Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Europart“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1363-567/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Europart“ ieškinius atsakovams L. J., akcinei bendrovei SEB bankas, uždarajai akcinei bendrovei „KPMG Baltics“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys H. A., Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Atsižvelgiant į skundo argumentus dėl procesinės ir materialinės teisės normų, į tai, kad nebuvo tinkamai įvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės ir atskleista bylos esmė, apeliantas mano, jog vadovaujantis CPK 322 straipsniu šioje byloje yra būtina apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

1. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, sprendimas priimtas išnagrinėjus byloje esančių įrodymų visetą. Teismas atliko atitinkamų faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimus, taip pat liudytojų parodymus, nagrinėjo rašytinius įrodymus, priešingai nei teigia apeliantas byloje nebuvo atsisakyta priimti jokio į bylą teikto apelianto įrodymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad L. J. nuo 2002 m. dirbo apelianto vyr. buhaltere. 1999 m. vasario 9 d. apeliantas su AB Vilniaus banku sudarė sąskaitų tvarkymo ir kasos operacijų vykdymo sutartį Nr. 04-0209-684 (toliau- Sutartis), 2000 m. rugsėjo 27 d.- paslaugų teikimo VB internetu sutartį Nr. 84, o 2004 m. birželio 7 d.- 2000 m. spalio 4 d. Elektroninio paslaugų teikimo sutarties Nr. 84 specialiosios dalies pakeitimo susitarimą Nr. 1. Šių susitarimų pagrindu apeliantui buvo išduotas slaptažodžių generatorius, suteiktas atpažinimo kodas bei slaptažodis mokėjimo pavedimų atlikimui VB internetu, kurie buvo L. J. žinioje. Laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2006 m. imtinai 2003 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 6 d. ir 2006 m. gruodžio 14 d. audito sutarčių pagrindu apeliantui audito paslaugas teikė UAB „KPMG Baltics“ Klaipėdos filialas. 2008 m. vasario mėnesį auditą buvo pavesta atlikti UAB „BDO V.S. auditas ir apskaita“, kuris nustatė neatitikimus tarp apelianto finansinių ataskaitų ir realios finansinės padėties. Peržiūrėjus banko sąskaitų išrašus paaiškėjo, kad L. J., atlikdama bankinius pavedimus iš ieškovo sąskaitos, esančios AB SEB banke, lėšų gavėją nurodydavo atitinkamą įmonės klientą, o vietoje gavėjo sąskaitos - savo asmeninės sąskaitos, esančios tame pačiame banke numerį, dėl ko bendrovė per penkerių metų laikotarpį neteko 2 747 550,98 Lt. L. J. įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje Nr. 1-37-361/2010 buvo nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 ir 3 dalis.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas skundu prašo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 str.). Apeliantas žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę grindžia tuo, kad nebuvo tinkamai įvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės ir atskleista bylos esmė, netinkamai taikytos procesinės ir materialinės teisės normos.

Šios apelianto dėstomos aplinkybės per se neteikia besąlyginio pagrindo žodiniam bylos nagrinėjimui. Teisėjų kolegija nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teisingo šios bylos išnagrinėjimo tikslas negalės bus pasiektas rašytinio proceso tvarka. Apeliantas yra pateikęs išsamų apeliacinį skundą, kuriame aiškiai išdėstyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurias reiktų papildomai aiškintis. Tuo tarpu tai, ar tinkamai teismas vertino faktines bylos aplinkybes, ar buvo atskleista bylos esmė ir tinkamai pritaikytos procesinės bei materialinės teisės normos, galima patikrinti rašytinio proceso tvarka. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia būtinybės nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindu gali būti sutartis (lot. contractus) ir teisės pažeidimus (lot. delicta). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Pagal bendrąsias CK įtvirtintas civilinės atsakomybės sąlygas jos taikymui reikalinga visų įstatyme numatytų sąlygų visuma, t.y. turi būti nustatyti ne tik neteisėti veiksmai (CK 6.246 str. 1 d.), tačiau ir kaltė (CK 6.248 str. 1, 3 d.), žala (CK 6.249 str. 1 d.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.).

