Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2S-1114-460/2012

Teisėja Eugenija Šatkuvienė (Proceso Nr. 2-06-3-00805-2012-9)

NUTARTIS

2012 m. gegužės 31 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų (apeliantų) D. G. ir V. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB SEB banko 2012-01-20 gautą pareiškimą Nr. 03/12/00482 „dėl priverstinio skolos išieškojimo“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2012-01-20 buvo gautas kreditoriaus AB SEB banko pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriame nurodyta, kad bankas pagal 2007-01-22 kredito sutartį Nr. 0360718094672-13 (su vėlesniais pakeitimais) suteikė skolininkams kreditą. Kreditorius nurodo, kad prievolių įvykdymo terminai yra pasibaigę 2009-07-14, skolininkai neįvykdė prievolių pagal sutartį, todėl kreditorius prašo pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto ir areštuoti įkeistą daiktą. Nurodė, kad skolininkų skola AB SEB bankui yra 1 041 595,16 Lt ir 139,20 Lt kreditoriaus sumokėtas žyminis mokestis.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantams buvo areštuotas turtas, pagrįstumas ir teisėtumas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Apeliantų argumentas, jog teisės normos nenumato hipotekos teisėjui jokio pagrindo ir galimybių vertinti ir įsiskolinimo pagrįstumą bei dydį, prieštarauja pačių apeliantų nurodytai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pagal kurią hipotekos teisėjas privalo atlikti kreditoriaus nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų tyrimą ir nuspręsti dėl teisinio pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas (CK 4.174 straipsnio 1 dalis), todėl kreditorius pagrįstai iš skolininko reikalauja ir 139,20 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto atsiranda, jeigu įkeitimo sutartyje nustatytu terminu skolininkas nevykdo prievolės grąžinti skolą arba ne iki galo tokią prievolę įvykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.216 straipsnis). Teisę nukreipti savo reikalavimą į įkeistą objektą kreditorius įgyja, kai skola negrąžinama suėjus grąžinimo terminui. Be to, teisę reikalauti patenkinti hipoteka ar įkeitimu apsaugotą reikalavimą prieš terminą, numatytą įkeitimo sutartyje, hipotekos kreditorius turi įstatyme ir sutartyje numatytais atvejais. Teisę reikalauti patenkinti hipoteka ar įkeitimu apsaugotą reikalavimą prieš terminą numato CK 4.196 straipsnis ir CK 4.216 straipsnio 2 dalis. Kadangi hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto susijusi su įstatymo nuostatomis dėl sutartinių santykių, skolininko ir kreditoriaus teisių bei pareigų pasibaigimu, tai CK 4.192 straipsnio 1 dalis ir CK 4.216 straipsnio 1 dalis gali būti taikomos hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Tokios sutarties nutraukimas yra pagrindas kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto atsirasti CK 4.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2003).

Byloje nagrinėjamu atveju bankas pateikė įrodymus, kad pagrindinę prievolę nustatančią sutartį (kredito sutartį) nutraukė, iki jam kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Tokios sutarties nutraukimas yra pagrindas kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto atsirasti CK 4.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atskirai pažymėtina, kad CPK 558 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą, uždraudžiant disponuoti įkeistu turtu. Tik gavęs pakartotinį kreditoriaus pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių (CPK 558 straipsnio 2 dalis), joje nurodo išieškotiną sumą. Įkeisto turto arešto procedūrai reikšmingas pats prievolės neįvykdymo ir skolos egzistavimo faktas, o ne skolos dydis, dėl kurio kilusius visus neaiškumus apeliantai gali pašalinti bendradarbiaudami su kreditoriumi. Apeliantai prievolių nevykdymo ir skolos egzistavimo faktų neginčija, todėl jų argumentai dėl jiems neaiškaus palūkanų dydžio skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi. Be to, kreditorius teismui pateikė rašytinį įrodymą dėl kredito ir palūkanų įsiskolinimo – 2011-12-27 pažymą (b. l. 20), tas pats skolos dydis buvo nurodytas ir 2011-03-28 įspėjime apeliantams (b. l. 34). Apeliantai jokių įrodymų, kad banko nurodytas skolos apskaičiavimas yra neteisingas, nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Nors apeliantai gausiai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką bylose, susijusiose su hipotekos institutu, tačiau konkrečiai neįvardija, kokios materialinės ar procesinės teisės normos buvo pažeistos skundžiamoje nutartyje ar kokiu konkrečiu klausimu joje buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo. Patys apeliantai neteigia, kad kredito sutartis buvo nutraukta nesilaikant sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos, kad kreditoriui kreipusis į hipotekos teisėją nebuvo suėję sutartyje nustatyti prievolės įvykdymo terminai, kad nesilaikyta rašytiniuose kreditoriaus pranešimuose nustatytų terminų ar kad tie pranešimai skolininkams apskritai nebuvo įteikti, kad apeliantai pašalino nurodytus sutarčių vykdymo trūkumus, kad kredito ar hipotekos sutartis ir savo sutartines prievoles kaip nors pažeidė kreditorius, kad apeliantai skolą kreditoriui grąžino, apeliantai neginčija savo prievolių pažeidimo fakto, nenurodo, kokios sutarčių sąlygos yra negaliojančios pagal įstatymą ar kuo pasireiškia sutarčių sąlygų ar kreditoriaus veiksmų nesąžiningumas (CK 6.156, 6.188, 6.228 straipsniai) ir skolininkų teisių pažeidimas (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis), kokiu būdu apeliantų teisių pažeidimas turi būti pašalintas (CK 1.138 straipsnis), t. y. apeliantų skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl aplinkybių, kurias pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką būtina ištirti ir dėl jų pasisakyti, yra abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti (CPK 178 straipsnis, 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 338 straipsnis).

Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti jų teiginį, kad su banku sudaryta kredito sutartis laikytina vartojimo. Patys apeliantai nurodo savo gyvenamąją vietą Kaune, o kreditas skirtas 2,4845 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimui (sutarties specialiosios dalies 7.1 punktas) (b. l. 7), todėl neaišku, kaip paskola ir už ją pirktas žemės sklypas susijęs su apeliantų asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis, Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 13–16 dalys). Apeliantams nepateikus jokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kredito sutarties kvalifikuoti kaip vartojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 esamas išaiškinimas, kad įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, negalima pripažinti tik laikinąja apsaugos priemone CPK 144 straipsnio prasme, padarytas sprendžiant ne žyminio mokesčio už nutarties apskundimą, o kasacijos galimybės klausimą. Be to, išaiškinimas, kad minėtos nutarties negalima pripažinti tik laikinąja apsaugos priemone CPK 144 straipsnio prasme, yra plečiamasis, o ne siaurinamasis, kasaciniam teismui pripažinus, jog nutartis gali būti kasacijos objektu, ji tampa apmokama žyminiu mokesčiu pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-13 nutartį nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.