Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aurimas Brazdeikis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo, suinteresuoti asmenys C. D., T. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

5. CPK 336 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

7. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

8. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė naujus įrodymus – Centro 2021 m. (duomenys neskelbtini) pranešimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtame pranešime pateikiama informacija apie nepilnamečio A. B. elgesį ir savijautą po apgyvendinimo Centre, todėl darytina išvada, kad pareiškėjos į bylą pateikti nauji įrodymai yra glaudžiai susiję su nagrinėjama byla, jų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl yra pagrindas pateiktus įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

9. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nepilnamečio A. B. geriausius interesus. Byloje pateikti duomenys apie galimą C. D. netinkamą elgesį su nepilnamečiu sūnumi A. B., prieš vaiką naudotą fizinį ir psichologinį smurtą. Šeimai buvo taikyta 13 atvejo vadybos posėdžių, sudaryti pagalbos planai šeimai, aptarti šeimos ir vaiko poreikiai, jiems skirtų įpareigojimų vykdymas, todėl darytina išvada, kad C. D. turėjo pakankamai laiko pakeisti gyvenimo būdą, tačiau to nepadarė, situacija šeimoje nepasikeitė. A. B. yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, vartoja narkotines medžiagas, alkoholį, rūko, bėga iš namų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad C. D. piktnaudžiauja tėvų valdžia, neprižiūri sūnaus, tinkamai jo neauklėja, nesudaro tinkamų sąlygų jo ugdymui ir tokiais savo veiksmais daro žalą nepilnamečiam sūnui.

12. CK 3.2541 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog esant CK 3.254 straipsnyje nustatytiems pagrindams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. CK 3.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Vadinasi, vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą galimas ne tik, kai vaiko tėvai negali rūpintis juo dėl objektyvių priežasčių (CK 3.254 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai), bet ir dėl kaltų tėvų veiksmų, kai tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia (CK 3.254 straipsnio 1 dalies 3 punktas)

13. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį arba gavęs atvejo vadybininko motyvuotą siūlymą imtis veiksmų ir įvertinęs jo pagrįstumą, vadovaudamasis šio įstatymo 365 straipsniu paima vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą (VTAPĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir CK 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.

14. VTAPĮ 363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi vieno iš šių veiksmų: 1) užtikrina vaikui laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 364 straipsnio 1 dalį arba, 2) jeigu nėra galimybių taikyti vaiko laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 364 straipsnio 1 dalį, paima vaiką iš tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą šio įstatymo 365 straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalis). Iš šių teisės normų matyti, kad leidimas paimti vaiką iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gali būti duodamas tik tuo atveju, kai šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei.

15. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant galimų trumpalaikių ar net ilgalaikių socialinių ir kitų biologinės šeimos problemų, vaikas turi teisę augti savo biologinėje šeimoje – ten jam geriausia (VTAPĮ 33 straipsnio 4 dalis). Todėl valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos visų pirma padeda tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą tinkamai įgyvendinti vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali šios teisės visiškai įgyvendinti (VTAPĮ 13 straipsnis). Atsiradus vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniams bei rizikos veiksniams, susijusiems su vaiko tėvais ir jų santykiais su vaiku, kuriuos, siekiant išvengti realaus pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, įmanoma pašalinti kitomis priemonėmis negu paimant vaiką iš šeimos, prioritetas teikiamas vaiko išsaugojimui šeimoje, teikiant vaikui ir jo tėvams šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka prevencinę ir (ar) kompleksinę pagalbą (VTAPĮ 33 straipsnio 5 dalis).