Dėl atsakovo AB SEB banko civilinės atsakomybės

Sutarties 6 punktu AB SEB bankas įsipareigojo užtikrinti įskaitytų į kliento sąskaitas piniginių lėšų saugumą ir vykdyti sąskaitos turėtojo įpareigojimus dėl jų panaudojimo. Taigi bankas įsipareigojo ne tik užtikrinti sąskaitoje esančių lėšų saugumą, tačiau ir vykdyti sąskaitos turėtojo nurodymus. Nagrinėjamu atveju pagrindo spręsti, kad apelianto sąskaitoje esančių piniginių lėšų saugumas nebuvo užtikrintas, nėra pagrindo. Byloje nenustatyta, jog tretieji asmenys, o ne pats apeliantas kaip banko klientas pasinaudojo banko elektronine sistema ir pasisavino apelianto sąskaitoje esančias lėšas. Mokėjimo nurodymai bankui buvo pateikti nuotolinės prieigos mokėjimo priemonėmis (internetine bankininkyste), naudojant banko apeliantui išduotomis tapatybės patvirtinimo priemonėmis (slaptažodžių generatoriumi, atpažinimo kodu ir slaptažodžiu). Apeliantas pats buvo suteikęs savo vyr. finansininkei prieigą prie įmonės elektroninės bankininkystės sąskaitos, leisdamas jai atlikti mokėjimo nurodymus, kuriuos bankas ta pačia minėta sutartimi prisiėmė vykdyti. Taigi, bankas mokėjimo pavedimus vykdė pagal sutarties sąlygas paties apelianto vardu. Tuo tarpu mokėjimo nurodymų vykdymas reglamentuotas teisės aktais, kurių pažeidimų šioje byloje nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju Sutarties 19 punktu pats apeliantas prisiėmė atsakomybę už klaidingai pateiktą informaciją (4 t., b. l. 33-34). Šios sutarties 2 punkte, kaip ir 2000 m. rugsėjo 27 d. paslaugų teikimo VB internetu sutarties Nr. 84 2 punkte, yra numatyta, kad bankas atlikdamas paslaugas vadovaujasi ne tik valstybės sankcionuotais (MĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos banko) teisės aktais, tačiau ir paties AB SEB banko norminiais aktais, reglamentuojančiais sąskaitų tvarkymą (1 t., b. l. 83, 4 t., b. l. 33). AB SEB Vilniaus banko paslaugų teikimo bendrosiose taisyklėse (redakcija 2004 m. rugsėjo 20 d., 2005 m. spalio 1 d. ir 2007 m. lapkričio 10 d.) (toliau- Taisyklės) nustatyta, kad mokėjimo nurodymo pateikėjas atsako už Bankui pateikto mokėjimo nurodymo rekvizitų teisingumą (Taisyklių 7 skyriaus 16 p.). Tuo tarpu bankas lėšas į sąskaitą įskaito pagal sąskaitos numerį (Taisyklių 9 skyriaus 5 p.) (4 t., b. l. 35-62). Išdėstytas ginčo santykiui reikšmingas teisinis reglamentavimas rodo, kad MĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatos paliko šalims apsispręsti dėl kredito įstaigos įsipareigojimų klientui, susijusių su klaidų apimties mokėjimo rekvizituose nustatymu. Tuo tarpu bankas ir apeliantas nebuvo tarpusavyje sutarę dėl pareigos tikrinti mokėjimo rekvizitų teisingumą (Taisyklių 11 skyriaus 1 ir 2 p., Sutarties 19 p.). Priešingai, už rekvizitų teisingumą ir jų pagrindu vykdomus mokėjimų pavedimus, riziką prisiėmė pats apeliantas. Tai reiškia, kad bankas, vykdydamas apelianto mokėjimo pavedimus tinkamai vykdė prisiimtas sutartines prievoles, elgėsi tinkamai ir rūpestingai inter alia nepažeisdamas galiojančių įstatymų. Kadangi nagrinėjamu atveju apelianto sutartyse su AB SEB banku nėra atskirai aptartos mokėjimo pavedimų vykdymo sąlygos ir numatyta banko pareiga tikrinti apelianto pateiktų mokėjimų rekvizitų teisingumą, vadovaujamasi bendrosiomis AB SEB banko paslaugų teikimo taisyklėmis, už bankui pateiktų mokėjimo nurodymo rekvizitų teisingumą atsako pats mokėjimo nurodymo pateikėjas (šiuo atveju - apeliantas). Tokiu atveju, nesant tiesiogiai teisės normose nustatytos banko pareigos tikrinti pateikto mokėjimo nurodymo duomenų teisingumo ir palikus šį klausimą šalių tarpusavio susitarimų reguliavimo sričiai, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad atsakovas (bankas) pažeidė sutartį ir/ar atliko neteisėtus teisės normoms prieštaraujančius veiksmus, kurie yra viena iš būtinųjų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 str.1 d.).

