Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Pieno žvaigždės“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Pieno žvaigždės“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Pieno žvaigždės“ (toliau – ir AB „Pieno žvaigždės“, Bendrovė) skundu (b. l. 3-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 5 595 729 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio - gruodžio mėnesiais“ (toliau - ir Nutarimas), Lietuvos pieno perdirbėjus įpareigojo 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais pieno gamintojams mokėti 2002 metais tuo pačiu laiku mokėtas pieno supirkimo kainas. Tam buvo numatyta 56 mln. litų parama. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, suderinusi su Lietuvos Respublikos finansų ministerija, 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtino Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles (toliau – ir Taisyklės). Nurodė, kad šiomis taisyklėmis buvo nustatytos nevienodos paramos teikimo sąlygos pieno perdirbėjams. Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad įmonei parama yra skiriama atsižvelgiant į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija, t. y. buvo įtvirtintas paramos teikimo kriterijus, kuris tam tikros įmonės patirtinų papildomų išlaidų kompensavimą iš esmės susiejo su tam tikros įmonės užimama dalimi pieno perdirbimo rinkoje. Taisyklių 3.1. punkte buvo numatyta, kad parama teikiama įmonėms, kurios 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais superka visą joms pateiktą parduoti rūšinį pieną ir pieno gamintojams moka ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 metais tais pačiais mėnesiais už tokį patį pieno kiekį, kuris buvo supirktas ir perdirbtas per tą patį laiką 2002 metais, pridedant prognozuojamą 3 procentų pieno supirkimo didėjimą. Šios nuostatos iš esmės įpareigojo pieno perdirbimo įmones (tarp jų ir pareiškėją) 2003 metų birželio - gruodžio mėnesiais supirkti pieną ne realiomis rinkos kainomis, o 2002 metų atitinkamų mėnesių kainomis. Pažymėjo, kad įmonės negalėjo atsisakyti dalyvauti minimoje programoje, kadangi nedalyvaudamos programoje jos neturėjo jokių galimybių konkuruoti su valstybės remiamomis įmonėmis ir norintis mokėti realias rinkos kainas (žymiai mažesnes nei buvo 2002 metais) ūkio subjektas, tokiomis rinkos sąlygomis tiesiog būtų neturėję iš ko pirkti reikiamo pieno kiekio. Bendrovė, laikydamasi paminėtų Taisyklių nuostatų, 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais už pieną mokėjo tas pačias kainas, kurias ji buvo mokėjusi tuo pačiu metu 2002 metais, pagal rūšį ir kiekį. Tokiu būdu, palaikant 2002 metais mokėtų kainų lygį, pareiškėjas savo sąskaita mokėjo didesnes nei rinkos pieno kainas, tikėdamasis, kad valstybės teikiama parama kompensuos jo patiriamas išlaidas. Tačiau, Taisyklėmis buvo nustatytas ydingas paramos skirstymo kriterijus, kuris siejamas tik su įmonės užimama dalimi pieno perdirbimo rinkoje, tačiau visiškai neatsižvelgiant į konkrečios įmonės 2002 metais mokėtas kainas už pieną ir į realias 2003 metais patiriamas išlaidas vykdant Taisyklių nuostatas bei palaikant 2002 metų kainų lygį. Taip pat nepagrįstai buvo apribotas ir pieno supirkimo kiekių augimas (3 proc.), kadangi niekas negalėjo tiksliai numatyti ir juo labiau apriboti įmonių plėtros 2003 metais. Taisyklių 5.1. punkto nuostatas, reglamentuojančias paramos dydį ir jos skirstymo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-08/2004 pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.76 straipsniui ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, o Taisyklių 2 ir 3.1. punkto nuostatas, ribojančias superkamo pieno kiekio didėjimą iki 3 procentų - prieštaraujančias Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ preambulėje įtvirtintam tikslui - palaikyti 2002 metų kainų lygį ir 1 punktui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 nustatė precedentinę galią turintį paramos teikimo kriterijų - parama pieno perdirbimo įmonėms turėjo būti teikiama tokiu būdu, kad būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė, sumokėdamos konkrečius pieno supirkimo kainų skirtumus. Darė išvadą, kad ta išlaidų dalis, kurios nepadengia Taisyklėmis nustatyta ir pareiškėjui išmokėta paramos dalis, yra pripažintina turtine žala, kuri atsirado dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų (konkrečiu atveju dėl neteisėtų teisės akto nuostatų). Atsižvelgiant į 2003 metais birželio-gruodžio mėnesiais supirkto pieno kiekius ir kainų skirtumus, kuriuos turėjo padengti iš savo lėšų ir kurie turėjo būti kompensuoti, tuo laikotarpiu pareiškėjas patyrė 16 489 138 Lt išlaidų, o gautas paramos dydis iš valstybės sudarė 12 710 000 Lt. Tokiu būdu Bendrovei buvo padaryta 3 779 138 Lt žala. Kaip ir Bendrovė, pieno kainų palaikymo programoje dalyvavo akcinė bendrovė „Panevėžio pienas“ (toliau – ir AB „Panevėžio pienas“), kuri 2004 metais buvo reorganizuota jungimo būdu, prijungiant ją prie pagrindinio akcininko - Bendrovės. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 68 straipsnyje nustatyta, kad reorganizuotų bendrovių visas turtas, teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo veiksiančioms bendrovėms, įskaitant ir teisę reikalauti atlyginti patirtą žalą iš reorganizuotos AB „Panevėžio pienas“ po reorganizavimo perėjo veikiančiai Bendrovei. Atitinkamai analizuojamu laikotarpiu AB „Panevėžio pienas“ patyrė viso 5 048 058 Lt išlaidų, valstybės parama sudarė 3 231 466 Lt. Tokiu būdu AB „Panevėžio pienas“ padaryta 1 816 592 Lt žala. CK 2.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teigė, kad Taisyklės patenka į minimą „neteisėto akto“ sąvoką bei nagrinėjamu atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepime (b. l. 72-74), kurį tikslino (b. l. 84-91) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas, dalyvaudamas valstybės skiriamos paramos pieno gamintojams skirstymo programoje, pasiekė naudingų tikslų - 2003 metus baigė pelningai, neprarado pieno gamintojų, išlaikė tvirtas pozicijas rūšinio pieno supirkimo ir pieno produktų realizavimo rinkose. Teikiant paramą, nebuvo siekiama kompensuoti visus pieno perdirbimo įmonių nuostolius, parama buvo ribota, valstybes biudžete šiam tikslui buvo skirta 56 mln. Lt ir apie tai pieno perdirbimo įmonėms buvo žinoma. Taisyklėse parama turėjo būti paskirstyta pieno perdirbimo įmonėms taip, kad neviršytų Vyriausybes nustatyto 56 mln. Lt dydžio. Vyriausybės, Žemės ūkio ministerijos ir Finansų ministerijos veiksmus rengiant minėtą nutarimą ir Taisykles reikia kvalifikuoti kaip atliktus dėl būtino reikalingumo (CK 6.253 str. 6 d.), o tai atleidžia Lietuvos valstybę nuo bet kokios atsakomybes pareiškėjos atžvilgiu. Teigė, kad pareiškėjas šiuo atveju neturi teisės reikalauti išvestinės žalos atlyginimo, nes neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindų. Kadangi ministerijos neteisėtų veiksmų dėl paramos suteikimo pareiškėjui nenustatyta, o ši sąlyga CK 6.271 straipsnio taikymui yra būtina, Lietuvos valstybei pareiga atlyginti pareiškėjui žalą dėl Taisyklėse nustatytų paramos gavimo sąlygų vykdymo nekyla. Žemės ūkio ministerijos darbuotojai veikė taip, kaip pagal tuo metu galiojančius teises aktus privalėjo veikti, nes iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimo, kuriuo buvo konstatuojamas teisės akto (Taisyklių) neteisėtumas, teisės aktas laikytinas teisėtu ir turėjo būti vykdomas. Teigė, kad šios sumos negalima laikyti žala, kadangi ji susidarė per visą paramos laikotarpį ir pagal savo esmę yra faktiškai 2003 m. pareiškėjo patirtų išlaidų dalis, susidariusi dėl pieno gamintojų struktūros ir pieno rūšingumo pasikeitimų. Visas pareiškėjo skundas (kaip ir nuostolių apskaičiavimas) iš esmės yra grindžiamas vienintele prielaida, kad pareiškėjas paramai gauti turėjo gamintojams mokėti daugiau negu 2003 m. vidutinės pieno supirkimo kainos šalyje. Vyriausybės nutarimo nuostata, jog pieno perdirbimo įmonės 2003 metais gamintojams moka atitinkamas kainas, negali būti aiškinama kaip pieno perdirbimo įmonių pareiga mokėti atitinkamas kainas, o išreiškia tik pieno perdirbėjų teisę gauti atitinkamą paramos dalį, jeigu pieno perdirbimo įmonė mokėtų pieno gamintojams nutarimo 1 punkto nustatytas kainas. Pareiškėjas savo laisva valia nusprendė pasinaudoti valstybės teikiama parama. Todėl Lietuvos valstybė nėra ir negali būti atsakinga už pareiškėjo priimtą sprendimą 2003 metais paremti pieno gamintojus valstybės skiriamomis lėšomis. Dalyvavimas paramos programoje nebuvo privalomas, o buvo savanoriškas ir priimamas paramos skirstymo kriterijus atitinkančio ūkio subjekto laisva valia ir pasirinkimu. Pareiškėjas pati laisva valia sprendė pasinaudoti valstybės teikiama parama ir, įvertinęs valstybės paramos teikiamą naudą ir galimą riziką, prisiėmė riziką dėl nuostolių atsiradimo. Taisyklėmis nebuvo numatyta jokio įmonių papildomai patirtų išlaidų kompensavimo mechanizmo. Įmonė jokių pretenzijų ministerijai 2003 - 2008 metų laikotarpiu nepareiškė. Teigė, kad pareiškėjas už 2003 m. papildomai supirktą rūšinį pieną (18 proc.) mokėjo sutartinėmis kainomis. Pareiškėjas, siekdamas tariamai patirtos turtinės žalos atlyginimo, turėjo ministerijai 2003-2008 m. laikotarpiu pagrįsti žalos atsiradimo faktą ir pateikti ekonominį pagrindimą pagal kapitalo investicijų planavimo metodikos reikalavimus. Šiuo atveju nebuvo atlikta naudos ir sąnaudų analizė. Nesutiko su pareiškėjo teigimu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. administracinėje byloje Nr. A8-690/2005 nustatė precedentinę galią turintį paramos teikimo kriterijų, kad „pilnai parama pieno perdirbimo įmonėms turėjo būti teikiama tokiu būdu, kad būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė“. Paramos teikimo tikslas buvo palaikyti 2002 m. birželio - gruodžio mėn. kainų lygį ir tokiu būdu paremti pieno gamintojus, o ne tiesiogiai ją išdalinti pieno perdirbimo įmonėms. Finansų ministerija administracinėje byloje Nr. A-1690/2005 pažymėjo, kad Taisyklėmis reglamentuota parama nebuvo siekiama kompensuoti visų pieno perdirbėjų patirtų nuostolių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendime pažymėjo, kad ministerija Taisyklėmis neįpareigojo pieną perdirbančių įmonių mokėti už superkamą rūšinį pieną tų kainų, kurias jos mokėjo 2002 metais, atitinkamai tą patį laikotarpį. Tai buvo tik viena iš sąlygų, kurią įvykdžius, įmonės turėjo galimybę gauti minėtą paramą ir paremti pieno gamintojus. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą žalą dėl tariamai Vyriausybės ir ministerijos neteisėtų veiksmų yra aiškiai klaidinantys ir neatitinkantys tikrovės. Vadovaujantis pareiškėjo skunde pateikta medžiaga, kurios duomenų tikrumą ir teisingumą patvirtino UAB „Audito standartas“, konstatuoja, kad pareiškėjas, siekdamas įmonei ekonomiškai naudingų tikslų - užimti konkurencinėje kovoje didesnes rinkos pozicijas ir supirkti kuo daugiau rūšinio pieno, 2003 m. supirko net 18 proc. daugiau rūšinio pieno nei 2002 metais (Taisyklėmis buvo numatytas 3 proc. žaliavinio pieno supirkimo augimas). Atlikus pareiškėjo finansinių rodiklių analizę nustatyta, kad pieno perdirbimo įmonės - rinkos lyderės, pasinaudojusios valstybės skirta parama 2003m., užbaigė pelningai. Pareiškėjas nepaisant savo teiginių apie tariamai patirtus nuostolius, 2003 m. užbaigė pelningai - gavo 17,1 mln. Lt grynojo pelno (tuo tarpu 2002 m. pareiškėjo grynasis nuostolis buvo (-) 6,7 mln. Lt). Todėl pareiškėjo priimtas sprendimas laisva valia dalyvauti valstybės paramos pieno gamintojams turėtų būti kvalifikuotas pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį kaip nukentėjusio asmens sutikimas ir rizikos prisiėmimas, o tai atleidžia Lietuvos valstybę nuo bet kokios atsakomybės pareiškėjo atžvilgiu (CK 6.253 str. 1 d.). Savo reikalavimą atlyginti žalą pareiškėjas kildina Taisyklių nuostatų. Minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas buvo paskelbtas 2004 m. lapkričio 4 d. „Valstybės žiniose“ ir įsigaliojo nuo 2004 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 str.). Apie pareiškėjo nurodomą materialinės teisės normų pažeidimą jis turėjo sužinoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo paskelbimo (2004 m. lapkričio 4 d.) „Valstybės žiniose“ ir įsigaliojimo (2004 m. lapkričio 5 d.) dieną. Pareiškėjas 2004-2008 m. laikotarpiu jokių pretenzijų ministerijai dėl Taisyklių įgyvendinimo ir iš to kylančių finansinių problemų raštu nepareiškė, todėl teigė, kad pareiškėjas nemanė, kad jo teisė buvo pažeista. Pareiškėjas 2003 m. birželio 16 d. – 2008 m. gruodžio 7 d. laikotarpiu dėl žalos atlyginimo į teismą nesikreipė ir praleido nustatytą 3 metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 p.).

