Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. ir nukentėjusiojo K. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

M. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš M. P. nukentėjusiajam K. A. priteista 200 litų turtinės žalos ir 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimas; Valstybinei ligonių kasai 1885 litų žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 8 d., apie 23 val. 30 min., bute, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini), konflikto su K. A. metu, tyčia du kartus ranka sudavė pastarajam į galvos sritį, padarydamas jam poodines kraujosruvas dešinės akies viršutiniame voke, dešinės ausies srityje, po to tyčia du kartus peiliu dūrė jam į krūtinę ir kairę koją, padarydamas jam kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą kairėje krūtinės pusėje, atsiveriančią į krūtinplėvės ertmę, ir durtinę - pjautinę žaizdą kairėje blauzdoje. Kiauryminė durtinė - pjautinė žaizda kairėje krūtinės pusėje, atsiverianti į krūtinplėvės ertmę, kvalifikuota kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais veiksmais M. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuo spontaniško, neapgalvoto įvykio, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, praėjo daug laiko, per kurį nuteistasis apgalvojo savo elgesį, daugiau nusikaltimų ar teisės pažeidimų nepadarė ir ateityje žada nenusikalsti. Be to, apeliantas pažymi, kad ankščiau jis taip pat nėra teistas, yra pakankamai jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Nukentėjusysis, kuriam konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, pasveiko be sunkesnių liekamųjų reiškinių.

Išvardintos aplinkybės, nuteistojo nuomone, yra pagrindas vadovautis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Tai, kad dėl sunkios turtinės padėties ir vis dar vykstančio bylos nagrinėjimo jis (M. P. ) neatlygino nukentėjusiajam padarytos žalos, jo nuomone, nėra pagrindas skirti jam laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. P. iš anksto ruošėsi padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Prieš byloje nagrinėjamą įvykį, pastarasis daug kartų iš K. A. reikalavo 100 litų, buvo 2 kartus jį sumušęs, o po to, pasiėmęs iš savo namų peilį, juo sužalojo K. A. . Nukentėjusysis teigia, kad 2008 m. kovo 12 d. pareiškimuose prokuratūrai ir policijai jis nurodė, kad M. P. iš jo reikalavo pinigų ir buvo sumušęs. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojai bei nukentėjusiojo motina N. A. . Tačiau posėdžių sekretorei iškraipius šiuos parodymus M. P. naudinga linkme, nurodant, kad nukentėjusysis 2 kartus buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šie nukentėjusiojo kaltinimai nuteistajam atsirado tik ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliantas pažymi, kad po sužalojimo nuteistasis nesuteikė jam pagalbos ir ėmė galvoti, kaip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl Kauno miesto Santakos policijos komisariato tyrėja Irina Korbut, pasinaudojusi jo (K. A. ) sveikatos būkle ir po sužalojimo patirtu šoku, privertė pastarąjį parašyti, kad sužalojimus jis patyrė krisdamas ant tvoros. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad prie namo,esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), tvoros nėra.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. P. kaltę, padarius K. A. sunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtina paties nuteistojo bei liudytojų T. N. bei A. N. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje metu padarytas vaizdo įrašas, kurį teisėja nepagrįstai nusprendė grąžinti Vyriausiajam policijos komisariatui ir taip sumažinti M. P. kaltės įrodymus.

Nukentėjusiojo nuomone, byloje esantys duomenys, kad M. P. , negavęs reikalautų 100 litų buvo jį sumušęs ir ankščiau, o 2008 m. kovo 8 d. vėl jį sumušė ir sužalojo peiliu, patvirtina, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį.

K. A. atkreipia dėmesį, kad šis nuteistojo padarytas nusikaltimas nėra pirmasis, jis ir ankščiau buvo teistas, tačiau nuo realios bausmės atleistas. Tai rodo, kad pastarasis, nukentėjusiojo nuomone, nėra linkęs pasitaisyti. Be to, K. A. nurodo, kad nuteistasis jam grasino, teigdamas, jog „po teismo užvers“. Nukentėjusysis pažymi, kad dėl M. P. nusikalstamų veiksmų, jam buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, ir tai turėtų būti pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nukentėjusysis nurodo, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nuteistasis jam padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Šią aplinkybę, apelianto nuomone, patvirtina 2008 m. kovo mėnesį M. P. ranka rašytas paaiškinimas. Be to, nuteistasis neatlygino padarytos žalos. Įvertinus visumą šių duomenų, K. A. nuomone, M. P. turėtų būti paskirta griežtesnė, 7 metų laisvės atėmimo bausmė.