Apeliantas tvirtina, kad AB SEB bankas neturėjo įskaityti piniginių lėšų gavėjo sąskaitoje, esant gavėjo rekvizitų neatitikimui ir AB SEB banko atsakomybės pagrindu nurodo tuo pačiu minėtu laikotarpiu galiojusio MĮ 8 straipsnio 1 dalies bei 10 straipsnio 4 dalies redakcijos (nuo 2004 m. liepos 27 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d.) nuostatų pažeidimą. Minėtos redakcijos MĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlikdama debeto pervedimus, gavėjo kredito įstaiga, gavusi gavėjo mokėjimo nurodymą, privalo įsitikinti, ar mokėjimo nurodymas turi visus būtinus rekvizitus, ar įvykdytos kitos gavėjo kredito įstaigos sąlygos, jeigu jos yra nustatytos. Jeigu mokėtojo kredito įstaiga per dvi banko darbo dienas nepatikslina gavėjo informacijos, gavėjo kredito įstaiga grąžina lėšas mokėtojo kredito įstaigai. MĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu informacija (duomenys) apie gavėją yra netikslūs, klaidingi arba pateiktos informacijos nepakanka gavėjui atpažinti (nustatyti), gavėjo kredito įstaiga ne vėliau kaip kitą banko darbo dieną po pasibaigusio mokėjimo nurodymo vykdymo termino praneša apie tai mokėtojo kredito įstaigai. Jeigu mokėtojo kredito įstaiga per dvi banko darbo dienas nepatikslina gavėjo informacijos, gavėjo kredito įstaiga grąžina lėšas mokėtojo kredito įstaigai. Tačiau šios teisės normos, reglamentuodamos būtinybę nurodyti visus būtinus mokėjimo rekvizitus, nenustato bankui pareigos tikrinti šių visų jam pateiktų gavėjo rekvizitų teisingumą. Kaip galima spręsti iš šių normų turinio informacija apie gavėją turi būti tiek pakankamai tiksli ir teisinga, kad leistų kredito įstaigai identifikuoti gavėją. Kadangi neteisėti mokėjimo pavedimai buvo atliekami tame pačiame AB SEB banke, kurios kliente buvo ir pati L. J., šiuo atveju yra taikomos tos pačios Taisyklės, pagal kurių 9 skyriaus 5 punktą bankas įsipareigojo lėšas į sąskaitą įskaityti pagal sąskaitos numerį, t.y. unikalų identifikatorių, sudarytą IBAN formatu, priskirtą konkrečiam klientui. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju bankas MĮ 8 straipsnio 1 dalies ar 10 straipsnio 4 dalies pagrindu turėjo pareigą tikrinti nurodomo asmens duomenų atitikimą jam priskiriamos sąskaitos numeriui ir atsisakyti atlikti įskaitymą gavėjo sąskaitoje dėl nepakankamų, netikslių ar klaidingų rekvizitų nurodymo. Kaip minėta, vienas iš būtinųjų gavėjo rekvizitų, numatytų tuo metu galiojusios redakcijos MĮ 5 straipsnio 3 dalyje yra gavėjas, kurį AB SEB bankas pagal savo Taisykles identifikuoja būtent pagal gavėjo sąskaitos numerį IBAN formatu. Tuo tarpu spręsti, kad Taisyklės prieštarauja tuo metu vyravusiam teisiniam reglamentavimui, nėra pagrindo. Kadangi apelianto, kurio vardu veikė atsakovė L. J., mokėjimų pavedimuose nurodomuose sąskaitų numeriuose netrūko skaičių, sąskaitos formatas tenkino algoritmą, t.y. įvesti duomenys nebuvo netikslūs ir klaidingi, bankas neturėjo pagrindo neįskaityti atliekamo mokėjimo nurodymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai, kad atsakovas pažeidė Lietuvos banko nutarimus yra nekonkretizuoti, deklaratyvaus pobūdžio. Juolab, kad apelianto akcentuojamu Lietuvos banko 2001 m. gruodžio 6 d. ir 2003 m. liepos 24 d. nutarimai nereguliuoja mokėjimų pavedimų vykdymo tvarkos ir su tuo susijusių banko įsipareigojimų.

