- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-27
- Bylos Nr.
- I-6029-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00668-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui D. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. M. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1-4) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Skunde pabrėžė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis draudžia žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Analogiškas draudimas nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Teigė, kad 2013-2015 metais 23 valandas per parą buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose nežmoniškomis, antihigieninėmis sąlygomis.
Detalizavo, kad kamerose trūko vietos judėti, trūko oro, privatumo. Nuolat skaudėjo galvą, tarp kameroje esančių suimtųjų tvyrojo įtampa, kuri bet kada galėjo baigtis smurtu. Dėl kamerų perpildymo Lukiškių TI-K administracija fiziškai neturėjo galimybių reaguoti į suimtųjų skundus, užtikrinti higienos normų reikalavimų laikymosi. Kamerose nebuvo įrengti iškvietimo skambučiai, todėl norint išsikviesti pareigūnus, tekdavo šaukštais daužyti į duris.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė vadovautis Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis kamerų tipo patalpos kameros plotas turi būti nemažesnis nei 5 kv. m.
Nurodė ir tai, kad kamerose buvo blogas kvapas, drėgna, kadangi sanitariniai mazgai (tualetai) buvo be durų, nuo likusios gyvenamosios dalies juos skyrė vos 1,2 m sienelė. Sanitariniai mazgai (tualetai) neturėjo ventiliacijos, be to, buvo įrengti priešais prie sienos pritvirtintas geležines maisto lentynėles, taip pat nedideliu atstumu nuo gultų ir stalo. Sanitariniu mazgu 5 kameroje esantys suimtieji, pareiškėjo skaičiavimais, naudodavosi iki 60 kartų per parą. Pareiškėjo teigimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT; CPT/Inf/E (2002)1-Rev. 2003), 49 punkto, kuriame nurodyta, kad patogus ir tinkamas tualetas bei higienos užtikrinimas – tai esminis žmoniškos aplinkos elementai, nuostatų.
Pažymėjo, kad pagal CPT išaiškinimą suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke, o jam buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti tik 1 val. per parą. Be to, anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai yra visiškai netvarkomi, nuolat juose prišiukšlinta, blogas kvapas. Nėra apsaugos nuo lietaus. Vos 0,5 m pločio stogeliai (asbesto) yra kiauri ir sulaužyti, kai tuo tarpu pagal Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 83 p. turi būti įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai.
Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad kalėdamas Lukiškių TI-K, su visais daiktais buvo dažnai perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Pažymėjo, kad CPT yra pasakęs, jog nuolatinis kalinio kilnojimas gali turėti labai žalingų pasekmių jo psichologinei būsenai ir psichikai. Tam tikromis sąlygomis bendras nuolatinis kilnojimas gali prilygti nežmoniškam arba žeminančiam elgesiui.
Dėl sveikatos problemų pareiškėjas kreipdavosi į medicinos, psichologines tarnybas, tačiau dėl tardymo izoliatoriaus-kalėjimo perpildymo kvalifikuoto gydymo arba konsultacijos negavo. Taip pat jautė medikamentų trūkumą.
Taip pat, mano, kad suimtųjų asmenų supažindinimas su jų pareigomis ir teisėmis buvo formalus ir nepakankamas.
Dėl netinkamų kalinimo sąlygų teigė patyręs didelių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų ir gyvenimo kokybės bei sveikatos pablogėjimą, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją; pasidarė irzlus, nervingas, sunkiai užmigdavo ir negalėdavo pailsėti, sumažėjo jo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai; buvo pažeista jo teisė į orumą. Skundo reikalavimą pareiškėjas grindė Lietuvos teismų ir EŽTT praktika.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir iš D. M. priteisti 12,36 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2013-08-29 iki 2015-12-04 su pertraukomis. Pažymėjo, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Prie atsiliepimo pridėtų D. M. asmens įskaitos kortelės kopijų duomenys rodo, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 str. reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Nurodė ir tai, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimais, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymuose nėra reglamentuota, jog gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Atkreipė dėmesį, jog D. M. savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, cituodamas tarptautinius bei Lietuvos tnacionalinės teisės aktus bei nurodydamas, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis. Taip pat nėra konkretumo dėl padarytos neturtinės žalos dydžio, jis nėra grindžiamas jokiais objektyviais įrodymais.
Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Mano, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Mano, kad šiuo atveju neegzistuoja nei viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 str.).
