Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant D. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Priteista iš J. M. 2313,52 Eur gydymo išlaidų Valstybinės ligonių kasos naudai, 77 Eur turtinės ir 5792,40 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo G. B. naudai. Priteista iš J. M. 579,24 Eur išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti G. B. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: jis, 2014 m. birželio 6 d. apie 20.30 val. prie tvenkinio, esančio adresu Utenos r., (duomenys neskelbtini) g., priėjęs iš nugaros pusės tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį ant suoliuko sėdėjusiam G. B. į kairįjį smilkinį, dėl ko šis pargriuvo veidu ant žemės. Po to, jam bandant atsistoti, du kartus spyrė į kairįjį šoną pilvo srityje, sukeldamas nukentėjusiajam blužnies plyšimą, kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę, hipovaleminį šoką, mažakraujystę, bei taip dėl blužnies plyšimo sunkiai sutrikdė G. B. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis bei jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino tinkamai ir pagrįstai J. M. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu, teigia, kad apylinkės teismas įvertino įrodymus, pažeisdamas BPK 20 str. nustatytas taisykles, ir todėl, kaip mano, priėmė nepagrįstą bei neteisėtą, abejonėmis ir spėjimais paremtą nuosprendį. Tačiau pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir kokios išvados remiantis ištirtais įrodymais turi būti daromos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo baigiamasis aktas yra motyvuotas ir neprieštaringas, jame padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., buvo konstatuota įvertinus nukentėjusiojo, liudytojų S. B., B. B., I. S., V. L. parodymus, specialisto išvadą bei ją pateikusio medicinos eksperto S. F. paaiškinimus, paties nuteistojo parodymus bei kitus bylos įrodymus. Duomenų apie tai, kad vertinant bylos įrodymus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra. BK 135 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Skundžiamame nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti byloje surinktų įrodymų, todėl su jų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl apelianto kaltės visiškai sutinka. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde J. M. iš esmės kelia tuos pačius klausimus, kurie jau buvo aptarti ir išanalizuoti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių skundžiamame nuosprendyje buvo padarytos išsamios bei motyvuotos išvados. Apygardos teismo teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kartu pažymi, jog vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo nuostatos, priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam G. B. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl blužnies plyšimo (specialisto išvada). Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, jis neigia priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiajam kilusių pasekmių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) buvimą, teigia, kad pats nukentėjusysis galėjo griūdamas susižaloti į medinį suoliuką (jo kampą), kai jis nukentėjusįjį stūmė, siekdamas apginti A. J.. Tačiau nagrinėjamoje byloje visai kitokias įvykio aplinkybes nurodė nukentėjusysis G. B.. Pastarasis tvirtino, kad jam bandant atstumti liudytoją A. J., kuri jį mušė rankomis, J. M. sudavė jam smūgį į galvą, o pargriuvus ant žemės ne kartą spyrė į kairį šoną. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su nukentėjusiojo parodymų vertinimu, teigia, kad remtis jais negalima, nes jie nebuvo nuoseklūs. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jame apylinkės teismas išsamiai aptarė nukentėjusiojo viso proceso metu duotus parodymus ir padarė išvadą, su kuria šiuo atveju visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad laikyti G. B. parodymų nenuosekliais ir prieštaringais nėra jokio pagrindo.