Apeliantas remiasi iš 2011 m. sausio 25 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto dekano prof. habil.dr. A. Č. akto Nr. 10-625 sakiniu, kad techninė galimybė gavėjo bankui patikrinti ar gavėjo rekvizitai atitinka banko sąskaitos numerį neabejotinai egzistuoja, neatsižvelgdamas į pateiktos išvados visumą šiuo klausimu, kad „tokios galimybės realizavimas internetinėje bankininkystėje nėra trivialus ir gali sukelti nepatogumų vartotojui, o Lietuvos bankai naudoja skirtingus banko ir gavėjo rekvizitų atitikimo tikrinimo griežtumo lygius“ (4 t., b. l. 154). Tačiau šis iš visumos konteksto paimtas teiginys, kad patikrinimo galimybė egzistuoja, nepaneigia išvados, kad atsakovas šalių sudarytos Sutarties ar teisės aktų nuostatų nepažeidė.

Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl banko civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo.

Dėl atsakovo UAB „KPMG Baltics“ civilinės atsakomybės

Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, jog pateikti duomenys leidžia konstatuoti, kad atsakovas UAB „KPMG Baltics“ netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus: auditą atliko itin aplaidžiai ir neprofesionaliai, pažeidė audito standartus, teisės aktų bei audito sutarčių reikalavimus, t.y. netinkamai vykdė sutartį ir dėl to nenustatytas pinigų grobstymo faktas.

Auditorių veiklą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Audito įstatymas, kurio 25 straipsnio 1 dalis numato, kad audito įmonė už audito atlikimą, auditoriaus išvados pateikimą atsako įstatymų ir audito įmonės bei užsakovo pasirašytos sutarties dėl audito atlikimo nustatyta tvarka. Apeliantas atsakovo atlikto audito netinkamumą grindžia Audito įstatymo 3 straipsnio, deklaruojančio auditui keliamus tikslus, pažeidimu, nes įstatymu nustatyti audito tikslai atsakovo atliktais auditais nebuvo pasiekti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šis straipsnis neįtvirtina jokių konkrečių privalomo elgesio normų, kurių pažeidimą būtų galima konstatuoti. Apelianto akcentuojama teisės norma pagal savo turinį yra deklaratyvi (įtvirtinanti bendrąsias siekiamybes), o ne reguliacinė (nustatanti teises ir/ar pareigas). Atsižvelgiant į tai, kad auditas pagal įvairius požymius skirstomas į daugybę rūšių (finansinis, valdymo, veiklos, išorės, nuolatinis, periodinis ir t.t.), tik teisinio santykio šalims susitarus dėl konkrečios audito procedūros nustatomi konkretūs auditui keliami tikslai, apibrėžiamos konkrečios šalių teisės ir pareigos (210- asis Tarptautinių audito standartų (toliau- TSA) 2 p.).

