teisę naudotis šia sistema ir banko klientams kitų bankų atžvilgiu. Tam, kad bankas ir jo klientas civilines teises ir pareigas įgyvendintų per SWIFT sistemą, yra būtinas atskiras susitarimas dėl tokio šalių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdo. Atsakovės išduotoje Garantijoje nebuvo numatyta galimybė apeliantei reikalavimą atsakovei pateikti per SWIFT sistemą bei dėl to nebuvo sudarytas joks atskiras susitarimas.Apeliantės 2014 m. gruodžio 22 d. per kurjerį pateiktas reikalavimas sumokėti Garantijoje nurodytą sumą atitiko Garantijoje nurodytas sąlygas, tokiu būdu pati apeliantė faktiškai pripažino, jog 2014 m. gruodžio 19 d. per SWIFT sistemą reikalavimą atsakovei išsiuntė nesilaikydama Garantijoje nurodytų sąlygų. Tačiau apeliantės per kurjerį pateiktas reikalavimas yra nesavalaikis. Garantijoje buvo numatytas terminas, per kurį apeliantė galėjo pateikti atsakovei reikalavimą sumokėti Garantijoje nurodytą sumą – iki 2014 m. gruodžio 21 d. Apeliantė 2014 m. gruodžio 16 d. reikalavimą atsakovei per kurjerį išsiuntė 2014 m. gruodžio 22 d., atsakovė jį gavo 2014 m. gruodžio 23 d. Todėl apeliantė reikalavimą ne tik pateikė atsakovei praleidusi Garantijoje nurodytą terminą, bet ir išsiuntė jį atsakovei, kai Garantijos galiojimo terminas jau buvo pasibaigęs.Garantijos galiojimo terminas laikytinas vienašalio sandorio galiojimo terminu, kurį nustato sudarančios sandorį šalys. Todėl apeliantė nepagrįstai Garantijos galiojimo terminą tapatina su procesiniu ar procedūriniu terminu bei nepagrįstai remiasi CK 1.121 straipsnio 2 dalies nuostata, numatančia galimybę tokį terminą pratęsti. Vien tai, jog garantijos sandorio galiojimo terminas baigėsi sekmadienį, nereiškia, kad jis buvo pratęstas minėtos normos pagrindu. Garantijoje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad atsakovė apeliantės reikalavimą turi gauti iki Garantijos galiojimo termino pabaigos arba paskutinę šio termino dieną. Todėl pagal Garantijos turinį apeliantės reikalavimas laikomas pateiktu tą dieną, kai atsakovė jį gauna. Net jei būtų galimas Garantijos galiojimo termino pratęsimas, tai negalėtų reikšti, jog apeliantė atsakovei reikalavimą sumokėti Garantijoje nurodytą sumą pateikė laiku, nes apeliantė 2014 m. gruodžio 22 d. tik išsiuntė reikalavimą atsakovei, kurį ji gavo 2014 m. gruodžio 23 d. Todėl apeliantė bet kokiu atveju praleido reikalavimo pateikimo terminą. Apeliantė, pareiškusi nepagrįstą ieškinį, turi prisiimti tiek teisines, tiek finansines tokio ieškinio pateikimo pasekmės. Sumažinus atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, būtų nukrypta nuo teismų praktikos, pagal kurią CPK 98 straipsnio 2 dalis taikoma sistemiškai su Advokatūros įstatymo nuostatomis. Pagal Advokatūros įstatymo 50 straipsnį advokato honoraro dydis nustatomas teisinių paslaugų sutartyje. Jeigu teismui pateikiami įrodymai, kad advokatui yra sumokėtas sutartyje numatytas honoraras, CPK 98 straipsnio 2 dalis taikoma tik tada, kai priešinga šalis pateikia įrodymų, jog šis honoraras yra neprotingai didelis. Apeliantė jokių įrodymų dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio nepagrįstumo nepateikė. Be to, atsakovė yra užsienio valstybėje reziduojantis juridinis asmuo, kas tiesiogiai įtakojo patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai dydį. Byla dėl joje analizuojamų materialinių teisinių santykių struktūros ir jų kompleksiškumo laikytina sudėtinga bei reikalaujanti specifinių teisinių žinių, todėl teismas pagrįstai iš apeliantės atsakovei priteisė visas šios patirtas bylinėjimosi išlaidas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama, todėl vertintinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Byloje kilo ginčas, ar atsakovė pagrįstai atsisakė vykdyti apeliantės reikalavimą apmokėti pagal Garantiją, kuria atsakovė buvo įsipareigojusi užtikrinti trečiojo asmens įsipareigojimų pagal apeliantės ir trečiojo asmens sutartį įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės dviem argumentų grupėmis. Apeliantė ginčija teismo išvadas, susijusias su: 1) apeliantės atsakovei SWIFT sistema siųsto reikalavimo įvykdyti garantinius mokėjimus būdo netinkamumu; 2) netinkamu terminų skaičiavimu apeliantei pakartotinai siunčiant reikalavimą per DHL. Be to, apeliantė taip pat nurodo, kad 3) teismas, neištyręs ir nevertinęs apeliantės motyvų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles; 4) nesutinka su teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu.

