Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovams Ingridai Kliukienei ir Vaidotui Kalinauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja A. V. skunde teismo prašo priteisti 14 678,10 Eur žalą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad jai nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. ir nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 6-24-3715 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 6-24-3716 (toliau tekste bendrai sprendimai), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 16, 17 straipsniais, už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį pareiškėjai skyrė motinystės pašalpą. Apskaičiuojant šią pašalpą buvo nurodyta, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 222,28 Eur, todėl šią sumą padauginus iš 94 darbo dienų, buvusių nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, priklausytų 20 894,32 Eur pašalpa. Tačiau VSDFV Vilniaus skyrius sprendimuose pritaikė maksimalų 66,31 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį ir apskaičiavo 6 213,22 Eur išmoką.

Pažymi, kad susidarantis skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, sudaro 14 678,10 Eur. Maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymas buvo numatytas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) dar 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laikotarpį iki gimdymo bei po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucija reikalauja, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Pareiškėja pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Pareiškėja nurodo, kad Konstitucinis Teismas ne kartą pasisakė, jog įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 94 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 6 punktas nustato, kad Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Ministerija) nuostatų 8.2.5 punktas įtvirtina, kad ši ministerija rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės teisinio reguliavimo. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau ji nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Atitinkamai, tuo pažeisti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai, tarp jų pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas. Valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos privalėjo elgtis, o tai reiškia netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus dirbančioms motinoms ir neužtikrinus tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, buvo pažeisti tiek teisingumo, tiek konstitucinis teisinės valstybės principai.

Pareiškėja teigia, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė 14 678,10 Eur nuostolių, nes jai neteisėtai buvo apribota teisė ginčo laikotarpiu gauti uždarbį atitinkančią motinystės išmoką.

Pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus, nesutiko su atsiliepimuose išdėstyta pozicija. Akcentavo, kad Ministerija nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo rezoliucine dalimi, nevertindama išaiškinimų dėl Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatų. Pasak pareiškėjos, minėtame nutarime ir buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Pažymi, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė Konstitucijoje įtvirtino atsakingo valdymo principo pažeidimu. Pažymi, kad Ministerija yra teisėkūros subjektas, todėl neužtikrino tinkamų funkcijų įgyvendinimo.

Pareiškėjos atstovė teismo posėdyje palaikė skunde ir papildomuose paaiškinimuose išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjos atstovės teigimu, dėl neteisėtų atsakovės veiksmų pareiškėja patyrė turtinę žalą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta kad motinystės pašalpa neskiriama, jeigu moteris nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Atsakovės atstovės nuomone, pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, nes jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Priešingai, nei teigia pareiškėja, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką, turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Pareiškėja vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimai skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad teisinis reguliavimas, kuriame nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti, prieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. priėmė Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriame nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Taigi teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, yra pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų kompensuojamąjį uždarbį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, priešingai, nei teigia pareiškėja, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjai tiesiogines pasekmes, kurias ji įvardija kaip žalą, sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai, tačiau pareiškėja jų nustatyta tvarka neginčijo. Šie sprendimai laikytini įvykdytais.

Atsakovės Ministerijos atstovai teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad Ministerija neteisėtų veiksmų neatliko.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė VSDFV atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

Nurodo, kad tiesiogines teisines pasekmes, kurias pareiškėja vadina žala, ji kildina iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 7 d. sprendimų Nr. 6-24-3715 ir Nr. 6-24-3716 dėl motinystės pašalpos skyrimo, kurių įstatymuose nustatyta tvarka neskundė, jie įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdyti, todėl galimybės apskųsti šiais sprendimais paskirtos motinystės pašalpos dydį nėra. Pažymi, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos priteisimo, neturi teisinio pagrindo šių sprendimų revizuoti, o tokiu atveju nėra jokio pagrindo teigti apie tai, kad pareiškėjai buvo paskirta netinkamo dydžio pašalpa.

Pažymi, kad įstatymų leidėjas yra ne Ministerija, o Lietuvos Respublikos Seimas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad žalą ji patyrė dėl Ministerijos neveikimo.

VSDFV atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Ginčas iškeltas dėl valstybės civilinės atsakomybės, atsakovės atstovei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai nepaisius Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos ir neinicijavus Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo, numačiusio maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimą, pakeitimų, kuriais būtų nustatyta, jog motinystės pašalpos dydis atitiktų iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. ir nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 6-24-3715 ir tos pačios dienos sprendimu 6-24-3716 pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa, t. y. 6 213,22 Eur (66,13 Eur x 94 d. d. x 100 proc.), pritaikius maksimalųjį dienos kompensuojamąjį darbo užmokestį.

Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) buvo numatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms (įskaitant moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu mokamas motinystės pašalpas) apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis šia Įstatymo nuostata, 2016 m. kovo 7 d. sprendimais apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą, mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 66,13 Eur.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas netyrė Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai. Tačiau Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą „Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas“, nurodė, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti inter alia šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar atsakovė veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo nesiėmusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, kuriais būtų nustatyta, jog motinystės pašalpos dydis atitiktų iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį, aktualu pažymėti, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymų teisėtumo prezumpcija. Pagal Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalį vienintelė institucija, nagrinėjanti ir priimanti sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymai, yra Konstitucinis Teismas. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymas (ar jo dalis) <...> negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis nustato, kad Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Įvertinus minėtas nuostatas, darytina išvada, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, jos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu. Taigi, atitinkamai nebeturėjo būti vykdomi ir sprendimai, pagrįsti tomis Įstatymų nuostatomis. Akcentuotina, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo sprendžiama dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijai, ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir preziumuojama, kad buvo teisėta.

Teismo vertinimu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovei pareigos pakeisti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d., kadangi jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti. Be to, Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Tuo būdu įstatymų leidėjas iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Taigi, tik nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegalėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija). Nustatyta, kad pareiškėjai nebuvo mokama motinystės pašalpa nuo 2017 m. sausio 1 d.

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais apskaičiuoti jai motinystės pašalpą pagal maksimalų Įstatyme numatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jų neapskundė, todėl jie liko galioti ir laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Atitinkamai, pareiškėjos neveikimas lėmė, kad nebėra teisinių prielaidų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų vertinti kaip dar neįvykdyto Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpos mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tuo atveju, jeigu pareiškėjai nustatyta tvarka realizuoja teisę į teisminę gynybą dėl sprendimų skirti motinystės pašalpą ribojant jos dydį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) numatytu pagrindu, laikoma, kad tokie sprendimai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio taikymo prasme dar nėra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl šio Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipiama ir į tokius sprendimus bei pareiškėjų reikalavimai įpareigoti VSDFV institucijas perskaičiuoti motinystės pašalpas netaikant Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo tenkinami (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-473-502/2017).

Pareiškėja, įstatymų nustatyta tvarka neskųsdama VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo paskirta motinystės išmoka, savo neveikimu sukūrė situaciją, kai šie sprendimai tapo įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio taikymo prasme. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai buvo pagrįsti tuo metu galiojusiais teisės aktais ir pareiškėjos teisų nepažeidė.

Taigi, teismas sutinka su VSDFV atsiliepime į skundą išdėstytu argumentu, kad kadangi įstatymų nustatyta tvarka pareiškėja savo teisių negynė, pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą lėmė pačios pareiškėjos neveikimas.

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovės veiksmų ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais. Taigi, pareiškėjos reikalavimas priteisti turtinę žalą bei išvestinis reikalavimas priteisti procesines palūkanas atmestini kaip nepagrįsti.

Netenkinus pareiškėjos skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.