- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-10
- Bylos Nr.
- 1A-435/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Svajūnas Knizleris, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- R. Š.
- Advokatai
- Albertas Kęstutis Mikšys, Kęstutis Mikšys
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. (R. Š. ) gynėjo advokato Kęstučio Mikšio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 4 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Š. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 21 d., apie 22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, name, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su savo motina V. Š. metu, medine šluota sudavė pastarajai vieną smūgį į galvą, o jai parkritus ant grindų ir praradus sąmonę, virtuviniu peiliu dūrė vieną kartą į pilvą, padarydamas nukentėjusiajai pilvo sienos viršutinės dalies kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą su žarnų bei pasaito pažeidimais ir taip sunkiai sutrikdė jos sveikatą.
Šalies argumentai
N. R. Š. gynėjas advokatas Kęstutis Mikšys apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad R. Š. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Apeliantas nurodo, kad nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis prisipažino sužalojęs savo motiną, tačiau pirmosios instancijos teisme papasakotas aplinkybes paneigė ir pažymėjo, kad nusikaltimo nepadarė, o dėl girtumo nieko neatsimena, todėl nežino, kas galėjo sužaloti jo motiną. Liudytojas M. D. parodė, kad jam esant V. Š. namuose, tarp jos ir nuteistojo jokio konflikto nebuvo, o kas vyko jam išėjus – nežino. Nukentėjusioji V. Š. parodė, kad nematė, kas sudavė jai smūgį į galvą ir nežino, kas galėjo ją sužaloti peiliu.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes byloje nesurinkta R. Š. kaltės įrodymų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, R. Š. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad R. Š. neprisipažino nusikaltęs, įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl nieko neatsimena ir nežino, kas galėjo sužaloti jo motiną. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad nieko neatsimena, tačiau motinos sužaloti tikrai negalėjo. Nukentėjusioji teigė nežinanti, kas sudavė smūgį į galvą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek nuteistasis R. Š. , tiek nukentėjusioji V. Š. pripažino, kad įvykio metu namuose jie buvo dviese, liudytojas M. D. jau buvo išėjęs, todėl darytina išvada, kad suduoti smūgį šluota bei sužaloti nukentėjusiąją peiliu galėjo tik jos sūnus R. Š. .
Tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu duoti R. Š. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė ir tinkamai įvertino. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuteistasis nuosekliai ir išsamiai papasakojo įvykio aplinkybes, nurodė, kad supykęs ant motinos dėl to, kad ši nedavė pinigų degtinei, jis trenkė jai šluotos kotu per galvą. Nuo suduoto smūgio V. Š. prarado sąmonę, todėl jis labai susinervino ir dūrė motinai peiliu į pilvą. Nusikaltimo įrankį nuteistasis vėliau išmetė į ežerą (b. l. 43-46, t. 1). Nurodyta kūno vieta, kur buvo padarytas sužalojimas, sutampa su specialisto išvadoje nukentėjusiajai nustatytu sužalojimu (b. l. 18, t. 1). Minėtus parodymus R. Š. patvirtino ir apklausiamas Elektrėnų policijos komisariate (b. l. 50, t. 1). Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu R. Š. taip pat parodė, kaip sudavė šluotos kotu motinai per galvą, o jai praradus sąmonę – dūrė peiliu į pilvą, o peilį vėliau išmetė į ežerą (b. l. 55-56, t. 1). Tai, kad šių parodymų nuteistasis nepripažino nagrinėjant bylą teisme ir teigė nusikaltimo nepadaręs, vertintina tik kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Nukentėjusioji V. Š. ikiteisminio tyrimo metu taip pat davė išsamius parodymus ir nurodė, kad jai atsisakius duoti pinigų degtinei, sūnus trenkė kietu daiktu per galvą. Nuo suduoto smūgio ji prarado sąmonę ir pabudo tik ligoninėje, kur sužinojo, kad jai dar padarytos devynios durtinės žaizdos pilve. Konflikto metu, liudytojo M. D. namuose jau nebuvo (b. l. 12-13, t. 1). Tai, kad sužalojimus jai padarė R. Š. , nukentėjusioji patvirtino ir kitose apklausose (b. l. 14, t. 1., b. l. 15, t. 1). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji dar kartą parodė, kad tuo metu, kai jai buvo suduotas smūgis į galvą, namuose ji buvo kartu su sūnum R. Š. (b. l. 19-21, t. 1). Pirmosios instancijos teisme visi ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti, nukentėjusioji juos patvirtino (b. l. 115, t. 1). Nors teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad nežino, kas jai sudavė smūgį į galvą, nurodė, kad tuo metu namuose buvo tik ji ir R. Š. . Be to, nukentėjusioji pripažino, kad iš karto po įvykio sūnus jos atsiprašė.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad R. Š. , veikdamas tiesiogine tyčia, sunkiai sutrikdė savo motinos sveikatą ir jo veiką tinkamai kvalifikavo kaip Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą, kadangi jis sunkiai sutrikdė sveikatą savo motinai.
Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų. Šios sankcijos vidurkis yra laisvės atėmimas 7 metams. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. Š. 4 metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė, kad padarytas nusikaltimas yra sunkus, tyčinis. Nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad, iškviesdamas greitąją medicinos pagalbą, R. Š. bandė išvengti ir išvengė sunkesnių padaryto nusikaltimo padarinių (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). R. Š. atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai neabejotinai turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad nukentėjusioji prašė R. Š. griežtai nebausti, nurodė, kad su juo susitaikė, po sužalojimo yra pasveikusi, sunkios pasekmės neatsirado. Teismas pagrįstai nenustatė pagrindų, kurie leistų vadovautis Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi bei 62 straipsniu ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, paremtoms bylos įrodymų visuma, daroma išvada, kad R. Š. paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, atitinka įstatymo reikalavimus, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.