1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantės reikalavimas įvykdyti garantinius mokėjimus, siųstas SWIFT sistema, neatitinka Garantijoje nurodytų reikalavimo pateikimo būdų (reikalavimas turi būti pristatytas asmeniškai, per kurjerį arba registruotu laišku). Iš esmės to neginčija ir apeliantė, tačiau ji teigia, kad pateikimas per SWIFT sistemą yra lygiavertis pateikimui raštu arba per kurjerį, nes užtikrina tiek teksto apsaugą, tiek siunčiančio pranešimą asmens identifikaciją, o teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Garantijos ginčo sąlygos paskirtį, t.y. kad numatytų reikalavimo apmokėti pateikimo būdų paskirtis yra ta pati - užtikrinti galimybę įsitikinti pasirašiusiųjų asmenų įgaliojimais, reikalavimo aiškumą, apibrėžtumą ir autentiškumą. Tačiau netgi sutikus su tokio pobūdžio argumentais dėl SWIFT sistemos paskirties, patikimumo ir esant galimybei ja naudotis ne tik bankams tarpusavyje, bet ir vieno banko klientui su kitu banku (apeliantė nurodo, kad šalys ne kartą yra taip bendradarbiavusios), jie nepaneigia būtent Garantijoje numatytų būdų dėl reikalavimo pateikimo laikymosi privalomumo ir nesuponuoja jų vienašališko papildymo, nesant Garantijoje numatytos tokios galimybės, nauju nenumatytu būdu vien dėl to, kad jis galbūt ir galėtų būti vertinamas kaip lygiavertės paskirties. Garantijoje konkrečiai aptarus reikalavimo pateikimo būdus apeliantės teiginys, kad CK normos (6.93 straipsnio 4 dalis) neįvardija, kokiais konkrečiai būdais galimas rašytinio reikalavimo pateikimas, nėra pagrįstas, nes toks išplėstas apeliantės aiškinimas reikštų, kad konkrečių būdų aptarimas Garantijoje faktiškai net ir nėra reikšmingas. Apeliantė taip pat kritikuoja lingvistinį pirmosios instancijos teismo Garantijos nuostatų aiškinimą ir mano, kad būtina remtis CK nuostatomis dėl sąžiningo sutarčių aiškinimo (CK 6.193 str.). Tačiau tokia apeliantės pozicija būtų iš esmės teisinga, jei Garantijoje nurodytos nuostatos dėl reikalavimo pateikimo būdo būtų neaiškios ir ginčas kiltų būtent dėl jų aiškinimo. Tuo tarpu šiuo gi atveju apeliantė faktiškai kelia klausimą dėl Garantijoje numatytų pateikimo būdų papildymo, o ne dėl neaiškių Garantijos nuostatų. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais apeliantė įrodinėja reikalavimo atlikti mokėjimus pateikimo būdo (per SWIFT sistemą) tinkamumą, atmetami. Pažymėtina, kad atsakovė pagrįstai nurodo, jog ir iš pačios apeliantės elgesio galima spręsti, jog reikalavimo pateikimo per SWIFT sistemą būdo apeliantė nelaikė tinkamu ar pakankamu, nes vėliau ji reikalavimą teikė per DHL.

2. Apeliantės 2014 m. gruodžio 22 d. per kurjerį pateiktas reikalavimas sumokėti Garantijoje nurodytą sumą atitiko Garantijoje nurodytą būdą, atsakovė reikalavimą gavo 2014 m. gruodžio 23 d.. Tačiau Garantijos galiojimas pasibaigė 2014 m. gruodžio 21 d. - sekmadienį. Apeliantė įrodinėja, kad dėl to terminas reikalavimo pateikimui, remiantis CK 1.121 straipsnio 2 dalimi, baigėsi sekančią dieną – pirmadienį (gruodžio 22 d.), todėl jos reikalavimas laikytinas pateiktu laiku ir atsakovės atsisakymas jį įvykdyti esąs nepagrįstas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante.

