Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kazio Kailiūno (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1016-260/2005 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kaunas“ ieškinį atsakovui A. K. , trečiajam asmeniui Kauno miesto 20 notarų biuro notarei Ramutei Valantiejienei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas pripažino, kad ieškovo ginčijama 2000 m. liepos 20 d. sutartis yra sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymų normoms, taip pat prieštaraujantis juridinio asmens tikslams, todėl negaliojantis (1964 m. CK 47 ir 49 str., CK 1.80 ir 1.82 str.). Teismas nurodė, kad sutinka su ieškovo nuomone, kad šį sandorį sudarydamas atsakovas buvo nesąžiningas, kadangi sudarydamas sutartį atsakovas privalėjo įvertinti aplinkybes, kad sutartimi parduodamų patalpų vertė yra didesnė nei jis moka, nes sutartyje patalpų rinkos vertė nurodyta 259 274 Lt, t. y. vos ne du kartus didesnė už pirkimo kainą, kad patalpos jam parduodamos išsimokėtinai per maždaug pusmetį laiko, kad perka iš savivaldybei priklausančios įmonės ne konkurso tvarka, o pardavėją sudarant sandorį atstovavo asmuo, su kuriuo jie yra bendrai įsteigę kitą įmonę. Teismas konstatavo, kad atsakovas, būdamas verslininku, įvertinęs šias aplinkybes, turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams ir yra šiam nenaudingas.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2000 m. liepos 20 d. sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, t.y. tuo metu galiojusio LR akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnio septintosios dalies ir LR valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 12 straipsnio pirmosios dalies 1 punkto nuostatoms. Imperatyvi LR akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnio septintosios dalies norma pažeista nebuvo, kadangi UAB „Kaunas“ direktorė turėjo teisę priimti sprendimą dėl disponavimo patalpomis ir ieškovo akcininko sutikimas sutarčiai sudaryti neturėjo būti gautas. Be to, 2001 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 716 ieškovo akcininkas Kauno miesto savivaldybė patvirtino ieškovo administracijos vadovo 2000 metų bendrovės veiklos ataskaitą, iš kurios turėjo matytis visa ieškovo ūkinė veikla ir ilgalaikio nekilnojamojo turto pokyčiai, todėl galima teigti, kad ieškovo akcininkas patvirtino ieškovo direktorės atliktus veiksmus, kaip numatyta LR įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio septintojoje dalyje. Teismas nepagristai konstatavo, kad iš Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 716 ir prie jo teismui pateikto dokumento negalima daryti išvados, kad Kauno miesto valdyba žinojo apie ginčijamąjį sandorį ir jo sąlygas.Teismo išvada, kad atsižvelgiant į Kauno miesto tarybos 2000 m. gegužės 18 d. patvirtintą Sprendimų dėl atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse, kurių akcijų dalis ar visos akcijos priklauso savivaldybei nuosavybės teise, priėmimo tvarką, Kauno miesto valdyba dėl įmonės turto, kurio vertė didesnė nei 1/20 įmonės įstatinio kapitalo, pardavimo turėjo priimti aiškų sprendimą, leidžiantį parduoti tokį turtą arba pritariantį jau įvykusiam sandoriui, yra nepagrįsta. Teisės aktai nenustato kokia forma turi būti išreikštas akcininko pritarimas jau sudarytam sandoriui. Kauno miesto savivaldybė, būdama vienintelė ieškovo akcininke, yra šio privataus juridinio asmens dalyvė, kontroliuojanti šį asmenį, tačiau ji nėra šios bendrovės (ieškovo) turto savininkė. Savivaldybės pritarimas sudarytam sandoriui galėjo būti išreiškiamas bet kokia forma, tame tarpe ir tvirtinant ieškovo administracijos metinę finansinę atsakomybę bei administracijos vadovo ataskaitą. Teismo išvada, kad 2000 m. birželio 6 d. Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimas Nr. 723 dėl uždarosios akcinės bendrovės „Kaunas“ patalpų nuomos, kuriuo ieškovui leista iki privatizavimo pabaigos išnuomoti 1066 kv. m. prekybos patalpų ir 575 kv. m. pagalbinių patalpų, esančių Savanorių pr. 375, Kaune, rodo, kad akcininkas tikrai nenumatė patalpų iki privatizavimo parduoti, yra nepagrįsta, kadangi pastate, esančiame Savanorių pr. 375, Kaune, yra 3 643,37 kv. m. ploto patalpos, todėl visiškai neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad šis sprendimas apima ir patalpas, parduotas pagal ginčijamąjį sandorį. Be to, nuomos sutarties buvimas nedraudžia parduoti išnuomotas patalpas, o 2000 m. birželio 6 d. Kauno miesto valdybos sprendimas Nr. 723 tik parodė, kad ieškovas pastate, esančiame Savanorių pr. 375, Kaune, turėjo aiškiai per daug patalpų, kurios jam buvo nereikalingos ieškovo nurodomai pagrindinei veiklai - mažmeninei prekybai.Teismas, vadovaudamasis CPK 141 straipsnio pirmąja dalimi, privalėjo atsisakyti priimti 2005 m. lapkričio 8 d. ieškovo pareiškimą, kaip keičiantį ieškinio pagrindą ir pateiktą po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Teismas, priimdamas netinkama forma pateiktą ieškinio pagrindo pakeitimą, nesudarė galimybės atsakovui tinkamai pasiruošti teisminei gynybai ir pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Teismas, konstatuodamas LR valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo pažeidimą, nepagrįstai rėmėsi prielaida, kad sandoris sudarytas po ieškovo akcijų privatizavimo programos paskelbimo. Kauno miesto savivaldybei viešosios nuosavybės teise priklausė tik akcijos, kurios ir buvo privatizavimo objektas, bet ne ieškovui priklausantis nuosavybės teise turtas. Savivaldybei priklausančių akcijų privatizavimo programa ginčijamo sandorio sudarymo metu paskelbta nebuvo, todėl LR valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 12 straipsnio pirmojoje dalyje numatyti apribojimai negalėjo būti taikomi.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijama sutartis buvo ekonomiškai nenaudinga ieškovui, nes pardavus dalį patalpų, UAB „Kaunas“ perspektyvoje sumažino savo galimybes vykdyti prekybą, o taip pat gauti pajamas iš patalpų nuomos. Ieškovo veiksmai, parduodant patalpas, negalėjo turėti neigiamos įtakos ieškovo mokumui, kadangi ieškovas sutarties sudarymo laikotarpiu įstatuose nustatytos veiklos - mažmeninės prekybos - realiai nevykdė ir pagrindinė ieškovo veikla, iš kurios jis gavo pajamų, buvo nekilnojamojo turto nuoma ir prekyba. Be to, ieškovo pateiktame patikrinimo akte nurodyta, kad ieškovas realizavo prekių 2000 metais už 892 006,00 Lt ir kad nuostolis už realizuotas prekes sudaro 213 476,00 Lt, tuo tarpu iš kitos veiklos gauta 83 258,00 Lt pelno, todėl galima teigti, kad vienintelė veikla, iš kurios ieškovas gavo pelno buvo kita veikla, t. y. disponavimas ieškovo turtu. Tokiu būdu siekdamas panaikinti iš pagrindinės veiklos kylančius nuostolius bei vykdydamas 2000 m. vasario 5 d. Kauno miesto savivaldybės turto valdymo skyriaus vedėjos rašto Nr. 358 nurodymus, ieškovas privalėjo parduoti patalpas ir ieškovo vadovė, sudarydama sutartį su atsakovu, nepažeidė ieškovo interesų.Teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „Kaunas“, net ir jei labai buvo reikalingos piniginės lėšos, patalpas pardavė be jokio konkurso, t.y. nesiekdama už jas gauti kuo daugiau pinigų. Pirmiausia, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą nei nustatyta tarp šalių sudarytame sandoryje. Antra, UAB „Kaunas“ yra privatus subjektas ir įstatymai nenustato jokių reikalavimų, kokiu būdu parduodamas nekilnojamas turtas. Be to, į bylą yra pateikti įrodymai, kad sutartyje nustatyta kaina atitiko rinkos kainą. Pažymėtina, kad po sutarties sudarymo ieškovas ir atsakovas sudarė patalpų panaudos sutartis, pagal kurias atsakovas perdavė patalpas neatlygintinai naudotis ieškovui, kuris patalpas, išnuomavo tretiesiems asmenims ir vien nuo 2000 m. rugpjūčio iki 2001 m. spalio gavo mažiausiai 24 972,45 Lt pajamų. Todėl negalima teigti, kad sutartis prieštaravo ieškovo tikslams ar pažeidė ieškovo interesus.Teismo išvada, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningas, yra nepagrįsta. Teismas, pripažindamas ginčijamąjį sandorį negaliojančiu bei konstatuodamas ieškovo atstovės ir atsakovo nesąžiningumą, iš esmės pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kadangi teismas iš esmės konstatavo aplinkybes, užtraukiančias neįtraukto į bylą asmens (ieškovo administracijos vadovės V. S. ) atsakomybę, jo neįtraukdamas į bylą trečiuoju asmeniu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas ir Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 p.).

Byloje nustatyta, kad 2000 m. liepos 20 d. tarp UAB „Kaunas“, kurio 100 procentų akcijų savininkė yra Kauno miesto savivaldybė, atstovaujamos direktorės V. S. , ir A. K. buvo sudaryta patalpų, esančių Savanorių pr. 375, Kaune, pirkimo-pardavimo sutartis. Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartimi iškelta bankroto byla likviduojamai UAB „Kaunas“. Tarp ieškovo BUAB „Kaunas“ ir atsakovo A. K. kilo ginčas dėl 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Šalių 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nurodyta, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų negalioja, o 49 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nustatyta, kad negalioja sandoris, juridinio asmens sudarytas, prieštaraujant tikslams, nurodytiems jo steigimo dokumentuose ar bendruose tos rūšies organizacijų nuostatuose. Sutarties sudarymo momentu galiojusio LR akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnio septintojoje dalyje buvo nurodyta, kad valdybos sprendimams dėl didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalies pardavimo reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, priimtas ne mažiau kaip 2/3 dalyvaujančių balsų, ir tokių sandorių, sudaromų be visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo, suminė vertė ūkiniais metais negali būti didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės. Tuo metu galiojusio LR akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio šeštojoje dalyje buvo nustatyta, kad bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) arba akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. UAB „Kaunas“ įstatų 1 punkte nurodyta, kad bendrovė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įmonių, akcinių bendrovių ir kitais įstatymais bei Vyriausybės norminiais ir kitais teisės aktais, reguliuojančiais įmonių veiklą, taip pat šiais įstatais, o 10 punkte nurodyta, kad bendrovės tikslas – siekti pelno, vykdant įstatuose numatytą veiklą.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartis neprieštaravo sutarties sudarymo momentu galiojusio LR valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 12 straipsnio pirmosios dalies 1 punktui, kadangi į bylą nėra pateikti įrodymai apie UAB „Kaunas“ (šios įmonės akcijų) privatizavimo programos paskelbimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paminėta aplinkybė nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui ar pakeitimui, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi nebuvo priimtas UAB „Kaunas“ vienintelio akcininko Kauno miesto savivaldybės nutarimas parduoti patalpas, yra pagrįstos (1964 m. CK 47 str., sutarties sudarymo momentu galiojusio LR akcinių bendrovių įstatymo 27 str. 7 d., LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str., CK 1.80 str.). Paminėtos patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu UAB „Kaunas“ įstatinis kapitalas buvo 1 090 972 Lt (UAB „Kaunas“ įstatų 27 p.) ir sutartyje nurodytos patalpų pardavimo kaina bei patalpų vidutinė rinkos vertė buvo didesnė negu 1/20 UAB „Kaunas“ įstatinio kapitalo vertė. LR akcinių bendrovių įstatyme nurodyta bendrovės įstatinio kapitalo sąvoka. Bendrovės įstatinis kapitalas ir bendrovei priklausantis turtas nėra tapatūs dalykai. Apeliacinio skundo argumentai, kad 2000 m. liepos 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi parduotų patalpų balansinė vertė neviršijo 1/20 UAB „Kaunas“ įstatinio kapitalo vertės ir todėl patalpų pardavimui nebuvo reikalingas UAB „Kaunas“ vienintelio akcininko Kauno miesto savivaldybės nutarimas dėl patalpų pardavimo, yra nepagrįsti. Turto vertė nustatoma pagal LR turto ir verslo vertinimo įstatymą bei kitus teisės aktus, bet ne pagal balansinę turto vertę, o paminėtos sutarties sudarymo momentu galiojusio LR akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio šeštoji dalis bendrovės turto pardavimą mažesnėmis negu rinkos kainomis traktavo kaip akivaizdžiai nuostolingą. Apeliacinio skundo argumentai, kad UAB „Kaunas“ vienintelio akcininko Kauno miesto savivaldybės valdyba 2001 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 716 patvirtino UAB „Kaunas“ administracijos vadovo 2000 m. bendrovės veiklos ataskaitą, metinę finansinę atskaitomybę bei pelno (nuostolių) paskirstymo ataskaitą ir tokiu būdu pritarė paminėtai patalpų pirkimo-pardavimo sutarčiai bei patvirtino šį sandorį, yra nepagrįsti. Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 8 d. sprendime Nr.716 ir šiuo sprendimu patvirtintoje UAB „Kaunas“ vadovo ataskaitoje už 2000 m. (t.1; b.l. 192-193) bei metinėje finansinės atskaitomybės ir pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartis nėra konkrečiai nurodyta. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „Kaunas“ vienintelis akcininkas Kauno miesto savivaldybė nepriėmė nutarimo dėl patalpų pardavimo pagal 2000 m. liepos 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir įstatymo nustatyta tvarka šio sandorio nepatvirtino. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir negaliojimo yra pagrįstos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartis prieštaravo juridinio asmens UAB „Kaunas“ tikslams, kadangi sutartimi patalpos buvo parduotos už žymiai mažesnę negu rinkos kainą (1964 m. CK 49 str., sutarties sudarymo metu galiojusio LR akcinių bendrovių įstatymo 18 str. 6 d., LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str., CK 1.82 str.). Teisėjų kolegija pagal 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas patalpų pardavimo kainą bei vidutinę rinkos šių patalpų vertę ir M. Ruzgio firmos „Lituka“ turto vertės ataskaitoje nustatytą patalpų rinkos vertę sprendžia, kad paminėta sutartimi patalpos buvo parduotos už žymiai mažesnę negu rinkos kainą. Sutarties sudarymo momentu galiojusio LR akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio šeštojoje dalyje buvo nustatyta, kad bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) arba akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. Todėl 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartis prieštaravo juridinio asmens UAB „Kaunas“ tikslams. Apeliacinio skundo argumentai, kad po sutarties sudarymo ieškovas ir atsakovas sudarė patalpų panaudos sutartis, pagal kurias atsakovas perdavė patalpas neatlygintinai naudotis ieškovui, kuris patalpas išnuomojo tretiesiems asmenims ir vien nuo 2000 m. rugpjūčio mėnesio iki 2001 m. spalio mėnesio gavo mažiausiai 24 972,45 Lt pajamų, ir šios pajamos turėtų būti įskaitytos į realią atsakovo sumokėtą ieškovui patalpų kainą, nepaneigia 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų ir nustatytų byloje faktinių aplinkybių dėl patalpų pardavimo už žymiai mažesnę negu rinkos kainą. Pažymėtina, kad patalpų pirkimo-pardavimo sutartyje kainos sumokėjimas buvo išdėstytas penkiems mėnesiams, o UAB „Kaunas“ direktorė V. S. ir atsakovas A. K. turėjo bendrą verslą, t.y. buvo UAB „Bordo stilius“ steigėjai bei akcininkai. Apeliacinio skundo argumentai, kad paminėta patalpų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo ekonomiškai nenaudinga ieškovui, yra nepagrįsti, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Kaunas“ veikla 2000 m. buvo nuostolinga ir patalpų pardavimas žymiai mažesne negu rinkos kaina buvo ekonomiškai nenaudingas. Kauno miesto savivaldybės turto valdymo skyriaus 2000 m. vasario 25 d. rašto Nr.358 UAB „Kaunas“ turinys paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovas, siekdamas panaikinti iš pagrindinės veiklos atsirandančius nuostolius bei vykdydamas nurodytą raštą, privalėjo parduoti patalpas. Pažymėtina, kad patalpų pardavimas atsižvelgiant į ieškovo finansinę bei ūkinę padėtį, turėjo būti ekonomiškai naudingas ieškovui. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutarties prieštaravimo juridinio asmens UAB „Kaunas“ tikslams yra pagrįstos.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl restitucijos taikymo yra pagrįstos (1964 m. CK 47 str., 49 str., LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str., CK 1.80, 1.82, 4.96, 6.145, 6.146 str.). Sąžiningumas – tai vertybinis asmens elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijų. Sąžiningumas objektyviuoju požiūriu yra toks asmens elgesys, kuris atitinka protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Taigi sąžiningas yra toks asmuo, kuris veikia rūpestingai bei teisingai. Objektyviuoju požiūriu asmuo yra sąžiningas ar ne, nustatoma analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo turėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Jis nustatomas analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu kriterijus, t. y. asmuo bus sąžiningas tik jeigu jis ne tik nežinojo, bet ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių, t. y. privalu aiškintis, ar asmuo tinkamai įvykdė savo pareigą išsiaiškinti tam tikras aplinkybes. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad 2000 m. liepos 20 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu UAB „Kaunas“direktorė V. S. ir A. K. turėjo bendrą verslą, t.y. buvo UAB „Bordo stilius“ steigėjai ir akcininkai. A. K. , kaip verslininkui, taikytini padidinti reikalavimai dėl sandorių sudarymo. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovas A. K. , sudarydamas sandorį elgėsi nesąžiningai, kadangi turėjo žinoti, kad sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir juridinio asmens UAB „Kaunas“ tikslams. Todėl teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas A. K. yra sąžiningas patalpų pagal paminėtą sutartį įgijėjas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad atsakovas A. K. nėra sąžiningas patalpų įgijėjas, nenusprendė dėl neįtrauktos dalyvauti byloje buvusios UAB „Kaunas“ direktorės V. S. teisių ir pareigų. Byloje nagrinėjamas ginčas tik tarp ieškovo BUAB „Kaunas“ ir atsakovo A. K. ir pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo bei neįvertino V. S. veiksmų. Apeliaciniame skunde netinkamai aiškinamos teisės normos, reglamentuojančios dalyvaujančius byloje asmenis ir teismo sprendimo priėmimą.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal CPK 79, 88, 96 straipsnių reikalavimus priteistina iš atsakovo A. K. valstybei 9 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 9 Lt (devynis litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.