- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-30
- Bylos Nr.
- eI-335-189/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02030-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Šiaulių
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovams Šiaulių tardymo izoliatoriui, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašo: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 2S-1674; 2) įpareigoti Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – Šiaulių TI) sumokėti pareiškėjui visą jo uždirbtą darbo užmokestį bei priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad nuo 2013 m. vasario 22 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Šiaulių TI ūkio aptarnavimo būryje. Nors laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. sausio 10 d. buvo įdarbintas Šiaulių TI inžinieriaus padėjėju (0,45 etato), tačiau realiai dirbo šaltkalviu ir suvirintoju pilnu etatu. Pareiškėjas dirbo vienas, kadangi kito asmens, kuris padėtų jam gaminti gaminius Šiaulių TI administracija nepaskyrė. Paaiškina, jog esant dideliam darbo krūviui, kiekvieną dieną dirbo nuo 7.30 val. iki 16.30 val., t. y. 8 val. per dieną, kadangi pareiškėjui anksčiau grįžus iš darbo, turėdavo nemalonumų su Šiaulių TI ūkio dalies viršininku A. M.. Laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2016 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas buvo priverstas gaminti gaminius iš metalo Šiaulių miesto dizaineriui V. P. be poilsio dienų (poilsio dienomis ir švenčių dienomis).
Pareiškėjo teigimu, gaminiai iš metalo buvo gaminami ne darbo metu (poilsio dienomis ir švenčių dienomis). V. P. užsakymus priimdavo reabilitacijos viršininkas G. K. ir būrio viršininkas A. M.. Minėti asmenys informuodavo pareiškėją kiek ir kokių gaminių poilsio dienomis pareiškėjas turėdavo pagaminti. Pareiškėjas pagamino: rankų plaštakas robotui (2 vnt.), suolus (217 vnt.), vainiko stovus (1 vnt.), stulpų vainikus (18 vnt.), katinus muziejui (44 vnt.), vabalus (3 vnt.), vėliavų antgalius (5 vnt.), betonavimo padus (32 vnt.) bei atliko cinkuoto metalo darbus ir jų virinimą. Pareiškėjas savo pagamintus gaminius įvertina 36 900 Eur.
Pareiškėjo įsitikinimu, Šiaulių TI metalo apdirbimo dirbtuvės nebuvo tinkamai įrengtos darbui su cinkuotu metalu. Dirbtuvėse nebuvo tinkamai įrengta nusiurbimo garams bei cinko dulkėms, nebuvo tam pritaikyto specialaus suvirinimo skydelio. Pareiškėjo darbo vietoje nebuvo įrengta oro siurbimo ventiliacija. Patalpose dirbant paskirtus darbus, prisikaupus metalo dulkėms ir suvirinimo dūmams, patalpose nesimatydavo esančių žmonių.
Pareiškėjas savaitgaliais buvo įpareigojamas perrinkti automobilius (2 „(duomenys neskelbtini)“ autobusiuką ir (duomenys neskelbtini) krovininį automobilį), kadangi šie automobiliai buvo neeksploatuojami, supuvę, kiaurais dugnais bei šonais. Darbo laiku atlikti minėtų automobilių remonto pareiškėjui nebuvo leidžiama, nurodydavo dirbti pasibaigus darbo laikui arba savaitgaliais, kadangi darbo laiku pareiškėjas turėjo gaminti gaminius kalėjimui (langų grotas, stalus, suolus, taburetes ir kt.). Pareiškėjas būdavo įspėtas, jog nepagaminus gaminių, būtų pradėti tarnybiniai tyrimai ir pažymimas pareiškėjo atsisakymas dirbti. Darbams vadovavo laisvai samdomi darbuotojai (santechnikas E. D. arba R. M.), kurie ir turėjo atlikti pareiškėjui patikėtus darbus, tačiau jų neatliko.
Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2014 m. gruodžio mėn. buvo išrašytas ilgalaikis leidimas dirbti, tačiau 2014 m. lapkričio mėn. pareiškėjui dirbant savaitgalį, Kalėjimų departamento atliktos patikros metu jis buvo užtiktas darbo vietoje dirbantis. Po atlikto patikrinimo, pareiškėjas buvo priverstas būrio viršininko A. M. parašyti prašymą dėl pareiškėjo leidimo dirbti ir poilsio dienomis. Pareiškėjas buvo įpareigotas dirbti net ir sirgdamas. Pareiškėjui informavus administraciją, jog serga ir blogai jaučiasi iš administracijos gaudavo atsakymą, kad pareiškėjui nenorint dirbti galėtų būti patalpintas į vienutę ir ten galėtų ilsėtis bei pasveikti.