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo pareiškimo policijai ir iškarto po įvykio atliktos jo kaip liudytojo apklausos, G. B. buvo nurodęs tik tokias aplinkybes, kad J. M. jam sudavė du kartus ranka. Tačiau teisiamojo posėdžio metu bei ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas nukentėjusysis tvirtino, kad jis po įvykio buvo susijaudinęs ir galėjo neatkreipti dėmesio į tai, kokios aplinkybės buvo užfiksuotos jo pareiškime ir pirminiame apklausos protokole. Šiuo atveju atmesti tokį nukentėjusiojo aiškinimą, kaip ir pirmosios instancijos teismas, kolegija neturi pagrindo. Bylos duomenimis nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas smurtas, jis buvo emociškai susijaudinęs, todėl akivaizdu, jog būdamas susijaudinęs, jis galėjo netiksliai nurodyti visas aplinkybes, be to, manė, jog pilvą jam skauda dėl atsinaujinusio gastrito, o ne dėl jo atžvilgiu pavartoto smurto. Apylinkės teismas skundžiame nuosprendyje pagrįstai nurodė ir tai, kad analizuojant pirminį nukentėjusiojo apklausos protokolo turinį matyti, jog nebuvo aprašyta konkreti įvykio vieta, neišsiaiškinti konkretūs kiekvieno konflikte dalyvavusio asmens veiksmai, nenurodyti kiti įvykį galėję matyti asmenys. Šios aplinkybės apylinkės teismui leido padaryti išvadą, su kuria šiuo atveju visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad tiek pradinis tyrimas bei nukentėjusiojo apklausa buvo atlikta paviršutiniškai, formaliai ir atmestinai. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo aiškinimus, jog pareigūnas nesurašė visų jo parodymų, paneigia paties pareigūno A. V. parodymai, kad jis užrašė visas aplinkybes, kurias jam sakė nukentėjusysis. Tačiau iš nukentėjusįjį iš karto po įvykio apklaususio pareigūno A. V. teisme duotų parodymų ir nukentėjusiojo pareiškimo bei jo pirminės apklausos turinio matyti, kad nukentėjusysis įvykio vietoje pareigūnui nurodė daugiau įvykio aplinkybių nei buvo užfiksuota jo pareiškime ir pirminiame apklausos protokole. Teisme kaip liudytojas apklaustas pareigūnas A. V. parodė, kad nukentėjusysis jam aiškino, jog J. M. sudavė jam smūgį į galvą, o po to ir jį pargriovė, tuo tarpu, kaip minėta, nukentėjusiojo pareiškime ir jo pirminėje iš karto po įvykio surašytoje apklausoje užfiksuota tik tai, kad J. M. nukentėjusiajam sudavė du kartus ranka, ta aplinkybė, jog nuteistasis nukentėjusįjį dar ir pargriovė – nenurodyta, nukentėjusiojo pargriovimo faktas, apklausiant nukentėjusįjį, taip pat nesiaiškintas, nors, kaip matyti iš to paties pareigūno teisme duotų parodymų, šį faktą, t. y. kad pargriovė nukentėjusįjį, iš karto po įvykio patvirtino ir pats J. M.. Taigi visos šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio buvo apklaustas paviršutiniškai, formaliai ir atmestinai, nebuvo užfiksuoti visi jo duoti paaiškinimai, neišsiaiškintos visos su aptariamu įvykiu susijusios aplinkybės. Todėl atsižvelgus į tai ir įvertinus, jog nukentėjusiojo vėlesni ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių buvo išsamūs, aiškūs, detalūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir kiti bylos įrodymai, daryti išvadą, remiantis vien pirminiais tyrimo veiksmais, kad nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, nėra jokio pagrindo. Apeliantas nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą grindžia ir ta aplinkybe, kad jis smulkiai kiekvienam iš liudytojų nenurodė visų įvykio aplinkybių. Tačiau kolegija šiuo atveju visiškai sutinka su apylinkės teismo argumentacija, jog tai, kad nukentėjusysis smulkiai kiekvienam iš liudytojų nenurodė visų įvykio aplinkybių, vertintina tik kaip jo būdo bruožas, o ne pagrindas abejoti jo parodymų patikimumu. Be to, kaip minėta, nukentėjusysis dėl aptariamo įvykio buvo labai susijaudinęs, taip pat iš bylos duomenų matyti, kad jis po įvykio jautėsi labai blogai, beveik dvi paras iki patekimo į gydymo įstaigą pragulėjo lovoje savo kambaryje, kas taip pat galėjo lemti, jog nukentėjusysis liudytojams nenurodė itin išsamių ir detalių įvykio aplinkybių. Nukentėjusysis G. B. taip pat parodė, jog jis tėvams mažai ką apie įvykį sakė, nes jų sveikata prasta ir jie dėl to būtų susijaudinę.

Kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistasis, kuris ginčija nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą ir patikimumą, pats viso proceso metu davė skirtingus parodymus. Savo pirminiame 2014-06-06 paaiškinime J. M. nurodė, kad pargriovė nukentėjusįjį ant žemės, galėjo griūdamas netyčia jam trenkti. Apklaustas kaip įtariamasis J. M. parodė, kad rankomis stūmė G. B. nuo suoliuko ir jie abu pargriuvo ant žolės, jokių smūgių jam nesudavė, o griūdamas galėjo netyčia jam trenkti, taip pat galėjo užgauti jį stumdamas, nes tarsi šoko ant jo, bet už suoliuko jie lyg neužkliuvo. Teisme J. M. teigė jokių smūgių rankomis bei kojomis nukentėjusiajam nesudavęs, o jį tik sėdintį ant suoliuko pastūmęs, po ko, nukentėjusysis nuo jo pastūmimo nugriuvo nuo suoliuko krašto ant žemės, virsdamas galėjo užsigauti į suoliuko kampą, ant nukentėjusiojo užgriuvęs nebuvo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, J. M. nurodė, kad parvertė nukentėjusįjį ant žemės, nukentėjusysis griūdamas galėjo susižaloti į suoliuką, taip pat jis versdamas nukentėjusįjį galėjo savo alkūne užgauti jo veidą, pripažįsta, kad galėjo nukentėjusiajam ir suduoti smūgį į veidą. Taigi iš nuteistojo paaiškinimų akivaizdu, kad jis versiją, jog nukentėjusysis griūdamas galėjo susižaloti į suoliuko kampą, iškėlė tik vėliau, t. y. pirmosios instancijos teisme, tokių aplinkybių, kad nukentėjusysis krisdamas atsitrenkė į suolo kraštą, ikiteisminio tyrimo metu J. M. nenurodė, aiškino, kad nukentėjusysis pargriuvo ant žemės. Pats nukentėjusysis taip pat neigė, kad jis trenkėsi į suolo kraštą. Tokių aplinkybių nukentėjusysis nenurodė ir nė vienam liudytojui. Kartu su J. M. įvykio metu buvusi A. J. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme taip pat nenurodė, kad nukentėjusysis būtų atsitrenkęs į suolo kraštą. Pastaroji aiškino, kad J. M. nukentėjusįjį nustūmė nuo suoliuko ir jie abu nugriuvo šonu ant žemės. Taigi iš šių duomenų akivaizdu, kad teismo medicinos eksperto nurodyta alternatyvi nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo galimybė – kontaktas krentant su suoliuko kraštu, kurią apeliaciniame skunde akcentuoja nuteistasis, nėra patvirtinta bylos duomenimis. Visa tai, kaip pagrįstai skundžiame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis buvo sužalotas J. M. spiriant jam į kairįjį šoną (pilvo srityje), ką be nukentėjusiojo nuoseklių parodymų, patvirtina ir kaip liudytojo apklausto V. L. viso proceso metu taip pat buvę nuoseklūs parodymai, kad nukentėjusysis iš karto po jo sumušimo užėjęs pas jį į namus sakė, jog J. M. jam spyrė į pilvą. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis V. L. nekonkretizavo, į kurią pilvo sritį jam buvo spirta, o bendrai nurodė gavęs smūgį į pilvą, šiuo atveju nepaneigia smūgio gavimo fakto ir neleidžia teigti, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo liudytojui nurodyta smūgio gavimo sritis šiuo atveju apima tą pačią kūno dalį. Iš teismo medicinos specialisto išvados bei teismo medicinos eksperto S. F. paaiškinimų taip pat matyti, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas smūgiuojant koja arba keliu į pilvo sritį nuo vidurinės linijos, t. y. specialistas patvirtino, kad nukentėjusiajam nustatytas sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas jo nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina ir tai, kad tą faktą, jog nuteistasis vartojo fizinį smurtą nuketėjusiojo atžvilgiu, patvirtina ir bendrosios pagalbos į bylą pateiktas garso įrašas, kur nukentėjusysis konkrečiai nurodo nuteistąjį kaip asmenį, kuris jį „....pradėjo daužyt“. Kad jį sumušė nuteistasis J. M. nukentėjusysis po sumušimo nurodė ir liudytojams B. B., I. S., S. B., o liudytojui V. L., kaip minėta, pasakė, jog nuteistasis jam spyrė į pilvą. Aptartos aplinkybės, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, paneigia nuteistojo teiginius, jog nukentėjusysis derino savo parodymus pagal teismo medicinos specialisto išvadą ir nurodė tik sau palankias aplinkybes. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad niekas nebuvo ištisai su G. B. po jo konflikto su juo iki jo patekimo į gydymo įstaigą, todėl byloje nepaneigta, jog G. B. galėjo dar kartą patirti panašų jo pilvą (ar šoną) traumuojantį poveikį jau po to, kai jie išsiskyrė. Tokius apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius bylos aplinkybėms. Byloje nustatyta, kad iš karto po įvykio nukentėjusysis buvo užėjęs pas liudytoją V. L. į namus, o iš V. L. nukentėjusįjį į namus, kuriuose jis buvo iki patekimo į gydymo įstaigą, automobiliu parvežė liudytoja I. S.. Duomenų, kad po šio įvykio nukentėjusysis būtų dar kartą patyręs panašų jo pilvą (ar šoną) traumuojantį poveikį, byloje nėra. Nors