Visų pirma pažymėtina, kad Garantijos sąlygose yra numatyta, kad „Jūsų (apeliantės – teismo past.) reikalavimus, jei tokie bus teikiami, mes turime gauti pirmiau nurodytą garantijos galiojimo pabaigos dieną arba prieš ją“. Todėl apeliantė apskritai nepagrįstai akcentuoja reikalavimo išsiuntimo (per DHL) dienos problemą, nes Garantijoje nurodomas terminas iki kada atsakovė turi gauti apeliantės pateiktą reikalavimą, o ne iki kada reikalavimas turi būti išsiųstas. Akivaizdu, kad reikalavimas negautas nei gruodžio 21 d., nei gruodžio 22 d. (jei netgi sutikti su apeliante dėl CK 1.121 straipsnio 2 dalies taikymo), todėl bet kuriuo atveju nebūtų pagrindo pripažinti, kad atsakovė reikalavimą gavo iki Garantijos galiojimo pabaigos. Antra, teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad aptariamas terminas laikytinas procedūriniu, ir sutinka su atsakove bei teismu, kad tai yra vienašalio sandorio galiojimo terminas. Aiškinimas, kad sandorio galiojimo terminui taikytina CK 1.121 straipsnio 2 dalies nuostata reikštų tai, kad tokiu atveju kiekvienas sandoris gali vieną ar net kelias dienas galioti ilgiau nei šalių valia nustatytas terminas dėl sandorio galiojimo inter alia net tais atvejais, kai šalys ne darbo dienų ar oficialių švenčių net ir objektyviai numatyti negali (pavyzdžiui, įvedus naujas oficialias šventes).

3. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginius, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.) dėl to, kad nepateikė savarankiškos motyvacijos, iš esmės atkartojo atsakovės argumentus ir nepasisakė dėl apeliantės argumentų ir motyvų, nepaaiškino, kodėl šiuo atveju nėra taikoma CK 1.121 straipsnio 2 dalis. Tai, kad teismas pripažino pagrįsta vienos šalies motyvaciją ir ja vadovavosi, savaime nėra procesinių normų pažeidimas, nes teismas nėra įpareigotas savo sprendimą pagrįsti tik naujais, šalių nenurodytais motyvais, juo labiau, jeigu mano, kad šalies įrodymai ir argumentai yra pakankamai teisingi, išsamūs ir tokia motyvacija kitos šalies argumentai yra paneigiami. Visiškai nepagrįstas teiginys, kad teismas nepasisakė dėl CK 1.121 straipsnio 2 dalies reikšmės ginčo išsprendimui – dėl nepagrįsto apeliantės rėmimosi šia norma teismo sprendime yra pasisakyta (žr. 5-6 sprendimo lapai).

4. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sutikti su apeliante, jog priteista atsakovei išlaidų už advokato pagalbą suma (8 340 Eur) akivaizdžiai viršija maksimalią sumą, apskaičiuotiną atsižvelgiant į CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus ribojimus. Teismas nurodė atsižvelgiąs į bylos sudėtingumą, protingumo ir proporcingumo principus, teisės aktų rekomendacijas, tačiau faktiškai nekonkretizavo, kokiais teisės aktais gali būti pagrindžiama tokia didelė bylinėjimosi išlaidų suma. Tuo tarpu Rekomendacijų nuostatų analizė neleidžia sutikti su tokio dydžio išlaidų apskaičiavimu. Kaip pagrįstai nurodo apeliantė, įvertinus šias nuostatas, atsakovei priteistina suma už advokato pagalbą (ieškinys, dublikas, darbas teismo posėdžiuose) neturėtų viršyti 3 000 Eur.

Atsakovės išlaidos apeliacinės instancijos teisme (3 080 Eur) taip pat viršija galimas priteisti maksimalias Rekomendacijose nurodytas sumas – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagal Rekomendacijų 8.11 punktą atsakovei, atmetus apeliantės skundą, priteistina suma negali viršyti 984 Eur (1,3 x 756,90 Eur).

Apibendrinant pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad teismas dėl ginčo esmės priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Tačiau dėl civilinio proceso teisės normų pažeidimų bylinėjimosi išlaidų dalyje jis pakeistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje pakeisti - sumažinti atsakovei UniCredit Bank Czech Republic a.s. priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 3 000 Eur.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UniCredit Bank Czech Republic a.s. iš ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ 984 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.