16. Jei pagalbos teikti nėra galimybių, pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą yra nepajėgūs jos priimti ar atsisako ją priimti, arba ji neduoda teigiamų rezultatų, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendžia, ar vaiko palikimas tokioje aplinkoje nesukelia realios tikimybės grėsmei vaikui kilti. Tik nepavykus prevencinėmis ir (ar) kompleksinės pagalbos paslaugomis ir priemonėmis išsaugoti vaiko jo biologinėje šeimoje, vaikas paimamas iš jos, nustatant jam laikinąją globą (rūpybą), o jeigu ir tai neperspektyvu, vaikui nustatoma nuolatinė globa (rūpyba) arba jis įvaikinamas (VTAPĮ 33 straipsnio 6 dalis). Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra trauminė patirtis vaikui, todėl valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti pakankamai tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Vaiko paėmimas nėra priemonė, skirta tėvams pagąsdinti, tai yra sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabilios, saugios ir harmoningos aplinkos vaikui kūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

17. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas; toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais motyvais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (Nr. 1), peticijos Nr. 10465/83, par. 72). Geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje, ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo ypatingas šeimos netinkamumas), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų (žr., pvz., 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimtą byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09, par. 79 ir kt.).

18. Byloje pateiktais Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. (duomenys neskelbtini), 2020 m. (duomenys neskelbtini), 2020 m. (duomenys neskelbtini), 2021 m. (duomenys neskelbtini), 2021 m. (duomenys neskelbtini). C. D. šeimoje nustatyti galimi nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai. 2021 m. (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos skyriuje gautas policijos pareigūnų pranešimas, kuriame nurodyta, jog C. D. pranešė, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) jos nepilnametis sūnus A. B. pabėgo iš Centro, kuriame gyvena kartu su mama C. D.. 2021 m. (duomenys neskelbtini). Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešime nurodyta, jog 2021 m. (duomenys neskelbtini) pokalbio metu nepilnametis A. B. paaiškino, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) jis išėjo iš Centro, kadangi mama neleido susitikti su draugais. Nurodė, kad gyventi Centre jam nepatinka, santykiai su mama negerėja, jų santykiai blogi. 2021 m. (duomenys neskelbtini) pokalbio metu C. D. paaiškino, kad ji su sūnumi apsigyveno Centre tikėdamasi, jog pasikeis nepilnamečio sūnaus elgesys, jis nebebėgs iš namų, nebus agresyvus, kadangi ji nebežino, kaip elgtis su sūnumi. Nurodė, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) ji panaudojo fizinį smurtą prieš sūnų A. B., t. y. sudavė per veidą, kadangi pastarasis išvedė ją iš kantrybės, tačiau dėl šio poelgio labai gailisi. Vaiko teisių apsaugos skyriuje taip pat gautas policijos pareigūnų pranešimas, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) A. B. lipo ant balkono atbrailos galbūt norėdamas pro jį iššokti. Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešime nurodyta, jog 2021 m. (duomenys neskelbtini) pokalbio metu nepilnametis A. B. paaiškino, kad mama su patėviu jam siūlė važiuoti į (duomenys neskelbtini), tačiau jis nesutiko ir liko namuose. Būdamas namuose sumanė išeiti į lauką, bet buto durys buvo užrakintos, todėl norėjo nulipti į lauką per balkoną, tačiau dėl per didelio aukščiau pabūgo tą padaryti ir grįžo atgal į butą. 2021 m. (duomenys neskelbtini) pokalbio metu C. D. paaiškino, kad ji su sugyventiniu buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini). Sūnus su jais vykti kartu atsisakė, todėl liko namuose.

19. 2021 m. (duomenys neskelbtini) Vaiko situacijos vertinimo anketos duomenimis nustatyti rizikos ir apsaugos veiksniai (vaikas pabėgo iš namų ne pirmą kartą; neigiamas vaiko atstovų pagal įstatymą santykis su vaiku (motina teigia, kad ryšys tarp vaiko ir jos nepagerėja, nors teikiama specialistų pagalba, teigia, kad su vaiku nesusitvarko, vaikas jos neklauso); vaikas patyrė savo atstovų pagal įstatymą bet kokios formos smurtą (vaikas galimai patiria psichologinį bei fizinį smurtą iš motinos); vaiko atstovai pagal įstatymą yra apsvaigę nuo alkoholio (vaiko teigimu motina dažnai namuose vartoja alkoholį; 2021 m. (duomenys neskelbtini) vaiko mamai nustatytas 0,97 prom. neblaivumas); vaiko atstovų pagal įstatymą elgesys vaiko atžvilgiu yra agresyvus, smurtinis ir keliantis ar galintis sukelti realų pavojų vaiko fiziniams ar psichiniam saugumui ((duomenys neskelbtini) darbuotojų teigimu, motina, bendraudama Centre su vaiku, keikiasi, pravardžiuoja vaiką; vaiko teigimu, mama ant jo rėkia, naudoja fizinį smurtą, trankosi); rizikos veiksnys nustatomas ne pirmą kartą), nustatytas vaiko apsaugos poreikis, buvo priimtas sprendimas nuo 2021 m. (duomenys neskelbtini) A. B. laikinai apgyvendinti Centre.

20. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad suinteresuoto asmens C. D. santykiai su nepilnamečiu sūnumi A. B. yra sudėtingi. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir C. D. bei A. B.. Suinteresuotas asmuo C. D. paaiškino, kad ji susiduria su sunkumais auklėdama ir prižiūrėdama nepilnametį sūnų, pastarasis negrįžta laiku namo, vartoja alkoholį ir narkotines medžiagas, rūko. C. D. nurodė, kad nesuvaldžiusi emocijų prieš sūnų yra panaudojusi fizinį smurtą.

21. Anksčiau paminėtų aplinkybių visuma negali nekelti susirūpinimo ir iš tiesų sudaro pagrindą svarstyti dėl vaiko paėmimo iš jo tėvų, ar vaiko palikimas šeimoje galėtų sukelti realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galinčiam sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl leidimo paimti vaiką iš tėvų išdavimo svarbu atsižvelgti į tai, kad šeimos išskyrimas yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar C. D. siekia ir realiai gali pakeisti savo elgesį, kritiškai vertinti jį, atkurti ryšį su vaiku, geriau rūpintis sūnaus auklėjimu, dvasiniu, emociniu, protiniu ir fiziniu jo vystymusi, užtikrinti jo poreikių patenkinimą, apsaugą nuo žalingos aplinkos ir pan. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vertindamas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo paimti vaiką pagrįstumą, teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, buvusias vaiko paėmimo metu, bet ir į visą vaiko ir jo šeimos situaciją bei galimybes jai keistis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

22. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad byloje nėra duomenų, jog šeimos materialinės ir buitinės sąlygos šiuo metu keltų realią grėsmę vaiko sveikatai, gerovei, saugumui ar būtų netinkamos jam gyventi šeimoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad C. D. pati pripažino, kad yra sudavusi vaikui per veidą, dėl to gailisi. Tačiau patikimų ir konkrečių įrodymų apie kitokius smurto atvejus (proveržius) byloje trūksta, todėl byloje nepakanka įrodymų, kad daryti išvadą, jog C. D. galėtų ateityje smurtauti prieš savo vaiką ir tokiu būdu jam kelia pavojų.

23. Įvertinus byloje esančius duomenis ir suinteresuoto asmens C. D. paaiškinimus teismo posėdžio metu taip pat matyti, kad ji kritiškai vertina šeimoje susiklosčiusią situaciją, siekia ieškoti pagalbos ir spręsti kilusias problemas. C. D. nurodė, kad ketina persikelti į didesnį būstą, kad sūnus turėtų savo erdvę. C. D. paaiškino, jog siekdama pagerinti santykius su sūnumi, tinkamai jį ugdyti ir auklėti, ji lankė tėvystės kursus, vedė sūnų į psichologo konsultacijas, jam buvo skirtas gydymas vaistais, siekdama gauti laikinąją priežiūrą, kartu su sūnumi apsigyveno Centre. Taigi, nors galima sutikti su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais, kad C. D. nesiėmė visų įmanomų priemonių šeimoje susiklosčiusiai situacijai spręsti ir rūpintis tinkamu nepilnamečio sūnaus auklėjimu ir ugdymu, dėl ko šeimai taikytos pagalbos priemonės sukėlė tik trumpalaikius rezultatus, tačiau atsižvelgus į tai, jog pastaroji siekia rūpintis nepilnamečiu sūnumi, gerinti jų tarpusavio santykius, kritiškai vertina ir savo elgesį, nori jį keisti ir supranta, kad šeimai reikalinga specialistų pagalba, konstatuotina, kad šiuo metu kraštutinė priemonė – nepilnamečio A. B. paėmimas iš tėvų neatitiktų geriausių nepilnamečio vaiko interesų.

24. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti, jog teismo posėdžio metu nepilnametis A. B. paaiškino, kad nori grįžti gyventi kartu su mama C. D., Centre jame nepatinka. Vaikas akcentavo, kad šiuo metu jo santykiai su mama yra pagerėję, jis supranta, kad turi laiku grįžti namo, vykdyti kitas savo pareigas. Taigi, nepilnametis A. B. išreiškė norą gyventi kartu su mama. Teismo posėdžio metu Klaipėdos apylinkės teismo psichologė paaiškino, kad nepilnamečio A. B. nuomonė yra aiški, jis nori gyventi su mama. Psichologė pažymėjo, kad gyvenimas šeimoje atitinka nepilnamečio vaiko interesus, tačiau C. D. turi kritiškai vertinti savo elgesį, siekti jį keisti, kad geriau suprastų savo nepilnamečio sūnaus poreikius, gebėtų tinkamai jį ugdyti ir auklėti.

25. Aplinkybę, kad nepilnametis A. B., tikėtina, taip pat yra pajėgus keisti savo elgesį ir grįžti į šeimą patvirtina 2021 m. (duomenys neskelbtini) šeimos atvejo vadybininkės pranešimas, kuriame nurodoma, jog paskyrus intensyvią krizių įveikimo pagalbą, jo elgesys pagerėjo. A. B. gerai sutaria su darbuotojais ir kitais Centre gyvenančiais vaikais, laiku grįžtą į Centrą, savarankiškai nueina į mokyklą. Nors pareiškėja šį A. B. elgesio pokytį sieja tik su Centre suteikta specialistų pagalba, tačiau byloje nėra duomenų, galinčių patikimai patvirtinti šiuos pareiškėjos teiginius. Akivaizdu, kad šiuo atveju siekiant išspręsti šeimoje kilusius sunkumus, specialistų pagalba yra itin svarbi ir neabejotinai daro teigiamą poveikį nepilnamečio A. B. elgesiui. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima atmesti tikimybės, jog prie teigiamo nepilnamečio vaiko elgesio pokyčio galėjo prisidėti ir jo siekis grįžti atgal į šeimą, t. y. gyventi kartu su mama. Kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių, A. B. geba iš dalies kritiškai įvertinti savo elgesį, supranta, kad kartais jo poelgiai yra netinkami ir kelia jam žalą, žino, kad toks jo elgesys turi keistis.

26. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie C. D. piktnaudžiavimą alkoholiu, kadangi byloje pateiktame policijos pareigūnų pranešime nurodyta, jog C. D. buvo nustatytas 0,97 prom. neblaivumas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad policijos pareigūnų pranešime, jog 2021 m. (duomenys neskelbtini) A. B. lipo ant balkono atbrailos galbūt norėdamas pro jį iššokti, be kita ko, nurodyta, jog C. D. grįžus į namus, jai buvo nustatytas 0,97 prom. neblaivumas. Taigi, sutiktina su pareiškėja, kad byloje yra duomenų apie suinteresuoto asmens C. D. neblaivumą. Tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ji yra linkusi piktnaudžiauti alkoholiu ir tokiu būdu kelia pavojų savo nepilnamečiam sūnui. Visų pirma, teismo posėdžio metu nepilnametis A. B. paaiškino, kad jo mama pastaruoju metu alkoholiu nepiktnaudžiauja, alkoholį pavartoja iš esmės tik švenčių metu. Analogiškas aplinkybes nurodė ir pati C. D.. Antra, be minėto policijos pareigūnų pranešimo, kitų duomenų, patvirtinančių C. D. piktnaudžiavimą alkoholiu, t. y. kad šios aplinkybės (ypač paskutiniu metu) kartojasi, byloje nėra. Centro 2021 m. (duomenys neskelbtini) rašte dėl informacijos pateikimo apie C. D. šeimą nurodyta, kad C. D. kelis kartus lankėsi priklausomybės ligų konsultaciniame punkte, tolimesnio konsultavimo nei specialistas, nei pati moteris poreikio neįžvelgė. Trečia, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad šiuo atveju pavojų A. B. sukėlė būtent suinteresuoto asmens C. D. neblaivumas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pavojus nepilnamečiui A. B. iš esmės kilo dėl to, kad pastarajam nesutikus vykti kartu su C. D. į (duomenys neskelbtini), ši sūnų paliko vieną namuose, t. y. dėl to, jog C. D., turėdama ir galėdama žinoti, kad jos sūnus A. B. yra linkęs elgtis impulsyviai, neįvertinti savo elgesio pasekmių ir galinčio kilti pavojaus, paliko jį vieną namuose be priežiūros. Vis dėlto, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šiuos veiksmus C. D. atliko dėl neblaivumo.

27. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad C. D. nėra nusišalinusi nuo konstitucinės pareigos auginti savo vaiką, tačiau tikėtina, kad stokoja tėvystės ir socialinių įgūdžių auklėjant ir prižiūrint vaiką, susiduria su emociniais sunkumais. Dėl anksčiau išdėstytų argumentų ir aplinkybių visumos apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo metu nepilnamečio A. B. interesus labiau atitiktų ne jo paėmimas iš šeimos, o tolesnės pagalbos teikimas tiek vaikui, tiek jo motinai. Tokiu būdu suinteresuotam asmeniui C. D. būtų sudaryta galimybė, įvertinus savo ankstesnį elgesį auklėjant ir ugdant nepilnametį sūnų, jį pakeisti, kreiptis pagalbos į specialistus ir sistemingai bei nuosekliai įgyvendinti jų rekomendacijas, imtis kitų jos nurodytų priemonių, šiuo laikotarpiui nepilnamečiui A. B. užtikrinant teisę gyventi ir augti būtent savo šeimoje. Vien tik aplinkybė, kad dėl problemų šeimoje vyko gana daug atvejo vadybos posėdžių nesudaro pakankamo pagrindo paimti vaiką iš šeimos, nes toli gražu ne visi iššūkiai, su kuriais susiduriama vaikui augant ir bręstant, yra lengvai ir greitai išsprendžiami, be to, laikui bėgant, gali atsirasti ir naujų problemų ar sunkumų.

28. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šiuo metu šeimoje susiklosčiusi situacija yra sudėtinga ir reikalauja ypatingo vaiko teisių apsaugos specialistų dėmesio. Nors, kaip nustatyta byloje, šiuo metu nėra pakankamo pagrindo leisti paimti nepilnametį A. B. iš šeimos, tačiau C. D. ir A. B. tarpusavio santykiams ir situacijai šeimoje negerėjant, esant grėsmei, jog gali kilti reikšminga žala nepilnamečio A. B. teisėms ir teisėtiems interesams, ar esant nustatytoms naujoms aplinkybėms, klausimas dėl vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos įstatymų nustatyta tvarka turėtų būti operatyviai sprendžiamas iš naujo.

29. Suinteresuotam asmeniui C. D. išaiškinama, kad ji turi pareigą bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais, vaiko teisių apsaugos institucijomis, aktyviai dalyvauti socialinių paslaugų programose, vykdyti specialistų rekomendacijas, rodyti pažangą realiais veiksmais formuojant tinkamo savo elgesio ir rūpinimosi sūnumi, jo auklėjimo įgūdžius, deramai elgtis su vaiku (nežeminti jo, nenaudoti psichologinio ar fizinio smurto ir pan.), valdyti savo emocijas ir veiksmus stresą keliančiose situacijose, toliau susilaikyti nuo alkoholio vartojimo, galinčio padaryti vaikui žalą.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.