Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 mėnesiams.

Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir, vadovaujantis BK 67 str. 2 d., paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (1300 Lt) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu – grasinimais ir suduodamas smūgį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką:

2011 m. balandžio 17 d. apie 16 val. 30 min. viešoje vietoje, Šiaulių m., (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo kieme, pašalinių žmonių akivaizdoje, sakydamas necenzūrinius žodžius ir grasindamas susidorojimu, priėjo prie automobilyje „Kia Carnival“, v/n (duomenys neskelbtini) sėdėjusio L. V. ir pro atidarytą automobilio langą tyčia kumščiu vieną kartą smogė L. V. į veidą ir taip L. V. padarė kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o taip pat sulaužė L. V. akinius, taip L. V. padarydamas 800 Lt turtinę žalą, ir tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad A. L. pripažino sudavęs smūgį L. V. (remiantis bylos medžiaga – L. V.), sudaužęs akinius, tačiau pastarajam asmeniui pasakęs: „Ką tu blemba, žąsine darai?", nurodė negrasinęs susidorojimu, nevartojęs necenzūrinių žodžių, o nukentėjusysis L. V. bei liudytoja L. V. nurodė priešingai. Dėl to prokuroras mano, kad teismas, nepasisakydamas dėl A. L. įvardytos frazės, nepašalinęs abejonių, nepagrįstai A. L. atžvilgiu taikė BK 59 str. 1 d. 2 p.

Skunde prokuroras pažymi, kad teismas įvertino tai, kad A. L. nuteisiamas jau šeštą kartą, teistumui neišnykus padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), baustas administracine tvarka (2011 metais 3 kartus), turi galiojančių administracinių nuobaudų, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau neatsižvelgė į tai, kad A. L. paskutinį kartą teistas dėl 7 analogiškų nusikalstamų veikų (automobilių vagystės) padarymo veikiant organizuotoje grupėje ir tik 2010-10-22 paleistas iš įkalinimo įstaigos atlikus bausmę (5 m.), nepraėjus nei 6 mėnesiams, suvokdamas savo padėtį visuomenėje, padidintą teisėsaugos įstaigų dėmesį, turėdamas pareigą pasitaisyti ir nedaryti iš esmės jokių teisės pažeidimų, būdamas baustas administracine tvarka ir turintis galiojančių administracinių nuobaudų, nedirbantis (duomenų apie darbą Anglijoje byloje nėra), nesimokantis, neregistruotas darbo biržoje, neturintis legalaus pragyvenimo šaltinio, viešoje vietoje, kaimynų atžvilgiu padarė tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. Dėl to prokuroras konstatuoja, kad teismas, skirdamas bausmę A. L., iš esmės, atsižvelgdamas tik į deklaratyvius, bendruosius, formalius bausmės skyrimo pricipus ir asmens charakteristiką, nenurodydamas išskirtinų, ypatingai svarbių, reikšmingų aplinkybių nepagrįstai ir neteisėtai nutarė skirti švelniausią – minimalią sankcijoje numatytą bausmę, ir deklaratyviai nurodydamas BK 75 str. 1 d. nuostatas, atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, todėl mano, kad A. L. paskirta BK 41 str. numatytų tikslų neįgyvendinanti, prieštaraujanti bausmių skyrimo principams, per švelni laisvės atėmimo bausmė ir to pasėkoje nepagrįstai atidėtas jos vykdymas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. L. gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, A. L. pripažino kaltu pažeidus viešąją tvarką pagal BK 284 str. 1 d. Apeliaciniu skundu prokuroras neginčija teismo nustatytų faktinių nusikaltimo aplinkybių esmės ir nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su apylinkės teismo A. L. paskirta bausme. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka su viena iš teismo nustatytų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o būtent tuo, kad A. L. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Prokuroras argumentuoja tuo, kad A. L. neprisipažino grasinęs nukentėjusiajam susidorojimu ir vartojęs necenzūrinius žodžius. Konkrečiu atveju prokuroras apeliuoja į nuteistojo kai kurių objektyvių jam inkriminuotų aplinkybių neigimą, tačiau iš A. L. parodymų teisiamajame posėdyje nėra pagrindo tokiai išvadai. Nuteistasis A. L. teisiamajame posėdyje prisipažino susistabdęs nukentėjusįjį ir pastarajam per atidarytą automobilio langą trenkęs ranka į veidą, sulaužęs nukentėjusiojo akinius, o taip pat nurodė – ,,Aš vartojau necenzūrinius žodžius, negražiai vadinau nukentėjusįjį.“ (114 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad A. L. pripažino visus jam inkriminuoto nusikaltimo objektyviuosius požymius, o vien tai, kokią juridinę kvalifikaciją jis pats teikia savo elgesiui, negali būti pagrindas išvadai, jog jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Faktas tas, kad A. L. įvertino savo elgesį kritiškai – pašalino nukentėjusiajam padarytą žalą, atsiprašė jo ir reiškė apgailestavimą dėl to, kas įvyko – ,,Labai dėl to gailiuosi, galėjome tai išspręsti taikiai. Tiesiog pasikarščiavau.“. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti nuteistojo nuoširdumu, nes tai įtikino ir nukentėjusįjį, kuris teisiamajame posėdyje pareiškė, kad jokių priekaištų A. L. neturi ir prašė kaltininkui neskirti laisvės atėmimo bausmės (115 b. l).