Nukentėjusysis nesutinka ir su priteistu turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Jis nurodo, kad M. P. jį sunkiai sužalojo, ant jo kūno ir dabar yra likę randai, atsirado daug sveikatos problemų, kurių ankščiau neturėjo. Dėl šių priežasčių jam reikėjo važinėti pas gydytojus. Be to, prieš padarydamas nusikalstamą veiką ir po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis jį terorizavo, užgauliojo bei jam grasino. K. A. pažymi, kad iki šiol jaučia tiek fizinius, tiek emocinius sveikatos sutrikimus, bijo išeiti iš namų, naktimis sapnuoja košmarus, negali susirasti darbo, jei bėga ar bando ką nors pakelti, skauda perdurtą krūtinės pusę. Todėl, nukentėjusiojo nuomone, civilinis ieškinys dėl 2000 litų turtinės ir 10 000 neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas ir realus, atitinkantis turėtas gydymo išlaidas, dėl nusikalstamos veikos patirtus dvasinius išgyvenimus, stresą.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nukentėjusysis K. A. prašo išreikalauti vaizdajuostę, kurią Kauno apygardos teismo teisėja D. Šiugždinytė nutarė grąžinti Kauno vyriausiajam policijos komisariatui. Nukentėjusiojo nuomone, šiais veiksmais teisėja siekia sunaikinti M. P. kaltės įrodymus. Be to, priimant minėtą sprendimą, skundžiamas teismo nuosprendis dar nebuvo įsigaliojęs.

Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad nuteistojo M. P. apeliacinis skundas paduotas praleidus apeliaciniam skundui paduoti nustatytą 20 dienų terminą, t. y. Kauno apygardos teismo nuosprendis buvo priimtas 2010 m. liepos 1 d., o apeliacinis skundas paduotas 2010 m. liepos 22 d. Todėl M. P. apeliacinis skundas, K. A. nuomone, turi būti paliktas nenagrinėtas.

Atsikirtime į apeliacinį skundą prašoma įvertinti visas nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, nurodytas nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, bei atsižvelgti, kad M. P. neatvyko į 2010 m. liepos 1 d. teismo posėdį, kur turėjo būti suimtas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. P. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį, pripažinti jį kaltu padarius šioje teisės normoje nurodytą nusikaltimą ir paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę, nuteistojo veikos kvalifikavimą iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalies pakeisti į 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir paskirti jam penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, tokią bausmę paskirti ir pagal nusikaltimų sutaptį, nukentėjusiajam palikti priteistą 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

M. P. buvo kaltinamas, kad sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą padarė dėl savanaudiškų paskatų, t. y. už tai, kad nukentėjusysis K. A. atsisakė jam duoti reikalaujamus 100 Lt. Jis buvo kaltintas ir tuo, kad prievartavo nukentėjusiojo K. A. turtą, panaudodamas fizinį smurtą, o būtent: 2008 m. kovo mėn. 8 d. apie 23.30 val. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, savo naudai vertė K. A. perduoti turtą, t. y. tyčia du kartus ranka sudavė nukentėjusiajam K. A. į galvos sritį, tyčia du kartus peiliu dūrė jam į krūtinės ir kairės kojos sritį, be teisėto pagrindo reikalavo iš K. A. 100 litų.

Pirmosios instancijos teismas kaltinimo dalies dėl 100 Lt reikalavimo nepripažino įrodyta. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad tokios aplinkybės kaltinamasis M. P. nepripažino.

Tai iš tiesų atitinka M. P. parodymus, tačiau remtis vien jais nėra teisinga, kadangi kaltinamasis neatsako už parodymų neteisingumą, o savanaudiškų paskatų neigimas atitinka jo gynybos interesus, todėl turi būti vertinamas labai atsargiai. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad nors nukentėjusysis ir parodė apie tai, kad M. P. iš jo reikalavo pinigų, tokie parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi. Nuosprendyje teigiama, kad K. A. nesikreipė į policiją dėl pinigų reikalavimo ir toks faktas policijoje nėra fiksuotas. Dar nurodoma, kad dėl pinigų reikalavimo aplinkybių, nukentėjusiojo parodymai nėra vienodi. Pareiškime, protokole - pareiškime (t. 1, b. l. 6, 16, 17), jis nenurodė aplinkybės, kad kaltinamasis neteisėtai reikalavo perduoti turtą. Apklaustas kaip liudytojas 2008 m. kovo 14 d. (t. 1, b. l. 53-54) taip pat šios aplinkybės nenurodė. Apie pinigų reikalavimą pradėjo aiškinti vėliau apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Be to, ir dėl paties sužalojimo aplinkybių nukentėjusysis nebuvo nuoseklus, nes iš pareiškimo (t. 1, b. l. 12 ) matyti, kad jis tvirtino, jog susižalojo pats. Taigi, daroma išvada, kad nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs ir vienodi. Todėl jais tikima tiek, kiek jie atitinka kitas bylos aplinkybes.

Su tokiu nukentėjusiojo parodymų vertinimu sutikti negalima.

Jau pačiame pirmajame 2008-08-12 surašytame pareiškime, kuris adresuotas Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, nukentėjusysis nurodė, kad M. P. 2008 m. kovo 8 d. iš jo reikalavo sumokėti 100 Lt , o pinigų negavęs jį sužalojo (b. l. 6, t. 1). Pareiškime policijai, rašytame 2008 m. kovo 14 d., nukentėjusysis K. A. nurodė, kad M. P. jį užpuolė, reikalavo 100 Lt ir jį sužalojo keršydamas už tai, kad negavo pinigų (b. l. 17, t. 1). Atsižvelgiant į minėtų dviejų pareiškimų turinį, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad šiuose dokumentuose teiginių apie pinigų reikalavimą nėra, yra visiškai nesuprantami ir prieštaraujantys rašytinei bylos medžiagai. Tik 2008 m. kovo 14 d. protokole - pareiškime policijai (b. l. 16, t. 1) nukentėjusysis nenurodė to, kad iš jo buvo reikalaujama pinigų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis tokį M. P. tikslą jau buvo nurodęs 2 dienom anksčiau prokuratūrai ir policijai rašytuose pareiškimuose, nėra jokio pagrindo teigti, kad tokią aplinkybę nukentėjusysis išsigalvojo vykstant tyrimui byloje.

Nukentėjusysis motyvuotai paneigė ir teiginius, esančius jo 2008 m. kovo 9 d. rašytame pranešime policijai, kuriame nurodyta, kad jis susižalojo pats, paslydęs ir užgriuvęs ant tvoros (b. l. 12, t. 1). Byloje šiuo metu net neginčijama, kad K. A. buvo sužalotas, o ne susižalojo pats. Šio pareiškimo surašymo data patvirtina, kad tas dokumentas surašytas praėjus nedaug laiko po to, kai K. A. buvo sunkiai sužalotas. Todėl nukentėjusiojo paaiškinimas, kad jis tuo metu nelabai suprato pareiškimo turinį, yra įtikinamas.

Negalima laikyti nukentėjusiojo parodymų nenuosekliais ir dėl to, kad 2008 m. kovo 14 d. apklausos protokole nenurodyta apie tai, kad M. P. reikalavo iš jo pinigų (b. l. 53-54, t. 1). Apklausos protokolas surašytas ne nukentėjusiojo, bet tyrėjo. Protokole yra paminėti nukentėjusiojo parodymai, kad M. P. prie jo „kabinėjosi“. Tai, kad šios sąvokos turinys, į kurį gali įeiti ir pinigų reikalavimas, nėra atskleistas, yra apklausą atlikusio pareigūno darbo trūkumas, o ne nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas.

Taigi visi priekaištai nukentėjusiajam apie jo parodymų nepatikimumą, nėra pagrįsti. Išsamiau apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismuose, jis nuosekliai aiškino apie tai, kad M. P. iš jo reikalavo 100 Lt ir kad jo sužalojimas tiesiogiai susijęs su atsisakymu šiuos pinigus sumokėti.

Tiesiogiai tokio reikalavimo buvimo niekas nepatvirtino, tačiau niekas ir nepaneigė. Liudytojas Tadas Navickas, kurio bute ir kambaryje M. P. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, nurodo negirdėjęs tarp šių asmenų vykusio pokalbio turinio. Liudytoja A. N. , kurios bute įvyko tas konfliktas, nurodo buvusi kitam kambaryje ir į sūnaus kambarį, kuriame, atėjusi jau po to, kai K. A. buvo sužalotas. Taigi, šių liudytojų parodymai neduoda pagrindo teigti, kad piniginio reikalavimo nebuvo. Liudytojas M. N. patvirtino, kad praėjus kelioms dienoms po įvykio ligoninėje lankė nukentėjusįjį ir šis pasakė, kad sužalotas buvo dėl pinigų. Šie jo parodymai netiesiogiai patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie jo sužalojimo priežastį. Kolegijos nuomone, visuma aptartų įrodymų duoda pagrindą tikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie įvykį, o M. P. parodymus, kuriais jis neigia turtinius reikalavimus nukentėjusiajam, vertinti kaip neteisingus, kuriais siekiama palengvinti savo padėtį.

Dėl nurodytų motyvų nuosprendžio dalis, kuria M. P. išteisintas dėl kaltinimo turto prievartavimu, panaikintina ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo jis pripažįstamas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį. Tai padarytina vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 2 punktu. Taip pat, atsižvelgiant į savanaudiškas paskatas, pakeistinas nuteistojo veikos kvalifikavimas iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalies, numatančios baudžiamąją atsakomybę už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (328 straipsnio 1 punktas). Nuteistojo padarytos veikos, už kurias jis nuteisiamas šiuo nuosprendžiu, išdėstomos taip: „M. P. 2008 m. kovo 8 d., apie 23 val. 30 min., bute, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini), konflikto, kilusio dėl to, kad nukentėjusysis K. A. atsisakė jam duoti 100 Lt, metu, tyčia du kartus ranka sudavė pastarajam į galvos sritį, padarydamas jam poodines kraujosruvas dešinės akies viršutiniame voke, dešinės ausies srityje, po to tyčia du kartus peiliu dūrė jam į krūtinę ir kairę koją, padarydamas jam kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą kairėje krūtinės pusėje, atsiveriančią į krūtinplėvės ertmę, ir durtinę - pjautinę žaizdą kairėje blauzdoje. Padarydamas kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą kairėje krūtinės pusėje, atsiveriančią į krūtinplėvės ertmę, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Be to, M. P. 2008 m. kovo mėn. 8 d. apie 23.30 val. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą savo naudai vertė K. A. perduoti turtą, t. y. tyčia du kartus ranka sudavė nukentėjusiajam K. A. į galvos sritį, tyčia du kartus peiliu dūrė jam į krūtinės ir kairės kojos sritį, be teisėto pagrindo reikalavo iš K. A. 100 litų“.

Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų, o Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalies sankcija – laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis prašo jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe laikyti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. M. P. kaltu dėl turto prievartavimo neprisipažino, neigė ir sunkų sveikatos surikdymą kvalifikuojantį požymį – savanaudiškas paskatas. Nuoširdaus gailėjimosi iš jo parodymų, kuriuose jis kaltina dėl įvykio ir patį nukentėjusįjį, taip pat nesimato. Todėl tokia atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažintina. Kita vertus, nepripažintina ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė - kad veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio asmuo, jei tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Neatmetama, kad įvykio metu M. P. galėjo būti apsvaigęs nuo alkoholio (tai jis pats yra nurodęs ikiteisminio tyrimo metu), tačiau apsvaigimo lygis nei tyrimais, nei kitais įrodymais nenustatytas, todėl teigti, kad tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nėra pakankamo pagrindo, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad ir pats nukentėjusiajam buvo vartojęs alkoholinius gėrimus. M. P. nebuvo teistas, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, yra baustas už administracinius teisės pažeidimus. Jo prievartauto turto vertė nėra didelė, tačiau padaryti nusikaltimai yra pavojingi, vienas sunkus, kitas labai sunkus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės, savo dydžiu kiek mažesnės už sankcijos vidurkius. Kadangi nusikaltimai padaryti esant idealiajai sutapčiai, už juos paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu (Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tenkinti nuteistojo prašymą taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nėra jokio pagrindo, kadangi nenustatytos jokios išimtinės aplinkybės, kurios rodytų, kad sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė būtų per griežta. Pažymėtina ir tai, kad vienas iš argumentų, kuriuo nuteistasis grindžia tokį savo prašymą - nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimas, šiuo metu nėra reikšmingas, kadangi nuteistasis toje vietoje negyvena, o slapstosi.

Nurodytais pakeitimais nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Tenkinti skundą visa apimtimi nėra pagrindo. Skirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę už tas veikas, kurias padarė M. P. , atsižvelgiant į tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir tai, kad asmuo nebuvo teistas, nėra pakankamo pagrindo.

Tenkinti civilinį ieškinį visa apimtimi ir priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą taip pat nėra pakankamo pagrindo. Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiais, kad nukentėjusiajam turėtų būti priteistas iki 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. K. A. dėl M. P. padaryto nusikaltimo buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (b. l. 24-25, t. 1). Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad dėl patirtų sužalojimų K. A. patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus. Šiuo metu, nukentėjusiojo teigimu, jis taip pat jaučia tiek fizinius, tiek emocinius sveikatos sutrikimus, bijo išeiti iš namų, naktimis sapnuoja košmarus, negali susirasti darbo, skauda perdurtą krūtinės pusę. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, buvo atsižvelgta tiek į nukentėjusiojo, tiek į nuteistojo turtinę padėtį, todėl K. A. prašomos neturtinės žalos dydis – 100 000 Lt – sumažintas iki 30 000 Lt. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką už sunkų sveikatos sutrikdymą ir priteisiamas panašaus dydžio kaip šioje byloje neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2009). Įvertinusi visumą šių aplinkybių ir atsižvelgdama į minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija laiko, kad priteistas 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra nei per didelis, nei per mažas, todėl nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

n usprendžia:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d nuosprendžio dalį, kuria M. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: M. P. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir nubausti jį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Kitą Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį pakeisti: nuteistojo M. P. veiką kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir už jos padarymą paskirti jam penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, M. P. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – penkerius metus laisvės atėmimo.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.