Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitropolis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 3 d. nutarties žyminio mokesčio klausimu civilinėje byloje Nr. 2-641³⁴/2005 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitropolis“ ieškinį atsakovams V. B., ir N. B., tretysis asmuo akcinė bendrovė bankas ,,Hansabankas“, dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo ir kt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB ,,Vitropolis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. B. ir N. B. bei prašė patvirtinti buto ir automobilių stovėjimo aikštelės pirkimo – pardavimo sutarties, kuria atsakovai perleidžia ieškovui minėtą nekilnojamąjį turtą už 700 tūkst. Lt, sudarymą, preliminarią sutartį dėl minėto turto pardavimo pripažinti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimi, o pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti galiojančia, nors nėra laikytasi įstatymu nustatytos notarinės nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties formos. Už paduodamą ieškinį ieškovas sumokėjo 11 tūkst. Lt žyminio mokesčio.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovas dėl šio teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė minėtą sprendimą panaikinti, o ieškinį patenkinti. Už šį skundą apeliantas sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 3 d. nutartimi paskyrė apeliantui terminą skundo trūkumams pašalinti, tai yra sumokėti 10 900 Lt žyminio mokesčio ir pateikti teismui tai liudijantį dokumentą. Teismas nurodė, kad apeliantas ginčija turtinio pobūdžio netenkintą ieškinio reikalavimą, todėl privalo sumokėti žyminį mokestį, kurio dydis skaičiuojamas nuo netenkinto ieškinio dydžio, tai yra nuo 700 tūkst. Lt. Taip pat teismas nurodė, kad už paduodamą apeliacinį skundą turi būti mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį, tai yra 11 tūkst. Lt (CPK 80 str. 4 d.).

Atskiruoju skundu apeliantas prašo panaikinti šią teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Apelianto nuomone, teismas neteisingai nustatė, kad pareikštas ieškinys yra turtinis, nes ieškiniai dėl teisių pažeidimo, jei neprašoma išreikalauti turto ar pinigų, turi būti pripažinti neturtiniais ir apmokestinami vieno šimto litų žyminiu mokesčiu. Šiuo atveju ginčijamas dar neįvykdytos sutarties sudarymas, ginčas yra neturtinio pobūdžio, todėl už paduodamą apeliacinį skundą buvo sumokėtas įstatymo nustatytas 100 Lt žyminis mokestis.

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip minėta, ginčas yra kilęs dėl apeliacinio skundo apmokestinimo žyminiu mokesčiu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal CPK 80 straipsnio ketvirtąją dalį, už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, kaip ir paduodant ieškinį, o turtiniuose ginčuose tokio mokesčio dydis skaičiuojamas nuo apeliaciniu skundu ginčijamos sumos. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog jo ieškinio pareiškime bei apeliaciniame skunde reiškiamai reikalavimai yra turtinio pobūdžio ir, siekdamas pagrįsti savo teiginius, nurodo, kad ieškiniai dėl teisių pripažinimo, jeigu neprašoma išreikalauti turto ar priteisti pinigų, yra laikomi neturtiniais. Teigia, kad pagal analogiją šioje byloje turėtų būti taikoma CKP 85 straipsnio komentare (toliau CPK komentaras) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. Pirmoji dalis. Bendrosios nuostatos. Justicija, Vilnius, 2004, p. 225) suformuluota taisyklė, jog kaip neturtinis turėtų būti apmokestinamas ieškinys (atitinkamai ir apeliacinis skundas), kuriuo prašoma pripažinti negaliojančiu neįvykdytą sandorį.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas skundžia teismo sprendimą, kuriuo teismas atmetė ieškovo reikalavimus patvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą, pripažinti preliminarią sutartį dėl minėto turto pardavimo nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimi ir pripažinti galiojančia šią pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą nesilaikant įstatymu nustatytos notarinės formos, tai yra nagrinėjamu atveju, ieškovas prašo pripažinti galiojančiais sandorius, kurių pagrindu jam pereitų nuosavybės teisė į minimą turtą. Taigi šis reikalavimas yra netapatus tam, kurį nurodo apeliantas, cituodamas CPK komentarą, nes komentuojamu atveju buvo ginčijamasi dėl dar neįvykdyto sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Dėl paminėto, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl žyminio mokesčio už ieškovo paduotą apeliacinį skundą, pagrįstai rėmėsi CPK 80 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu bei ketvirtąja dalimi, reglamentuojančiomis šio mokesčio dydį turtiniuose ginčuose, todėl ieškovo atskirąjį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.