Minėta, audito paslaugos apeliantui teiktos 2003 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 6 d. ir 2006 m. gruodžio 14 d. audito sutarčių pagrindu. Atsakovas įsipareigojo numatytas paslaugas ir auditą atlikti pagal TSA, kuriuo buvo leidžiama taikyti atliekant iki 2009 m. gruodžio 15 d. prasidėjusių ataskaitinių laikotarpių finansinių ataskaitų auditą (http://www.lar.lt/new/page.php?387) (t. 1, b. l. 74-82, 86-102). Kaip matyti iš sudarytų audito sutarčių nuostatų, atsakovas įsipareigojo atlikti finansinį auditą, kurio pagrindinis tikslas sudaryti auditoriui galimybę pareikšti nuomonę, ar finansinės ataskaitos visais reikšmingais atžvilgiais parengtos pagal taikomą finansinių ataskaitų sudarymo tvarką (2.7 p.), tuo tarpu už tinkamą apskaitos vedimą bei už apgaulės, sukčiavimo ir kitų pažeidimų prevenciją ir aptikimą pilnai atsakinga ieškovo vadovybė, audito tikslas nėra aptikti minėtus faktus (2.8 p.). Taigi, šios sutartinės nuostatos nebuvo nukreiptos į tai, kad atsakovas savo paslauga turėjo pareigą pasiekti rezultatą – nustatyti apgaulę, sukčiavimą ir pan. (CK 6.718 str. 5 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste reikšminga aplinkybė yra tai, kad šalys minėtomis sutartimis apsibrėžė ne tik atliekamo audito rūšį (jog bus atliekamas finansinis auditas), tačiau kartu ir jo tikslą - sudaryti auditoriui galimybę pareikšti nuomonę, ar finansinės ataskaitos visais reikšmingais atžvilgiais parengtos pagal taikomą finansinių ataskaitų sudarymo tvarką. Šis tikslas įtvirtintas šalių sudarytose audito sutartyse, kuriomis atsakovas įsipareigojo pateikti auditoriaus išvadą arba nuomonę, ar finansinės ataskaitos visais reikšmingais atžvilgiais tikrai ir teisingai atspindi kliento finansinę būklę bei rezultatus, taip pat ar tos finansinės ataskaitos parengtos pagal joms taikytinų įstatymų ir teisės normų aktų reikalavimus (2003 m. audito sutartis 2.5 p.; 2005 m. ir 2006 m. audito sutarčių 2.7 p.). Todėl apeliantas nepagrįstai finansinio audito tikslus sieja su reikalavimu aptikti apgaulės ar sukčiavimo atvejus kaip privalomai nustatytiną faktą. Tokia pareiga atsakovui nebuvo numatyta ir kitomis audito sutarčių nuostatomis. Minėta, priešingai - 2005 m. ir 2006 m. audito sutarčių 2.8 punktas patvirtina, jog atsakomybė už tinkamą apskaitos vedimą bei už apgaulės, sukčiavimo ar kitų pažeidimų prevenciją ir aptikimą tenka būtent apelianto vadovybei, o ne auditą atliekančiam asmeniui. Tiesa, 240- asis TSA, taikytas atliekant iki 2009 m. gruodžio 15 d. prasidėjusių ataskaitinių laikotarpių finansinių ataskaitų auditą, numatė auditoriui pareigą atsižvelgti į galimą apgaulę, atliekant finansinių ataskaitų auditą, tačiau, kita vertus, kartu nustatė, jog, atsižvelgiant į būdingus audito apribojimus, išlieka neišvengiama rizika, kad kai kurių finansinių ataskaitų reikšmingų iškraipymų aptikta nebus, nepaisant to, kad auditas buvo tinkamai suplanuotas ir atliktas pagal TSA (240-asis TSA 17 p.). To paties TSA 20 punkte nurodoma, kad net vėliau ir nustačius, kad dėl apgaulės buvo reikšmingai iškraipytos finansinės ataskaitos, savaime dar nereiškia, kad nebuvo laikomasi TSA reikalavimų. Tai ypač būdinga atvejams, kai tyčia iškraipoma tam tikra informacija, kadangi audito procedūros gali būti neveiksmingos ir jas atliekant galima neaptikti tokio tyčinio iškraipymo, kuris yra paslėptas sąmokslą sudariusių vieno ar daugiau asmenų iš vadovybės, už valdymą atsakingų asmenų, darbuotojų ar trečiųjų šalių, arba kai tuo tikslu buvo klastojami dokumentai. Tai, ar auditorius auditą atliko pagal TSA reikalavimus, parodo tomis aplinkybėmis atliktos audito procedūros, audito įrodymų, gautų taikant audito procedūras, pakankamumas ir tinkamumas bei auditoriaus išvados, parengtos remiantis tų įrodymų vertinimu, tinkamumas. Taigi, iš minėtų nuostatų, galima daryti išvadą, jog auditorius turi galimybę planuoti auditą tokiu būdu, kad galėtų aptikti reikšmingus netikslumus ar apgaulę ir sukčiavimą, jei tokių būtų. Tačiau šalių sutartyse atskirai šalių buvo aptarta sąlyga, jog audito tikslas nėra aptikti apgaulę, sukčiavimą ir kitus pažeidimus (2005 m. ir 2006 audito sutarčių 2.8 p.) ar nustatyti visus netikslumus ir klaidas, o pagrįsti auditoriaus išvadą dėl finansinių ataskaitų (2003 m. audito sutartis 2.7 p.). Todėl vien tik tai, kad atsakovas UAB „KPMG Baltics“ nenustatė apelianto darbuotojo nusikalstamų veiksmų vykdant neteisėtus mokėjimo pavedimų nurodymus, kurie buvo paremti nusikalstama apgaule ir slepiami realių įmonės tiekėjų rekvizitais, teisėjų kolegijos nuomone, per se neteikia pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė sutarčių nuostatas.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad UAB „KPMG Baltics“ 2004 m. auditą atliko be rašytinės sutarties šioje byloje nėra reikšminga, nes neįrodo apelianto neteisėtų veiksmų apelianto pareikšto reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo atžvilgiu.

