- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-01
- Bylos Nr.
- 2A-295/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- D. K., D.
- Ieškovas
- BUAB „Ksatena“
- Kategorijos
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ksatena“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-115-388/2007 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ksatena“ ieškinį atsakovui D. K. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu kreipėsi ieškovo BUAB „Ksatena“ administratorius ir prašė priteisti iš atsakovo D. K. 70 225,95 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškinyje nurodė, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 11 straipsnio trečiosios dalies aštuntuoju punktu, patikrino BUAB „Ksatena“ sandorius ir nustatė, kad 2002 m. kovo 20 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą GCB Nr. 2604179 UAB „Ksatena“ pardavė ūkininkui E. L. melžimo įrangos komplektą už 70 225,95 Lt. E. L. pagal UAB „Ksatena“ 2002 m. kovo 20 d. kasos pajamų orderį LAB Nr. 6077031 grynais pinigais UAB „Ksatena“ direktoriui D. K. sumokėjo 70 225,95 Lt. Atsakovas D. K. gautų iš E. L. 70 225,95 Lt į bendrovės kasą neįnešė, šį faktą patvirtina ieškovo kasos knygos išrašas. Atsakovas, neįnešdamas gautų pinigų į bendrovės kasą, padarė žalą bendrovės kreditoriams.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2007 m. sausio 15 d. sprendimu ieškovo BUAB „Ksatena“ ieškinį atsakovui D. K. atmetė.
Teismas sprendime nurodė, jog liudytojas E. L. parodė, kad jam buvo parduotas melžimo įrangos komplektas ir pieno šaldytuvas, už įsigytas prekes jis atsiskaitinėjo dalimis. Pirmiausia jam buvo atvežtas pieno šaldytuvas, išrašyta sąskaita, tačiau sąskaita nebuvo apmokėta. E. L. patvirtino, kad pagal kasos pajamų orderio kvitą 2002 m. kovo 20 d. D. K. kvite nurodytos 70 225,95 Lt pinigų sumos nėra sumokėjęs, nurodyto kvito šviesokopiją turi kartu su kitais dokumentais. Liudytojas patvirtino, kad jam taip pat yra pareikštas ieškinys dėl nesavalaikio atsiskaitymo su ieškovu, pripažino, kad yra skolingas ieškovui. Teismo nurodė, kad ieškovo pateiktas kasos pajamų orderio kvitas buvo išrašytas nesant tam pagrindo, kadangi pinigai nebuvo gauti, o tokie atsakovo veiksmai neatitiko buhalterinei apskaitai keliamų reikalavimų, ką pagrįstai nustatė ieškovas, tikrindamas bankrutuojančios bendrovės dokumentus. Liudytojo E. L. parodymais netikėti nėra pagrindo, kadangi liudytojas, būdamas sąžiningas pilietis, pripažino, kad yra skolingas ieškovui už parduotas prekes. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas savo reikalavimo priteisti iš atsakovo žalą neįrodė. Administratorius šioje byloje nereiškė reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl teismas taikė CK 1.125 str. 8 d. nuostatą, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovo reikalavimui atmesti yra savarankiškas pagrindas (CK1.131 str. l d.).
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Ksatena“ apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant.
1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimo civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų taikymo praktikos. Byloje surinkti įrodymai yra pakankami padaryti išvadą, kad atsakovas už parduotą melžimo įrangos komplektą gavo 70 225,95 Lt sumą iš ūkininko E. L. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktus buhalterinius dokumentus. 2002 m. kovo 20 d. PVM sąskaitos faktūros pagrindu sudarytas melžimo įrangos pardavimo sandoris nėra nuginčytas, nėra panaikintas. Kaip įvykęs sandoris užfiksuotas tiek ieškovo, tiek liudytojo ūkininko E. L. buhalterinėje apskaitoje, todėl šiuose dokumentuose nurodytas aplinkybes teismas turėjo laikyti visiškai įrodytomis. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik žodiniais atsakovo ir liudytojo ūkininko E. L. parodymais. Atsakovo parodymai turėjo būti atmesti, nes jis vengia atsakomybės, o liudytojo ūkininko E. L. parodymai – nes jis yra ieškovo skolininkas. Teismas nepagrįstai konstatavo liudytojo sąžiningumą, nevertino įrodymų viseto.