nukentėjusysis į gydytojus kreipėsi ne iš karto po įvykio (po dviejų parų), tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nepaneigia apelianto atliktų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Kaip parodė nukentėjusysis, jis kurį laiką į gydytoją nesikreipė dėl to, kad galvojo, jog jam paūmėjo gastritas. Tai, kad nukentėjusiajam kraujavimas iš trūkusios blužnies galėjo tęstis ir tokį laiką – dvi paras teisme patvirtino ir medicinos ekspertas S. F., paaiškinęs, kad pas nukentėjusįjį jau buvo susikaupęs kraujas pilvo ertmėje, matėsi krešuliai, kas rodo ilgesnį, t. y. dienos ar daugiau, kraujavimo laiką. Taigi kolegija, įvertinusi visus pirmiau aptartus įrodymus, daro išvadą, kad jie yra tarpusavyje susiję ir sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, neabejotinai patvirtinančią, kad tarp nuteistojo J. M. veiksmų – spyrių į kairį šoną pilvo srityje ir kilusių padarinių – G. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo (dėl blužnies plyšimo), yra priežastinis ryšys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis prašė jo veiką perkvalifikuoti kaip padarytą dėl neatsargumo (BK 137 str.). Tačiau kolegija pažymi, kad. J. M. kaltės turinys nuosprendyje yra pakankamai išsamiai atskleistas, o jo argumentai dėl tariamo neatsargumo atmetami.

Pažymėtina, kad apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį ir pan. Nagrinėjamu atveju pagal nuosprendžiu nustatytus objektyviuosius nusikaltimo požymius nėra pagrindo spręsti, kad sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas dėl neatsargumo. Bylos įrodymai patvirtina, kad pirma žodinį konfliktą pradėjo A. J., o nukentėjusiajam bandant nutraukti jos veiksmus, nuteistasis pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. kumščiu sudavė vieną smūgį ant suoliuko sėdėjusiam nukentėjusiajam į kairį smilkinį, dėl ko šiam pargriuvus veidu ant žemės, nuteistasis ne kartą spyrė nukentėjusiajam į kairįjį šoną pilvo srityje, ir taip dėl blužnies plyšimo sunkiai sutrikdė jo sveikatą. Kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nuteistasis, būdamas normalaus protinio išsivystymo ir pakaltinamas, spirdamas kelis kartus gulinčiam nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią vietą – pilvo sritį, numatė, kad jo sveikatai neišvengiamai ar labai tikėtinai bus padaryta žala, to norėjo ir siekė, tik savo sąmonėje tiksliai nedetalizavo sveikatos sutrikdymo mąsto (jam buvo priimtini bet kokie nukentėjusiajam galintys kilti padariniai – tiek nesunkus, tiek sunkus jo kūno sužalojimas). Tokia nuteistojo veiksmų analizė rodo, kad J. M. nukentėjusiojo sveikatą sunkiai sužalojo veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, nuteistojo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d., nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal kitą švelnesnį įstatymą nėra jokio teisinio pagrindo.

Taigi atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apylinkės teismas tinkamai, išsamiai ir objektyviai, kaip to reikalauja BPK 20 str. nuostatos, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos veikos kvalifikacijos. Nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų visuma neginčytinai įrodyta, kad nuteistasis J. M. tyčia, ne kartą spirdamas nukentėjusiajam į kairį šoną pilvo srityje, taip dėl blužnies plyšimo sunkiai sutrikdė jo sveikatą. Išteisinti nuteistąjį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Apibendrinus darytina išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Nukentėjusysis G. B. aukštesnės instancijos teismo prašė iš nuteistojo jo naudai priteisti išlaidas, kurias jis patyrė dėl dokumento (atsiliepimo į apeliacinį skundą) surašymo ir atstovavimo jam (nukentėjusiajam) apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusysis kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. 796305, patvirtinantį jo turėtas išlaidas – 270 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliacinį procesą inicijavo nuteistasis, į surašyto atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį (trys lapai), į tai, kad nukentėjusiojo atstovė dalyvavo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į posėdžio trukmę apeliacinės instancijos teisme, į apeliacinio skundo rezultatą (nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas), daro išvadą, kad nuteistojo patirtos išlaidos dėl dokumento ir atstovavimo jam apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstos ir protingos, todėl priteisiamos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo J. M. 270 Eur nukentėjusiojo G. B. naudai jo turėtų proceso išlaidų už paslaugas advokatei, kuri paruošė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir dalyvavo apeliacinės instancijos teisme kaip nukentėjusiojo atstovė.