Apeliantas atsakovo neteisėtus veiksmus taip pat sieja su nekokybišku paslaugų suteikimu tuo aspektu, jog pateikta finansinė atskaitomybė buvo neteisinga, pateikianti „iškreiptą vaizdą“ apie audituoto apelianto finansines ataskaitas ir tikrąją būklę. Apelianto manymu, atsakovas, tinkamai planuodamas bei atlikdamas audito procedūras privalėjo nustatyti lėšų trūkumą net ir netikrindamas bankinių pavedimų. Apeliantas tvirtina, kad atsakovas UAB „KPMG Baltics“, nors ir privalėjo (remiantis 325, 330 ir 500 TSA), neatliko tinkamo duomenų apelianto didžiojoje knygoje (ir finansinėse ataskaitose) atitikimo apskaitos dokumentuose esančioms gautinoms sumoms patikrinimo (arba jį atliko aplaidžiai ir dėl to nenustatė šio reikšmingo neatitikimo).

TSA, kurių pagrindu buvo atliekami ginčo auditai, nenurodo konkretaus darbų sąrašo, kuriuos auditoriui privalu atlikti vykdant kiekvieną auditą. Auditą planuoja ir audito procedūras parenka pats auditorius pagal nusistatytas rizikas. Kaip minėta, ginčo audito sutartimis nustatyti tikslai nesudarė pagrindo audito bendrovei spręsti, kad viena pagrindinių rizikų įmonės finansinėje veikloje galėtų būti apgaulė ir sukčiavimas. Tuo tarpu nors iš VšĮ Audito ir apskaitos tarnybos 2011 m. gegužės 18 d. specialisto išvados dėl atsakovo veiklos tyrimo matyti, kad UAB „KPMG Baltics“, atlikdama 2002-2006 metų apelianto finansinius ataskaitų auditus reikšmingose auditui atsargų, pirkėjų skolų, kitų gautinų sumų srityse, nesurinko pakankamų ir tinkamų audito įrodymų jų padarytoms išvadoms, kuriomis buvo grindžiama auditoriaus nuomonė apie apelianto 2002-2006 metų finansines ataskaitas, pagrįsti (t. 5, b.l. 122-160), spręsti, kad auditoriaus surinkti nepakankami duomenys jo audito išvadai pagrįsti sukėlė ar prisidėjo prie žalos dėl to, kad nuo 2004 m. įmonės finansininkė pasisavino pinigines lėšas, atsiradimo, teisėjų kolgijos vertinimu, pakankamo pagrindo nėra. Minėta, atliekamo audito tikslai nebuvo orientuoti į apgaulės, sukčiavimo ir galimų apelianto darbuotojų nusikalstamų veiksmų atskleidimą. Negalima neabejotinai spręsti, kad neteisėti mokėjimų nurodymai galėjo būti nustatyti įgyvendinus visas apelianto deklaruojamas atsakovo neatliktas audito procedūras. Šiame kontekste pažymėtina, kad kito auditoriaus UAB „BDO V.S. auditas ir apskaita“ auditoriaus ataskaita apie reikšmingas finansinės atskaitomybės sritis už 2002-2006 metus, kurioje atskleisti skirtumai tarp atsargų likučių didžiojoje knygoje ir atsargų, nurodytų ataskaitų balansuose, bei skirtumai tarp gautinų sąskaitų didžiojoje ataskaitų knygoje ir gautinų sąskaitų, detaliai nurodytų ataskaitų balansuose, pateikta atlikus specialios paskirties procedūras, vadovaujantis visiškai kitais