Dėl to, kas išdėstyta, nėra pagrindo naikinti A. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., kaip to prašo prokuroras.

Kolegija atkreipia dėmesį į prokuroro skunde suformuluotą nepagrįstą prašymą, iš kurio turinio susidaro įspūdis, kad A. L. prašoma pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir skirti laisvės atėmimą 4 mėnesiams. Tačiau iš apeliacinio skundo argumentų yra aišku, kad apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu A. L. paskirta bausmė už inkriminuotą, o ne už kitą, nusikaltimą. Dar sykį pripažinti A. L. kaltu, kaip prašo prokuroras, nėra pagrindo, nes dėl to paties nusikaltimo jį kaltu pripažino apylinkės teismas, todėl šioje nutartyje kolegija pasisako tik dėl jam paskirtos bausmės.

Skirdamas bausmę nuteistajam A. L., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, į nustatytas dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, kad savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.), į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat įvertino tai, kad jis baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, kad nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), ir kad teisiamas jau 6 kartą. Dėl to kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas A. L. bausmę, iš esmės, atsižvelgė į visas prokuroro skunde nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK VIII skyrius).

Neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas – ,,...nutarė skirti švelniausią – minimalią sankcijoje numatytą bausmę“. Šiuo atveju kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 284 str. 1 d. sankcijoje be laisvės atėmimo bausmės yra numatytos keturios švelnesnės alternatyvios bausmės ir todėl teiginys, kad pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam švelniausią bausmę, visiškai nepagrįstas. Priešingai, apylinkės teismas, įvertinęs visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, tarp jų neigiamai A. L. asmenį charakterizuojančius duomenis, rodančius didesnį jo pavojingumą visuomenei, nuteistajam paskyrė griežčiausią BK 284 str. 1 d. numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurio terminą nustatė tik vienu mėnesiu mažesnį už paprašytą kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikiusio prokuroro (115 b. l.). Prokuroras savo skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, dėl ko A. L. paskirtą laisvės atėmimo bausmę 3 mėnesiams laiko aiškiai švelnesne už 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju, kolegijos nuomone, nėra pagrindo griežtinti A. L. paskirtos bausmės, prokuroro skunde nurodytais argumentais.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 4 d. numatyta imperatyvi nuostata, kad nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniu skundu. Prokuroras savo skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. L. atidėjo paskirtos bausmės vykdymą, tačiau skundu, iš esmės, neprašo panaikinti BK 75 str. numatyto instituto taikymą nuteistojo atžvilgiu. Prokuroras skundu konkrečiai prašo griežtinti nuteistajam bausmę, panaikinti vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, dėl ko jau pasisakyta šioje nutartyje, o kitą nuosprendžio dalį paliki nepakeistą. Dėl to, kas paminėta, BK 75 str. numatyto instituto taikymo ar netaikymo klausimo nagrinėjamu atveju svarstymas apeliacinės instancijos teisme yra teisiškai nepagrįstas, nes kolegija negali išeiti už apeliacinio skundo ribų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžio atmesti.