- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-24
- Bylos Nr.
- A-2077-502/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01161-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija
- Trečiasis asmuo
- Perelozų sentikių religinė bendruomenė Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba, N. L.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims N. L., atstovaujančiam Perelozų sentikių religinei bendruomenei, bei M. R. (M. R.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba (toliau – ir pareiškėjas, Taryba) skundu (I t., b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (8.3.46)-7R-653 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą parengti išvadą dėl pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės (toliau – ir Bendruomenė) duomenų (kad Bendruomenės pirmininkas yra N. L.) įtraukimo į Juridinių asmenų registrą (toliau – ir JAR, Registras) bei pateikti šią išvadą Registrui.
Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu Ministerija atsisakė parengti išvadą, jog Perelozų sentikių religinės bendruomenės pasikeitusius duomenis galima įtraukti į Registrą, nes negalima patvirtinti Registrui teikiamų duomenų teisingumo. Ministerijai kilo abejonių, ar 2013 m. rugpjūčio 7 d. susirinkimas buvo Bendruomenės visuotinis narių susirinkimas, pagal Sentikių Bažnyčios Statutą (toliau – ir Statutas) turintis teisę keisti bendruomenės įstatus ar rinkti jos valdymo organus. Paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 19 d. pranešimą Nr. 13-60 apie pasikeitusius sentikių kai kurių religinių bendruomenių pirmininkus Ministerijai pateikė Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji Taryba, kaip įgaliota institucija tiek pagal įstatymą, tiek pagal Statutą, kaip kanoninės teisės aktą, o Ministerijai pareikalavus, 2013 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 13-65 buvo pateikti pirmajame rašte įvardintų sentikių religinių bendruomenių visuotinių susirinkimų protokolai, tarp jų ir 2013 m. rugpjūčio 7 d. Bendruomenės susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad jame dalyvavo ne tik 8 šios bendruomenės nariai, bet ir Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos sekretorius J. G., o taip pat šios bendruomenės dvasinis tėvas T. S., todėl Ministerija, nepripažinusi pateikto susirinkimo protokolo, išreiškė savo nekorektišką poziciją ir Sentikių Bažnyčios bei jos vadovybės atžvilgiu. Taryba pažymėjo, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. susirinkimo sušaukimas buvo inicijuotas 12 Perelozų sentikių religinės bendruomenės narių, kurie kreipėsi į Tarybą su rašytiniu skundu, jog M. R. savivaliauja, neįleidžia bendruomenės narių į cerkvę, trukdo dvasiniam tėvui vesti pamaldas, nes pats M. R. dedasi dvasininku. Buvusieji Perelozų ir gretimų kaimų gyventojai reikalavo nušalinti M. R. nuo bendruomenės pirmininko pareigų. Taryba šį Bendruomenės narių skundą svarstė 2013 m. liepos 18 d. posėdyje (protokolas Nr. 13-01) ir konstatavo esant jį pagrįstu bei nusprendė palaikyti parapijiečių prašymą ir pravesti bendruomenės visuotinį susirinkimą, dalyvaujant Tarybos atstovui. Tuo pagrindu buvo sušauktas Perelozų sentikių religinės bendruomenės visuotinis susirinkimas, į kurį atvyko ne tik Sentikių Bažnyčią pripažįstantys sentikiai, bet ir kai kurie asmenys iš M. R. taip vadinamų rėmėjų grupės, kurie vieningai pasisakė už M. R. atšaukimą iš pirmininko pareigų ir naujo pirmininko išrinkimą. Tuo pačiu, susirinkimas patvirtino Bendruomenės narių poziciją savo veikloje vadovautis Statutu. Statuto 8.15.1 punktu nustatyta, kad bendruomenės pirmininką renka visuotinis susirinkimas iš bendruomenės narių trejiems metams, kurį tvirtina Taryba. Vykdant Statuto reikalavimus, Taryba 2013 m. lapkričio 12 d. posėdyje (protokolas Nr. 13-02) patvirtino pasikeitusius sentikių religinių bendruomenių pirmininkus, tarp jų ir Bendruomenės naujai išrinktą pirmininką N. L..
Pareiškėjas nurodė ir tai, kad iš M. R. Vilniaus apygardos administraciniame teisme iškeltų administracinių bylų prieš Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, matyti, kad jau nuo 2010 metų M. R. ne tik pradėjo neigti Lietuvos sentikių Bažnyčią ir jos Statutą (grąžino Tarybai įgaliojimą), bet ir intensyviai dėjo pastangas, prisidengiant aukščiau minėtos Perelozų sentikių religinės bendruomenės statusu ir jos duomenimis JAR, susikurti savo atskirą religinę bendruomenę, nepriklausančią Lietuvos sentikių Bažnyčiai, bei pasisavinti Bendruomenės didžiausią turtą – jos cerkvę, o taip pat žemę. M. R. į Perelozų sentikių religinę bendruomenę įtraukė savo giminaičius, kurie taip pat gyvena ne Perelozų kaime ir net ne Jonavos rajone ir, reikalui esant, juos įvardija Bendruomenės susirinkimų protokoluose. Dėl šių aplinkybių, pareiškėjo teigimu, Bendruomenės susirinkimuose ne visuomet dalyvauja tie patys asmenys, todėl ir buvo nuspręsta, kad Tarybos vadovybės atstovo ir Bendruomenei priskirto dvasininko dalyvavimas padės įgyvendinti Bendruomenės narių valią ir ją teisingai atspindėti susirinkimo protokole.
Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų (toliau – ir JAR nuostatai) 32.4 ir 113.6¹ punktais, pareiškėjas nurodo, jog Ministerija, gavusi Statute numatytos kompetentingos vadovybės, t. y. Tarybos, prašymą dėl sentikių religinių bendruomenių pirmininkų pasikeitimo, turi įsitikinti pateikiamų duomenų teisingumu. Jokie teisės aktai nenumato Ministerijos kompetencijos tikrinti, ar tradicinės Bažnyčios kompetentinga vadovybė pagrįstai patvirtino naująjį sentikių religinės bendruomenės pirmininką, ar religinių bendruomenių visuotiniuose susirinkimuose lankosi tie patys, ar kiti asmenys, ar susirinkime dalyvauja bendruomenės pirmininkas su pavaduotoju ir t. t. Statutas nenumato, kad sentikių religinės bendruomenės nariai, jeigu nedalyvauja jos pirmininkas ar pavaduotojas, negali pravesti visuotinio susirinkimo ar priimti jo kompetencijai priskirtų klausimų. Ministerijos atsisakymą pateikti išvadą dėl Bendruomenės pirmininko pasikeitimo Sprendime išdėstytais motyvais Lietuvos sentikių Bažnyčios Aukščiausioji Taryba laiko Ministerijos pertekliniu rūpesčiu Bažnyčios vidaus reikalais.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 38–43) su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.
Ministerija, remdamasi Registro duomenimis, pažymėjo, kad asmuo, galintis sudaryti sandorius Bendruomenės vardu, yra M. R., o ne skunde nurodytas Bendruomenės atstovas N. L..
Paaiškino, kad išnagrinėjo Tarybos 2013 m. lapkričio 19 pranešimą Nr. 13-60 dėl pasikeitusių Bendruomenės duomenų įtraukimo į Registrą bei kartu pateiktus dokumentus. Remdamasi Statuto 8.15.1 punktu Ministerija nurodė, kad jos nuomone turėjo būti pateikti du dokumentai: Perelozų sentikių religinės bendruomenės visuotinio susirinkimo protokolas ir Tarybos posėdžio protokolas, tačiau su minėtu pranešimu buvo pateiktas tik vienas iš dviejų reikalingų kompetentingos vadovybės sprendimų dėl bendruomenės duomenų pakeitimo – tik Tarybos posėdžio protokolas, bet ne Bendruomenės visuotinio susirinkimo protokolas – todėl Ministerija paprašė minėto dokumento, kuris buvo pateiktas kartu su 2013 m. gruodžio 4 d. pranešimu Nr. 13-65. Išnagrinėjusi gautus dokumentus, Ministerija Sprendimu informavo pareiškėją, kad pateiktame Perelozų sentikių religinės bendruomenės narių visuotinio susirinkimo 2013 m. rugpjūčio 7 d. protokole Nr. 13-01 yra esminių trūkumų, juos įvardijo, išdėstė Ministerijos pareigas sprendžiant klausimus, susijusius su tradicinių religinių bendruomenių pasikeitusių duomenų įtraukimu į Registrą, ir nurodė, jog, sistemiškai įvertinus gautus dokumentus ir atsižvelgiant į minėto protokolo trūkumus, kyla rimtų abejonių, ar 2013 m. rugpjūčio 7 d. susirinkimas buvo Bendruomenės visuotinis narių susirinkimas, pagal Statutą turėjęs teisę keisti bendruomenės įstatus ar rinkti jos valdymo organus.
Dėl skunde nurodyto argumento, kad susirinkime dalyvavo ne tik 8 Bendruomenės nariai, bet ir Tarybos sekretorius J. G., o taip pat bendruomenės dvasinis tėvas T. S., Ministerija nurodė, kad bendruomenės dvasinio tėvo dalyvavimas iš tiesų būtų vienas iš argumentų, patvirtinančių, kad ginčijamas susirinkimas buvo teisėtas, tačiau Ministerija neturi duomenų apie tai, kas yra Perelozų sentikių religinės bendruomenės dvasinis tėvas. Taip pat pažymėjo, kad Statutas nenumato, kad atskiros bendruomenės visuotinį narių susirinkimą galėtų organizuoti Tarybos atstovai, ar, kad jų dalyvavimas turėtų kokią nors įtaką susirinkimo teisėtumui. Atsakovas nurodė manąs, kad susirinkimo sušaukimas (kaip ir Statuto 8.13.5 punkte nurodyta jo organizavimo tvarka) taip pat neatitiko Statuto reikalavimų.
Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad Ministerija pernelyg rūpinasi Bažnyčios vidaus reikalais, atsakovas nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio nuostatomis, neginčija Tarybos teisės laisvai tvarkytis religinėje bendrijoje, kuriai ji vadovauja, tačiau nemano, kad Ministerija, ypač žinodama apie konfliktinę situaciją religinėje bendruomenėje, neturi pareigos įvertinti visų turimų dokumentų, gauto prašymo atitikimo įstatymų ir pačio Statuto reikalavimams, ir aklai patvirtinti Tarybos kaip Lietuvos sentikių bažnyčios kompetentingos vadovybės prašomus įregistruoti pakeitimus, kad jie būtų įtraukti į Registrą. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio ir Įstatymo 7 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios valstybės ir bažnyčios atskirumą, religinių bendrijų teisę laisvai priimti savo veiklą reguliuojančius nuostatus, religinių bendrijų laisvę veikti savarankiškai, draudimą valstybės institucijoms siekti daryti politinę įtaką religinėms bendrijoms, niekaip neapriboja valstybės institucijos – Ministerijos – teisės ir pareigos užtikrinti, kad į JAR būtų įtraukiama tik tikra informacija apie asmenis, galinčius veikti religinių bendruomenių vardu, bei nustatyti tą duomenų tikrumą remiantis gautais dokumentais.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. R. atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 75–82) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad jis iki šiol yra oficialus Bendruomenės pirmininkas. Su skundu nesutiko ir palaikė Ministerijos atsiliepime išdėstytą poziciją. Papildomai nurodė, kad Perelozų sentikių religinė bendruomenė yra savarankiška organizacinė struktūra (juridinis asmuo), neatsiejamai priklausanti tradicinei sentikių konfesijai. Pažymėjo, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. Bendruomenė nerengė jokio visuotinio narių susirinkimo, todėl akivaizdu, jog 2013 m. rugpjūčio 7 d. Bendruomenės narių visuotinio susirinkimo protokolas Nr. 13-01 buvo suklastotas, o asmenys dalyvavę tariamame susirinkime (neskaitant J. K.) nėra ir niekada nebuvo Perelozų sentikių religinės bendruomenės nariais, todėl neturėdami tam teisės veikė prisidengdami Bendruomenės narių vardu. Atkreipė dėmesį, jog remiantis Bendruomenės įstatais ir Statuto 8.13.5 p., visuotinį bendruomenės narių susirinkimą pradeda bendruomenės pirmininkas, t. y. M. R., o jam nesant – pavaduotojas, tačiau to padaryta nebuvo. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Bendruomenės narių susirinkimą iniciavo Tarybos atstovai, kurie nėra ir niekada nebuvo Bendruomenės nariais, todėl veikė ultra vires, kišdamiesi į Bendruomenės vidaus reikalus bei nesilaikydami nei Bendruomenės įstatų, nei Statuto normų, nei Įstatymo reikalavimų. Teigė, jog tai, kad tariamo Bendruomenės narių visuotinio susirinkimo protokole pasirašė tik trys asmenys, patvirtina tokio susirinkimo fiktyvumą.
Šalies argumentai
M. R. teigimu, skundo argumentas, neva visuotinį susirinkimą inicijavo 12 Bendruomenės narių skundas, kuriame nurodyta, kad jis savivaliauja, neįleidžia Bendruomenės narių į cerkvę, trukdo dvasiniam tėvui vesti pamaldas, pats dedasi dvasininku, yra melagingas ir prieštaraujantis Tarybos skunde nurodytai aplinkybei, jog Perelozų kaime jau nuo 2001 m. nėra nei vieno gyventojo. Pažymėjo, jog šiuos nepagrįstus argumentus akivaizdžiai paneigia ir 2013 m. vasario 22 d. vykęs Bendruomenės susirinkimas Nr. 72/14, kuriame dalyvavo tikrieji Bendruomenės nariai L. M., M. R., A. R., I. L., J. A., J. A., M. D., L. L., Z. P. ir L. K. ir kuriame buvo pasmerktas Tarybos narių neetiškas kišimasis į Bendruomenės vidaus reikalus.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka ir su Tarybos išrinktu nauju Bendruomenės pirmininku N. L., nurodydamas jog tariamą 2013 m. rugpjūčio 7 d. Bendruomenės narių visuotinį susirinkimą sudarė tik Tarybos atstovai ir jų kviestiniai asmenys, kurie nėra ir niekada nebuvo Bendruomenės nariais ar parapijiečiais. Atsižvelgiant į tai, N. L. Bendruomenės pirmininku buvo išrinktas neteisėtai, t. y. pažeidžiant Bendruomenės įstatų normas, pirmininkas buvo perrinktas asmenų, neturinčių nieko bendro su Perelozų sentikių religine bendruomene ir tuo labiau nesančių Bendruomenės nariais. Atkreipė dėmesį, jog 2013 m. rugpjūčio 7 d. visuotinio susirinkimo protokolas buvo pasirašytas Tarybos sekretoriaus J. G., kuris nėra niekaip susijęs su Bendruomene, ir patvirtintas ne Bendruomenės, o Tarybos antspaudu.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, M. R. nurodė manąs, jog Ministerija tinkamai laikėsi įstatymų reikalavimų ir pagrįstai atsisakė parengti išvadą, kad Bendruomenės pasikeitusius duomenis, jog šios bendruomenės pirmininkas yra N. L., galima įtraukti į Registrą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Tarybos teiginiai, jog Ministerija neturi teisės tikrinti ar tradicinės bažnyčios kompetentinga vadovybė pagrįstai patvirtino naująjį religinės bendruomenės pirmininką, ar religinių bendruomenių visuotiniuose susirinkimuose lankosi tie patys asmenys, akivaizdžiai parodo savo nekompetentingumą, savivaliavimą bei neteisėtą veikimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu (II t., b. l. 10-16) pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos skundą tenkino iš dalies – panaikino Ministerijos 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (8.3.46.)-7R-653 ir įpareigojo Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 19 d. pranešimą Nr. 13-60 ir 2013 m. gruodžio 4 d. pranešimą Nr.13-65, o likusią skundo dalį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų 8.13 punktu, Įstatymo 10 ir 12 straipsniais, JAR nuostatų 34.2 ir 41.1 punktais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1R-275 patvirtinto Dokumentų, pateikiamų Teisingumo ministerijai steigiant religines bendruomenes, bendrijas ir centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, keičiant jų įstatus ar juos atitinkančius dokumentus ir registro duomenis, išbraukiant juos iš Juridinių asmenų registro, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 5 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 19 d. pranešimu Nr. 13-60 informavo Ministeriją apie tai, kad 2013 m. lapkričio 12 d. vyko Tarybos posėdis, kuriame buvo patvirtintas naujai išrinktas Bendruomenės pirmininkas N. L., o 2013 m. gruodžio 4 pranešimu Nr. 13-65 pateikė Ministerijai Bendruomenės narių visuotinio susirinkimo, vykusio 2013 m. rugpjūčio 7 d., protokolą. Įvertinusi šiuos dokumentus Ministerija Sprendimu padarė išvadą, kad pateiktame Bendruomenės narių visuotinio susirinkimo protokole yra esminių trūkumų, todėl kyla rimtų abejonių, ar 2013 m. rugpjūčio 7 d. susirinkimas buvo Bendruomenės visuotinių narių susirinkimas, pagal Statutą turėjęs teisę keisti Bendruomenės įstatymus ar rinkti jos valdymo organus. Atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas, teismas sprendė, kad Ministerija turi diskrecijos teisę spręsti ar teikiami dokumentai ir duomenys yra teisingi, tačiau ši diskrecija nėra absoliuti. Pažymėjo, kad Ministerijos, kaip ir kitų viešojo administravimo subjektų, sprendimai, be kita ko, turi atitikti ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.
Vertindamas Sprendimo atitiktį individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, teismas nurodė, jog Sprendimas yra nepagrįstas, t. y. jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios pranešime išvardintų teisės normų taikymą, bei pažymėjo, jog kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu. Teismo vertinimu Ministerija Sprendimu nurodė teisės aktus, kuriais yra apibrėžiama jos kompetencija, tačiau nepateikė jokių teisinių argumentų ir motyvų, kokių teisės aktų reikalavimų neatitinka pareiškėjo pateiktas 2013 m. rugpjūčio 7 d. Bendruomenės narių visuotinio susirinkimo protokolas, apsiribodama abstrakčia išvada, kad pateiktame protokole yra esminių trūkumų. Atsižvelgdamas į Įstatymo 7 straipsnį, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Ministerija, veikdama kaip valstybės atstovė santykiuose su religine bendruomene ir vertindama bendruomenės veiklą, savo sprendimus turi motyvuoti ypač atsakingai. Taip pat pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime Ministerija, be kita ko, nurodo, kad išvada surašoma (arba atsisakoma ją surašyti) atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, tačiau nėra nurodyta, kokių teisės aktų reikalavimų neatitinka pareiškėjo pateikti duomenys. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo, kuris užtikrina kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę ir įtvirtina pareigą administravimo subjektui pagrįsti savo sprendimus, kadangi Ministerija Sprendime apsiribojo formuluote, kad „kyla rimtų abejonių, ar 2013-08-07 susirinkimas buvo Perelozų sentikių religinės bendruomenės visuotinis narių susirinkimas, turėjęs, pagal Lietuvos sentikių bažnyčios statutą, teisę keisti bendruomenės įstatus ar rinkti jos valdymo organus“, o viešojo administravimo subjekto sprendimo pagrindimas abejonėmis negali būti vertinamas, kaip atitinkantis VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas tenkino pareiškėjo prašymą panaikinti Sprendimą, tačiau, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, pagal kurį spręsti, ar religinių bendruomenių valdymo organų teikiami duomenys yra teisingi, yra Ministerijos diskrecija, pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą parengti išvadą, kad Bendruomenės pasikeitusius duomenis, jog šios bendruomenės pirmininkas yra N. L., įtraukti į JAR galima ir šią išvadą pateikti JAR, atmetė.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 19–22), kuriame prašo panaikinti ginčijamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Ministerija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo Sprendime išdėstytų aplinkybių pagrįstumo ir teisingumo, nes jį panaikino vien formaliais pagrindais. Mano, kad sprendimas negali būti laikomas individualiu teisės aktu, nes jame nėra suformuluotos privalomo elgesio taisyklės. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nurodytos Įstatymo 10 ir 12 straipsnių nuostatos taikytinos tik kitų (netradicinių) religinių bendruomenių ir bendrijų atveju, tuo tarpu nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas tradicinei sentikių religinei bendrijai priklausančios Bendruomenės pasikeitusių duomenų įtraukimo į JAR klausimas. Ministerijos teigimu, padaręs šią materialinės teisės aiškinimo klaidą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo, ar Sprendime yra nurodyti Įstatymo 12 straipsnyje numatyti atsisakymo įregistruoti dokumentus pagrindai. Remdamasis JAR nuostatų 25.5 ir 41.1 punktais atsakovas daro išvadą, kad tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų vadovai įgyja įgaliojimus ne nuo jų įtraukimo į Registrą, o nuo išrinkimo (paskyrimo) dienos, todėl teisines pasekmes sukelia ne Ministerijos surašomi prašymas ir išvada (sprendimas atsisakyti surašyti išvadą), o būtent pačios religinės bendrijos ar bendruomenės atlikta atitinkamo asmens išrinkimo (paskyrimo) procedūra. Tuo tarpu Ministerijos funkcijos apsiriboja pateiktų dokumentų atitikimo teisės aktų reikalavimams patikrinimu ir Registro tvarkytojo informavimu pateikiant išvadą ir nustatytos formos prašymą. Vadovaudamasi VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu Ministerija teigia, jog Sprendimas yra ne individualus teisės aktas, o administracinės paslaugos suteikimo rezultatas, kurio formai nėra taikomi VAĮ 8 straipsnyje išvardinti reikalavimai. Taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nuarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 1, 5 ir 41.1 punktais.
Atsakovas pažymi, jog pagal Nuostatų 34.2 punktą visa atsakomybė už Registrui pateikiamų duomenų ir dokumentų teisingumą atitenka ne religinei bendrijai ar bendruomenei, o Ministerijai, todėl ši, abejodama jai pateiktų duomenų teisingumu turi ne tik teisę, bet ir pareigą tokių duomenų neteikti.
Ministerijos teigimu Sprendime yra nurodyti ir konkretus faktinis, ir teisinis pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo. Paaiškina, jog Sprendime nurodomi 2013 m. rugpjūčio 7 d. Bendruomenės narių visuotinio susirinkimo protokolo trūkumai yra turinio, o ne formos trūkumai, nes protokolas nepatvirtina to, ką pagal Sąrašo 5 punktą turi patvirtinti – kad sprendimas pakeisti religinės bendruomenės dokumentus yra priimtas kompetentingos vadovybės. Pažymi, jog Sprendimo formuluotė „kyla rimtų abejonių <...>“, kurią itin formaliai įvertino pirmosios instancijos teismas, buvo pasirinkta ne dėl užtikrintumo priimant Sprendimą trūkumo, o iš pagarbos 2013 m. rugpjūčio 7 d. susirinkimą inicijavusiai ir jo rezultatus patvirtinusiai Tarybai. Taip pat atsakovas pažymi, kad Ministerija, įgyvendindama gero valdymo principą, sudarė galimybę Lietuvos sentikių Bažnyčiai pateikti trūkstamus dokumentus.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. R. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 26–43) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų pilnai atmesti visi pareiškėjo reikalavimai.
Atsiliepime nurodo argumentus, iš esmės tapačius nurodytiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai akcentuoja, kad, nors Sprendime nurodyta, kad jis priimtas išnagrinėjus Bendruomenės pateiktus dokumentus, Bendruomenė jokių Sprendime nurodytų dokumentų Ministerijai nesiuntė ir su pranešimais dėl pasikeitusių Bendruomenės duomenų įtraukimo į JAR nesikreipė. Teigia, jog Ministerija pagrįstai suabejojo 2013 m. rugpjūčio 7 d. visuotinio susirinkimo protokolo teisingumu. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, minėtą 2013 m. rugpjūčio 7 d. protokolą parengę ir pasirašę asmenys turėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnį. Papildomai nurodo, kad Ministerija ir teismas turėtų atkreipti dėmesį, jog Bendruomenė yra savarankiškas juridinis asmuo, todėl neturėtų būti priskiriama svetimai bendrijai – Lietuvos sentikių Bažnyčiai, į kurią niekada nebandė įstoti, o sprendžiant su Bendruomene susijusius klausimus turėtų būti vadovaujamasi 2010 m. vasario 14 d. patvirtintais Bendruomenės įstatais, o ne Statutu.
Pareiškėjas Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba atsiliepime (II t., b. l. 76–79) prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:
1) Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas Sprendimą panaikino tik formaliais pagrindais.
2) Ministerija nepagrįstai teigia, jog Sprendimas nėra individualus teisės aktas, todėl jam negali būti taikomos VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos. Toks teiginys prieštarauja ABTĮ 2 straipsnio 14 daliai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pvz. 2013 m. kovo 17 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A602-485/2013, kurioje dalyvavo tie patys proceso dalyviai bei buvo vertinamas Ministerijos sprendimas atsisakyti parengti išvadą dėl pasikeitusių duomenų įtraukimo į JAR.
3) Nesutinka, jog Taryba negali būti laikoma kompetentinga vadovybe Sąrašo 5 punkto prasme ir remiasi Įstatymo 4 straipsniu, Statuto 3.1, 5.3 ir 8.15.1 punktais. Pažymi, kad Bendruomenė Ministerijoje buvo įregistruota būtent pareikėjo prezidiumo 2003 m. rugsėjo 16 d. sprendimu apie pageidavimą įforminti juridinio asmens teises 2003 m. rugsėjo 29 d. raštu pranešus Ministerijai. Teigia, jog Taryba įvykdė visus Sąraše numatytus reikalavimus, o Ministerija, pareikalaudama perteklinių dokumentų, nusižengė daugiametei praktikai, pagal kurią bendruomenių duomenų pakeitimas Registre buvo vykdomas tik Tarybos pranešimo pagrindu. Pareiškėjo manymu, be teisinio pagrindo kvestionuodama 2013 m. rugpjūčio 7 d. Bendruomenės narių visuotinio susirinkimo protokolą ir keldama abejones dėl susirinkimo legitimumo Ministerija veikė ultra vires.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu ir teisės taikymu dėl žemiau nurodomų motyvų.
Teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos 2014 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (8.3.46.)-7R-653, kuriuo atsisakyta parengti išvadą, jog Perelozų sentikių religinės bendruomenės pasikeitusius duomenis galima įtraukti į Registrą, bei atsakovo įpareigojimo atlikti tokius veiksmus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu Ministerijos Sprendimą panaikino, nustatęs, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą.
Pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 straipsnį tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų juridinio asmens teisių įforminimas vyksta pareikštine tvarka kreipiantis į Teisingumo ministeriją, kuri tikrina, ar yra tradicijų tęstinumas atsižvelgiant į jos kanonus, statutus bei kitas normas. Ši procedūra taikytina ir kreipiantis dėl religinių bendrijų juridinių asmenų duomenų pakeitimo (šiuo atveju – dėl Bendruomenės pirmininko pasikeitimo). Teisingumo ministerija, vykdydama aptariamas funkcijas, susijusias su religinių bendrijų ir bendruomenių juridinių asmenų registravimu, pagal Teisingumo ministerijos nuostatų 8.13 punktą nagrinėja religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo dokumentus, tvirtina surašytų duomenų tikrumą, steigimo dokumentų, pakeistų steigimo dokumentų ir duomenų atitiktį įstatymų reikalavimams ir teikia Registrui išvadas dėl jų registravimo ar išregistravimo galimybės.
Nagrinėjamai bylai taip pat aktualios JAR nuostatų nuostatos. Pažymėtina, jog pagal JAR nuostatų 32.4 punktą tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų, į Registrą įtraukiant tradicines Lietuvos religines bendruomenes, bendrijas ar centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtus juridinius asmenis, jų filialus ar atstovybes, keičiant jų duomenis, išbraukiant juos iš registro dokumentus ir duomenis Registro tvarkytojui teikia Teisingumo ministerija, kuriai šiuose nuostatuose numatytus duomenis ir dokumentus arba jų pasikeitimus pateikia pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė. Kitais atvejais dokumentus Registro tvarkytojui gali teikti pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė. Nuostatų 41.1 punkte nustatyta, jog Ministerija, gavusi tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės, bendrijos ar centro, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų, jų filialų ar atstovybių dokumentus, surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinę Lietuvos religinę bendruomenę, bendriją ar centrą, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtus juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, jų duomenis ar duomenų pakeitimus įtraukti į Registrą, taip pat išbraukti tradicinę Lietuvos religinę bendruomenę, bendriją ar centrą, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtus juridinius asmenis, jų filialus ar atstovybes iš Registro galima, ir perduoda prašymą ir išvadą Registro tvarkytojui. Taigi, kaip matyti iš paminėtų teisės aktų nuostatų, Ministerija turi patikrinti, ar keistinus duomenis ir dokumentus pateikė pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė ir tuo pačiu patikrinti ar pateikti duomenys, jų pakeitimai, gali būti įtraukti į Registrą, t. y. įvykdyti jai teisės aktais priskirtas viešojo administravimo funkcijas.
Nagrinėjamu atveju, įgyvendindama minėtas viešojo administravimo funkcijas, Ministerija priėmė ginčijamą Sprendimą, kuris, kaip jau minėta, buvo panaikintas skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad byloje ginčijamas Sprendimas negali būti vertinamas kaip individualus teisės aktas, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai konstatavo Sprendimo prieštaravimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir nusprendė, jog Sprendimas yra naikintinas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus Ministerijos argumentus, su jais nesutinka ir palaiko pirmosios instancijos teismo sprendime išreikštą poziciją, jog Ministerijos išvados arba atsisakymai rengti išvadas dėl pasikeitusių religinių bendruomenių ar bendrijų duomenų įtraukimo į JAR yra individualūs administraciniai aktai, kadangi būtent jais yra išreiškiama viešojo administravimo subjekto valia, sukelianti teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims. Pažymėtina, jog toks šių Ministerijos priimamų sprendimų vertinimas atitinka susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015; 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-485/2013).
Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti skundžiamo Sprendimo Išvadų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat, būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų Sprendimo panaikinimo pagrindų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad aiškinant VAĮ 8 straipsnio nuostatas, sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012).
Be to, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai administracinio akto turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio akto priėmimo motyvai, turi tiek materialinį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog proceso požiūriu nemotyvuotas administracinis aktas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę. Tai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1064/2011, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).
Nagrinėjamu atveju Ministerijos Sprendime nurodytas jo pagrindas – JAR nuostatų 32.4 ir 41.1 punktai, bei tai, jog įvertinus 2013 m. rugpjūčio 7 d. Bendruomenės narių visuotinio susirinkimo protokolą ir jo, kaip įvardija atsakovas, esminius trūkumus, „kyla rimtų abejonių“ dėl susirinkimo teisėtumo. Pažymima, jog pagal Statuto 8.13.5 papunktį visuotinį narių susirinkimą pradeda bendruomenės pirmininkas (jo pavaduotojas), tačiau iš protokolo turinio matyti, kad nei vienas iš jų susirinkime nedalyvavo, taip pat, kad skiriasi šiame ir ankstesniuose susirinkimuose dalyvavę asmenys. Tačiau Sprendime nėra nurodoma, patikrinusi ir remdamasi kokiais objektyviais duomenimis, kokių dokumentų pagrindu Ministerija nustatė, kaip ji įvardijo, esminius protokolo trūkumus bei kokiu pagrindu priėmė Sprendimą, kad negali patvirtinti JAR teikiamų duomenų teisingumo, t. y. nenurodė Sprendimu įforminto savo sprendimo motyvų.
Pagal administracinių teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-798/2009, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-617-13 ), administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Taigi, Ministerijoje gauti ir joje saugomi iš tradicinės religinės bendrijos gautas prašymas dėl pasikeitusių duomenų įtraukimo į Registrą bei prie prašymo pridedami dokumentai, nelaikytini sudėtine viešojo administravimo akto – Sprendimo dalimi, o juose esantys duomenys ir nurodytos aplinkybės patys savaime negali būti pripažinti tinkamais Sprendimo motyvais. Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai administracinis aktas, kuris privalo būti motyvuotas, yra be motyvų, motyvų nepagrįstumo klausimas apskritai neturi būti keliamas ir nagrinėjamas (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-990-07, Administracinė jurisprudencija. 2007).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijamas atsakovo Sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas, o visiškai nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 86 str. 1 d. 1 p.), kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialines teisės normas, proceso teisės pažeidimų nepadarė, todėl priėmė ir teisėtą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.