TSA, t.y. 800 TSA nustatytomis procedūromis, nagrinėjant kitus duomenis ir dokumentus (7 t., b. l. 87-90; 5 t., 175). Todėl ta aplinkybė, kad kitas auditorius pastebėjo atsakovės L. J. vykdytus pinigų grobstymus per se neįrodo atsakovo UAB „KPMG Baltics“ neteisėtų veiksmų byloje keliamų nuostolių atlyginimo klausimo atžvilgiu. Juolab, kad kitas auditorius auditavo ne tik kitus - 2007 metus, kuomet pinigų grobstymo mastas buvo didžiausias, tačiau ir ankstesniais metais esančius finansinių duomenų skirtumą nustatė tik atlikęs specialios paskirties procedūras pagal 800 TSA , o ne finansinį auditą 100-700 serijos TSA. Kaip matyti iš liudytojos V. S. parodymų, tik po buhalterės apklausos ir jai dingus iš įmonės, finansinio audito sutartis buvo nutraukta ir pereita prie kitos sutarties numatant kito audito standarto taikymą (t. 10, b.l. 46). 2007 ir 2008 m., kuomet buvo neteisėtai pasisavinta daugiausia apelianto lėšų, atsakovas UAB “KPMG Baltics” apeliantui audito paslaugų nebeteikė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nors byloje yra duomenų, kad ginčo laikotarpiu atliekant auditą buvo ne viskas atlikta auditoriaus pateiktoms išvadoms besąlygiškai pagrįsti, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų leidžiančių spręsti, kad atsakovo atliktų audito veiksmų nepakankamumas lėmė apeliantui kilusią žalą. Nepakankamai kokybiškai atliktos audito paslaugos galėtų būti pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę tik nustačius visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas inter alia ir priežastinį ryšį su apelianto reikalaujama žala. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad atsakovas UAB „KPMG Baltics“ negali būti atsakingas už nuostolius, kuriuos neteisėtais veiksmais padarė atsakovė L. J., grobsčiusi apelianto lėšas laikotarpiu nuo 2003 iki 2008 m. Tuo tarpu vertinant priežastinį ryšį atliktų auditų paslaugų pakankamumo santykį su apelianto prašoma priteisti žala, reikšmingu faktoriumi tampa tiek pati reikalaujamos žalos kilmė (priežastis), tiek tarp atsakovo atliekamų audito procedūrų ir žalos įsiterpę apelianto darbuotojo nusikalstami veiksmai. Teisėje priimta nuostata, kad faktiškai egzistuojanti aplinkybė, kuri neturėjo esminės reikšmės žalai atsirasti, yra vertinama kaip teisiškai nereikšminga. Tarp neteisėto veikimo ir žalos egzistuojantis tokio pobūdžio ryšys, nepakankamas teisinei atsakomybei, kaip pernelyg nutolęs, vadinamas atsitiktiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsakovo nepakankamą audito procedūrų atlikimą atsakovo pateiktoms besąlygiškoms išvadoms pagrįsti ir apelianto reikalaujamos žalos atlyginimą, kuris sietinas su nusikalstamais L. J. veiksmais, vertina kaip nepakankamai susietus.