Pareiškėjo nuomone, Šiaulių TI administracija nesilaikė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatų, kuriomis numatyta, kad kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo rasę, pilietybę, tautybę, lytį, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus.
Dėl visų pareiškėjui pavestų atlikti darbų ir nepakeliamo darbo krūvio, pareiškėjui pablogėjo sveikata, t. y. atsirado pilvo išvarža, jautė pastovius stuburo skausmus. Pareiškėjas buvo priverstas vartoti leidžiamus nuskausminamuosius vaistus, o juos suleidus, tęsdavo darbus, kadangi į tai Šiaulių TI administracija nekreipdavo dėmesio. Papildomai nurodo, jog Šiaulių TI nebuvo teikiamos stomatologo paslaugos, todėl pareiškėjas neteko 5 dantų, kadangi juos teko pašalinti.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti (2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių TI, kuris atstovauja ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog pareiškėjas Šiaulių TI direktoriaus 2013 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 5/01-18 buvo paskirtas į Ūkio aptarnavimo būrio inžinieriaus padėjėjo pareigas, nustatant algą 0,43 koeficiento minimalios mėnesinės algos. 2013 m. kovo 8 d. direktoriaus įsakymu Nr. 5/01-25 pareiškėjui, jo paties 2013 m. kovo 8 d. prašymu Nr. 51/04-154, buvo leista nuo 2018 m. kovo 8 d. laisvu nuo darbo metu, nepažeidžiant ūkio aptarnavimo būrio nuteistųjų dienotvarkės, užsiimti individualia darbine veikla - metalo apdirbimo ir gaminių iš metalo kūrimo bei gamybos darbais.
Byloje pateiktos Šiaulių TI pareiškėjo asmeninės darbo užmokesčio kortelės, kuriose matyti pareiškėjui buvo priskaičiuotas darbo užmokestis ir pagal įstatymus padarytos išskaitos iš darbo užmokesčio). Pažymi, jog nuteistiesiems, dirbantiems ūkio aptarnavimo būryje, Šiaulių TI Buhalterinės apskaitos skyrius darbo laiką skaičiuoja pagal mėnesio darbo apskaitos žiniaraščio duomenis, kuriuos pildo Šiaulių TI darbuotojas, atsakingas už ūkio aptarnavimo būryje dirbančius nuteistuosius. Minėtas darbuotojas taip pat supažindina su darbo grafiku, kontroliuoja nuteistųjų darbo laiką, pavestų darbų atlikimą, tinkamą nuteistųjų darbo laiko apskaitos žiniaraščio parengimą.
Atkreipia dėmesį į tai, kad darbo sutartys su nuteistaisiais, paliktais atlikti ūkio darbus, nėra sudaromos. Nuteistieji atlikti ūkio darbus įstaigoje paliekami įstaigos direktoriaus įsakymu. Pareiškėjas Šiaulių TI direktoriaus 2013 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 5/01-18 „Dėl nuteistojo paskyrimo į ūkio aptarnavimo būrį“ buvo priimtas į ūkio aptarnavimo būrio inžinieriaus padėjėjo pareigas, taikant 0,43 tarifinį atlyginimą. Taip pat įstaigos direktoriaus 2013 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 5/01-25 „Dėl leidimo užsiimti individualia darbine veikla“ pareiškėjui leista laisvu nuo darbo metu nepažeidžiant ūkio aptarnavimo būrio dienotvarkės, užsiimti individualia darbine veikla - metalo apdirbimo ir gaminių iš metalo kūrimo bei gamybos darbais.
Asmeninių darbo užmokesčių kortelių bei darbo apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad visą pareiškėjo bausmės atlikimo Šiaulių TI ūkio aptarnavimo būryje laikotarpį buvo taikomas 0,43 tarifinis apmokėjimo koeficientas, kuris atitinka darbo apmokėjimo tvarkos apraše nurodytų koeficientų dydžius, darbo užmokestis apskaičiuotas teisingai, vadovaujantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytomis faktiškai dirbtomis darbo valandomis ir tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta minimalia mėnesine alga bei nuo jos taikytu koeficientu. Kartu buvo vykdyti išskaitymai į Socialinės paramos nuteistiesiems fondą (iki 25 proc.), į neliečiamą sąskaitos dalį 5 proc. bei atskaitymai pagal antstolių vykdomuosius dokumentus.
Pareiškėjo darbo savaitė atitikdavo nustatytas normas, jei pareiškėjui tekdavo dirbti savaitgaliais, tuomet jam būdavo suteikiama poilsio diena. Atkreipia dėmesį į tai, kad Ūkio aptarnavimo būrio nuteistiesiems nustatyta ne ilgesnė kaip 8 valandų darbo diena (kas aiškiai matoma ir darbo apskaitos žiniaraščiuose), o į darbą nuteistieji išvedami dienotvarkėje numatytu laiku. Pareiškėjo kaip nuteistojo inžinieriaus padėjėjo pareigose darbo laikas buvo nuo 8.00 val. iki 16.30 val. Nuo 2018 m. sausio 4 d. pareiškėjas perkeltas į virtuvės darbininko pareigas (Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. sausio 4 d. įsakymas Nr. 5/04-1 „Dėl ūkio aptarnavimo būrio nuteistųjų darbų pakeitimo“), tačiau tą pačią dieną parašė prašymą būti pašalintas iš ūkio aptarnavimo būrio.
Pažymi, jog bylai aktualiu laikotarpiu asmeniu, atsakingu už ūkio aptarnavimo būrį, buvo paskirtas Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas A. M.. Per laikotarpį iki išvykimo iš Šiaulių TI, pareiškėjas nė karto nesikreipė į būrio viršininką dėl netinkamų darbo valandų ar dienų. Patikrinus Šiaulių TI „Nuteistųjų (Ūkio aptarnavimo būrio) rašytinių pasiūlymų, prašymų, pareiškimų, peticijų ir skundų“ registrą matyti, kad nebuvo registruota nė vieno pareiškėjo skundo dėl darbo sąlygų ar darbo užmokesčio. 2017 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetą, tačiau 2018 m. sausio 10 d. paties prašymu skundo nagrinėjimas buvo nutrauktas.
Atsakovų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos.
Atsiliepimas
Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs surinktą dokumentinę medžiagą nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. vasario 22 d. Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 5/01-18 „Dėl nuteistojo paskyrimo į ūkio aptarnavimo būrį“ buvo paskirtas į ūkio aptarnavimo būrį inžinieriaus padėjėjo pareigoms atlikti, nustatant 0,43 koeficiento minimalų atlyginimo dydį. Pareiškėjo darbo apmokėjimas buvo apskaičiuotas pagal „Asmeninio darbo užmokesčio korteles“ už laikotarpius nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2018 m. sausio mėn. imtinai. Darbo užmokestis priskaičiuotas ir išmokėtas vadovaujantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytomis faktiškai dirbtomis darbo valandomis ir tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatytu minimaliu mėnesiniu atlyginimu bei nuo jos taikytu koeficientu, vykdyti išskaitymai į Socialinės paramos nuteistiesiems fondą (iki 25 proc.), į neliečiamą sąskaitos dalį (5 proc.) bei atskaitymai pagal antstolių vykdomuosius dokumentus. Pareiškėjui, jo paties 2013 m. kovo 8 d. prašymu Nr. 51/04-154, buvo leista nuo 2018 m. kovo 8 d. laisvu nuo darbo metu, nepažeidžiant ūkio aptarnavimo būrio nuteistųjų dienotvarkės, užsiimti individualia darbine veikla - metalo apdirbimo ir gaminių iš metalo kūrimo bei gamybos darbais. Pareiškėjo iniciatyva ir savanoriškas darbas gaminant dirbinius iš metalo buvo ne kartą įvertintas: pareiškėjui buvo įteiktos Šiaulių m. savivaldybės mero pavaduotojo bei Šiaulių turizmo informacijos centro padėkos, Šiaulių TI direktoriaus įsakymais ir nutarimais skirti 8 paskatinimai, tarp jų – perkėlimas į lengvąją grupę ir net 4 kartus suteiktos atostogos, kurių metu pareiškėjui buvo leista išvykti į namus. Paaiškina, jog Kalėjimų departamentas nevertino pareiškėjo skundo dalies dėl darbo sąlygų Šiaulių TI staliaus ir metalo apdirbimo dirbtuvėse. Pareiškėjui buvo išaiškinta, jog Kalėjimų departamentas nėra kompetentingas vertinti darbo sąlygų atitiktį keliamiems reikalavimams ir išaiškino pareiškėjui jo teisė kreiptis į kompetentingas institucijas. Atsakovės atstovo teigimu, Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros skyriaus specialistai domėjosi ir nagrinėjo pareiškėjo medicininę dokumentaciją ir teiktas paslaugas. Sveikatos priežiūros paslaugos teiktos savalaikiai ir reikiama apimtimi. Pareiškėjui buvo suteikta informacija apie tai, jog vertinti pacientams teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę yra ne Kalėjimų departamento, o Valstybės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 2S-1674 teisėtumo ir pagrįstumo, Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė atliekant bausmę Šiaulių TI.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnis), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2013 m. vasario 20 d. kreipėsi į Šiaulių TI direktorių prašydamas leisti atlikti bausmę Šiaulių TI Ūkio aptarnavimo būryje.
2013 m. vasario 22 d. Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 5/01-18 pareiškėjas buvo paskirtas į Ūkio aptarnavimo būrio inžinieriaus padėjėjo pareigas, nustatant 0,43 koeficiento minimalų mėnesinį atlyginimą.
2013 m. kovo 8 d. Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 5/01-25 pareiškėjui, jo paties 2013 m. kovo 8 d. prašymu Nr. 51/04-154, buvo leista nuo 2013 m. kovo 8 d. laisvu nuo darbo metu, nepažeidžiant ūkio aptarnavimo būrio nuteistųjų dienotvarkės, užsiimti individualia darbine veikla - metalo apdirbimo ir gaminių iš metalo kūrimo bei gamybos darbais.
Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetą dėl Šiaulių TI administracijos veiksmų.
2018 m. sausio 4 d. Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 5/04-1 pareiškėjas, einantis inžinieriaus padėjėjo pareigas, buvo perkeltas į virtuvės darbininko pareigas, nustatant 0,49 koeficiento minimalų mėnesinį atlyginimą.
2018 m. sausio 9 d. Šiaulių TI direktoriui pateiktu prašymu (reg. Nr. 61-04-30) atsisakė 2017 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui pateikto skundo.
2018 m. sausio 11 d. Šiaulių TI direktoriaus raštu Nr. 17/01-61 pareiškėjas buvo informuotas, jog Šiaulių TI direktoriaus sprendimu, administracinė procedūra dėl 2017 m. gruodžio 18 d. pateikto skundo Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui, buvo nutraukta.
2018 m. sausio 9 d. Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 5/04-4 pareiškėjas, atsižvelgiant į jo 2018 m. sausio 4 d. pateiktą prašymą Nr. 51/04-19 nuo 2018 m. sausio 10 d. buvo pašalintas iš Šiaulių TI Ūkio aptarnavimo būrio.
2018 m. balandžio 23 d. pareiškėjas Kalėjimų departamentui pateikė skundą reg. Nr. 2G-1395/2018-04-24 dėl galimai neteisėtų veiksmų vykdant darbo sutarties sąlygas.
2018 m. gegužės 23 d. Kalėjimų departamentas pateikė atsakymą Nr. 2S-1674 į pareiškėjo Kalėjimų departamentui pateiktą skundą reg. Nr. 2G-1395/2018-04-24.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 111 straipsnį darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje šios pataisos priemonės pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011). Nuteistųjų darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese (LVAT 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012). Iš BVK antrojo skirsnio normų visumos matyti, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas yra skirstomas į mokamą darbą (tokiam darbui yra taikomos BVK 131 straipsnio nuostatos dėl jo apmokėjimo) ir nemokamą darbą (tokį darbą reglamentuoja BVK 134 straipsnis). Nuteistųjų mokamas ir nemokamas darbas yra jiems privalomas (LVAT 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1898/2013). Iš nuoseklios LVAT praktikos, kylančios iš tarptautinių teisės aktų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, matyti, kad nuteistųjų įtraukimas į darbus įstatymų nustatyta tvarka draudžiamu priverčiamu darbu nelaikomas (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A146-1956/2012; Nr. A143-1449/2013 ir kt.).
BVK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nustatoma ne ilgesnė kaip aštuonių valandų darbo diena. Darbo (pamainos) pradžią ir pabaigą nustato pataisos įstaigos direktorius, vadovaudamasis šio kodekso 117 straipsnio nuostatomis. Nuteistiesiems suteikiamos dvi poilsio dienos per savaitę. Nuteistieji negali būti skiriami dirbti švenčių ir poilsio dienomis, išskyrus darbo įstatymuose numatytus atvejus. Nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, atskiruose cechuose, baruose, darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, taip pat darbuose, kur dėl techninių gamybos sąlygų negalima laikytis nuteistiesiems nustatytos kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, galima taikyti suminę darbo laiko apskaitą. Nuteistiesiems, kurie įtraukiami į darbą poilsio arba švenčių dienomis, suteikiamas poilsis kitomis dienomis arba šios dienos pridedamos prie atostogų (BVK 128 straipsnio 2–3 dalys).
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gruodžio 1 d.) 147 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusi teisės akto redakcija papildomai įtvirtino, kad apskaitos žiniaraščiuose turi būti atskirai nurodoma viršvalandinių darbų trukmė, dirbto darbo laiko trukmė poilsio ir švenčių dienomis, naktį bei nukrypimai nuo normalių darbo sąlygų, arba Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinė forma ir Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašas patvirtinti Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 (aktuali teisės akto 2006 m. lapkričio 10 d. redakcija).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. sausio 10 d. buvo įdarbintas Šiaulių TI inžinieriaus padėjėju (0,45 etato), pasirašant atitinkamą sutartį, tačiau realiai dirbo šaltkalviu ir suvirintoju pilnu etatu.
Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo supažindintas su darbuotojo pareigybės aprašymu, kurio 7.1 punktas numato pareigą vykdyti inžinieriaus pavedimus atliekant pastatų statybos, patalpų ir statinių remonto bei priežiūros darbus, o 7.2. punktas numato vykdyti inžinieriaus pavedimus dirbant metalo apdirbimo darbus, susijusius su pastatų statyba, patalpų ir statinių remontu bei priežiūra. Pareiškėjo skunde išdėstyti abstraktūs argumentai, jog Šiaulių TI buvo įdarbintas inžinieriaus padėjėju, tačiau darbas šaltkalviu ir suvirintoju pilnu etatu nepaneigia aplinkybių kad jis įstaigoje atliko jam sutartą darbą, t. y. atliko tiesiogines inžinieriaus padėjėjo pareigas, kadangi į kompetentingas institucijas dėl galimo darbo funkcijų neatitikties nustatymo, nesikreipė.
Teismo nuomone, pareiškėjas dėl galimai netinkamų darbo sąlygų turėjo teisę tiesiogiai kreiptis ir į Ūkio skyriaus inžinierių ar įstaigos direktorių, tačiau šiomis teisėmis nepasinaudojo. Nors 2017 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetą, dėl Šiaulių TI administracijos veiksmų, tačiau 2018 m. sausio 9 d. Šiaulių TI direktoriui pateiktu prašymu (reg. Nr. 61-04-30), minėto skundo atsisakė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų verčiamas dirbti, ar turėjo atlikti nesutartą darbą. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo teisę darbo atsisakyti bet kuriuo metu, taip pat teikti Šiaulių TI pranešimus (skundus) dėl netinkamų darbo sąlygų, tačiau tokių prašymų (skundų) byloje nėra pateikta. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas atliko jam nepriskirtą darbą.
Iš byloje pateiktų pareiškėjo dirbto darbo laiko laikotarpiais nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2018 m. sausio mėn. darbdavio patvirtintos formos apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjas inžinieriaus padėjėjo pareigose dirbo pilnu etatu. 2013 m. vasario 22 d. Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 5/01-18 pareiškėjas buvo paskirtas į Ūkio aptarnavimo būrio inžinieriaus padėjėjo pareigas, nustatant 0,43 koeficiento minimalų mėnesinį atlyginimą. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog pareiškėjas teismui pateiktame skunde klaidingai sutapatino nustatytą minimalaus mėnesinio atlyginimo koeficientą su nustatyta darbo laiko norma. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas pareiškėjo darbo laiką ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2018 m. sausio mėn. kiekvieną mėnesį apskaitė Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, pareiškėjo argumentai dėl atliekamų darbo funkcijų neatitikties sulygtoms darbo sąlygoms bei netinkamos darbo laiko apskaitos atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skundo argumentus grindžia tuo, jog gaminiai iš metalo buvo gaminami ne darbo metu (poilsio dienomis ir švenčių dienomis).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2018 m. sausio mėn. dirbo 8 val. per dieną, 5 darbo dienas per savaitę. Iš nurodytų duomenų nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas turėjo dirbo daugiau nei 8 val. per dieną ar buvo verčiamas dirbti poilsio dienomis. Pažymėtina, kad nei viename iš apskaitos žiniaraščių nėra nurodyta, jog pareiškėjas būtų dirbęs viršvalandinį darbą, ar kad pareiškėjui tektų dirbti savaitgaliais. Pareiškėjo darbas buvo atliekamas darbo dienomis, 8 val. per dieną, savaitgaliais pareiškėjas ginčo laikotarpiu nedirbo. Šiuos duomenis paneigiančių duomenų byloje nėra. Nors pareiškėjas nurodo, jog Šiaulių TI administracijos buvo įpareigotas perrinkti automobilius (2 „(duomenys neskelbtini)“ autobusiukus ir „(duomenys neskelbtini)“ krovininį automobilį), tačiau iš minimų pareiškėjo argumentų nėra aišku, kas ir kada galimai pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Įvertinus tai, jog minėtų faktų teisingumo nėra galimybės patikrinti, pareikėjo teiginiai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodantys neteisėtų Šiaulių TI administracijos veiksmų, todėl yra atmestini.
Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti gaminiai, kuriuos pareiškėjas galimai turėjo pagaminti poilsio dienomis, kuriuos įvertino 36 900 Eur, laikytini susijusiais su pareiškėjo individualia veikla, kadangi pareiškėjui nuo 2013 m. kovo 8 d. laisvu nuo darbo metu, nepažeidžiant ūkio aptarnavimo būrio nuteistųjų dienotvarkės, užsiimti individualia darbine veikla - metalo apdirbimo ir gaminių iš metalo kūrimo bei gamybos darbais. Pareiškėjo iniciatyva ir savanoriškas darbas gaminant dirbinius iš metalo buvo ne kartą įvertintas: pareiškėjui buvo įteiktos Šiaulių m. savivaldybės mero pavaduotojo bei Šiaulių turizmo informacijos centro padėkos, Šiaulių TI direktoriaus įsakymais ir nutarimais skirti 8 paskatinimai, tarp jų – perkėlimas į lengvąją grupę ir net 4 kartus suteiktos atostogos, kurių metu pareiškėjui buvo leista išvykti į namus. Atsižvelgus į tai, jog BVK 126 straipsnio 2 dalyje galimybė užsiimti individualia veikla yra numatyta, byloje nesant duomenų, jog pareiškėjo darbas gaminant dirbinius buvo priverstinis, pareiškėjo įvardyta veikla, susijusi su metalo apdirbimo ir gaminių iš metalo kūrimu laikytina savanoriška.
Akcentuotina, jog pareiškėjui apmokėjimas už darbą buvo apskaičiuotas pagal byloje pateiktas „Asmeninio darbo užmokesčio korteles“ už laikotarpius nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2018 m. sausio mėn. Darbo užmokestis priskaičiuotas ir išmokėtas remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytomis faktiškai dirtomis darbo valandomis ir tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytu minimaliu mėnesiniu atlyginimu, pritaikytu minimalaus mėnesinio atlyginimo koeficientu nuo nustatyto minimalaus mėnesinio atlyginimo, vykdyti išskaitymai į Socialinės paramos nuteistiesiems fondą (iki 25 proc.), į neliečiamą sąskaitos dalį (5 proc.) bei atskaitymai pagal antstolių vykdomuosius dokumentus. Įvertinus tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo apmokėjimo už darbą atmestini.
Nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo inžinieriaus padėjėjo pareigas, kartu užsiimdamas individualia veikla. Teismo vertinimu, byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo verčiamas atlikti darbus, kurie inžinieriaus padėjėjo pareigoms nėra priskirti. Todėl darytina išvada, kad nesant Šiaulių TI neteisėtų veiksmų organizuojant pareiškėjo darbą ginčo laikotarpiu, valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju nekyla.
Pareiškėjo įsitikinimu, Šiaulių TI metalo apdirbimo dirbtuvės nebuvo tinkamai įrengtos darbui su cinkuotu metalu. Dirbtuvėse nebuvo tinkamai įrengta nusiurbimo garams bei cinko dulkėms, nebuvo tam pritaikyto specialaus suvirinimo skydelio. Pareiškėjo darbo vietoje nebuvo įrengta oro siurbimo ventiliacija. Patalpose dirbant paskirtus darbus, prisikaupus metalo dulkėms ir suvirinimo dūmams, patalpose nesimatydavo esančių žmonių.
BVK 128 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog nuteistųjų darbas organizuojamas remiantis darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiais teisės aktais.
Teismo vertinimu, pataisos įstaigos administracija turi užtikrinti nuteistiesiems, dirbantiems nemokamus darbus, saugias ir sveikas darbo sąlygas, atitinkančias saugų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų verčiamas dirbti netinkamomis sąlygomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo teisę teikti Šiaulių TI pranešimus (skundus) dėl netinkamų darbo sąlygų, tačiau tokių prašymų (skundų) byloje nėra pateikta, šių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas dirbo netinkamomis sąlygomis.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė aplinkybes dėl dantų skausmo bei prašo atlyginti žalą dėl odontologo neatliktų veiksmų, kadangi neteko 5 dantų, juos teko pašalinti.
Pažymėtina, kad ginčas šioje dalyje dėl pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų įkalinimo įstaigoje yra susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. Įkalinimo įstaigos, teikdamos pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas veikia ne viešojo administravimo, bet sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisinių santykių srityje. Teismas pažymi, kad paslaugų teikimą reguliuoja civilinės teisės normos, todėl ginčas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikytinas kilusiu iš civilinių teisinių santykių ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad paslaugų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, todėl ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (LVAT 2013 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-600/2013, Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 8 d. nutartis Nr. T-56/2015, 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis byloje T-111/2014). Žalos, padarytos pacientų sveikatai, atlyginimo pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Teismas pareiškėjui išaiškina, kad šioje dalyje pareiškėjo pateiktas ginčas laikomas civilinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme Įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis).
Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 1punktas).
Pareiškėjas teigia, jog dėl visų jam pavestų atlikti darbų ir nepakeliamo darbo krūvio, pareiškėjui pablogėjo sveikata t. y. atsirado pilvo išvarža, jautė pastovius stuburo skausmus, buvo priverstas vartoti leidžiamus nuskausminamuosius vaistus, o juos suleidus, tęsdavo darbus, kadangi į tai Šiaulių TI administracija nekreipdavo dėmesio.
Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant pareiškėjo darbo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnį ir formuodamas jo taikymo praktiką savo jurisprudencijoje nuosekliai akcentuoja, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (2015 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1750-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A822-1440/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/2014, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A756-2197/2011 ir kt.).
Iš Kalėjimų departamento 2018 m. gegužės 23 d. skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjui buvo išsamiai išaiškintos teisės aktų nuostatos, motyvuotai ir išsamiai atsakyta į kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą. Teismo nuomone, skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kadangi yra pagrįstas objektyviais duomenimis, motyvuotas, juose nurodyta jų apskundimo tvarka, pasirašytas įgalioto asmens.
Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Kalėjimų departamento Kalėjimų departamento 2018 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 2S-1674 priimtas teisėtai ir pagrįstai.
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad atsakovas veikė nepagrįstai ir neteisėtai. Nenustačius Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip conditio sine qua non (lot. - būtina, privaloma sąlyga) turtinei ar neturtinei žalai kilti, nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl žalos atlyginimo netenkintinas.
Pareiškėjas taip pat teismo prašo priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmestini, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl patirtų bylinėjimo išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. K. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos, kildinamos iš sveikatos priežiūros paslaugų netinkamo užtikrinimo, atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.