Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5–7) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. periodiškai buvo laikomas LAVL kamerose netinkamomis sąlygomis. LAVL kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Dėl vietos trūkumo tarp kamerose laikomų asmenų kildavo konfliktinės situacijos. Kameros nebuvo aprūpintos baldais, jose nebuvo spintelių, stalo, pareiškėjas valgė lovoje. Pažymėjo, kad turėjo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, nors jam buvo traumuota nugara. Patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, dėl ko pablogėjo regėjimas, taip pat nebuvo tinkamos ventiliacijos, langas neatsidarė dėl iš vidaus ir išorės įrengtų grotų, patalpose buvo drėgna, kaupėsi pelėsis. Dėl drėgmės ir nepakankamo vėdinimo skaudėjo galvą, sutriko kraujospūdis. Sanitarinio mazgo sienelė buvo tik 30 cm aukščio ir neužtikrino privatumo, dėl to jautė pažeminimą. Teikiamo maisto valgyti negalėjo, todėl badavo. Kamerose neveikė radijo taškas, dėl to jautėsi izoliuotas. Kameroje nebuvo elektros, dėl to negalėjo naudotis virduliu. Pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, tai kenkė sveikatai. Pareiškėjui nebuvo išduotos priemonės sanitariniams įrenginiams valyti. Tvirtino, kad dušo patalpa sena, plytelės suskilę, įranga sulūžusi, vanduo nepakankamai karštas. Pareiškėjas yra II grupės invalidas, tačiau į lauką buvo vedamas tik vieną kartą per parą. Pažymėjo, kad dėl minėtų aplinkybių tapo irzlus, nervingas, agresyvus, uždaras, vartojo psichotropinius vaistus. Prašė netaikyti ieškinio senaties, kadangi apie tai, kad jo kalinimo sąlygos buvo netinkamos, sužinojo tik dabar, be to, pagal Europos Sąjungos teismų praktiką, šiose bylose ieškinio senatis netaikoma. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu (b. l. 10–16) su pareiškėjo skundu nesutiko.Nurodė, jog konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma atskirose palatose, nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Pažymėjo, kad LAVL laikosi teisės aktų reikalavimų ir suimtųjų bei nuteistųjų pasivaikščiojimas vykdomas pagal nustatytą reglamentavimą. Dviaukščių lovų antri aukštai naudojami kamerose laikomų asmenų asmeniniams daiktams laikyti. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. LAVL laikosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatų, pagal kurias draudžiama rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tvirtino, kad, ligos istorijos duomenimis, pareiškėjas yra rūkantis. Natūralus patalpų apšvietimas užtikrinamas per kamerų langus, o pacientams prašant, dienos metu paliekamas dirbtinis apšvietimas. Tvirtino, kad nuteistieji LAVL yra aprūpinami spaudos leidiniais, be to, už asmenines lėšas laikraščius jie gali įsigyti patys. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą–higienos pasą, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į administraciją dėl dietinio maitinimo ar netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo J. U. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 290 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį LAVL netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 30 d.Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalies normomis ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo LAVL pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į įstaigos administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016 m. spalio 27 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi apie tai, kad jo kalinimo sąlygos buvo netinkamos, sužinojo tik dabar, be to, pagal Europos Sąjungos teismų praktiką, šiose bylose ieškinio senatis netaikoma. Tačiau teismas pažymėjo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. spalio 26 d., taikytas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas LAVL laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 27 d. iki 2016 m. gegužės 30 d.Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš jo kalinimo perpildytose LAVL patalpose.Ginčui dėl minimalaus LAVL palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Psichiatrijos skyriaus palatose: nuo 2013 m. spalio 27 d. iki 2013 m. spalio 30 d. kameroje Nr. 2 (plotas 8,92 kv. m, įrengtos 2 vietos) ir Nr. 6 (plotas 15,51 kv. m, įrengtos 3 vietos); nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. – kamerose Nr. 2 ir Nr. 9 (plotas 15,51 kv. m, įrengtos 3 vietos); nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. – kameroje Nr. 2; nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. – kameroje Nr. 8 (plotas 15,51 kv. m, įrengtos 3 vietos); nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 27 d. – kameroje Nr. 9; nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. – kameroje Nr. 6; nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d., nuo 2015 m. kovo 18 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. ir nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. – kameroje Nr. 7 (plotas 15,51 kv. m, įrengtos 3 vietos).Laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. kovo 5 d. pareiškėjas buvo laikomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 27 (plotas 21,25 kv. m, įrengtos 4 vietos); nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. – Chirurginio skyriaus kameroje Nr. 2 (plotas 24,92 kv. m, įrengtos 7 vietos).Nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 13 d. pareiškėjas buvo laikomas Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 23 (plotas 8,80 kv. m, įrengtos 2 vietos), nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 9 d. – Vidaus ligų skyriaus kameroje Nr. 4 (plotas 13,5 kv. m, įrengtos 4 vietos).Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 29 paras, t. y. nuo 2013 m. spalio 27 d. iki 2013 m. spalio 30 d. (3 paros); nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. (7 paros), nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. (5 paros), nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. (5 paros), nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 13 d. (7 paros), nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 9 d. (2 paros) LAVL buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi jam minėtais laikotarpiais kamerose teko nuo 3,37 iki 4,46 kv. m ploto, todėl teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl riboto judėjimo kamerose (palatose) yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis. Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertino kaip atskirų žalos padarymo pagrindų.Pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL palatose vienintelis ventiliacijos šaltinis buvo langai, tačiau jie blogai atsidarydavo dėl iš išorės ir vidaus įrengtų grotų. Pažymėjo, kad patalpose buvo drėgna, kaupėsi pelėsis.Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), 6 ir 24 punktais. Pažymėjo, kad tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiose Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų vėdinimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas, iš kurio matyti, kad kamera Nr. 8 yra vėdinama per atveriamus langus. Nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie visų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimą, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL admininistraciją dėl patiriamų sunkumų vėdinant kameras. Teismo vertinimu, patalpas tinkamai prižiūrint, vėdinant, drėgmės ir pelėsio galima išvengti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per atveriamus langus, todėl pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo tinkamo apšvietimo, dėl to pablogėjo regėjimas. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad natūralus patalpų apšvietimas užtikrinamas per kamerų langus, o pacientams prašant, dienos metu paliekamas ir dirbtinis apšvietimas.Teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktu, atsižvelgė į tai, kad patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), ir sprendė, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 25 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 8 apšvietimas patikrinimo metu atitiko nustatytus reikalavimus. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pareigūnus dėl netinkamo kamerų apšvietimo ar kad dienos metu jam būtų atsisakyta įjungti dirbtinį apšvietimą, nėra. Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dirbtinį apšvietimą, tačiau teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, jo argumentai yra deklaratyvūs, todėl atmestini.Pareiškėjo argumentus dėl neišduodamo valymo inventoriaus paneigė atsakovo atstovo į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas, iš kurio matyti, kad LAVL palatas valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, o valymo inventoriaus išdavimas LAVL pacientams nenumatytas.Dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą kamerose į bylą nepateikė, pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nepaneigė. Teismas rėmėsi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktu Teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, nagrinėjamu atveju nepakanka. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl šios aplinkybės laikytos nustatytomis. Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktu ir pažymėjo, kad kalinimo įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad LAVL laikosi Tabako kontrolės įstatymo nuostatų, pagal kurias draudžiama rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėjo, kad, ligos istorijos duomenimis, pareiškėjas yra rūkantis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją dėl to, kad kameroje buvo rūkoma, todėl negalima konstatuoti, kad LAVL administracija pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką ir taip sukėlė jam neturtinę žalą.Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo maitinimo. Nurodė, kad negalėjo valgyti LAVL maisto, turėjo badauti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 (su vėlesniais pakeitimais), be to, pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo. Nagrinėjamu atveju teismui nepateikta jokia gydytojo rekomendacija skirti pareiškėjui dietinį maitinimą, todėl šiuo atveju negali būti konstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo deklaratyvūs, todėl atmestini.Pareiškėjas neturtinę žalą grindė ir aplinkybėmis, jog kamerose neveikė radijo taškas, dėl to jautėsi izoliuotas. Teismas rėmėsi Taisyklių 176 punktu ir pažymėjo, kad, nors nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl neįrengto radijo taško, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į LAVL admininistraciją. Teismas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus, taip pat nuteistuosius spaudos leidiniais aprūpina LAVL, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti, kad pareiškėjas buvo izoliuotas. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai, kad dėl neįrengto radijo taško jis buvo izoliuotas, atmesti kaip deklaratyvūs.Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip 1 valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Nagrinėjamu atveju teismui nėra pateikta jokia specialisto rekomendacija skirti pareiškėjui dviejų valandų pasivaikščiojimą per dieną, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.Pareiškėjas skundėsi, kad turėjo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, nors jo nugara buvo traumuota. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad dviaukščių lovų antrieji aukštai naudojami asmeniniams daiktams laikyti, minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos kamerų nuotraukos. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų gultai būtų vieno ar dviejų aukštų, be to, bylos duomenimis, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos vieno aukšto lovos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL dušo patalpa sena, plytelės suskilę, įranga sulūžusi, vanduo nepakankamai karštas, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmesti.Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas darė išvadą, kad LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 29 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl konstatuota, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, stresu, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti psichologiniai išgyvenimai bei įvairūs sveikatos sutrikimai galimai susiję su jam dignozuota (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nustatytų pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus, tačiau, kita vertus, pareiškėjas LAVL buvo laikomas periodiškai, trumpais laikotarpiais. Nesant byloje duomenų, kad nustatyti pažeidimai būtų lėmę ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, taip pat nenustačius, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašomą priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo vertinti 20 000 Eur suma, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 290 Eur sumos priteisimas. Todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 290 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą (b. l. 82–84), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:Pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. ir nuo 2015 m. spalio 7 iki 2015 m. spalio 9 d. buvo gydomas LAVL ne režimo zonos korpuse. Šiame korpuse palatos buvo nerakinamos, todėl pareiškėjui ploto trūkumas buvo kompensuojamas jo judėjimo laisve. LAVL atsiliepime paaiškino, kad ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės laikymo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas LAVL buvo laikomas periodiškai, trumpais laikotarpiais.Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 87–89), kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.Atsiliepime nurodo, kad galimas trumpalaikis pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams, galėjęs pasireikšti trumpalaikiais ir mažareikšmiais nepatogumais, neturėtų būti laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu. Mano, jog pareiškėjo patirta žala nėra tokia didelė, kad būtų vertinama pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų atlyginimo.Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo J. U. skundą patenkino iš dalies. Priteisė J. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 290 Eur neturtinei žalai atlyginti. Byloje, remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas tam tikrą laikotarpį buvo laikomas palatose, kuriose jam teko mažiau nei 5,1 kv. m palatos ploto, t. y. pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punkto reikalavimus. Minėto fakto iš esmės neneigia ir atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde. Kadangi nustatyta, jog LAVL pareiškėjas buvo laikomas 29 paras palatose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 3,37 iki 4,46 kv. m ploto, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino LAVL administracijos neteisėtus veiksmus neužtikrinant pareiškėjui pagal teisės aktus numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą kamerose į bylą nepateikė, pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nepaneigė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, paduodamas apeliacinį skundą, atsakovas jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pagrįstai vertinti pareiškėjo naudai.Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Sprendžiant klausimą dėl asmens neturtinės žalos, patirtos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginimo, svarbu įvertinti šios įstaigos specifiką, jos režimą bei joje laikomų asmenų sveikatos būklę. Šiuo aspektu aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis, kadangi nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos ir į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., EŽTT 2004 m. vasario 10 d. sprendimą byloje Naumenko prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 42023/98), 2001 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Price prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 33394/96), 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Ilhan prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 22277/93). Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas didesnis atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji ir jo kančia, skausmas ir baimė gali būti stipresni dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr., pvz., EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Slawomir Musial prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 28300/06).Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Dėl pirmiau nurodytų motyvų nagrinėjamu atveju priteisiant pareiškėjui žalos atlyginimą atsižvelgtina į jo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu, tai, kad pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini) (b. l. 17–39). Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad dėl pareiškėjo psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.