Tretysis suinteresuotasis asmuo Finansų ministerija atsiliepime (b. l. 67-70) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pateikė iš esmė tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 595 729 Lt dydžio turtinės žalos bei 5 proc. palūkanų, pagrįstumo ir teisėtumo. Remiantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybė yra atsakinga už tiesioginių valstybinės valdžios pareigūnų veiksmus (neveikimą), t. y. valstybė atsako tik tada, kai jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas įvertino, kad skundo reikalavimas gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Be to, sprendžiant ginčą ir vertinant Bendrovės nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas žalos pareiškėjui padarymas, privalu atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose sprendžiant ginčus analogiško pobūdžio bylose, pateiktas teisės aktų taikymo bei aiškinimo taisykles. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I1-08/2004 ir 2009 m. kovo 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-369/2009 pateikti ginčo santykiams reikšmingų teisės aktų išaiškinimai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendime aiškindamas Nutarime bei Taisyklėse įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėjo, kad minėtu Nutarimu pieno perdirbėjų paramai buvo paskirta fiksuota 56 mln. litų suma ir šios sumos padidinimas nebuvo numatytas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimu pripažinta, kad Taisyklių 3.1 punktas ta apimtimi, kuria numatė pieno gamintojams teikti paramą tik už tokį patį supirkto pieno kiekį kaip ir 2002 metais, pridedant 3 procentų prognozuojamą superkamo pieno kiekio padidėjimą, prieštarauja Nutarimo preambulėje įtvirtintam tikslui ir 1 punktui, o tai reiškia, kad dalyvaujančios paramos programoje pieno perdirbimo įmonės 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais galėjo pirkti iš gamintojų pieną neatsižvelgdamos į 2002 metais supirkto pieno kiekį, t. y. neribotai daugiau nei supirko 2002 metų atitinkamais mėnesiais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendime taip pat pažymėjo, jog įvertinus tas faktines aplinkybes, kad pieno perdirbimo įmonėms buvo fiksuota bendra paramos suma bei galimybė įmonėms supirkti neribotą kiekį pieno nebuvo ribojama, darytina išvada, jog skiriant paramą nebuvo numatyta, kad ši parama pilnai padengs papildomas pieno perdirbėjų išlaidas, kas reiškia, jog buvo numatyta tik dalinė parama. Todėl pieno perdirbėjų dalyvavimas 56 mln. litų paramos programoje, kaip nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2004 m. spalio 28 d. sprendime, buvo savanoriškas.