Dėl sutartinių nuostatų negaliojimo

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra duomenų, sudarančių pagrindą pripažinti negaliojančiomis 2005 ir 2006 m. audito sutarčių 6.1 bei 6.2 punktus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad 2005 ir 2006 metų audito sutarčių 6.1 punkto nuostatos, kaip nurodo apeliantas, prieštarauja imperatyvioms CK 6.252 straipsnio nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d.) - ginčijama nuostata auditoriaus atsakomybę riboja tik už kliento patirtus tiesioginius nuostolius, kylančius iš/ar susijusius su minėta sutartimi dėl auditoriaus neatsargumo, ir nenumato CK 6.252 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto neleistino susitarimo dėl atsakomybės netaikymo/ribojimo esant dideliam neatsargumui ar tyčiai. Todėl konstatuoti 6.1 punkto prieštaravimą CK 6.252 straipsniui nėra pagrindo.

Apeliantas, kvestionuodamas 2005 ir 2006 m. audito sutarčių 6.2 punkto nuostatą kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nenurodė, kokioms konkrečiai imperatyvioms įstatymo nuostatoms ši sutarties sąlyga prieštarauja (CK 1.80 str. 1 d.). Pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas ir/ar atsikirtimas, tenka jas įrodinėjančiam asmeniui (CPK 178 str.). Apeliantas, įrodinėdamas minėtos sutarties nuostatos prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms, turėjo nurodyti ir konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai ginčijamas sutarties punktas prieštarauja. Apelianto nurodomas Audito įstatymo 3 straipsnis, kaip minėta, nėra imperatyvaus pobūdžio teisės norma. Be to, spręsti, kad apelianto kvestionuojama sutarties nuostata riboja atsakovo UAB „KPMG Baltics“ atsakomybę nėra pagrindo, nes byloje nėra keliamas atsakovo UAB „KPMG Baltics“ atsakomybės civilinės atsakomybės už apelianto darbuotojų veiksmus klausimas, o reikalaujama solidariosios atsakomybės kartu su apelianto darbuotoju.

Dėl arbitražinės išlygos

Atsakovas UAB „KPMG Baltics“ atsiliepimu kelia bylos priskirtinumo teismui klausimą, nes 2005 ir 2006 audito sutartyse yra numatyta arbitražinė išlyga. Tačiau teisėjų kolegija vis tik sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kad ginčas nagrinėtinas teisme (CPK 24 str.) – atsakovui UAB „KPMG Baltics“ yra pareikštas reikalavimas už bendrą 2002-2006 metų laikotarpį inter alia kuriame dalis audito sutarčių nenumatė arbitražinės išlygos, t.y. ši išlyga apima tik dalį vieno bendro reikalavimo, tuo tarpu kita dalis turėtų būti nagrinėjama teisme.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neįvertino visų jo į bylą pateiktų įrodymų, o rėmėsi išimtinai atsakovų AB SEB bankas ir UAB „KPMG Baltics“ atsikirtimais, tuo pažeidė CPK 6, 12 straipsnių reikalavimus. Byla pirmosios instancijos teisme vyko penkerius metus, teismo posėdžių metu buvo išklausyti proceso dalyvių reikalavimai, argumentai, apklausti liudytojai bei ištirti šalių pateikti įrodymai. Tuo tarpu, kaip ne kartą yra pažymėjęs kasacinis teismas, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011). Iš sprendimo turinio matyti, kad jame buvo vertinamos reikšmingos ginčo išsprendimui aplinkybės. Vien dėl to, kad didžiąja dalimi teismas sutiko su atsakovų argumentais, kurie paneigia apelianto pozicijai nurodomus argumentus, nereiškia, kad jie apskritai liko nevertinti ir sprendimas nėra motyvuotas. Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą - kasacinis teismas yra nurodęs, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; kt.).

Išdėstytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija, sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas AB SEB bankas pateikė prašymą priteisti išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Šis prašymas, datuotas 2014 m. balandžio 8 d., Lietuvos apeliaciniame teisme gautas 2014 m. balandžio 11 d. Teismo posėdis byloje įvyko 2014 m. balandžio 2 d. Taigi, dalyvaujantys byloje asmenys galėjo teikti savo prašymus dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo iki teismo posėdžio, kuriame byla nagrinėjama iš esmės, dienos (CPK 98 str. 1d.). Todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.