2. Teismas, nustatydamas ieškinio senaties pradžią, nepagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalį. Sandorių patikrinimui ir jų nuginčijimui taikomas specialus įstatymas - Įmonių bankroto įstatymas, kuris numato tokių ieškinių senaties pradžią - nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną. Šio įstatymo analogija turėtų būti taikoma ir žalos atlyginimo išieškojimui iš bankrutuojančios įmonės buvusio administracijos vadovo. Teismas nepagrįstai nesiaiškino, kada ieškovas sužinojo apie teisės pažeidimą ir nuo kada prasidėjo ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda apie teisės pažeidimą sužinojus atstovaujamajam arba pasibaigus protingam terminui, per kurį jis apie teisės pažeidimą sužinoti turėjo. Įmonei iškėlus bankroto bylą, pagal pavedimą jai vadovauti paskiriamas administratorius, kurio pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265 straipsniu nustatyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkinamas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos duomenų padaryti išvadas. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), kuria remdamasis apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu kad jų nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 4 d.). Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio pirmąja dalimi nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Kadangi įrangos ar kitokių prekių pirkimas-pardavimas tarp ūkininko ūkio iš vienos pusės ir uždarosios akcinės bendrovės iš kitos pusės yra ūkinė operacija, tai jis turi būti pagrįstas apskaitos dokumentais, kurie privalo turėti rašytinę formą. O tai reiškia, kad sandoriams, sudaromiems tarp ūkio subjektų, įstatymas reikalauja rašytinės formos (CK 1.73 str. 1 d. 10 p.). Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas, dėl sandorio ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 str. 2 d.). Iš šios proceso teisės normos nuostatos seka, kad, esant rašytinei sandorio formai, sandorio sudarymą nuginčyti liudytojų parodymais, kaip ir įrodyti jo sudarymą, kai nebuvo laikomasi įstatymo reikalaujamos rašytinės sandorio formos, negalima. Tokio sandorio sudarymas ir įvykdymas gali būti nuginčyti tik atitinkamais rašytiniais įrodymais (CPK 177 str. 4 d.).
Savo reikalavimui dėl žalos atlyginimo pagrįsti ieškovas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Ksatena“ pateikė rašytinius įrodymus – PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 8) ir kasos pajamų orderio kvitą (b.l. 9), kuriuos pasirašė ūkininkas E. L. ir D. K. , tuo metu buvęs UAB ,,Ksatena“ direktorius (administracijos vadovas). Nei atsakovas D. K. , nei E. L. neginčija, kad būtent jie šiuos dokumentus pasirašė. Taigi rašytiniai bylos dokumentai rodo, kad tarp ieškovo ir ūkininko E. L. įvyko pirkimo pardavimo sandoris, pagal kurį ieškovas UAB ,,Ksatena“ pardavė, o E. L. nupirko melžimo įrangos komplektą už 70 772 Lt. Minėtas kasos pajamų orderio kvitas taip pat rodo, kad apmokėjimą už parduotą įrangą priėmė atsakovas D. K. . Tokiu būdu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie įvykusį sandorį, atitinkantys įstatymo nustatytos tokiai sandorių rūšiai formos reikalavimus (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 21 d., 12 str. 1 d., CK 1.73 str. 1 d. 10 p.). Todėl vien atsakovo D. K. paaiškinimas ir liudytojo E. L. parodymai negali būti pakankami įrodymai, paneigiantys aukščiau paminėtais rašytiniais įrodymais (PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderio kvitu) patvirtintą prekės pardavimo ir apmokėjimo už ją faktą.
Išvadą, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, teismas iš esmės pagrindė tik liudytojo E. L. , teigusio, kad jis kasos pajamų orderyje nurodytos sumos nesumokėjo, parodymais. Teismas nurodė, kad šio liudytojo parodymais nėra pagrindo netikėti, nes jis pripažino esąs skolingas ieškovui. Tačiau, kaip matyti iš šio liudytojo parodymų visumos, jis pripažino tik 13 000 Lt skolą ieškovui, kurią civilinėje byloje Nr. 2-101-544/2006 Panevėžio apygardos teismo 2007 m. sausio 29 d. patvirtinta taikos sutartimi įsipareigojo ieškovui UAB ,,Ksatena“ sumokėti. Kaip matyti iš minėtos bylos medžiagos, tokia E. L. skola atsirado iš jo ir ieškovo 2000 m. birželio 6 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties. Tuo tarpu šioje byloje E. L. iš esmės nepripažino ne tik pinigų mokėjimo fakto, bet ir įrangos gavimo fakto, nors šis faktas ir patvirtintas jo parašu PVM sąskaitoje faktūroje. Tokiu būdu, teismo išvada, kurios pagrindu buvo atmestas šioje byloje pareikštas ieškinys, nėra pagrįsta tinkamais ir leistinais įrodymais.
Aukščiau paminėtoje civilinėje byloje Nr. 2-101-544/2006, kuri baigta taikos sutartimi, ieškovas UAB ,,Ksatena“ buvo pareiškęs ieškinį atsakovui E. L. dėl skolos pagal jau minėtą 2000 m. birželio 6 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškiniui pagal minėtą sutartį pagrįsti 2002 m. kovo 20 d. PVM sąskaita faktūra GCB Nr. 2604179, kurios pagrindu pareikštas ieškinys šioje byloje, nebuvo pateikta. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad tiek minėtoje byloje, tiek ir šioje byloje ginčas kilo iš pirkimo-pardavimo, kurio objektas yra melžimo įranga, o pirkėjas – tas pats asmuo ūkininkas E. L. . Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesiaiškino, ar įranga, dėl kurios pirkimo ir apmokėjimo fakto kilo ginčas šioje byloje, yra dalis tos pačios įrangos, kuri buvo 2000 m. birželio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties objektas, ar tai visiškai kita įranga, nesusijusi su minėta sutartimi, ar šis ginčas kilo iš tų pačių ieškovo ir ūkininko E. L. pirkimo-pardavimo santykių, ar kitų. Tik nustačius šias aplinkybes, galima daryti išvadą, ar šioje byloje pateiktuose įrodymuose nurodyta ūkinė operacija įvyko, ar pagrįstai buvo surašyti ir pasirašyti apskaitos dokumentai, ar iš tiesų E. L. gavo PVM sąskaitoje faktūroje GCB Nr. 2604179 nurodytą įrangą ir už ją apmokėjo. Šių aplinkybių nustatymas gali turėti tiesioginę įtaką E. L. teisėms ir pareigoms, nes tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad jis už šią įrangą neapmokėjo, kiltų klausimas dėl jo civilinės atsakomybės prieš ieškovą. Todėl turi būti sprendžiamas jo įtraukimo į šios bylos nagrinėjimą klausimas, kas neįmanoma apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio pirmąja dalimi nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tačiau pagal to paties straipsnio antrosios dalies nuostatą tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas. Taigi, spręsdamas ieškinio senaties termino taikymo klausimą, teismas privalo nustatyti, ar šis terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš savarankiškų ieškinio atmetimo pagrindų nurodė aplinkybę, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, tačiau netyrė šio termino praleidimo priežasčių ir nenustatė, ar jos nėra svarbios ir nesudaro pagrindo atnaujinti terminą.
Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, pažeidė teisės normas, nustatančias įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, neišsiaiškino svarbių, esminių šios bylos aplinkybių, turinčių esminę reikšmę bylos baigčiai, t.y. neatskleidė bylos esmės, o pagal pateiktus byloje įrodymus apeliacinės instancijos teisme bylos iš esmės išnagrinėti negalima, o tai yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtuoju punktu,
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo.