Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A – 416-190/2011 Teisėjas Valerij Paškevič Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.5., 2.4.7.

2011 m. gegužės 4 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 10 p. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tenkintas iš dalies V. A. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jam iš G. S. priteista du tūkstančiai penki šimtai litų neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Tenkintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštas civilinis ieškinys ir iš G. S. šiai institucijai priteista dvidešimt keturi litai 60 ct nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

valstybei – šeši tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt trys litai 86 ct, šias lėšas pervedant į Policijos departamento prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos sąskaitą AB banke „Snoras“ Nr. LT190075800135467617.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. nuteistas už tai, kad 2005-09-14 apie 21 val. „Spaudos rūmų“ visuomeninio transporto stotelėje, esančioje Laisvės pr., Vilniuje, 3 kartus smogė į veidą savo tarnybos pareigas vykdžiusiam savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriui V. A.: vieną kartą – kakta į nosį, ir du kartus – kumščiu į dešinę akį, tuo nesunkiai sutrikdęs pastarajam sveikatą.

Teismas atmetė G. S. gynėjo pateiktą specialistų išvadų kritiką, jog nukentėjusysis buvo nedarbingas dėl kataraktos, kuria sirgo ir prieš incidentą su G. S., nes specialistų išvadose aiškiai nurodyta, kad V. A. buvo nedarbingas ne dėl kataraktos, o dėl dešinės akies sumušimo.

Teismas pripažino, jog liudytojos N. S. (nuteistojo motinos) parodymai paneigiami nukentėjusiojo ir liudytojų I. R., A. B. ir V. K. parodymų visetu. Be to, N. S. pasirašyto pareiškimo prokurorui, pastarojo perduoto teismui, turinys (t. 4, b.l. 2-5) sukelia abejonių dėl N. S. gebėjimo adekvačiai suvokti aplinką ir reiškinius. Atsižvelgiant į tai, teismas N. S. parodymus pripažino melagingais. Be to, akivaizdu, kad ji, duodama tokius parodymus, siekia sudaryti G. S. sąlygas, leidžiančias jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi, teismas šiuos N. S. parodymus atmetė.

G. S. skunde pateikia savo įvykio versiją. Teigia, jog jo motina rado kišenėje pažymėtus bilietus ir juos padavė, tačiau kontrolierius V. A. juos suglamžė ir numetė ant grindų ir , neįforminęs administracinio teisės pažeidimo protokolo, reikalavo mokėti baudą. Jis (G. S.) tuos bilietus pakėlė ir jie yra pridėti prie bylos. Be to, kontrolierius pastūmė jo motiną, smogė ranka į veidą, sulaužė akinius, o jį (G. S.) pradėjo stumti į troleibuso kampą. Jis tik gynė savo motiną nuo prieš ją vartojamo smurto, tačiau teismas V. A. veiksmų netyrė. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog jis tik lengvai sudavė nukentėjusiajam į kaktą, nors V. A. teigia, kad į nosį, tačiau nebuvo nei kraujavimo, nei sumušimo žymių, todėl tai tik teismo prielaida. Taip pat, anot G. S., neįrodytas ir jo sudavimas nukentėjusiajam ranka. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, jog būtent jis dėl įvykio iškvietė policiją, kas parodo, kad jis nenorėjo slėptis.

Skundžiamas teismo nuosprendis, kaip teigia, G. S., yra grindžiamas prielaidomis, o akivaizdžių abejonių netaikė jo naudai. Teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo V. A. ir kitos kontrolierės parodymais. Atkreipia dėmesį, jog liudytoja V. K. teismo posėdyje parodė, kad ikiteisminio tyrimo duomenys galimai suklastoti ir duoti jai pasirašyti, o liudytojas A. B. - kad smūgio ranka kontrolieriui „tikrai“ nebuvo. Be to apeliantas pažymi, kad troleibuse, kur buvo daug žmonių, gestikuliuoti rankomis neįmanoma.

Atsižvelgtina, anot apelianto, ir į tai, jog nei jis, nei veika, praėjus daugiau nei 5 metams, tapo nepavojingi (Lietuvos Respublikos BK 36 str.), be to, yra akivaizdūs Lietuvos Respublikos BK 37 str. numatyti požymiai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Siekiant išsamiau ir objektyviau išnagrinėti G. S. apeliacinį skundą, kolegija atliko dalinį įrodymų tyrimą bei apklausė liudytoją V. K..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja V. K. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme. Liudytoja parodė, kad su G. S. nėra pažįstami. Incidento tarp G. S. ir V. A. metu ji stovėjo nuo jų 1-2 metrų atstumu ir matė, kaip nuteistasis norėjo pasišalinti, tačiau kontrolierius jo neleido ir užspaudė į kampą. Jie susistumdė ir G. S. su galva vieną ar du kartus smogė nukentėjusiajam į kaktą, veidą. Ar apeliantas mušė V. A. ranka, nematė, taip pat neprisimena, ar kontrolieriui iš nosies bėgo kraujas.

Kolegija pažymi, jog vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t.y. galimybę dėl G. S. veiksmų taikyti Lietuvos Respublikos BK 28 str. nuostatas, o taip pat galimybę atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 36 str. ir 37 str.

Apeliacinė isntancija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė G. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 10 p. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei aptarti nuosprendyje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia sudavęs V. A. galva į veidą, tačiau teigia, kad nagrinėjamojoje situacijoje jis padarė veiką gindamas savo motiną nuo ją užpuolusio kontrolieriaus ir būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl mano, jog yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su jos medžiaga kolegija pažymi, jog pakankamo pagrindo pripažinti G. S. veiksmus nagrinėjamojoje situacijoje, kaip atitinkančius būtinosios ginties sąvoką, nėra. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apeliantas nuteistas už tai, kad 2005-09-14 apie 21 val. „Spaudos rūmų“ visuomeninio transporto stotelėje, esančioje Laisvės pr., Vilniuje, 3 kartus smogė į veidą savo tarnybos pareigas vykdžiusiam savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriui V. A.: vieną kartą – kakta į nosį, ir du kartus – kumščiu į dešinę akį, tuo nesunkiai sutrikdęs pastarajam sveikatą. Liudytojų I. R., A. B. bei V. K. parodymai paneigia nuteistojo versiją dėl neva V. A. vartoto smurto jo motinos N. S. atžvilgiu. Taip pat iš šių liudytojų parodymų matyti, jog G. S. sveikatai ir gyvybei pavojus taip pat negrėsė, nes kontrolierius jokio smurto jo atžvilgiu nenaudojo, o tik užspaudė į kampą, užstojo jam kelią, apkabino ir laikė jį neleisdamas išeiti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes pripažintina, kad nei nuteistojo, nei jos motinai sveikatai ir gyvybei nagrinėjamo konflikto metu pavojus negrėsė. Pažymėtina, jog pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir kitos panašios aplinkybės. Šioje konkrečioje byloje nėra objektyvių duomenų išvadai daryti, kad nukentėjusysis V. A. konflikto metu vartojo ar ketino vartoti apelianto ar jo motinos atžvilgiu smurtą, juolab nenaudojo jokių priemonių. Kolegijos nuomone, apelianto teiginys apie šioje situacijoje jo motinos ir jo sveikatai gresiantį pavojų yra tik jo subjektyvus vertinimas, nepatvirtinamas bylos medžiaga, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis.

Apelianto argumentas, jog nei jis, nei veika, praėjus daugiau nei 5 metams, tapo nepavojingi (Lietuvos Respublikos BK 36 str.), be to, yra akivaizdūs Lietuvos Respublikos BK 37 str. numatyti požymiai, taip pat yra nepagrįstas. Būtina pabrėžti, jog paminėtų teisės normų taikymas bei atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės šiais pagrindais priklauso teismo diskrecijai. Susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia aplinkybių ir pagrindų Lietuvos Respublikos BK 36 str. ir 37 str. nuostatoms taikyti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 36 straipsniu, padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tuo atveju, jei iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Taigi, įstatymas nustato, kad aplinkybės, šalinančios veikos ar asmens pavojingumą, atsiranda po veikos padarymo. Šiuo konkrečiu atveju G. S. teisme dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo nesigailėjo ir kaltės nepripažino, o bylos nagrinėjimo teisme metu pasislėpė nuo teismo - savavališkai išvyko į užsienį ir jo paieška truko beveik penkerius metus. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis, smogdamas į veidą savo tarnybos pareigas vykdžiusiam savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriui V. A. ir taip nesunkiai sutrikdęs jam sveikatą, pasikėsino į baudžiamosios teisės saugomą gėrį – žmogaus sveikatą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, aplinkybė, jog nei jis, nei veika, praėjus daugiau nei 5 metams, tapo nepavojingi negali būti pripažinta kaip G. S. baudžiamąją atsakomybę šalinanti BK 36 straipsnio prasme. Duomenų apie kokias nors aplinkybes, atsiradusias po nusikalstamos veikos padarymo, dėl kurių nuteistasis ar jo padaryta nusikalstama veika prarado pavojingumą, byloje nėra.

Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ konstatavo, kad baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškelta byla turi būti nutraukta arba joje priimamas išteisinamasis nuosprendis, jeigu yra nustatoma, kad kaltininko veikimas ar neveikimas formaliai, kad ir turi kurios nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių, tačiau dėl mažareikšmiškumo nėra pavojingas. Nutarime nurodoma, kad formalus veikimo ar neveikimo atitikimas baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymiams reiškia, kad kaltininko veikoje yra visi tam tikrame BK ypatingosios dalies straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau dėl kai kurių iš jų konkretaus turinio veika (dėl mažareikšmiškumo) yra nepavojinga ir dėl to tokia veika nėra nusikaltimas. Baudžiamojo kodekso 37 str. prasme veika nėra pavojinga, jei ji nedaro esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms arba nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti, t.y. nors joje yra pavojingos veikos požymių, tačiau veikos pavojingumas nesiekia to laipsnio, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei atsirasti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jo veikoje yra akivaizdūs Lietuvos Respublikos BK 37 str. numatyti požymiai, dėl ko jis turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Kaip jau minėta aukščiau, G. S. smogdamas į veidą savo tarnybos pareigas vykdžiusiam savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriui V. A. ir taip nesunkiai sutrikdęs jam sveikatą, pasikėsino į baudžiamosios teisės saugomą gėrį – žmogaus sveikatą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas galimybę veiką pripažinti mažareikšme, šiuo atveju atsižvelgia į tai, jog padarytas nusikaltimas yra tyčinis, apysunkis, padarytas viešoje vietoje garbaus amžiaus žmogaus atžvilgiu. Taigi, nesant jokių G. S. padaryto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių ypatumų, sudarančių pagrindą išvadai, jog padarytos veikos pavojingumo laipsnis nesudaro pagrindo pripažinti jo padarytą veiką mažareikšme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.