Be to, Nutarimu paskirta 56 mln. litų parama, bei Taisyklės, kurių 1-uoju priedu buvo paskirstyta ši parama konkrečioms įmonėms, tame tarpe ir pareiškėjui (kartu su AB „Panevėžio pienas“) paskirta 21 592 998 Lt parama, buvo priimti ir įsigaliojo 2003 metų birželio mėnesį. Taigi, kiekvienas paramos programoje dalyvaujantis pieno perdirbėjas, įskaitant ir pareiškėją, nuo pirmo programos mėnesio žinojo koks paramos dydis jam yra paskirtas, todėl veikdamas atidžiai ir rūpestingai, atitinkamai galėjo planuoti savo ūkinę veiklą, įskaitant ir dalyvavimą paramos programoje, kad būtų išvengta galimų nuostolių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendime vertindamas Taisyklių 1 priedą nurodė, kad šis priedas toje apimtyje, kurioje nustatomas konkretus paramos dydis konkrečioms įmonėms, išreiškia individualų teisės aktą, t. y. vienkartinį teisės taikymo aktą, skirtą konkrečiam subjektui. Būtent šis individualus teisės aktas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kiekvieno iš pieno perdirbėjų gautos paramos dydžiu. Šis individualus teisės aktas yra galiojantis ir nei teismine, nei ne teismo tvarka nėra pripažintas neteisėtu ar negaliojančiu.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. ir 2009 m. kovo 30 d. sprendimuose pateiktus išaiškinimus, nustatė, kad Nutarimu pieno perdirbėjams buvo skirta dalinė parama, dalyvavimas šioje paramos programoje buvo savanoriškas, visi pieno perdirbėjai, įskaitant ir pareiškėją, nuo pat pirmo dalyvavimo paramos programoje mėnesio žinojo apie paskirtą paramos dydį, todėl padarė išvadą, kad tarp atsakovo veikos, kuria buvo patvirtinta Taisyklių 3.1 punktas ir 5 punkto 1 dalis, ir pareiškėjo nurodytos žalos nėra priežastinio ryšio. Nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, tenkinti skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo nėra pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra išvestinis iš reikalavimo dėl žalos priteisimo, todėl netenkintinas ir išvestinis reikalavimas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjo AB „Pieno žvaigždės“ skundo reikalavimų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas AB „Pieno žvaigždės“ apeliaciniu skundu (b. l. 186-191) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tai pačiais argumentais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui bei papildomai nurodo šiuos:

1. Teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą, kad teisės aktais buvo numatyta dalinė parama. Paaiškina, kad parama, jos dydis ir kitos su ja susijusios aplinkybės priklausė išimtinai nuo politinės valios.

2. Tai, kad pieno perdirbėjai supirko visą jiems patiektą pieną, tinkamai palaikė pieno supirkimo kainų lygį ir dalį išlaidų buvo priversti kompensuoti iš savo privačių lėšų sąlygojo neteisėti ir netinkami Žemės ūkio ministerijos veiksmai rengiant Taisykles. Pabrėžė, kad jeigu Žemės ūkio ministerija būtų tinkamai supratusi Vyriausybės pavedimą (kad pavedimas buvo netinkamai suprastas, patvirtina tai, kad Taisyklių nuostatos, susijusios su paramos paskirstymu, prieštarauja Nutarimo preambulei, t. y. tikslui) galbūt iš karto būtų iškilęs klausimas dėl tolimesnio finansavimo poreikio ir tai būtų nulėmę kitokius paramos apskaičiavimo ir teikimo kriterijus, teisės aktų tobulinimą, papildomus sprendimus ar paramos pobūdžio koregavimą. Neteisėtos Taisyklių nuostatos sąlygojo tai, kad pieno gamintojų rėmimo programa nuo pat jos vykdymo pradžios buvo ydinga ir susiklostė dabartinė neteisėta situacija.

3. Situacija, kad privatus ir pelno siekiantis ūkio subjektas privalėtų kompensuoti dalį valstybės įsipareigojimų pieno gamintojams, laisvos rinkos sąlygomis yra negalima. Nurodo, kad privatus ūkio subjektas gali teikti paramą, tačiau tai turi daryti niekieno neverčiamas, savanoriškai, pats pasirinkti ir nuspręsti kokio dydžio ir kam tokią paramą teikti. Be to, privatus ūkio subjektas tokio pobūdžio paramą teikia pagal Lietuvos Respublikos paramos ir labdaros įstatymą, bei atitinkamai gali naudotis tam tikromis mokestinėmis lengvatomis. Jeigu būtų aiškiai nustatyta ir pieno perdirbėjai būtų suvokę, jog atitinkamu būdu remdami pieno gamintojus jie patirs nuostolių t. y. dalį paramos sumos jie bus priversti sumokėti iš privačių lėšų, nei viena įmonė nebūtų sutikusi dalyvauti programoje ir savo noru bloginti savo padėties.

4. Tariamas savanoriškumas dalyvauti programoje nepanaikina civilinės atsakomybės. Bendrovė nesuprato ir negalėjo suprasti, kad patirs nuostolių ir dalį paramos suteiks iš privačių įmonės lėšų. Taisyklėmis buvo iš esmės sujaukta pieno supirkimo rinka - įvertinus visas faktines aplinkybes ir vertinant realią susiklosčiusią padėtį, galima teigti, kad vienas ar kitas ūkio subjektas netgi neturėjo galimybių atsisakyti ir nedalyvauti programoje, kadangi tai reikštų arba bankrotą/veiklos stabdymą (objektyviai nebūtų galimybės įsigyti pieno mažesnėmis kainomis), arba paramos teikimą pieno gamintojams savo lėšomis (mokant dirbtinai sukeltas kainas ir negaunant jokios pramos).

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 nustatė teisingą ir protingą principą, pagal kurį atitinkamoje situacijoje galėjo būti teikiama parama, t. y. tokiu būdu, jog būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė, sumokėdamos konkrečius pieno supirkimo kainų skirtumus pieno gamintojams (t. y. išlaidos, kurias jos patyrė remdamos pieno gamintojus).

6. CK 6.271 straipsnis numato vadinamąją „griežtą“ valstybės atsakomybę, t. y. valstybė už savo valdžios institucijų veiksmais ar neveikimu padarytą žalą atsako be kaltės.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu pripažino neteisėtu Taisyklių 5.1. punkte nustatytą paramos apskaičiavimo kriterijų, todėl daro išvadą, kad Bendrovei paskirtos paramos dydis yra netinkamas. Pažymi, kad paprastai, kai vienas ar kitas teisės aktas ar jo dalis yra panaikinami teismo sprendimu, šis aktas kompetentingų institucijų privalo būti keičiamas, atitinkamai ištaisant padarytas klaidas. Neteisėtais paramos kriterijais, buvo neteisėtai paskirstyta parama, todėl ūkio subjektai gavo netinkamo dydžio paramos sumas. Nedarant pakeitimų ir nesiekiant užtikrinti teisėtumo yra grubiai paminami teisinės valstybės principai. Analizuojamu atveju, kompetentinga institucija nesiėmė jokių veiksmų ir nedarė jokių teisės aktų pakeitimų, nors pagal kompetenciją ji tai privalėjo padaryti.

8. Bendrovė yra patyrusi atitinkamas išlaidas, o parama jai apskaičiuota ir paskirta pagal neteisėtą ir nepagrįstą paramos kriterijų, todėl teismas, remdamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, turėjo nustatyti principą, pagal kurį turėjo būti teikiama parama pieno gamintojams pasinaudojant pieno perdirbėjais. Pažymi, kad parama iš tiesų buvo teikiama ne pieno perdirbėjams, o pieno gamintojams, t. y. per aukštesnes nei turėtų būti pieno supirkimo kainas buvo remiami pieno gamintojai.

9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-369/2009, nes šis sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005, kuriuo, pareiškėjo manymu, turėjo būti remiamasi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 196-202) prašė palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, bei papildomai nurodo šiuos:

1. Apelianto pateikti paaiškinimai vertintini kaip neesminiai ir klaidinantys, kurie negalėjo įtakoti teismo teisingo sprendimo priėmimą, t. y. apeliaciniame skunde iš esmės nurodyti tie patys klausimai ir bandoma manipuliuoti teisinėmis sąvokomis, kaip ir ankstesniuose skunduose, nepateikiant naujų dokumentų ir faktinių aplinkybių.

2. Pareiškėjas Lietuvos valstybei bando pritaikyti civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį) ir priversti Lietuvos valstybę atsakyti už tariamai neteisėtus veiksmus, kurie nulėmė tariamai patirtą žalą.

3. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendime vertindamas Taisyklių 1 priedą nurodė, kad šis priedas toje apimtyje, kurioje nustatomas konkretus paramos dydis konkrečioms įmonėms, išreiškia individualų teisės aktą, t. y. vienkartinį teisės taikymo aktą, skirtą konkrečiam subjektui. Būtent šis individualus teisės aktas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kiekvieno iš pieno perdirbėjų gautos paramos dydžiu ir yra galiojantis, nes nei teismine, nei ne teismo tvarka nėra pripažintas neteisėtu ar negaliojančiu. Vadinasi, ginčo teisiniams santykiams šio sprendimo taikyti negalima, nes galioja bendras Teismo sprendimų galios nukreipimo į ateitį principas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo sprendime inter alia konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostata, kad pieno perdirbimo įmonės 2003 m. gamintojams moka atitinkamas kainas, negali būti aiškinama kaip pieno perdirbimo įmonių pareiga mokėti atitinkamas kainas, o išreiškia tik teisę gauti atitinkamą paramos dalį, jeigu pieno perdirbimo įmonė mokėtų pieno gamintojams nutarimo 1 punkte nustatytas kainas.

4. Vertinant pareiškėjo deklaruojamos patirtos žalos dydį (5 595 729 Lt) pabrėžtina, kad tiek Nutarimu, tiek Taisyklėmis pieno perdirbimo įmonėms buvo nurodyta 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais supirkti pieną 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, t. y. pieno perdirbimo įmonėms buvo skirta fiksuota paramos suma, tačiau nebuvo ribojama galimybė įmonėms supirkti neribotą kiekį pieno.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu konstatavo, jog parama pieno perdirbimo įmonėms buvo numatyta teikti už pieno supirkimą 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais kainomis, kurios buvo ne mažesnės ir ne didesnės nei 2002 metų atitinkamais mėnesiais. Tuo tarpu byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais už supirktą pieną mokėjo didesnes kainas nei 2002 metų atitinkamais mėnesiais, dėl ko pareiškėjas patyrė atitinkamai didesnes išlaidas.

6. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu konstatavo, kad vien tas faktas, jog po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimo priėmimo Taisyklės nebuvo surašytos nauja redakcija ar kitaip pakeistos, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo veikoje neteisėto neveikimo, nes teismo sprendimo priėmimo dieną visa Nutarimu paskirta 56 mln. Lt parama jau buvo išskirstyta pieno perdirbėjams, todėl nebuvo poreikio priimti naujas šios paramos skirstymą reglamentuojančias taisykles. Teigia, kad atsakovo veikoje nėra neteisėto neveikimo, o pareiškėjas už 2003 m. papildomai supirktą rūšinį pieną (18 proc.) mokėjo sutartinėmis kainomis.

7. Šiuo metu yra atnaujintas bylos nagrinėjimas dėl žalos atlyginimo AB „Žemaitijos pienui“.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, tačiau sprendimo motyvai keistini.

Bendrąsias deliktinės atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir kilusios žalos, žalą padariusio asmens kaltę reglamentuoja Civilinio kodekso 6.245 - 6.250 straipsniai. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės (savivaldybės) pareiga atlyginti žalą valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą. Valstybės (savivaldybės) civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.).

Pareiškėjas atsakovo veiksmų neteisėtumą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-08/2004, kuriuo prieštaraujančia Civilinio kodekso 2.76 straipsniui ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui buvo pripažinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata ,,kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“.

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad nepagrįstai buvo apribotas ir pieno supirkimo kiekių augimas (3 proc.), kadangi niekas negalėjo tiksliai numatyti ir juo labiau apriboti įmonių plėtros 2003 metais. Deklaravo, kad vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 bei Taisyklių nuostatas, patyrė 16 489 138 Lt išlaidų, o gautas paramos iš valstybės dydis sudarė 12 710 000 Lt. Atsižvelgiant į 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais supirkto pieno kiekius ir kainų skirtumus, kuriuos turėjo padengti iš savo lėšų, nors jie turėjo būti kompensuoti, jam buvo padaryta 3 779 138 Lt žala. Akcinė bendrovė ,,Panevėžio pienas“, kuri 2004 metais buvo reorganizuota jungimo būdu, prijungiant ją prie pagrindinio akcininko AB ,,Pieno žvaigždės“, analizuojamu laikotarpiu turėjo 5 048 058 Lt išlaidų, kai tuo tarpu valstybės parama sudarė tik 3 231 466 Lt, ir tokiu būdu patyrė 1 816 592 Lt žalą. Taigi iš viso pareiškėjas nurodė patyręs 5 595 729 Lt žalą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 pieno paramos teikimui pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms buvo paskirta fiksuota 56 mln. litų suma, jos padidinimas numatytas nebuvo. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 1 priedas patvirtina, kad AB ,,Pieno žvaigždės“ įmonių grupei skirta 12 710 tūkst. litų, o AB ,,Panevėžio pienas“ – 3 278 tūkst. litų parama, kuri buvo apskaičiuota pagal 2002 m. birželio – gruodžio mėnesių perdirbto pieno kiekį, įvertinus prognozuojamą 3 proc. pieno kiekio padidėjimą paramos teikimo laikotarpiu. Sumažėjus pieno kiekiui, buvo numatyta atitinkamai mažinti ir skiriamą paramą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimu pripažinta, kad Taisyklių 2, 3.1, 10 punktai ta apimtimi, kuria įtvirtino taisyklę, kad parama pieno perdirbimo įmonėms skiriama 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais, už tokį patį pieno kiekį, koks buvo supirktas 2002 metų atitinkamais mėnesiais, pridėjus prognozuojamą 3 procentų supirkimo padidėjimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 preambulėje įtvirtintam tikslui – palaikyti 2002 metų birželio – gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainų lygį ir Nutarimo 1 punktui. Tai reiškia, kad paramos programoje dalyvaujančios pieno perdirbimo įmonės 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais galėjo pirkti iš pieno gamintojų neribotai daugiau pieno, nei supirko atitinkamais 2002 metų mėnesiais.

Minėtas 2004 m. spalio 28 d. Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas ,,Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2004 m. lapkričio 4 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (1 d.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 5 d. iki 2007 m. lapkričio 5 d. Žemės ūkio ministerijai būtų pareiškęs kokias nors pretenzijas dėl Taisyklių įgyvendinimo ar jų pakeitimo bei iš to kylančių finansinių problemų. Į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 9 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino pareiškėjas neprašė, motyvuodamas, kad jis apie savo pažeistas teises sužinojo tik tuomet, kai buvo priimtas ir paskelbtas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje A8-1690/2005 (AB ,,Žemaitijos pienas“ v Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos). Neva tik šioje byloje buvo nustatyta taisyklė, kad ,,parama turėjo būti teikiama tokiu būdu, kad būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė, sumokėdamos konkrečius pieno supirkimo kainų skirtumus pieno gamintojams“, kuri įgalino pieno perdirbimo įmones apskaičiuoti patirtą žalą. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kiekvienai pieno perdirbimo įmonei skiriama parama buvo įtvirtinta individualiame teisės akte – Taisyklių 1-me priede, kuriame aiškiai nustatytas konkretus paramos dydis. Tad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2004 m. spalio 28 d. sprendimą kiekvienas suinteresuotas ūkio subjektas, elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo pagrindą išsiaiškinti ir realią galimybę sužinoti, ar dėl anksčiau aptartų Taisyklių nuostatų, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams, patyrė žalą. Gi negalėjimas nustatyti konkretaus ieškinio dydžio ar kitos panašios kliūtys lemiamos reikšmės nustatant ieškinio senaties termino pradžią neturi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šio klausimo nepagrįstai nesvarstė, kadangi argumentus dėl ieškinio senaties instituto taikymo ir prašymą jį taikyti atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Žemės ūkio ministerija buvo išreiškusi jau 2008 m. gruodžio 31 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 72-74) bei 2009 m. gegužės 5 d. atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą (b. l. 131-140), pateiktus pirmosios instancijos teismui.

Kadangi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.) ir yra atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo skundą paliekamas nepakeistas.

Nagrinėti kitų apeliacinio skundo argumentų nėra teisinio pagrindo, nes jie negali nulemti bylos baigties. Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo akcinės bendrovės „Pieno žvaigždės“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.