Atsakovas prašymą priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos dokumentinės medžiagos rengimu, grindė tuo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-12-02 nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šią medžiagą sudaro 206 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 euro (0,22 Lt). Tokiu būdu, atsakovo realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 206x0,06, t. y. 12,36 euro (I t., b. l. 13-21).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Nurodė, kad pareiškėjo skundų, kreipimųsi dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde teismui nurodytų aplinkybių nenagrinėjo, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti dokumentų. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi sujos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas. Siekiant gerinti nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygas, 2015 m. atliktas III-io korpuso 6 kamerų (171,3 m 2) pilnas remontas ir įrengimas - naujos lovos, spintelės, santechnika, tualetai, durys, elektros instaliacija. Taip pat atliktas pilnas 3 korpuso koridoriaus (50 m²) (lubos, sienos, grindys) remontas.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamojo privatumo, jo judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į psichologą ar psichiatrą, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Kalėjimų departamentas prašo daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą (Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d.; I t., b. l. 8-11).
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundo reikalavimą, prašė jį tenkinti remdamasis skunde nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė 2013-2015 metais Lukiškių TI-K neužtikrinus tinkamų suėmimo sąlygų.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Dėl ieškinio senaties
Kalėjimų departamentas prašė pareiškėjo skundo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal Civilinio kodekso1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal Civilinio kodekso 1.127straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde netiksliai nurodė laikotarpį, už kurį prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-08-29 iki 2015-12-04. Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualiu laikotarpiu laikytinas būtent šis. Skundą teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė 2016-02-15 (b. l. 5), todėl laikytina, kad ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013-08-29 iki 2015-12-04 jis nepraleido.
Dėl ginčo esmės
Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Šiuo atveju taip pat aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencja) 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 str. pažeidimas.
Pažymėtina, kad LVAT laikosi praktikos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).
Pareiškėjas skunde teigė, kad laikotarpiu 2013-2015 metais jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už normą, joje trūko privatumo, vietos judėti. Mano, kad jam kameroje turėjo tekti nemažiau kaip 5 kv. m. ploto.
Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr.461 patvirtinta Higienos norma HN 76:1999, kurioje įtvirtintas 5 kv. m. ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje reikalavimas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 pripažinta netekusia galios ir nagrinėjamam ginčui neaktuali. Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124). Būtent ši norma taikytina ir šiuo atveju.
EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT tai pat yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m. turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 str. pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m.; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).
Remiantis Nuteistųjų (kalinamųjų) tranzitu vykstančių per Lukiškių TI-K apskaitos kortelių (I t., b. l. 166-200) duomenimis ir Lukiškių TI-K atsiliepime (I t., b. l. 13-21) detalizuotu kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičiumi, nustatyta, kad pareiškėjas 2013-08-29 atvyko į Lukiškių TI-K ir su pertraukomis šioje įstaigoje buvo laikomas iki 2015-12-04 imtinai (iš viso 86 paras). Laikotarpiais 2014-01-25–2014-01-26, 2014-07-19–2014-07-20, 2014-09-06, 2014-09-26, 2014-09-28, 2015-01-18, 2015-01-22, 2015-03-04, 2015-03-15, 2015-06-06–2015-06-07, 2015-10-24–2015-10-25 ir 2015-11-21–2015-11-22 gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui šiais laikotarpiais teko nuo 1,83 iki 3,4 kv. m. (įskaitant baldų užimamą plotą, šis plotas buvo dar mažesnis) kameros ploto. Taigi, 17 parų iš 86 pareiškėjo subjektinė teisė į ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą kameroje buvo pažeista. Tai rodo, kad šiuo atveju atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (dėl ankštų kamerų negalėjo judėti, netinkama ventiliacija, vietos pavalgyti trūkumas, įtampa tarp kameroje esančių asmenų, egzistuojantis tik formalus medicinos paslaugų suteikimas) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoloiatoriuje-kalėjime. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, todėl atlikdamas gamtinius reikalus perpildytose kamerose jis patyrė garbės ir orumo pažeminimą.
Ginčui taikytina Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015-11-01) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (įsigaliojo nuo 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Minėtos higienos normos 3 punktas nustato (Lietuvos higienos normos HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01, 2 punktas nustatė), kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Pareiškėjas skunde neneigė, kad yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teismas neturi pagrindo abejoti ir Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, kas atitinka Taisyklių reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją) nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertina pareiškėjo naudai ir daro išvadą, kad pareiškėjas, galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 str.).
Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad kamerose buvo drėgna. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktas. Pagal šio punkto nuostatas šaltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė patalpose turi būti 35-60 proc., šiltuoju metų periodu – 35-65 proc. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog kamerose buvo drėgna, nekonkretizavo, ar jo nurodytos sąlygos buvo visose kamerose, ar tik kai kuriose iš jų. Byloje duomenų, kokia santykinė oro drėgmė buvo kiekvienoje iš pareiškėjo laikomų kamerų tam tikru periodu, taip pat nėra. Atsižvelgiant į pareiškėjo abstraktų aplinkybių, susijusių su kamerų drėgme, išdėstymą, pareigos pateikti tokius duomenis neturėjo ir atsakovas. Tačiau Lukiškių TI-K pateikta ginčui aktualaus laikotarpio Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų matavimų ir patikrinimų medžiaga patvirtina, kad nei vienoje iš tikrintų kamerų, kuriose be kita ko, buvo laikomas ir pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto, susijusio su patalpų drėgmės lygiu, pažeidimų nebuvo nustatyta (I t, b. l.29-164). Lukiškių TI-K kamerų vėdinimas yra užtikrinamas per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Pateikti dokumentai taip pat patvirtina, kad Lukiškių TI-K reaguoja į nustatytus higienos normų pažeidimus ir pagal galimybes juos šalina. Yra sudarytos sutartys dėl patalpų deratizacijos ir dezinfekcijos, kurios vykdomos nustatytu grafiku (II t., b. l. 1-7).
Remiantis Lukiškių TI-K administracijos pažyma nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl laikymo sąlygų į administraciją nesikreipė (I t., b. l. 165). Pažymėtina, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu, todėl nėra ir valstybės civilinės atsakomybės.
Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnyje yra įtvirtinta nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl šiuo aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21–22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, ploto yra gana abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, iš jų nėra aišku, kokios pareiškėjo teisės buvo neteisėtai apribotos ir kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, todėl jie neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio.
Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad papildomų neigiamų išgyvenimų jis patyrė ir dėl nuolatinio perkėlimo iš kameros į kamerą, taip pat yra nepagrįsta. Bylos duomenys rodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas su pertraukomis, kadangi buvo išvykęs į kitas laikino kardomojo įkalinimo įstaigas (I t., b. l. 166-200). Detalizuotas pareiškėjo paskirstymas į kameras rodo, kad jo perkėlimas iš kameros į kamerą nebuvo intensyvus. Per vieną buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas daugiausiai buvo laikomas dviejose kamerose. Būtent tai, kad pareiškėjas daug kartų buvo etapuojamas į kitas laikino kardomojo įkalinimo įstaigas ir lėmė aplinkybę, kad jis kas kartą buvo laikomas kitose kamerose. Atvykę į Lukiškių TI-K asmenys yra talpinami į kameras, atsižvelgiant į jų užpildymą. Taigi, negalima pripažinti, kad atsakovo atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus.
Teismas laiko nepagrįstais ir pareiškėjo teiginius dėl iškvietimo mygtukų kamerose nebūvimo. Kaip minėta, pareiga nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes tenka pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nusiskundimai dėl iškvietimo mygtukų kamerose yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nedetalizavo, kada jis negalėjo pasinaudoti iškvietimo mygtuku ir ar dėl to jam buvo kilę atitinkamų pasekmių. Teismo vertinimu, vien abstrakčių pareiškėjo teiginių nepakanka konstatuoti jo teisių pažeidimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad supažindinimas su suimtųjų (nuteistųjų) teisėmis ir pareigomis Lukiškių TI-K dėl didelio atvykstančiųjų į tardymo-izoliatorių kalėjimą skaičiaus yra formalus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kaip šis faktas yra susijęs su jo reikalavimu atlyginti žalą, nes matyti, kad pareiškėjo (ne)supažindinimas su jo teisėmis ir pareigomis nesutrukdė jam teisminės gynybos kreiptis per įstatymų nustatytus terminus.
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).
CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis. Ilgiausiai vieno tranzito į kitas kardomojo įkalinimo įstaigas metu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas 3 paras. Ginčui aktualiu laikotarpiu 17 parų iš 86 pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., siekė nuo 1,83 iki 3,4 kv. m. Be to, kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Pareiškėjui kamerose taip pat nebuvo neužtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Tačiau teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laiko. Vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio (10000 Eur) neturtinė žala. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Taigi, atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti neturtinės žalos suma yra 150 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 12,36 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.
Iš ABTĮ 44 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-63-49/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 12,36 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai 12,36 Eur už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. M. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 ( vieną šimtą penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą