Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Vitai Beleckaitei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, M. S. gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei, šio asmens atstovui V. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės, M. S. atstovo V. S. ir Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė- stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį nuteistas ir G. K., jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad 2007 m. vasario 13 d. apie 14.20 val., Vilkaviškyje, prie namo (duomenys neskelbtini), M. S., nesuprasdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti, veikdamas kartu su G. K., elgdamasis įžūliai bei rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sudavė E.M. du kartus kumščiu į galvą, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą bei visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, būdamas nepakaltinamas.

Apeliaciniu skundu M. S. atstovas V. S. prašo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti. Skundo autorius nurodo, kad jo sūnus M. S. gyvena kartu su jais, yra gydytojų prižiūrimas, vartoja vaistus, dėl ko jo sveikatos būklė gerėja, jam priverčiamųjų medicinos priemonių taikyti nereikia.

Apeliaciniu skundu Vilkaviškio rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. S. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, šiuo klausimu priimti nutartį, kuria paskirti M. S. priverčiamąją medicinos priemonę- stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Skundą apeliantas argumentuoja tuo, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 401 straipsniu priverčiamos medicinos priemonės skiriamos ne nuosprendžiu, o nutartimi. Paskyrus šias priemones nuosprendžiu, suvaržomos asmens, M. S., ir jo šeimos narių ar artimųjų giminaičių teisės apskųsti procesinį sprendimą apeliacine tvarka, nes tokios teisės jiems nesuteikia Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 312 straipsnis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė skundą palaikė, M. S. atstovas V. S. prašė skirti jo sūnui ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

M. S. atstovo V. S. ir Vilkaviškio rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro skundai tenkintini iš dalies, nuosprendžio dalis, kuria M. S. paskirta priverstinė medicininio pobūdžio priemonė, panaikintina, šioje dalyje byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Ikiteisminio bylos tyrimo metu nustatyta, kad M. S., nesuprasdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti, veikdamas kartu su G. K., elgdamasis įžūliai bei rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sudavė E. M. du kartus kumščiu į galvą, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą bei visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, būdamas nepakaltinamas.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje nustatytas priverčiamąsias medicinos priemones teismas taiko asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems psichika sutriko po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo ir dėl to jie negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso tvarką nustato Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso bendrosios taisyklės su šio kodekso XXIX skyriaus straipsniuose numatytomis išimtimis (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 392 straipsnio 3 dalis). Būtent minimo XXIX skyriaus 399-401 straipsniai reglamentuoja, kokie veiksmai turi būti atlikti teisme nagrinėjant priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimą ir išsprendžiant bylą. Baudžiamojo proceso įstatymas (Baudžiamojo proceso kodekso 403 straipsnis) įsakmiai reikalauja, kad, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priimtų vieną iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų nutarčių, bet ne nuosprendį.

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, šiame procese priimtų procesinių sprendimų apskundimo tvarka taip pat skiriasi nuo bendros apskundimo tvarkos, todėl negalima laikyti, kad M. S. atžvilgiu priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis sukelia tokias pat procesines pasekmes kaip ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 403 straipsnio tvarka priimta nutartis.

Ištaisyti pirmosios instancijos klaidą apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, nes baudžiamojo proceso įstatymo normos nenumato galimybės išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka priimti du procesinius dokumentus: nutartį pakeisti nuosprendį Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio pagrindu ir nutartį, išsprendžiančią klausimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 401 straipsnyje ir 307 straipsnio 6, 7 dalyse kaip to reikalauja 403 straipsnio 4 dalis. Apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis skirti priverčiamąją medicinos priemonę taip pat negalėtų būti skundžiama apeliacine tvarka, kas taip pat suvaržytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 404 straipsnyje išvardintų asmenų teises. Esant šioms aplinkybėms, nuosprendžio dalis naikintina ir priverčiamosios medicinos priemonės skirtinos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka pirmosios instancijos teisme.

Nagrinėjant bylą iš naujo, atkreiptinas dėmesys, kad M. S. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. nutartimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. S. ir Vilkaviškio rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro skundus tenkinti iš dalies. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. S. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė- stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, šioje dalyje bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilkaviškio rajono apylinkės teismui.

Likusioje dalyje nuosprendžio nekeisti.